- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-01-04
- Bylos Nr.
- I-2983-764/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00446-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- Ž. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, dalyvaujant pareiškėjui Ž. R., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl žalos atlyginimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Ž. R. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 3–5), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014-10-17 iki 2015-01-31 jo laisvė Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – Šiaulių TI) buvo ribojama, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, t. y. neužtikrinant 5 kv. m minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3 kv. m kameros ploto. Priešingu atvejus yra šiurkščiai pažeidžiamas Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 str. Be to, kamerose būdavo drėgna, šalta, langai maži ir nešvarūs, todėl į kameras nepatekdavo natūrali šviesa, būdavo tamsu. Sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo bendro kameros ploto. Indus ir drabužius reikėdavo plauti šaltu vandeniu. Kalinimas perpildytose ir teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose pažeidžia ne tik Konvencijos 3 str. ir Konstitucijos 21 str. reikalavimus, bet gali būti prilyginamas ir kankinimui, garbės ir orumo pažeidimui. Šiaulių TI apribojo pareiškėjo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore, nes jam nebuvo išduoti sezoną atitinkantys drabužiai. Dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, todėl yra įgijęs teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad visą buvimo Šiaulių TI laikotarpį (87 dienas) jis negalėjo pasivaikščioti gryname ore, sportuoti, nes jam nebuvo išduoti drabužiai pagal sezoną.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 10–19) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime pažymėjo, kad nuo 2010-05-11 minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas yra nustatytas Kalėjimų departamento prie TM direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 ir, priešingai nei teigia pareiškėjas, yra ne 5 kv. m, o – 3,6 kv. m. Ginčui aktualiu laikotarpiu (87 dienas) pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 27 ir Nr. 40, su kintančiu kartu laikomų asmenų skaičiumi, todėl tam tikromis dienomis pareiškėjui buvo garantuotas minimalus kameros plotas. Šiaulių TI negali daryti įtakos atvykstančiųjų skaičiui, todėl gali susidaryti situacijos, kai suimtieji yra laikomi perpildytose kamerose. Suimtiesiems yra sudaromos galimybės pasivaikščioti gryname ore, sportuoti, žaisti stalo tenisą, krepšinį ir t.t. Šiaulių TI taikomi tik tie Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (toliau – Higienos norma HN76:2010) reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kamerų vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 p. reikalavimus, be to, Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl langų didinimas ar vėdinimo sistemos įrengimas negalimas. Pagal Higienos normos HN 76:2010 21 p. nuostatas, kameroje turi būti užtikrintas šalto vandens tiekimas. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atitvertas mūrine sienele, o praėjimas – durimis arba užuolaida. Drabužiais suimtieji aprūpinami pagal galimybę, pareiškėjo prašymu jam buvo išduoti sezoniniai drabužiai, tačiau dalies jų pareiškėjas atsisakė dėl netinkamo dydžio. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str., deliktinė atsakomybė kyla, kai nustatytos visos būtinos sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, padariniai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei kilusių padarinių. Vadinasi, šiuo atveju būtina nustatyti ne tik tai, ar Šiaulių TI pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai, bet ir, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Pareiškėjo skundas grindžiamas ne konkrečiais faktais ar argumentais, bet bendro pobūdžio teiginiais ir abstrakčiais argumentais, kurie negali būti pripažįstami objektyviais.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje keliamas ginčas dėl to, ar pagrįstas pareiškėjo Ž. R. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI.
Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nustatyta CK 6.271 str. Pagal šio straipsnio nuostatas, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinė atsakomybė kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, t. y. visas šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo.
Teismui pateiktame skunde pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2014-10-17 iki 2015-01-31 buvo ribojama pažeidžiant galiojančiuose teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas. Reikalavimą priteisti 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad Šiaulių TI administracija neužtikrino, kad kamerose jam tektų 3 kv. m kameros ploto, kamerose buvo tamsu, tiekiamas tik šaltas vanduo, nebuvo vėdinimo sistemos, todėl būdavo drėgna, sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo bendro kameros ploto, pareiškėjui nebuvo išduoti sezoniniai drabužiai, todėl jis neturėjo galimybės pasivaikščioti gryname ore.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kvadratinių metrų kameros ploto turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (2010-12-16 sprendimas Trepashkin prieš Rusiją; 2014-09-15 sprendimas Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Jos 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, Higienos normoje HN 76:2010 nėra nustatytas. Kalėjimų departamento prie TM 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatuoja, kad nagrinėdamas kilusį ginčą, turi nustatyti, ar Šiaulių TI užtikrino, kad pareiškėjui tektų 3,6 kv. m kameros ploto.
Bylos duomenys tvirtina, kad pareiškėjas Ž. R. Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014-10-17 iki 2015-01-31 ir pataisos įstaigoje praleido 87 dienas. Šiaulių TI pateikti duomenys tvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas kamerose Nr. 27 (plotas 15,93 kv. m) ir Nr. 40 (plotas 22,93 kv. m), su kintančiu kartu laikomų asmenų skaičiumi. Pareiškėjas teigia, kad Šiaulių TI jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamųjų kamerų plotas. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į keliamo ginčo pobūdį, turi būti įvertinta, ar pareiškėjas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo laikomas visą buvimo Šiaulių TI laikotarpį, ar ne. Šiaulių TI pateikti duomenys (b. l. 109–111) tvirtina, kad 3,6 kv. m kameros plotas per ginčijamą laikotarpį (87 dienas) pareiškėjui nebuvo užtikrintas 34 dienas, t. y. nuo 2014-10-14 iki 2014-10-20, 2014-10-21 ryte, 2014-10-25 vakare, nuo 2014-10-26 iki 2014-11-06, 2014-11-07 ryte, 2014-11-10 vakare, 2014-11-12 vakare, 2014-11-13 ryte, 2014-11-20 vakare, nuo 2014-11-21 iki 2014-11-25, 2014-11-26 ryte, 2014-11-28 ryte, 2014-12-01 ryte, 2014-12-09 vakare, nuo 2014-12-10 iki 2014-12-12. Šių aplinkybių Šiaulių TI neginčija. Tai, kad Šiaulių TI administracija dėl kamerų stygiaus neturėjo galimybių pareiškėjo patalpinti į kamerą, nepaneigia teismo nustatytos aplinkybės, kad 34 dienas buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamu kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas nenustatė, kad pareiškėjui buvo sudarytos papildomos sąlygos ilgiau nei 1 val. būti gryname ore, pasivaikščioti, sportuoti. Vadinasi, negali būti pripažinta, kad įstaiga už nepakankamą kameros plotą kompensavo pareiškėjui, suteikdama pakankamą judėjimo laisvę, galimybę dalyvauti užimtumo programose ar pan.
Pasisakydama dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad dėl kamerų perpildymo trūko privatumo, buvo apsunkintas jo judėjimas ir užsiėmimas kitomis veiklomis, yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-05-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013).
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. pateikti teismui skunde išdėstytus argumentus, patvirtinančius objektyvius duomenis, kuriuos teismas nagrinėdamas bylą galėtų ištirti ir įvertinti bei jais pagrįsti daromas išvadas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis a. b. Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013-12-22 nutartis a. b. Nr. A756-2072/2013). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013-02-08 nutartį a. b. Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (2013-09-30 nutartis a. b. Nr. A442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis a. b. Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartis a. b. Nr. A525-197/2013).
Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad kamerose buvo tamsu, yra abstraktaus pobūdžio, neindividualizuotos, todėl negali būti teismo įvertintos. Šiaulių TI nurodė, kad ginčui aktuliu laikotarpiu kamerose Nr. 27 ir 40, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, tikrinimai dėl atitikties higienos normų reikalavimams nebuvo atlikti, todėl atsakovės atstovas negali pateikti įrodymų, kad dieninė apšvieta kamerose buvo pakankama. Pareiškėjas į pataisos įstaigą dėl netinkamo apšvietimo kamerose nesikreipė. Teismas pažymi, kad pagal teisės aktų reikalavimus, kamerose turi būti įjungta dirbtinė dienos apšvieta, užtikrinanti tinkamą apšvietimą.
Pažymėtina, kad Higienos norma HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 p.). Pagal Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, tardymo izoliatorių ir kalėjimų kamerų tipo patalpose turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema (21 p.). Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai patvirtina, kad šie reikalavimai Šiaulių TI buvo užtikrinti. Kamerų vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Per mechaninę patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemą vėdinamos tik tos patalpos, kuriose tokia sistema įrengta.
Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5. p., įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Nurodyta nuostata patvirtina, kad imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nėra. Higienos normos HN 76:2010 21 p. nustatytas reikalavimas, kad sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskiroje patalpoje, taip pat taikomas tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms.
Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių sąrašą, todėl šio pastato rekonstrukcija ar kapitalinis remontas nėra galimi, todėl sanitarinio mazgo atitvėrimas mūrine sienele atitinka anksčiau nurodyta reguliavimą, todėl negali būti vertinamas kaip pareiškėjo teisių pažeidimas.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad jam nebuvo išduoti sezoniniai drabužiai, todėl buvo apribota galimybė pasivaikščioti gryname ore.
Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 str. 3 d., suimtieji, kurie neturi savo drabužių ir avalynės, nemokamai aprūpinami drabužiais ir avalyne pagal sezoną. Teismui pateikti duomenys tvirtina, kad pagal pareiškėjo prašymą 2014-11-13 pareiškėjui buvo išduoti megztinis, marškiniai ir dveji marškinėliai, tačiau megztinį ir marškinius pareiškėjas grąžino dėl netinkamo dydžio (b. l. 104). Kiti drabužiai pareiškėjui išduoti nebuvo. Šiaulių TI tvirtina, kad pareiškėjas sezoniniais drabužiais buvo aprūpintas pagal galimybes, o duomenų, ar būnant Šiaulių TI buvo užtikrinta jo teisė pasivaikščioti gryname ore, neturi (b. l. 93–95). Įvertinęs tai, kad Šiaulių TI neužtikrino Suėmimo vykdymo įstatymo 44 str. 3 d. nustatytos pareiškėjo teisės, nepaneigė pareiškėjo argumentų, kad nebuvo sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore, teismas konstatuoja, kad šioje dalyje pareiškėjos reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra pagrįstas.
Bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Kaip ne kartą savo jurisprudencijoje išaiškino Europos Žmogaus Teisių Teismas, Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001-04-21 sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Atsižvelgdamas į nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismas konstatuoja, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tokiu atveju turi būti atsižvelgiama ir į kitas Konvencijos 3 str. pažeidimui konstatuoti reikšmingas aplinkybes, t. y. kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, jo fizinį ir psichinį poveikį, nukentėjusiojo lytį, amžių bei jo sveikatos būklę. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Nr. A822-1427/2013, Nr. A822-1395/2013).
Pateiktame skunde pareiškėjas patvirtino, kad dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis jis patyrė tam tikrus fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, gyvenimo kokybės pablogėjimą ir pan. Aplinkybių, kad dėl to būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, fizinė sveikatos būklė ar būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu Konvencijos 3 str. prasme, teismas nenustatė, jų nenurodė ir pats pareiškėjas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą.
Pagal CK 250 str. 1 d., neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 str. 2 d., taip pat ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d., yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (a. b. Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A502-734/2009; Nr. A502-1235/2012) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011-01-25 sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) konstatuota, jog valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui, būtų pasirūpinta kalinio sveikata.
Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, t. y. 87 dienos, tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės sveikatos būklei, konstatuoja, kad Ž. R. galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis. Atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį ir vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 1 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 1 000 Eur sumą vertina kaip adekvačią dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 5 p., 127 ir 129 str. teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo Ž. R. skundą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjui Ž. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 1 000 (vieną tūkstantį) Eur neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.