Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), D. Š. ir Prano Šimkaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. T., a. k. (duomenys neskelbtini) (toliau – Apeliantė) ir jos gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo I. T. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau – BK ) 209 str. ir nubausta laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 8 p., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams. Bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu I. T. įpareigota neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš I. T. priteista 39.87 Eur proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. T. nuteista už tai, kad ji, būdama vienintelė UAB „(duomenys neskelbtini) ", akcininkė, laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 15 d. iki 2013 m. lapkričio 13 d., eidama direktorės pareigas, pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 str., būdama atsakinga už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, turinti teisę sudaryti bendrovės vardu sandorius, sąmoningai blogai valdydama įmonę, nulėmė jos bankrotą ir padarė didelės turtinės žalos kreditoriams, o būtent 2012 metais bendrovei esant sunkioje ekonominėje padėtyje ir 2012 m. gruodžio 31 d., bendrovei turint 6 603,33 Eur (22 800 Lt) dydžio įsipareigojimus ir mokėtinas sumas kreditoriams, kurios viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, būdama asmeniškai suinteresuota ir veikdama tiesiogine tyčia, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2013 m. spalio mėn. priėmė sprendimus, kurie bendrovei ir kreditoriams buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi, o būtent: 2013 m. sausio 2 d. sudarė su fiziniu asmeniu - I. T. pirkimo-pardavimo sutartį, kuria buvo asmeniškai suinteresuota ir kuri bendrovei buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudinga, pagal kurią bendrovė nusipirko 3 200 kg dėvėtų rūbų po 5 Lt už kilogramą už bendrą 16000 Lt (4 633,92 Eur) sumą ir šios sutarties pagrindu pagal 2013 m. sausio 3 d. kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) gavo 4 633,92 Eur (16 000 Lt), tokiu būdu neteisėtai atitraukė bendrovės apyvartines lėšas, kurios galėjo būti panaudotos pajamoms gauti bei atsiskaitymui su kreditoriais; be to, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2013 m. spalio mėn. bendrovės darbuotojams priskaičiavo iš viso 59 592, 03 Lt (17 259, 04 Eur) darbo užmokesčio bei papildomai padidino atlyginimą E. V., V. V., nors bendrovės 2013 metais gautos pajamos siekė 1 040,27 Lt (301, 28 Eur), dėl to bendrovei dirbant nuostolingai bei realiai negalint darbuotojams priskaičiuoto darbo užmokesčio išmokėti, sąmoningai tyčia padidino UAB „(duomenys neskelbtini) " įsipareigojimus, susijusius su darbo santykiais, kurie 2013 m. spalio 10 d. sudarė 55 418,25 Lt (16 050,23 Eur) ir įsiskolinimą VSDFV Panevėžio skyriui, kuris 2013 m. spalio 25 d. sudarė 27 238, 91 Lt (7 888,93 Eur), tokiu būdu blogai valdydama įmonę, sunkindama jos finansinę padėtį bei kreditorių galimybes gauti reikalavimų patenkinimą iš bendrovės, nulėmė UAB „(duomenys neskelbtini) " bankrotą, kuris buvo paskelbtas Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartimi, bei padarė bendrovei ir jos kreditoriams didelę – 39 267,23 Eur (135 581,89 Lt) turtinę žalą.

Teismo posėdžio metu nuteistoji bei jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – atmesti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neperžengdama apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje keliamas I. T. kaltės klausimas. Nuteistoji taip pat nesutinka su jai paskirtu įpareigojimu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ( rajono ) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė juos bei bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą nuosprendį.

Nors apeliantė ir nesutinka su nuosprendyje padarytomis išvadomis, tačiau apeliaciniame skunde nepateikia jokių teisiškai reikšmingų argumentų, kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra iš esmės neteisingos. Savo nesutikimą su nuosprendyje padarytomis išvadomis apeliantė grindžia subjektyviu vertinimu ir byloje surinktų įrodymų interpretavimu, tačiau pažymėtina, kad asmens nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes šiuo atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir motyvuotas, esminių prieštaravimų jame nėra. Be to, pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jie teismui nėra privalomi. Tokių pasiūlymų ar versijų atmetimas ir (ar) kitoks, nei pageidauja proceso dalyviai, jų vertinimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantė neigia aplinkybę, kad nuo 2012 m. kovo 15 d. iki 2013 m. lapkričio 13 d. ji sąmoningai blogai valdė įmonę, kas nulėmė UAB ,,(duomenys neskelbtini) “ bankrotą. Tvirtina, kad ji įmonę valdė tinkamai, o jos bankrotą nulėmė nuo jos valios nepriklaususios aplinkybės, tačiau su šiais skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. BK 209 str. numatyta baudžiamoji atsakomybė už sąmoningai blogą įmonės valdymą, kuris nulėmė jos bankrotą, jei dėl to buvo padaryta didelė žala kreditoriams. Nusikalstamo bankroto objektas yra kreditorių turtiniai interesai gauti savo turimų turtinių reikalavimų patenkinimą už įmonei – bankrotui suteiktą turtą, prekes ar paslaugas. Veika šios nusikalstamos veikos sudėtyje apibūdinama žodžiais ,,blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą“. Blogu įmonės valdymu laikomas ūkinės, komercinės ar finansinės veiklos vykdymas pažeidžiant elementarius protingam ir rūpestingam šeimininkui keliamus reikalavimus, kai tokia veikla sąlygoja kaltininko įmonės visišką nemokumą ir turimo turto praradimą, tuo sukeliant pavojų kaltininko kreditorių turtiniams interesams. Blogas įmonės valdymas gali pasireikšti tiek aktyviais veiksmais, tiek neveikimu, tai gali būti per didelis išlaidavimas, sąmoningai atliekamos labai rizikingos operacijos, sąmoningai nesilaikoma elementarių ir visuotinai pripažintų atsargumo civilinėje apyvartoje priemonių, sąmoningai neplėtojama įmonės veikla ir pan. Nusikalstamo bankroto sudėtis reikalauja turtinės žalos padarymo bent dviem kreditoriams, o turtinės žalos dydis pinigine išraiška turi viršyti 150 MGL dydžio sumą. Apie žalą kreditoriams galima kalbėti tik tada, kai tampa aišku, kad bankroto procedūrų metu neįmanoma visiškai kompensuoti dėl prievolių neįvykdymo atsiradusios žalos. Kaltininko įmonės bankrotas yra tik tarpinis padarinys, nes dėl blogo valdymo atsiradusi bankroto būsena turi būti kreditoriams padaromos didelės žalos priežastis. Priežastingumas šiame nusikaltime reiškia, kad bankrotą ir atitinkamą žalą kreditoriams nulėmė būtent blogas įmonės valdymas, o ne objektyvios aplinkybės. Nusikalstamo bankroto normos dispozicija sukoncentruota taip, kad pati savaime suponuoja tyčinės kaltės buvimą asmens veikoje – tas kas sąmoningai blogai <...>, kitaip tariant, tyčia. Įrodinėjant kaltės klausimą, turi būti nustatyta, kad asmuo, turinti įgalinimų valdyti įmonę, veikė tyčia, t. y. suprato, kad blogai valdo įmonę, numatė bankroto ir žalos kreditoriams atsiradimo galimybę ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems kilti. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad apeliantė nuo 2012 m. kovo 15 d. iki 2013 m. lapkričio 13., buvo UAB ,,(duomenys neskelbtini) “ vadovė. Ji kaip įmonės vadovė privalėjo vykdyti įstatymų nustatytas pareigas, kadangi buvo atsakinga už UAB ,,(duomenys neskelbtini) “ veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, privalėjo ūkinę komercinę veiklą organizuoti ir vykdyti taip, kad gautų pajamas ir pelną, bei galėtų savalaikiai atsiskaityti su kreditoriais. Ir nors apeliantė teigia, kad ji įmonę valdė tinkamai, kadangi ji vykdė veiklą - įmonė nešė pelną, tačiau tokius jos teiginius paneigia byloje esantys įrodymai. Balanso duomenys už laikotarpį nuo 2012-03-15 iki 2013-12-31 rodo, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini) “ jau 2013 m. buvo nemoki, nes bendrovės kapitalas buvo neigiamas, o apeliantė jo nesistengė atkurti. Iš balanso duomenų matyti, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini) “ skolos viršijo kone pusę į balansą įrašyto turto vertės ( 4 t. 20 b. l.). I. T., turėdama patirties versle, žinodama, kad jos valdoma įmonė yra blogoje finansinėje padėtyje, dėl ko negalėjo atsiskaityti su kreditoriais, 2013-01-03 metais sąmoningai sudarė pirkimo - pardavimo sutartį su pačia savimi kaip fiziniu asmeniu, bandydama išmokėti sau likusius įmonės sąskaitoje pinigus, bei padidino įmonės darbuotojams atlyginimus suvokdama, kad tolimesnės veiklos įmonė nevykdys, ir tokiu būdu dar labiau pablogino įmonės finansinę padėtį ir pasunkino kreditorių galimybes atgauti skolas, dėl ko, kaip jau minėta, Panevėžio apygardos teismo 2014-04-08 nutartimi UAB ,,(duomenys neskelbtini) “ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu ( 3 t. 116 b. l.). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini) “ mokestinė nepriemoka Valstybinei mokesčių inspekcijai sudaro 16 Lt (4, 63 Eur), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos patirta žala dėl nesumokėtų privalomų įmokų – 30196, 15 Lt (8745, 41 Eur), UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ patyrė 1798, 10 Lt (520,77 Eur) turtinę žalą, AB ,, (duomenys neskelbtini)“ - 170, 15 Lt (49, 28 Eur) turtinę žalą, UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ 124, 50 Lt (35, 91 Eur), VšĮ(duomenys neskelbtini)“– 505, 84 Lt (146,26 Eur), o neišmokėti atlyginimai darbuotojams sudaro daugiau nei 50 000 Lt (14481, 00 Eur). Taigi, akivaizdu, kad yra nustatyti ne tik kreditoriai, tačiau ir tai, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, analizuojamoje situacijoje nustatytos skolos daliai kreditorių aiškiai viršija 150 MGL dydžio sumą, kas reiškia, kad kai kuriems kreditoriams padaryta didelė žala BK 209 str. prasme.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas išimtinai rėmėsi specialisto A. N. pasisakymais, jog UAB ,,(duomenys neskelbtini) “ sudarė sau nenaudingus sandorius. Skunde pažymima, kad A. N. nėra verslo plėtros specialistas ir neturi kompetencijos spręsti kokie sandoriai įmonei buvo naudingi, o kokie ne. Teismas šį skundo argumentą atmeta ir konstatuoja, kad vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas BPK 20 str. 5 d. nuostatų nepažeidė. Pažymėtina, jog paprastai bylose, susijusiose su finansiniais nusikaltimais, pagrindinis ir patikimiausias įrodymų šaltinis yra specialistų ir ekspertų išvados, nes jomis įvertinami visi ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu gauti objektyvios ir subjektyvios kilmės duomenys. Tačiau ši aplinkybė savaime nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas suteikė didesnę įrodomąją reikšmę vienos rūšies įrodymų šaltiniams ir nevertino kitų byloje surinktų įrodymų. Priešingai, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo dokumentuose, surašytuose atlikus specialių žinių reikalaujančius tyrimus, išdėstytas išvadas, palygino jas su byloje esančių liudytojų parodymais ir nenustatė esminių jų prieštaravimų, kurie keltų abejonių dėl I. T. kaltės. Kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių abejoti A. N., kaip Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Panevėžio apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto, kompetencija, tokių duomenų nepateikta ir apeliaciniame skunde. Taip pat pažymėtina, kad ne tik minėtas specialistas pateiktoje išvadoje bei pirmos instancijos teismo posėdyje konstatavo, kad 2013-01-03 tarp UAB ,,(duomenys neskelbtini) “ ir I. T. sudaryta dėvėtų drabužių pirkimo pardavimo sutartis yra nenaudinga įmonei. Tuo pačiu klausimu pasisakyta ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-04-07 sprendime, kuriame nurodyta, kad 2013-01-03 įvykusio sandorio metu I. T. savo valdomai bendrovei UAB ,,(duomenys neskelbtini) “ pardavė rūbus po 5 Lt (1, 45 Eur) už vieną kilogramą, t. y. už ženkliai didesnę kainą nei ankščiau įmonės įsigyti rūbai. Taip pat minimame teismo sprendime nurodyta, kad iš bendrovės kasos I. T. buvo išmokėtos iš esmės paskutinės bendrovės turėtos lėšos, daugiau tokio dydžio pajamų bendrovė negavo ir dėl tokių atsakovės veiksmų bendrovė neteko galimybės atsiskaityti su bendrovės darbuotojai ir kitais kreditoriais ( 1 t. 34 – 35 b. l.). Skunde pažymima, kad byloje yra pateikta fotonuotraukų bei dokumentų, kurie patvirtina, kad sandoris tarp I. T. ir UAB ,,(duomenys neskelbtini) “ iš tiesų įvyko. Teigiama, kad pirkti dėvėti drabužiai iš I. T. buvo perduoti UAB ,,(duomenys neskelbtini) “. Nurodoma, kad pirmos instancijos teismui buvo pateiktas UAB ,,Capital vertinimas“ nepriklausomo turto vertinimo aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodoma, kad iš I. T. UAB ,,(duomenys neskelbtini) “ pirkti rūbai yra įkainoti daug didesne suma nei sandorio sudarymo metu. Iš to seka, kad I. T. iš tiesų siekė išsaugoti įmonę nuo bankroto, o minimų rūbų nepavyko realizuoti dėl objektyvių priežasčių. Aukštesnės instancijos teismas atmeta ir šiuos apeliacinio skundo argumentas. Visų pirma, pažymėtina, kad šiuo atveju nėra keliamos abejonės dėl 2013-01-03 įvykusio sandorio realumo, t .y. dėl I. T. parduotų dėvėtų drabužių realaus buvimo ir jų perdavimo UAB ,,(duomenys neskelbtini) “. Šis faktas yra nustatytas bylos duomenimis ir neginčijamas. Skunde keliamas pirktų drabužių kokybės klausimas ir jų atitikimas to meto rinkos kainoms. Kaip matyti iš bylos duomenų, teismui buvo pateiktas nepriklausomos turto vertintojo UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ drabužių vertinimo aktas, tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo pozicija, jog šiame akte nurodytais dėvėtų drabužių įkainiais negali būti remtasi priimant procesinį sprendimą byloje. Pažymėtina, kad, nepaisant minimo vertinimo akto, byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių faktą, jog iš I. T. pirkti drabužiai iš tiesų buvo geros būklės bei kokybės. Iš byloje esančių fotonuotraukų darytina priešinga išvada. Fotonuotraukose, kurios buvo pateiktos ir nepriklausomam turto vertintojui, matyti, kad drabužiai, kurie buvo nupirkti iš I. T., yra sumesti į krūvas ant grindų tinkamam laikymui nepritaikytose patalpose, nesurūšiuoti, nepakabinti ar kitaip saugomi, kad neprarastų savo prekinės išvaizdos ir vertės ( 4 t. 128 – 130 b. l. , 5 t. 14 b. l.). Byloje nėra ir duomenų, kad I. T. pati kaip fizinis asmuo būtų įsigijusi geros būklės ir kokybiškus drabužius. Priešingai, I. T. ikiteisminio tyrimo metu yra nurodžiusi, jog ji yra pirkusi drabužių iš fizinių asmenų, kuriems likdavo jau nebeparduodami drabužiai (2 t. 116 b. l.). Apeliaciniame skunde nurodyta, kad nupirktus drabužius reikėjo ne tik išskalbti bei išlyginti, tačiau ir susiūti, kas paneigia teiginį apie I. T. parduodamų dėvėtų drabužių kokybę. Skundo argumentą, kad I. T. parduoti drabužiai buvo labai geros kokybės paneigia ir liudytojo E. V. parodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje, kuomet jis teigė, jog UAB ,,(duomenys neskelbtini) “ turėjo padėvėtų drabužių atsargų, tačiau jis matė tik atraižas, skudurus, o kitokio įmonės turo nematė (3 t. 208 b. l.). Taigi iš to seka, jog I. T. būdama UAB ,,(duomenys neskelbtini) “ vadovė ir žinodama įmonės finansinę padėtį, buvusius įmonės pinigus investavo į neaiškios kokybės dėvėtus drabužius nupirkdama juos iš savęs, kas komercinės ūkinės veiklos atžvilgiu yra neracionalus sprendimas pažeidžiantis kreditorių turtinius interesus.

Atkreiptinas dėmesys, kad 2013-01-03 dėvėtų drabužių pirkimo pardavimo sutartis tarp I. T. ir jos vadovaujamos UAB ,,(duomenys neskelbtini) “ buvo ne vienintelė. Analogiškas sandoris buvo sudarytas 2012-03-28 tarp I. T. vadovaujamų įmonių UAB ,,(duomenys neskelbtini) “ ir UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, kuomet UAB ,,(duomenys neskelbtini) “ iš UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ įsigijo darbužių po 0,25 Lt (0,07 Eur) už vieną kilogramą. 2012-06-01 UAB ,,(duomenys neskelbtini) “ sudarė pirkimo pardavimo sutartį jau su pačia I. T. ir tuomet I. T. savo vadovaujamai įmonei dėvėtus drabužius pardavė po 0,10 Lt (0,03 Eur) už vieną kilogramą ( 3 t. 27 -31 b. l.). Pažymėtina, kad tuo metu įmonė dar gaudavo lėšų į savo sąskaitas ir vykdė veiklą. Taip pat pažymėtina, kad, kaip teismo posėdyje nurodė E. V., įmonėje nebuvo atliekamos kasmetinės inventorizacijos, kurioms esant būtų galima realiai apskaičiuoti pirktų drabužių vertę (3 t. 208 b. l.).

Toliau skunde teigiama, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini) “ darbuotojų atlyginimų pakėlimas nenulėmė įmonės bankroto. Pažymima, jog įmonei nuo 2013-01-03 iš esmės keičiant veiklą reikėjo veiklių darbuotojų, todėl įmonės vadovė I. T. įmonės darbuotojams V. V. ir E. V. pakėlė atlyginimus, kad jie nepaliktų įmonės ir toliau joje dirbtų. Skunde nurodoma, kad į E. V. atlygį įėjo ir nuomos kaina, kol jis dirbo ir laikinai gyveno Panevėžyje. Taip pat teigiama, jog nepaisant to, kad atlyginimai darbuotojams ir buvo pakelti, jie realiai nebuvo išmokėti. Šie skundo teiginiai nepagrįsti ir atmetami. Visų pirma, pažymėtina, jog byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad nuo 2013 m. sausio mėnesio pradžios UAB ,,(duomenys neskelbtini) “ veiklos pobūdis iš tiesų pakito. Teismas nenustatė, o ir apeliaciniame skunde nėra įvardintų konkrečių veiksmų, kurių būtų ėmusis I. T. po to, kai galimai pakeitė savo vadovaujamos įmonės veiklos pobūdį. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad iš I. T. pirktus drabužius buvo stengtasi realizuoti rinkoje ar kaip kitaip iš jų gauti pelną ir realią finansinę naudą įmonei. Be to, iš byloje esančių sąskaitų faktūrų matyti, kad iš viso per 2013 m. UAB ,,(duomenys neskelbtini) “ tik kelis kartus buvo sudariusi pašluosčių pirkimo- pardavimo sandorius su kitomis įmonėmis. Nustatyta, jog 2013 m. UAB ,,(duomenys neskelbtini) “ gautos pajamos viso buvo tik 1040, 27 Lt (301, 28 Eur), kai tuo tarpu už tuos pačius metus priskaičiuotas atlyginimas darbuotojams minimą sumą viršijo net 57 kartus, t. y. 2013 m sausio - 2013 m. spalio mėn. darbo užmokestis darbuotojams buvo priskaičiuotas 59 592, 03 Lt (17 259,04 Eur). Atkreiptinas dėmesys, kad 2013-04-21 dieną pas ieškovę dirbo net 6 darbuotojai, nors faktiškai įmonė nei senos nei juolab naujos veiklos nevykdė. Tačiau ši aplinkybė nesutrukdė I. T. V. V. 2013-09-16 nustatyti atlyginimą netgi 3 500 Lt (1013, 67 Eur) per mėnesį. Pažymėtina, kad laikotarpiu, kuomet įmonė praktiškai nebevykdė jokios veiklos, atlyginimas V. V. buvo pakeltas ne vieną kartą ( 2 t. 80- 81 b. l.). Skunde teigiama, kad E. V. buvo pakeltas atlygis už tai, kad jam reikėjo nuomotis butą Panevėžyje kol jis tvarkydavo įmonės buhalteriją. Šį skundo argumentą paneigia paties E. V. parodymai duoti pirmos instancijos teismo posėdžio metu. Tą kartą E. V. nurodė, kad jis konkrečios darbo vietos neturėjo, važinėdavo dirbti iš (duomenys neskelbtini), o su I. T. susitikdavo (duomenys neskelbtini). Liudytojas teigė, kad jis daugiausiai dirbdavo mašinoje ir apie jokio buto nuomą net neužsimena ( 4 t. 207 b. l.). Papildomai pažymėtina, jog I. T. vadovaujamoje įmonėje laikotarpiu nuo 2013-01-02 iki 2013-05-21 buvo įdarbinta ir pastarosios dukra E. U., nors iš Gyventojų Registro tarnybos pažymos matyti, kad pati E. U. nuo 2013-03-07 yra deklaravusi išvykimą į Italiją ( 1 t. 189-191 b. l.). Taigi, visos aukščiau išvardintos aplinkybės suponuoja išvadą, jog, nuo 2013-01-01 I. T. vadovaujama įmonė yra nemoki, dirbo nuostolingai, veiklos praktiškai nevykdė, tačiau nepaisant to I. T. toliau kėlė atlyginimus darbuotojams ir taip didino savo įsiskolinimus kreditoriams. Aplinkybė, kad I. T. kėlė darbuotojams algas, tačiau jų realiai neišmokėjo, nenaikina apeliantės atsakomybės. Ši aplinkybė tik patvirtina, kad I. T., kaip ankstesnių bankrutavusių įmonių vadovė, suprato, jog faktiškai nevykdant ūkinės veiklos ir atskiriems darbuotojams didinant darbo užmokestį bendrovė negalės jo išmokėti, o darbuotojai įgys teisę dalį nesumokėto atlyginimo, remiantis LR Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis, gauti iš Garantinio fondo.

Skunde pažymima, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini) “ bankrotą sukėlė ne 2013-01-03 tarp UAB ,,(duomenys neskelbtini) “ ir I. T. pasirašyta pirkimo-pardavimo sutartis, o 14 tonų nerūšiuotų drabužių konfiskavimas Baltarusijoje. Šis skundo argumentas taip pat yra atmetamas. Priešingai nei teigia apeliantė iš byloje esančios specialisto 2017-03-27 išvados (duomenys neskelbtini) matyti, jog 2012-12-31, jau po galimo krovinio Baltarusijoje konfiskavimo, UAB ,,(duomenys neskelbtini) “ turėjo 5351, 04 Lt (1549, 77 Eur) įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondui ir sveikatos draudimo fondui, šio įsiskolinimo nesumokėjo, tačiau pagal 2013-01-03 kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) iš kasos išmokėjo 16 000 Lt ( 4633,92 Eur) I. T. už dėvėtus drabužius pagal 2013-01-03 sutartį Nr. 3. Atkreiptinas dėmesys, kad 2012-12-31 balanso duomenimis UAB ,,(duomenys neskelbtini) “ turėjo 18 670 Lt (5407, 21 Eur) vertės turo, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 22 800 Lt (6603, 34 Eur). Tuo tarpu 2013-10-10 balanso duomenimis UAB ,,(duomenys neskelbtini) “ turėjo tik 11 622 Lt (3365, 96 Eur) vertės turto, o įsipareigojimai kreditoriams jau sudarė 95 898 Lt (27773, 98 Eur), iš jų netgi 55 418, 25 (16050, 23 Eur) darbo užmokestis darbuotojams, o įsiskolinimas VSDFV Panevėžiui skyriui 2013-10-25 duomenimis sudarė 27238, 91 Lt (7888, 93 Eur). Dėl to VSDFV buvo priversta teismui pateikti ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo UAB ,, (duomenys neskelbtini) “ ( 4 t. 21 b. l.). Taigi, kaip matyti iš aukščiau aptartų aplinkybių veiksmai nulėmę įmonės bankrotą buvo 2013-01-03 tarp UAB ,,(duomenys neskelbtini) “ ir I. T. pasirašyta dėvėtų drabužių pirkimo – pardavimo sutartis bei nepagrįstas įmonėje dirbusių darbuotojų algų kėlimas.

Skunde taip pat teigiama, kad būtent dėl UAB ,,(duomenys neskelbtini) “ bankroto administratoriaus L. P. kaltės įmonės turėti dėvėti drabužiai dar iki šiol nėra realizuoti ir dėl to nėra sumažinti įmonės turtiniai įsipareigojimai kreditoriams. Aukštesnės instancijos teismas sutinka, kad bankroto administratorius turi būti aktyvus ir siekti realizuoti įmonės turtą, kad vėliau už jį gautus pinigus būtų galima panaudoti įmonės turimoms skoloms padengti. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju skundo argumentas, jog būtent dėl L. P. kaltės nėra realizuotas UAB ,,(duomenys neskelbtini) “ turtas, yra nepagrįstas. Kaip matyti, pirmos instancijos teismo posėdžio metu bankroto administratorius L. P. išdėstė teisiškai reikšmingas priežastis, dėl ko iš I. T. įsigyti ir įmonės turimi 2 440 kg drabužiai nebuvo perimti jo žinion ir nebuvo bandyta juos realizuoti. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad šis turtas, pripažinus I. T. ir UAB ,,(duomenys neskelbtini) “ pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia, liko neapskaitytas, taip pat nebuvo nustatyta įmonės, iš I. T. 2013-01-03 sutartimi įsigytų ir turėtų dėvėtų drabužių reali vertė (3 t. 146 b. l.). Dėl šių priežasčių minėto turto nebuvo galima perimti ir jį parduoti tretiesiems asmenims mažinant kreditoriams turimas skolas.

BK 209 str. žalos kreditoriams turinį sudaro dėl prievolių neįvykdymo atsiradę tiesioginiai turtiniai praradimai. Apie žalą kreditoriams galima kalbėti tik tada, kai tampa aišku, kad bankroto procedūrų metu neįmanoma visiškai kompensuoti dėl prievolių neįvykdymo atsiradusios žalos. Kaip akcentuota, kaltininko įmonės bankrotas yra tik tarpinis padarinys, nes dėl blogo valdymo atsiradusi bankroto būsena turi būti kreditoriams padaromos didelės turtinės žalos priežastis. Priežastingumas šiame nusikaltime reiškia, kad bankrotą ir atitinkamą žalą kreditoriams nulėmė būtent blogas įmonės valdymas, o ne objektyvios aplinkybės. Šiuo atveju nustatyta, kad bankroto procedūrų metu nėra galimybės kompensuoti kreditoriams atsiradusios žalos, nes UAB ,,(duomenys neskelbtini) “ neturi jokio turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, todėl visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp I. T. veiksmų ir kilusių padarinių - įmonės nemokumo bei didelės žalos padarymo kreditoriams – yra tiesioginis priežastinis ryšys. Byloje surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų bei įvertintų įrodymų visuma patvirtina, I. T. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 209 str.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistoji kėlė klausimą ir dėl jai paskirto įpareigojimo neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ( rajono ) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos. Aukštesnės instancijos teismo prašoma pakeisti minimą įpareigojimą į BK 71 str. numatytą įmoką į nuteistųjų nuo nusikalstamų asmenų fondą. Šis skundo teiginys atmetamas. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmos instancijos teismo motyvais, konstatuoja, kad apeliantei minėtas įpareigojimas yra paskirtas tinkamai. Kartu atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 29 str. 1 bei 2 dalyse numatyta, kad probacijos tarnybos gali kreiptis į teismą dėl probacijos sąlygų pakeitimo, jeigu kitos sąlygos darytų teigiamą įtaką probuojamojo elgesiui ir (ar) padėtų užtikrinti nukentėjusio asmens interesus arba jeigu probuojamasis dėl objektyvių priežasčių negali įvykdyti nustatytų probacijos sąlygų. Probacijos tarnybų teikimu teismas gali pakeisti probuojamajam paskirtas auklėjamojo poveikio priemones, baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas kitomis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytomis baudžiamojo poveikio priemonėmis ir (ar) šio kodekso 75 straipsnio 2 ar 3 dalyje numatytomis pareigomis arba šio kodekso 82 straipsnyje numatytomis auklėjamojo poveikio priemonėmis. Iš to seka, kad nuteistajai paskirtą įpareigojimą bus galima pakeisti nuosprendžio vykdymo procese, jei dėl objektyvių priežasčių pastaroji jo negalės vykdyti.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistosios I. T. ir advokato Žygimanto Rutkausko apeliacinį skundą atmesti.