- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-12-19
- Bylos Nr.
- 1A-276-337/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-3-266-2016
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Artūras Ridikas, Valdas Meidus, Evaldas Vanagas
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Valdo Meidaus, Artūro Ridiko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Jelenos Sabaliauskienės skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžio, kuriuo:
G. S. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 170 str. 1 d., 2 d., 3 d., kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
M. G. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 170 str. 1 d., 2 d., 3 d., kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
V. G. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 170 str. 1 d., 2 d., 3 d., kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. S., V. G. ir M. G. išteisinti iš kaltinimo tuo, kad jie veikdami bendrininkų grupėje, turėdami tikslą platinti, aktyviais bendrais veiksmais pagamino dalyką – žodinį tekstą ir subtitruotą vaizdo – garso klipą „ (duomenys neskelbtini) “ – (duomenys neskelbtini)“, kuriais tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta, kurstoma diskriminuoti ir smurtauti bei fiziškai susidoroti su socialine žmonių grupe, skiriama amžiaus ir socialinės padėties pagrindu – vaikais, šį pagamintą dalyką V. G. laikė savo asmeniniame kompiuteryje „Coloravo“ iki jį patalpinant internetinėje svetainėje, bei visų bendrininkų, dalyvavusių bendrame gamybos procese, susitarimu V. G. išplatino per visuomenės informacijos priemonę – internetinę svetainę www.youtube.com, o būtent, kad G. S. ir V. G. 2014 m. spalio mėn., pradžioje, tiksliai nenustatytu laiku, prie Vašuokėnų dvaro griuvėsių, esančių Anykščių raj., (duomenys neskelbtini).,. (duomenys neskelbtini), pagamino teksto žodžius dainai „(duomenys neskelbtini)“, po to, kad V. G. ir M. G. laikotarpiu iki 2014 m. spalio 19d., Anykščių raj., Troškūnų sen., (duomenys neskelbtini) km., teritorijoje, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, panaudojant fotokamerą CANON ir kompiuterį „Coloravo“, V. G. atliekant vizualinius judesius ir garsinant tekstą, o M. G. tai filmuojant ir montuojant, pagamino dainos „(duomenys neskelbtini)“ subtitruotą vaizdo - garso klipą, kurį V. G. 2014 m. spalio 19 d., apie 20 valandą, būdamas savo namuose, esančiuose Anykščių raj., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) km., iš asmeninio kompiuterio „Coloravo“, prisijungęs prie internetinės svetainės www.youtube.com. patalpino viešai prieinamoje paskyroje „(duomenys neskelbtini)“, suteikdamas šiam komunikacijos aktui pavadinimą „(duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini)“ , tai , kad šiais veiksmais jie, t. y. G. S., V. G. ir M. G. veikdami bendrininkų grupėje, adresatui – interneto vartotojui išplatindami komunikacinio akto tokį turinį : „Šetone, prašau, nupirk mano sielą už leidimą taškyti vaikų galvas į sieną... Jeigu pagaučiau aš vaiką, galėčiau jo mėsą sušaldyt, suvalgyt, Kaulus vietoj malkų suskaldyt.... aš grėbiu lapus, Būtų smagiau grėbti man vaikus, nesvarbu, gyvus ar negyvus... Šiais laikais vaikai yra tokie įkyrūs, Bet tiek to, jų stuburai silpni ir birūs... Sukilkim prieš vaikus! Nukapokim jiems nagus, nuvarykim į kapus... Nebijok trenkti vaikui, būk tikras vyras, nesvarbu ar tu merga, ar žmogus“, - viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą socialinei žmonių grupei, skiriamai amžiaus ir socialinės padėties pagrindu - vaikams; išplatindami komunikacinio akto tokį turinį: „Sukilkim prieš vaikus! Nukapokim jiems nagus, nuvarykim į kapus... Nebijok trenkti vaikui, būk tikras vyras, nesvarbu ar tu merga, ar žmogus“, - viešai kurstė diskriminuoti, smurtauti ir fiziškai susidoroti su socialine žmonių grupe, skiriama amžiaus ir socialinės padėties pagrindu, - vaikais, tai yra, kad jie padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 170 str. 1, 2 ir 3 dalyse.
Šalies argumentai
Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorė J. Sabaliauskienė apeliaciniu skundu prašo Anykščių rajono apylinkės teismo 2016-09-06 nuosprendį panaikinti, G. S., M. G. bei V. G. pripažinti kaltais padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 170 str. 1, 2 bei 3 dalyse ir paskirti jiems atitinkamas bausmes. Tvirtina, kad teismo nuosprendyje padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teigia, kad Anykščių rajono apylinkės teismas, netinkamai įvertinęs tiek Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos, tiek Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus pateiktas išvadas, nepagrįstai nurodė, kad G. S., M. G. ir V. G. sukurtame ir patalpintame viešoje erdvėje komunikaciniame akte nėra konkrečių ir tiesioginių pareiškimų, skatinančių neapykantą, kurstančių niekinti, diskriminuoti ir skatinančių vartoti fizinį smurtą prieš vaikus, bei nepagrįstai neatsižvelgė į ekspertų išvadas. Skunde pažymima, jog Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos ekspertas L. L. 2014-12-27 ekspertizės akte nurodė, kad pateiktu tyrimui komunikacijos aktu išreikštas raginimas imtis diskriminacinių veiksmų prieš vaikus kaip žmonių grupę, skiriamą amžiaus pagrindu, kurstoma prieš ją smurtauti bei fiziškai susidoroti. Šiame dokumente, pasak prokurorės, ekspertas nurodė konkrečius žodžius ir frazes, kuriais toks raginimas išreikštas, bei nurodė, kad yra skleidžiama nepakanti nuomonė apie vaikus yra siekimas juos niekinamai išskirti, iš jų tyčiotis, o dėl viso turinio pasisakė, kad tekstas ir vaizdas negali būti vertinamas kaip meninės kūrybos bandymas ir jam netaikomos meninės kūrybos vertinimo bei supratimo normos. Prokurorė pažymi, jog minimas ekspertas pasisakė, kad tiriamasis objektas yra autoriaus pretenzija į neva meninio kūrinio bruožus, bandymas tuo prisidengti; kūrinys neatitinka ne tik estetinių, bet ir etinių meninės kūrybos reikalavimų; kūrinyje nuolat jaučiama agresija, noras išsilaisvinti nuo visuomeninių moralinių normų ir duoti valią savo deklaruojamoms liguistoms fantazijoms.
Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog 2015-11-02 ekspertizės akte nurodyta, kad tiriamasis objektas buvo vertinamas kaip konkretus - egzistuojantis (sukurtas ir išplatintas) tam tikru laiku tam tikroje vietoje (Lietuvos Respublikoje kaip tam tikroje valstybėje bei visuomenėje su tam tikromis etinėmis, estetinėmis bei teisinėmis normomis). Skunde nurodoma, jog minėtame ekspertizės akte aiškiai pasisakyta, jog komunikacinį aktą atlieka kūrinio autorius, o ne jo sukurtas personažas (duomenys neskelbtini); vaizdo įrašas ir tekstas negali būti vertinami kaip brandus meninės kūrybos bandymas ir jiems netaikytinos kitokios (meninės kūrybos, perteikiančios transformuotą tikrovę ) vertinimo bei supratimo normos, tai autoriaus pretenzija į neva meninio kūrinio bruožus, bandymas tokiu kūriniu prisidengti; tiriamo objekto atveju adresato žinomumas ir tam tikras autoritetas tarp tam tikro amžiaus interneto vartotojų, masinis visuotinai prieinamas vaizdo ir teksto įrašo tiražas, labai didelė adresato grupė leidžia manyti, kad tiriama vaizdo ir teksto vienovė kaip komunikacijos aktas skatinti smurtą prieš vaikus bent iš dalies yra sėkmingas; tiriamame komunikacijos akte yra tyčiojamasi, skatinama neapykanta ir kurstoma smurtauti, fiziškai susidoroti, diskriminuoti socialinę grupę - vaikus; tiesioginė nesantaikos, nepakantumo bei smurto sklaida žiniasklaidos priemonėmis yra bene vienintelė logiška teksto ir ją papildančio vaizdo interpretacija. Eksperto motyvuotos išvados, kad komunikacijos aktas skatinti smurtą prieš vaikus bent iš dalies yra sėkmingas ir kad neišprususiam ar tam tikrų pažiūrų adresatui skleidžiamos idėjos gali atrodyti kaip sektinos, ( t. y. tiesioginis skatinimas galvoti ir elgtis taip, kaip siūlo pirmuoju asmeniu kalbantis herojus), prokurorės nuomone, rodo komunikacinio akto pavojingumą visuomenei. Toliau skunde teigiama, jog ekspertas L. L. nurodė, jog nors jis ir nėra psichiatras ar psichologas ir nėra kompetentingas atsakyti, kaip komunikacinis aktas veikia vaikus, tačiau, jo nuomone, kuri paremta bendraisiais protingumo ir tikslingumo kriterijais, galima teigti, kad neišprususiam, neturinčiam gyvenimo patirties ir susiformuotos vertybių sistemos adresatui skleidžiamos idėjos gali atrodyti kaip sektinos, t. y. tiesioginis skatinimas galvoti ir elgtis taip, kaip siūlo pirmuoju asmeniu kalbantis herojus.
Apeliaciniame skunde prokurorė apžvelgia vaikų sergamumo psichikos ir elgesio sutrikimo ligomis statistiką, taip pat padidėjusį vaikų savižudybių skaičių Lietuvoje ir teigia, jog Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus ekspertai, vertindami vaizdo - garso klipą „(duomenys neskelbtini) " - (duomenys neskelbtini) ", nurodė, kad jame vyrauja negatyvi, stipriai išreikšta emocija,... ji yra negatyvi ir daranti neigiamą poveikį vaiko sveikatai ir raidai - aprašoma fizinė prievarta ( ketinimas, noras bei skatinimas atimti vaikams gyvybę, tyčia juos sužaloti, vaikai yra žeminami), psichologinė prievarta (iš vaikų tyčiojamasi, demonstruojama nepagarba jų atžvilgiu), žiaurus elgesys su vaikais (kalbama apie norą vaikus kankinti, suluošinti, nužudyti, sukelti jiems fizines ir psichines kančias). Pagrindinio herojaus negatyvus elgesys (ketinimai) nesulaukia atitinkamų pasekmių - jis nėra nubaudžiamas. Herojaus motyvacija - savanaudiška, egoistiška, šis elgesys vaikams gali sukelti baimę ir siaubą. O vertindami vaikams šio komunikacinio akto padaromą žalos mastą, prokurorės teigimu, ekspertai pažymėjo, kad jis priklauso nuo daugelio veiksnių - amžiaus tarpsnio, vaikui būdingų individualių - psichologinių ypatumų, jo protinio išsivystymo, psichikos būsenos, socialinės aplinkos, kurioje gyvena, įgytos gyvenimiškos patirties, turimų žinių. Skunde nurodoma, jog Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos ir Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus pateiktos motyvuotos išvados, kurios papildo viena kitą bei kuriose analogiškai nurodoma, kad komunikacijos akte iš vaikų yra tyčiojamasi, skatinama neapykanta ir kurstoma smurtauti, fiziškai susidoroti, diskriminuoti socialinę grupę - vaikus, įrodo, kad komunikacinis aktas „(duomenys neskelbtini) " - (duomenys neskelbtini) " savo turiniu ir pavojingumu atitinka BK 170 str. Komunikacinis aktas, mažindamas vaikų jautrumą prievartai ir sustiprindamas jų priešiškumą bei agresyvų elgesį, žalodamas visų amžiaus grupių vaikų sveikatą ir neigiamai veikdamas jų raidą, prokurorės vertinimu, pažeidinėja pačios jautriausios visuomenės dalies - vaikų, kurie yra mūsų valstybės ateities pamatas, teises. Be to, skunde apeliuojama į teismo padarytą išvadą dėl išteisintųjų tyčios nustatymo ir teigiama, jog teismas, spręsdamas klausimą dėl subjektyviojo požymio - tyčios nustatymo, neįvertino tokių aplinkybių: G. S., M. G. ir V. G. veiksmai, pasireiškę teksto dainai sukūrimu, video klipo filmavimu, montavimu, įgarsinimu, subtitrų rašymu, patalpinimu į viešąją erdvę, buvo suplanuoti, apgalvoti, tesėsi keletą dienų ir, prokurorės vertinimu, jie nebuvo spontaniški. Skunde teigiama, jog iš išteisintųjų parodymų matyti, kad pastarieji siekė populiarumo ir tam tikslui pasiekti buvo pasiryžę sukurti ir patalpinti internete neįprasto bei šokiruojančio turinio kūrinį. Prokurorė pažymi, jog teisiamajame posėdyje G. S. ir V. G. aiškino, jog teksto dainai kūrimo metu teksto žodžiai geriausiai rimavosi su žodžiu „ vaikas - vaikai", o iš jų atsakymų skunde pateikiama išvada, kad jeigu tuo metu jiems būtų pavykę parinkti tinkamą rimavimą žodžiams „lenkas, žydas, pensininkas, gėjus", tai tokio turinio komunikacinis aktas ir būtų sukurtas.
Skunde nurodoma, jog teismas nepagrįstai nevertino ir nesirėmė valstybinio kaltintojo pateiktais socialiniuose tinkluose patalpintais V. G. interviu ir jo pasisakymais, kuriuose jis aiškino komunikacinio akto sukūrimo motyvus ir aplinkybes bei kuriuose atskleidžiama jo vidinė konstitucija. Prokurorė pažymi, jog žurnalistui D. S. 2015-07-29 duotame interviu į klausimą kaip atsirado vaizdo įrašas "(duomenys neskelbtini) " ir ko išteisintieji siekė patalpindami jį į " YouTube", V. G. atsakė, kad "Buvome sumąstę, kad reikia sukurti dainą, kuri būtų baisi. ... gavosi, jog dainuosime, kaip žudome vaikus - kaip kokie nesveiki žmonės. Mes žinojome, kad daina yra baisi, daug kam nepatiks, bet mes to norėjome, toks ir buvo mūsų tikslas, juk ir siaubo filmų kūrėjai siekia savo žiūrovą įbauginti". Toliau skunde detaliai aptariamas minimas interviu.
Prokurorė skunde tai pat teigia, nesutinkanti, jog teismas, kaip vieną iš aplinkybių, kuriai esant padarė išvadą apie tiesioginės tyčios nebuvimą, nurodė išteisintųjų geras charakteristikas. Tačiau V. G. charakteristika, pasak skundą padavusios prokurorės, neobjektyvi, nes teismas nepagrįstai nevertino ir nesirėmė pateiktu socialinio tinklo "Twitter" paskyroje paties V. G. patalpintu tokio turinio tekstu: " Čia mažai kas mane seka, tai išsiliesiu. Aš noriu, kad Lietuva būtų visa išnaikinta. Nemėgstu lietuvių. Ir nesididžiuoju juo būdamas", - šis V. G. išsakytas teiginys, prokurorės vertinimu, atskleidžia jo vidinę konstituciją ir charakterizuoja jį neigiamai. Skunde pažymima, jog po to, kai policijos pareigūnų nurodymu V. G. pašalino komunikacinį aktą iš viešosios erdvės, vėliau vėl jį patalpino. Netgi žinodami ekspertų išvadas apie komunikacinio akto įvertinimą, prokurorės teigimu, išteisintieji nesiėmė jokių priemonių pašalinti jį iš viešosios erdvės. Skunde taip pat apeliuojama į tai, jog teismas nevertino ir neatsižvelgė į parodymus toje dalyje, jog jie (išteisintieji) teigė, kad jų patalpintame viešoje erdvėje video klipe visada buvo ženkliukas „N18", jis neskirtas vaikams. Kad parodymai dėl komunikaciniame akte ženkliuko „N18" buvimo nuo patalpinimo viešoje erdvėje pradžios neatitinka tikrovės, teismas įsitikino teisiamajame posėdyje peržiūrėjus komunikacinio akto įrašą. Taip pat prokurorė teigia, jog teismas neįvertino Anykščių rajono PK vyresniojo tyrėjo G. R. 2016-03-10 tarnybiniame pranešime nurodytus duomenis dėl svetainėje youtube.com esančio kanalo apžiūros, iš kurių, pasak prokurorės, matyti, kad komunikacinio akto peržiūra yra laisvai prieinama, o komunikacinio akto pavadinimai ir patalpinti po juo tekstai buvo keičiami bei pats komunikacinis aktas buvo redaguotas. Pavadinimas „(duomenys neskelbtini) " - (duomenys neskelbtini) " 2016-02-18 dar nebuvo pakeistas, bet komunikacinis aktas buvo redaguotas, nes dešiniajame apatiniame kampe buvo įdėtas ženklas N-18, be to, buvo pakeistas teksto, esančio po grafos „Paskelbta 2014-10-19" turinys. Vietoje 2014-11-11 buvusio tokio turinio teksto: „Šiuolaikiniai vaikai negerbia suaugusių žmonių, todėl šią dainą skiriu žmonėms, kad jie labiau auklėtų vaikus, duodami žuvies per kaklą, kad jie susimastytų ir neerzintų suaugusiųjų. Nebūkit tokie įkyrūs, nes kaip ir sakiau, jūsų stuburai tikrai yra labai birūs. Su pagarba, Aferistų kolektyvas", - patalpintas toks tekstas: „Tai yra tik bajeris, prašau nesureikšminkit šito kūrinio, kaip neapykantos kurstymu kvaili išsigimėliai". 2016-02-24 peržiūrėjus šį kanalą, prokurorės vertinimu, matyti, kad buvo pakeistas pavadinimas, vietoje buvusio pavadinimo ,, (duomenys neskelbtini) –(duomenys neskelbtini)“ įdėtas pavadinimas - „Ši daina skatina smurtą ir kursto neapykantą pagal baudžiamojo kodekso 170 str. 1 ir 3 d." 2016-02-24 d. vaizdo įrašo peržiūrų skaitiklis rodė, kad jis buvo peržiūrėtas 2082091 kartą, (t. 2, 119-121). Apibendrinus aukščiau nurodytus duomenis, išanalizavus visas faktines bylos aplinkybes, prokurorės vertinimu, darytina išvada, kad G. S., M. G. ir V. G. padarė nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 170 str. 1 d. , 2 d. ir 3 d.
Atsiliepimas
Apygardos teisme buvo gautas išteisintojo V. G. atsiliepimas į prokurorės pateiktą apeliacinį skundą. Atsiliepime teigiama, jog teismo nuosprendyje nurodyta išvada, jog „eksperto L. L. išvados, kad komunikacijos aktu išreikštas raginimas imtis diskriminacinių veiksmų prieš vaikus yra tik prielaidos", yra visiškai pagrįsta ir teisėta. Atsiliepime pateikiama išvada, jog prokurorė savo apeliaciniame skunde nenurodė jokių teisinę reikšmę turinčių argumentų, kurie paneigtų šią teismo išvadą. Atkreipiamas dėmesys, jog Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos baudžiamoje byloje pateikti dokumentai paremti vien tik subjektyvia vieno asmens (L. L.) nuomone apie išteisinamųjų sukurtą dainą. Taip pat pažymima, kad tas pats L. L., apklausiamas teismo posėdžio metu, nurodė, jog jo pozicija ir dainos vertinimas pasikeistų, jeigu jis manytų, kad daina yra kūrinys. Tokie šio asmens paaiškinimai, pasak V. G., iš esmės patvirtina, kad jis byloje teikė ne objektyvią nuomonę, kuri būtų paremta atitinkamais moksliniais metodais, o tiesiog manydamas, jog yra ekspertas, tvirtina niekuo nepagrįstą savo subjektyvią nuomonę. V. G. pažymi, kad byloje yra LATGA raštas, kuriame nurodoma, jog išteisintųjų sukurta daina tikrai yra kūrinys. Pastarasis, taip pat pažymi, jog save ekspertu pristatantis asmuo L. L. nėra įrašytas į Lietuvos ekspertų sąrašą. Tokio pobūdžio ekspertizes, kurios buvo atliktos šios bylos nagrinėjimo metu, atlieka Lietuvos Respublikos ekspertų sąrašuose esantys ekspertai. Lietuvos teismo ekspertizės centre yra atliekamos lingvistinės ekspertizės, tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme į tai nebuvo atsižvelgta. Atsiliepime teigiama, jog vadovaujantis teisės normomis L. L. net negalėjo būti skiriamas atlikti ekspertizės šioje baudžiamojoje byloje, todėl byloje esančios Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos pateiktos išvados negalėjo būti pripažintos įrodymais.
Atsiliepime į apeliacinį skundą paminėta, jog dauguma žmonių dainą „(duomenys neskelbtini) " suprato ne kaip skatinimą prieš vaikus imtis BK 170 str. dispozicijoje nurodytų veiksmų, o kaip juodą humorą. Tai, pasak V. G., patvirtina eilė teismo posėdžių metu apklaustų liudytojų, nors Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos atstovas, 2014 m. lapkričio 13 d. kalbėdamas šios tarnybos vardu, pareiškė, jog „Mūsų akimis tai yra paprasčiausias kurstymas smurtauti prieš vaikus, tik tai atliktas gitara. Apeliuodamas į šį argumentą V. G. teigia, jog čia ne nepilnamečių apsaugos įstatymo klausimas, bet čia yra baudžiamosios atsakomybės klausimas. V. G. nurodo, jog minimas ekspertas mato tik tai, ką jį įpareigojo matyti jo darbovietė, o ne tai, kas matoma objektyviai. Atsiliepime pažymima, jog prokurorė savo apeliaciniame skunde, be kita ko, cituoja Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2016 m. sausio 4 d. specialisto išvadą, kuri, V. G. nuomone, taipogi negalėjo ir negali būti pripažinta įrodymu šioje baudžiamojoje byloje, kadangi ją atliko tam specialių žinių neturinčios trys specialistės. Tokiu būdu, išteisintojo vertinimu, buvo pažeista BPK 86 str. 2 d., pagal kurią ekspertas privalo atsisakyti pateikti išvadą, jeigu jam pateikta medžiaga neatitinka jo specialių žinių. Taigi, šiuo atveju, išteisintojo teigimu, ekspertinė įstaiga turėjo surašyti aktą, kad negalima pateikti išvados, o ne pateikti specialistų išvadą. Atsikirtime į apeliacinį skundą teigiama, jog Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2016 m. sausio 4 d. specialisto išvada neatitinka sąsajumo kriterijaus, kadangi joje hipotetine forma pasisakoma tik apie tai, kokią žalą vaikams (mažamečiams, paaugliams ir t.t.) gali sukelti kaltinamųjų sukurta daina. V. G. pažymi, jog baudžiamojoje byloje sprendžiamas klausimas dėl atsakomybės pagal BK 170 str., kuris saugo asmenų lygiateisiškumą, o ne tam tikrų asmenų, šiuo atveju vaikų, psichologinio išsivystymo ir galimo hipotetinio psichinio žalojimo atvejį. Atsikirtime į apeliacinį skundą pažymima, jog BK 170 str. įtvirtintos nusikalstamos veikos objektas yra žmonių grupių, susidariusių lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų bendrumo pagrindu, taip pat tokioms grupėms priklausančių individų teisės ir laisvės, jų saugumas ir lygiateisiškumas su kitais asmenimis. Todėl išteisintųjų veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties objekto, t. y. nėra baudžiamajame įstatyme aiškiai nurodytos asmenų grupės. Atsiliepime į apeliacinį skundą pabrėžiama, kad išteisintųjų veiksmuose taip pat nėra BK 170 str. įtvirtintos nusikaltimo sudėties subjektyviojo požymio - kaltės. Visi išteisintieji yra užaugę kartu su broliais ir seserimis, mokėsi mokykloje, lankė teatro studiją, tačiau nei vienas išteisintasis niekada neskriaudė vaikų.
Atsiliepime atkreipiamas dėmesys, jog šiuo atveju buvo svarbu nustatyti, kad išteisintieji turėjo atitinkamas pažiūras ir norėjo būtent tokias pažiūras paskleisti su tikslu kitus asmenis paskatinti vartoti smurtą, tačiau, pasak V. G., to byloje nėra nustatyta. Toliau atsiliepime detaliai aprašomi teismo posėdžio metu išteisintųjų duoti parodymai, kuriuose atsispindi, jog idėjos kovoti prieš vaikus ir kažkokio nusistatymo prieš pastaruosius jie tikrai neturėjo. Pažymima, kad iš paskutinio teismo posėdžio metu pateikto vaizdo įrašo Nr. 7 (vaizdo įrašo 0,52 sek.) prie šios dainos nuorodos buvo pažymėta, jog „ši daina tai meninis protestas prieš vaikus, kurie negerbia suaugusiųjų". Atsiliepime į apeliacinį skundą pasisakoma, jog išteisintieji minima daina siekė atkreipti dėmesį į pakankamai aktualią šiuo momentu Lietuvoje esančią vaikų auklėjimo problemą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintųjų gynėjai – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos išanalizavo, tinkamai įgyvendino BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir pagrįstai išteisino G. S., M. G. bei V. G. pagal BK 170 str. 1 d., 2 d., 3 d., jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti keičiamas ar naikinamas teismo sprendimas, nenustatyta.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės detaliai ir motyvuotai yra pasisakęs dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų. Su pirmos instancijos teismo motyvais kolegija sutinka ir jų detaliai nekartoja, tik atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.
BPK 1 str. 1 d. numatyta, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas bei tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Kartu pažymėtina, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami įvertinus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti įvertinamas atskirai kiekvienas įrodymas ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.
Šioje baudžiamojoje byloje apylinkės teismas išteisino G. S., M. G. bei V. G., jiems nepadarius BK 170 str. 1, 2 bei 3 d. numatytų nusikalstamų veikų. Teismas pasisakė, jog sprendžiant baudžiamosios atsakomybės taikymą už nusikalstamų veikų, numatytų BK 170 str. 2 bei 3 d., padarymą svarbu nustatyti, kiek pavojingos veikos, dėl kurių padarymo kaltininkas traukiamas atsakomybėn. Teismas nurodė, jog pripažįstant ar nepripažįstant tam tikrus viešus pareiškimus kurstymu prieš bet kokios tautos, rasės, etninę ar kitokią žmonių grupę, būtina nustatyti dėl jų kilsiančios grėsmės baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms realumą. Teismas padarė išvadą, jog atsakomybei pagal BK 170 str. 2 d. bei 3 d. kilti nepakanka vien įžeidžiančio, niekinančio pobūdžio viešo pareiškimo, jeigu jame nėra konkretaus tiesioginio ar netiesioginio neapykantos diskriminacijos skatinimo, kurstymo pavartoti smurtą ar fiziškai susidoroti su tam tikra žmonių grupe, dėl kurio galėtų kilti reali grėsmė šio baudžiamojo įstatymo saugomam objektui. Bylos įrodymai neleidžia daryti išvados, kad byloje šios aplinkybės nustatytos, tai pat nėra pagrindo išvadai, jog išteisintieji, paskelbdami internete komunikacinį aktą, veikė suvokdami savo veikos pavojingumą ir norėdami paskatinti neigiamą visuomenės reakciją į vaikus bei paskatinti prieš juos smurtauti ar fiziškai susidoroti. Teismo vertinimu, šis kaltinamųjų išplatintas komunikacinis aktas nėra toks įtemptas, kas savaime pateisintų griežtesnius su juo susijusio laisvės įgyvendinimo ribojimus ir baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio taikymą. G. S., V. G. ir M. G. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu neprisipažino padarę jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Jų parodymai nuoseklūs ir argumentuoti. G. S. ir V. G., kurdami dainą, neturėjo jokio tikslo sukurti tokią dainą, kuri skatintų žmones smurtauti prieš vaikus. M. G., kuris tik filmavo vaizdo įrašą ir jį montavo, taip pat neturėjo tikslo skatinti žmones sukilti prieš vaikus, prieš juos smurtauti ar fiziškai susidoroti.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti jam nekliudant ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) 25 str. Šiame straipsnyje nurodoma, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Š. K. nuostatos sudaro informacijos laisvės konstitucinį pagrindą. Jos visos yra tarpusavyje susijusios, viena kitą papildo. Tačiau laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Naudojimasis konstitucinėmis teisėmis yra neatsiejamas nuo pareigos gerbti kitą asmenį, socialinę grupę ar tautą (Konstitucijos 25 str., 28 str., 29 str.).
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pagal BK 170 str. veiksmai laikomi nusikalstamais, kuomet kaltininkas aktyviais veiksmais tyčiodamasis, niekindamas, skatindamas neapykantą, diskriminaciją, smurtą ar fizinį susidorojimą su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, kursto aplinkinius savo viešais pareiškimais, kuriuose pateikiamos specialiai, šališkai, neobjektyviai parinktos ir išdėstytos žinios, nuomonės, faktai, vertinimai, išvados ir pan., išreiškiančios neigiamą, niekinantį, žeminantį pasisakančio asmens požiūrį į tam tikras įstatyme apibrėžtas žmonių grupes ar joms priklausančius asmenis. Taigi, pasisakantis asmuo nedviprasmiškai ir visiems suprantamai turi nurodyti vieną iš įstatyme apibrėžtų žmonių grupių ir išreikšti jos atžvilgiu savo neigiamą, niekinantį ar žeminantį požiūrį, skatindamas ir kurstydamas kitų visuomenės narių (jo viešų pareiškimų respondentų) neigiamus jausmus, neapykantą nurodytai asmenų grupei ar jos nariui, tokių asmenų diskriminaciją.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, atmetamas apeliacinio skundo teiginys, kad apylinkės teismas netinkamai įvertino tiek Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos eksperto, tiek Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus pateiktas išvadas. Teismas pažymi, kad eksperto ar specialisto išvada ar kitų institucijų išreikšta ir pateikta nuomonė nėra išimtinis įrodinėjimo būdas ar juolab teisinis vertinimas. Eksperto ar specialisto išvada, kaip ir kiti byloje esantys įrodymai, yra vertinami visų kitų byloje esančių įrodymų kontekste ir tai, kad teismo vertinimas ir eksperto išvadoje pateikta nuomonė nesutampa, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas aptariamą išvadą ignoravo.
Apeliaciniame skunde teigiama, jog ekspertas pasisakė, kad tiriamas objektas, t. y. daina ,, (duomenys neskelbtini)“, yra autoriaus pretenzija į meninio kūrinio bruožus, bandymas tuo prisidengti, kūrinys neatitinka ne tik estetinių, bet ir etinių meninės kūrybos reikalavimų, kūrinyje nuolat jaučiama agresija, noras išsilaisvinti nuo visuomeninių moralinių normų ir duoti valią savo deklaruojamoms liguistoms fantazijoms. Teismas su tokia pozicija nesutinka. Atkreiptinas dėmesys, jog šiuo konkrečiu atveju vertinamą kūrinį sudarė ne tik publikuotas tekstas, tačiau taip pat ir tekstui sukurta muzika bei vaizdo klipas, kuriuos teismas vertina kaip bendrą visumą, bendrą autorių veiklos rezultatą. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau –ATGTĮ) 4 str. 1 d. įtvirtinta, jog autorių teisių objektai yra originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kokia nors objektyvia forma išreikštas kūrybinės veiklos rezultatas. To paties įstatymo 4 str. nurodoma, jog autorių teisių objektams keliami tam tikri reikalavimai: 1) originalumo – kūriniai turi būti originalūs. Kūrinio originalumas pasireiškia tiek jo turinio forma tiek formos originalumu. 2) Kūrinys turi būti autoriaus asmeninio darbo rezultatas. 3) Kūrinys turi būti išreikštas objektyvia forma: pvz., išreikštas raštu, įrašytas į laikmeną. Vertinant kūrinį ,, (duomenys neskelbtini)“ matyti, kad jis atitinka visus minėtus ir įstatyme įtvirtintus kūriniui keliamus reikalavimus. Visuotinai pripažįstama, kad kūrinys yra estetinis fizinis objektas ar meno darbas. Šioje byloje ginčo objektą – autorių sukurtą ir publikuotą dainą ,, (duomenys neskelbtini)“ – teismas traktuoja kaip meno kūrinį. Pastebėtina, jog šiuolaikiniai meno ar į jį pretenduojantys kūriniai nebūtinai atitinka aukštus etinius ar estetinius standartus, kartais yra išreiškiami ir per neigiamų bei visuotinai nepriimtinų dalykų prizmę, tačiau bet kuriuo atveju kūrinio vertinimas ir jo supratimas yra labai subjektyvus ir individualus dalykas. Atmetant apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, jog šioje byloje savo išvadą pateikęs ekspertas L. L. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu yra pasisakęs, kad jeigu aptariamą dainą jis pripažintų kaip meno kūrinį, tuomet iš dalies pasikeistų ir jo paties išsakyta nuomonė apie patį ginčo objektą (2 t. 17 b. l.)
Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog teismas nepagrįstai nevertino ir nesirėmė valstybinio kaltintojo pateiktais socialiniuose tinkluose patalpintais V. G. interviu ir jo pasisakymais, kuriuose jis aiškino minimos dainos sukūrimo motyvus ir aplinkybes bei kuriuose, prokurorės vertinimu, atskleidžiama jo vidinė konstitucija. Šis apeliacinio skundo argumentas taip pat atmetamas. Visų pirma pažymėtina, jog BK 170 str. 2 d. yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už viešą tyčiojimąsi, niekinimą, skatinimą neapykantos ar kurstymą diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, o to paties straipsnio 3 d. – už viešą kurstymą smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba finansavimo ar kitokio materialinio tokios veiklos rėmimo. Vertinant, ar yra padarytas nusikaltimas, numatytas BK 170 str. 2 d., labai svarbi yra subjektyvioji pusė, kadangi šis nusikaltimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia. Atsakomybė kyla tik tuomet, kai kaltininkas, darantis šiame straipsnyje numatytus veiksmus, suvokia, kad savo viešais pareiškimais niekina, skatina neapykantą ar kursto diskriminuoti tam tikrą žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį ir nori tai daryti. Apeliaciniame skunde minimame interviu, kurį 2016-07-29 V. G. davė žurnalistui D. S., išteisintasis teigė, kad ,,<...> buvome sumąstę, kad reikia sukurti dainą, kuri būtų baisi. <...> gavosi, kad dainuosime kaip žudome vaikus – kaip kokie nesveiki žmonės. Mes žinojome, kad daina yra baisi, daug kam nepatiks, bet mes to norėjome, toks ir buvo mūsų tikslas, juk ir siaubo filmų kūrėjai siekia savo žiūrovą įbauginti“. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie ir kiti interviu metu pasakyti V. G. žodžiai nepatvirtina nei jo, nei G. S. bei M. G. kaltės, t. y. konkretizuotos tyčios elgtis taip, kaip nurodo dainoje esantys žodžiai. Teismas daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju autoriai, savo kurtą dainą patalpindami į internetinį portalą, nors galimai ir siekė, kaip nurodoma, šokiruoti bei įbauginti ją klausančius asmenis, tačiau neįžvelgia jų realaus siekio realizuoti dalyje teksto vartojamų žodžių turinį – noro žudyti vaikus ar kaip kitaip jiems kenkti. Be to, pažymėtina, jog skunde cituojamas V. G. viešas pasisakymas apie vertinamą dainą bei jos tikslus nebuvo vienintelis. Jis ne kartą interviu žiniasklaidai buvo davęs, kai jau minima daina buvo pasiekiama interneto vartotojams, tačiau jo ir kitų išteisintųjų veikos dar nebuvo tiriamos teisėsaugos pareigūnų. Jau tuomet, t. y. 2014-10-23, V. G. teigė, jog ,, <...> daina buvo sukurta juoko forma apie vaikus, kurie negerbia suaugusiųjų, juos erzina, apgaudinėja, o ne visiems vaikams, humoro forma nešame vaikams žinią, kad jie suprastų ką daro.“ Šie išsakyti žodžiai bei peržiūrėtas dainos vaizdo klipas, kuriame nėra nieko brutalaus, kas galėtų atspindėti išreiškiamą ir tikrai jaučiamą panieką vaikams bei raginimą su jais susidoroti, leidžia konstatuoti, jog autorių veiksmuose nėra BK 170 str. inkriminuoti reikalingos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės – kaltės požymio.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymėtina, jog daina ,,Šėtone prašau“ nėra pirmas V. G., M. G. bei G. S. viešai publikuotas ir prieinamas neapibrėžtam žmonių skaičiui kūrybinės veiklos rezultatas. Kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos, šie autoriai yra sukūrę ir viešai pateikę kitų savo kūrinių. Tai leidžia daryti išvadą, jog minėti autoriai turi savo meninį braižą, paremtą juodu humoru, o daina ,, (duomenys neskelbtini)“ yra jų kūrybinės veiklos tęsinys. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutarime dėl Lietuvos menininkų rūmų nurodė, kad viena iš saviraiškos laisvės pasireiškimo formų yra kūrybinė veikla. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuojama, kad viešasis interesas kinta, kad kultūra ir kūryba taip pat saviraiškos forma. Kūrybos laisvė (apimanti kūrybos proceso laisvę ir kūrybos sklaidos laisvę) yra viena svarbiausių saviraiškos laisvės, kuri visuotiniu pripažinimu yra viena iš žmogaus prigimtinių laisvių ir kurią įtvirtina, gina bei saugo Konstitucija, pasireiškimų. Savaime suprantama, kad saviraiškos laisvės turinys yra platesnis nei kūrybos laisvės ir ja neapsiriboja. Kūrybos laisvė (kaip ir saviraiškos laisvė apskritai) yra neatskiriamai susijusi ir su Konstitucijos 25 str. įtvirtintomis žmogaus teisėmis turėti savo įsitikinimus bei juos laisvai reikšti (įsitikinimų bei jų raiškos laisve) ir laisve ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (informacijos laisve), kurios savo ruožtu taip pat yra viena su kita tiesiogiai susijusios.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog G. S., M. G. bei V. G. veiksmuose nėra BK 170 str. 1, 2 ir 3 dalyse numatytų nusikalstamų veikų sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, pirmos instancijos teismo sprendimas išteisinti juos kaip nepadariusius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių, yra pagrįstas, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, esminių BPK pažeidimų nepadaryta, todėl keisti ar naikinti skundžiamą Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra įstatyme nustatytų pagrindų.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.