Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Urbonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Nataljos Zelionkienės ir Gintaro Čekanausko,

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui Mindaugui Kvietkauskui,

nedalyvaujant pareiškėjams M. M. ir L. S. bei tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. M. ir O. R. ,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. M. , A. M. , T. M. , L. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Ginčas šioje byloje kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015-09-09 sprendimų Nr. 50S-67 ir Nr. 50S-68 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui V. M. “ (b.l. 20-21) pagrįstumo ir teisėtumo.

Bylos duomenys neginčijamai patvirtina, jo V. M. (miręs (duomenys neskelbtini)) iki nacionalizacijos nuosavybės teise Druskininkų miesto ribose valdė 13,05 ha žemės (b.l. 57). 1998-10-01 V. M. Druskininkų miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybai pateikė prašymą, kuriuo prašė už turėtą žemę Druskininkų miesto administracinėse ribose suteikti 0,5 ha Ratnyčioje, o už likusią dalį žemės kompensuoti pinigais arba mišku (b.l. 26). 2002-02-06 notarė J. K. išdavė Paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą po V. M. mirties, kuriame nurodyta, kad V. M. turtą paveldi jo žmona M. M. ir vaikai: A. M. , V. M. , A. M. ir T. U. (šiuo metu M.) (b.l. 22-23, 30). 2003-02-20 tretysis suinteresuotas asmuo V. M. pateikė prašymą Druskininkų žemėtvarkos skyriaus vedėjui, kuriuo prašė už V. M. turėtą žemę, kompensuoti suteikiant žemės sklypą neatlygintinai individualiai statybai Ratnyčioje „kovų lauke", o už likusią žemę kompensuoti mišku (b.l. 31). 2003-03-26 M. M. , A. M. , T. U. pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises į likusią V. M. neatkurtos žemės dalį, grąžinti dalį žemės natūra ir už likusią dalį, kuri apaugusi mišku, parengti išvadą mišku, perkeliant į Lazdijų rajoną (b.l. 27-29). Į dalį V. M. žemės nuosavybės teisės pretendentams yra atkurtos ir ginčo dėl to nėra - Alytaus apskrities viršininkas 1998-03-31 sprendimu Nr. 15-205 atkūrė nuosavybės teises į 0,2519 ha; 2006-01-20 sprendimu Nr. 15-2837 į - 2,1351 ha; 2007-07-20 sprendimu Nr. 15-3259 į - 0,0114 ha; 2007-12-20 sprendimu Nr. 15-3440 į - 0,0480 ha; 2009-11-09 sprendimu Nr. 15-3764 į - 0,9984 ha; 2009-12-14 sprendimu Nr. 15-3795 į - 0,1801 ha žemės (Nuosavybės teisių atkūrimo byla). Liko neatkurtos nuosavybės teisės į 10,6981 ha žemės, už kurios dalį – 9,4826 ha ginčijamais Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015-09-09 sprendimais Nr. 50S-67 ir Nr. 50S-68 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui V. M. “ paskirta kompensacija pinigais (b.l. 20-21).

Šio ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau - Atkūrimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau- Tvarka).

Pažymėtina, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje yra nurodyti asmenys, kurie turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, o minėto įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Analogiškas teisinis reglamentavimas yra įtvirtintas ir Tvarkos 3 punkte. Taigi, susiklosčius tokiai situacijai, kada nacionalizuoto turto savininkas laiku yra kreipęsis į Nacionalinės žemės tarnybos teritorinį skyrių ir išreiškęs valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, o vėliau šiam asmeniui mirus, nuosavybės teisės į šio asmens turėtą turtą atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniams. Šiuo atveju, V. M. , kaip nacionalizuoto turto savininkas, buvo pateikęs prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir atlyginimo būdo (b.l. 26), o jam mirus, Atkūrimo įstatymo normos nenumatė pareigos jo įpėdiniams (pretendentams) pasidalinti paveldimą teisę į nuosavybės atkūrimą ar pateikti Institucijai susitarimą dėl jiems tenkančių dalių.

Atkūrimo įstatymas 21 straipsnio 3 ir 4 dalyse (redakcija galiojusi iki 2012-02-01) buvo įtvirtinta, kad pilietis iki 2003-04-01 gali pareikšti arba pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo; iki 2005-12-31 galėjo pakeisti pareikštą valią, kad už valstybės išperkamą turtą būtų atlyginta ne pinigais, o vertybiniais popieriais. Jeigu pilietis iki 2003-04-01 nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Taigi, pagal galiojusį minėtą teisinį reglamentavimą piliečiai pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo galėjo iki 2003-04-01, o jiems to nepadarius nustatytu terminu, teisė parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą perėjo apskrities viršininko administracijai, o nuo 2010-07-01 - Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2012-02-01) nustatyta, kad tuo atveju, kai Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, ar nurodytu būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą nuo 2012-02-01 Nacionalinė žemės tarnyba negali savo nuožiūra parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nes nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tik atlyginant pinigais.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2014-11-01) nustatyta, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995-06-01, iki 2015-03-01 gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba įvykdytas iš dalies. Institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisė, priimtą ir neįvykdytą arba iš dalies įvykdytą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeičia administracine tvarka.

Kaip jau minėta, byloje esantys objektyvūs ir neginčijami duomenys patvirtina, jog pareiškėjai ir tretysis suinteresuotas asmuo V. M. iki 2003-04-01 išreiškė valią dėl nuosavybės teisių į žemės atkūrimo būdo ir jos nekeitė, t. y. 2003-02-20 V. M. pateikė prašymą Druskininkų žemėtvarkos skyriaus vedėjui, kuriuo prašė už V. M. turėtą žemę, kompensuoti suteikiant žemės sklypą neatlygintinai individualiai statybai Ratnyčioje „kovų lauke", o už likusią žemę kompensuoti mišku (b.l. 31), 2003-03-26 pareiškėjai M. M. , A. M. , T. U. pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises į likusią V. M. neatkurtos žemės dalį, grąžinti dalį žemės natūra ir už likusią dalį kuri apaugusi mišku, parengti išvadą mišku, perkeliant į Lazdijų rajoną (b.l. 27-29). Tuo labiau, jog pagal 2003-02-05 T. U. (dabar M.) prašymą 2002-06-20 buvo parengta Alytaus apskrities Išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 89 V. M. vardu, perkeliant žemę į Vilniaus rajoną (įgyvendinta Išvada nebuvo (b.l. 103-107)). Taip atsakovas savo veiksmais patvirtino, jog atlyginimas pinigais nėra taikytinas likusiai žemei, kadangi pareiškėjai siekia pasirinkto nuosavybės teisių atkūrimo būdo – natūra arba ekvivalentine natūra. Pažymėtina, ir tai, kad pagal minėtą 2003-03-26 pareiškėjų prašymą buvo priimti Alytaus apskrities viršininko sprendimai, kuriais pareiškėjams atkurtos nuosavybės teisės: 2006-01-20 sprendimu Nr. 15-2837 į - 2,1351 ha, grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise; 2007-07-20 sprendimu Nr. 15-3259 į – 0,0114 ha grąžinant natūra; 2007-12-20 sprendimu Nr. 15-3440 į - 0,0480 ha, grąžinant natūra; 2009-12-14 sprendimu Nr. 15-3795 į - 0,1801 ha, grąžinant natūra (b.l. 35-36 ir Nuosavybės teisių atkūrimo byla).

Aplinkybės, jog pareiškėjai yra ne kartą teikę prašymus, raštus Alytaus apskrities viršininko administracijos Druskininkų žemėtvarkos skyriui dėl nuosavybės teisių atkūrimo (2003-10-27 T. U. , A. M. , V. M. , M. M. , A. M. prašymas (b.l. 62); 2003-12-30 M. M. prašymas (b.l. 63); 2004-04-14 V. M. , A. M. prašymas (b.l. 64); 2005-02-28 A. M. , M. M. , V. M. prašymas (b.l. 65)), kuriuose pažymima, kad prašoma V. M. turėtą žemę grąžinti natūra (pasirinkto būdo pareiškėjai nekeitė), tačiau minėti raštui šiuo atveju nėra reikšmingi, kadangi, kaip jau minėta, pareiškėjai turėjo teisę pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki 2003-04-01.

Druskininkų skyrius 2014-11-04 raštu Nr. 50SD-(14.50.92.)-1899, informavo V. M. turto paveldėtojus, kad jiems pageidaujant pakeisti valią ir už valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti mišku, jie turi iki 2015-03-01 pateikti prašymą dėl valios pakeitimo, nurodant vietovės rajoną ir kadastro vietovę, kurioje pageidaujami, gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą (b.l. 73-74). Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjai iki nurodytos datos nepateikė minėto pobūdžio prašymo. Šioje ginčo situacijoje pareiškėjai iki 2015-03-01 nepakeitę savo valios dėl atlyginimo būdo ir neprašę už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, neteko teisės į nuosavybės teisių atkūrimo šiuo būdu. Tačiau pareiškėjai nurodė, jog tokio prašymo nepateikė, kadangi jie savo valią buvo išreiškę minėtais 2003 metų prašymais (b.l. 27-29) iki 2003-04-01 ir jos nekeitė. Teisėjų kolegija sutinka su šia pareiškėjų pozicija ir mano, jog pareiškėjai minėtais prašymas įstatymo nustatytais terminais išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Bylos duomenys patvirtina, jog laisvos neužstatytos valstybinės žemės, kuri galėtų būti grąžinta natūra pareiškėjams Druskininkų miesto administracinėse ribose nėra (b.l. 84). Tačiau byloje nėra jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų (jų nepateikė ir atsakovas), jog parengti išvadą už likusią dalį žemės, kuri apaugusi mišku, perkeliant ją į Lazdijų rajoną, t.y. atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra, nebuvo galimybės.

Kaip jau minėta, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2011 - 11- 10 įstatymo Nr. XI-1650 redakcija, įsigaliojusi nuo 2012-02-01) numatyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Nurodytas reglamentavimas reiškia, jog tik esant Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nurodytoms aplinkybėms piliečiams atlyginama pinigais.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau –LVAT), nagrinėdamas panašaus pobūdžio ginčus bei vertindamas kitą Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte numatytą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą – perdavimą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, bei anksčiau galiojusio Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau - Atstatymo įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atkūrimo būdą (lygiaverte natūra), konstatavo, jog vien tik teisinių formuluočių, kuriomis įstatymų leidėjas Atstatymo įstatymo ir Atkūrimo įstatymo raidoje apibūdino, kokiu būdu atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris negali būti grąžintas turėtoje iki nacionalizacijos vietoje (ekvivalentine natūra, lygiaverte natūra, lygiaverčiu turėtajam žemės sklypu), nereiškia, kad minėti nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo būdai pagal savo turinį ir paskirtį iš esmės skiriasi (LVAT 2014-07-09 nutartis administracinė byla Nr. A146-590/2014, 2015-11-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A-868-261/2015).

Nagrinėjamo ginčo atveju, nebuvo nustatytos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje numatytos aplinkybės, kurioms esant atlyginama piliečiams už valstybės išperkamą turtą pinigais. Būtent, nebuvo nustatyta, kad pretendentai iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo ir kad pretendentų prašymuose nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas buvo nenumatytas Atkūrimo įstatyme. Pareiškėjai šiuo atveju turi teisę atkurti nuosavybės teises, atlyginant jiems už valstybės išperkamą turtą lygiaverčiu žemės sklypu jų pasirinktoje kitoje kadastrinėje vietoje.

Aplinkybės, jog 2014-09-22 Druskininkų skyrius parengė Žemės sklypo mieste, už kurį kompensuojama pinigais, vertės nustatymo išvadą, kurioje buvo nurodyta, kad piliečiui V. M. už valstybės išperkamą žemę - 9,4251 ha, atlyginti - 47050,10 Lt (b.l. 79), o T. M. ir M. M. 2014-10-31 Druskininku skyriui pateikė prašymus, kuriuose nurodo, kad nesutinka su nurodytu kompensacijos dydžiu (b.l. 80-81), nelaikytinos pareiškėjų sutikimu atkurti nuosavybės teises kompensuojant pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008-07-04 sprendime konstatavo, kad vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismai suformavo teisminę praktiką asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo įgyvendinimo srityje. Teisėtų lūkesčių principas įtvirtina idėją, jog būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas civilines teises, t. y. asmuo, teisėtai įgijęs civilines teises, turi pagrįstą tikėjimą, kad savo teises galės įgyvendinti tiek veikdamas šiandien, tiek ateityje. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų bei teise pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad ginčijami 2015-09-09 sprendimai Nr. 50S-67 ir Nr. 50S-68 yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikintini.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Skundą tenkinti.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015-09-09 sprendimus Nr. 50S-67 ir Nr. 50S-68 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui V. M. “.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.