Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, teisėjų Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo AB „Lietuvos draudimas“, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-02-03 sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-503-934/2016 pagal ieškovo ŽŪB „Grikis“ ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“, tretieji asmenys Seesam Insurance AS, Lietuvoje veikiantis per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą, T. V., M. G., ERGO Insurance SE Lietuvos filialas dėl draudiminio įvykio pripažinimo bei draudimo išmokos priteisimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Trečia, byloje nėra įrodymų, jog vairuotojų atžvilgių būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuriame būtų nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės. Taip pat atsakovas nepateikė jokių duomenų, jog tiek T. V. ir M. G. būtų tarpusavyje susiję, sąmoningai bandę nuslėpti eismo įvykio aplinkybes ir pan. Priešingai, trečiųjų asmenų T. V. ir M. G. paaiškinimais nustatyta, jog juos nesieja jokie ryšiai. Iš eismo įvykio deklaracijoje nubraižytos schemos bei T. V. atsakovui pateiktos įvykio schemos, matyti, jog automobilių susidūrimo padėtis iš esmės sutampa, o ir teismo posėdžio metu tretieji asmenys ranka braižydami įvykio schemą buvo nuoseklūs bei pateikė įtikinamus paaiškinimus dėl transporto priemonių padėties iki susidūrimo ir po susidūrimo.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, bei įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas konstatavo, jog atsakovas neįrodė aplinkybių, atleidžiančių jį nuo pareigos išmokėti draudimo išmoką, todėl ieškinį tenkino.

Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grindžia ir tuo, kad apeliantas tinkamai neatliko žalos administravimo veiksmų, betarpiškai neapklausė eismo įvykio dalyvių, o tai lėmė nepagrįstą atisakymą mokėti draudimo išmoką. Tačiau jokie teisės aktai nenumato pareigos apklausti dalyvių betarpiškai. M. G. draudikui pateikė pranešimą apie įvykį (2014-05-12) kuriame nurodė įvykio aplinkybes, sugadinimus, nubraižė įvykio schemą, o T. V. pateikė 2014-05-15 prašymą, kuriame taip yra aprašytos įvykio aplinkybės, nubraižyta įvykio schema. Abiejuose šiuose dokumentuose, kurie pateikti apeliantui, buvo nurodytos esminės aplinkybės, automobilių judėjimo greičiai, trajektorijos, padėtys, sugadinimai, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai daro išvadą, kad draudikas rėmėsi tik Seesam draudimui teiktais vairuotojų paaiškinimais. Be kita ko, šiuose dokumentuose nurodyta informacija sutampa su Seesam draudimui teiktais paaiškinimais, todėl nesant prieštaravimų draudikui nekilo būtinybė papildomai apklausti vairuotojus.

Nagrinėjamoje byloje buvo paskirta Eismo įvykių ekspertizė. Teismas skirdamas ekspertizę iš esmės pripažino, kad ji yra reikalinga ginčo teisingam išsprendimui. Lietuvos teismo ekspertizės centro teismo ekspertai V. V. ir V. L. atliko tyrimą, pagrįstą mokslo žiniomis ir davė išvadą, kad pagal užfiksuotus automobilio sugadinimus (jų pobūdį, sąlyginai nedidelį mastą, paliktus statinius pėdsakus) darytina išvada, kad automobilis BMW judėjo ženkliai mažesniu, nei jo vairuotojas deklaruoja, t.y. ne 60-80 km/h greičiu, tuo tarpu automobilis Volvo, pagal užfiksuotus pėdsakus, susidūrimo metu stovėjo arba judėjo iki 5 km/h greičiu. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad abu eismo įvykio dalyviai nurodo klaidinančią ir realybės neatitinkančią informaciją apie esmines įvykio aplinkybes. Akcentuotina, kad tai nėra tam tikri neatitikimai ar paklaidos, tai yra kardinaliai priešinga informacija. Automobilis BMW negalėjo pamatęs kliūtį sulėtėti iki 15-20 km/h greičio, kuriam esant padaryti sugadinimai. Ši išvada paremta taip pat eksperto atliktų skaičiavimų pagrindu, kad automobilio BMW vairuotojas įvertinus atstumą, automobilių greitį, nebūtų spėjęs pradėti stabdyti savo transporto priemonės, o turėjo atsitrenkti dar 60/80 km/h greičiu, bet tokiu atveju sugadinimai būtų visiškai kitokie (žr. 6 ekspertizės lapą). Negana to, nustačius, kad įvykis įvyko transporto priemonėms judant ženkliai mažesniais greičiais, LTEC ekspertai konstatuoja, kad prie tokių greičių neįmanoma automobilio Volvo apsukti 180 laipsnių kampu, ką teigė T. V.. Visos šios LTEC išvados iš esmės sutampa su apelianto atlikto tyrimo rezultatais, o jų abiejų vertinimas visumoje leidžia daryti kategorišką išvadą, kad vairuotojų nurodomos aplinkybės neatitinka tikrovės, įvykis įvyko kitomis aplinkybėmis, todėl draudikas pagrįstai atsisakė atlyginti nuostolius.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nėra duomenų, jog dėl vairuotojų veiksmų būtų atliekamas ikiteisminis tyrimas, priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Draudimo bendrovė nėra kompetentinga tirti sukčiavimus, kitas nusikalstamas veikas. Jokie teisės aktai nenumato draudimo išmokos mokėjimo ar nemokėjimo sieti su pradėtu ikiteisminiu tyrimu ir (ar) priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu. Draudiko sprendimas gali būti laikomas pagrįstu ir be ikiteisminio tyrimo institucijų sprendimų, remiantis civilinių santykių, kurie sieja šalis, motyvais. Draudikas atlieka aplinkybių įrodinėjimą civilinių santykių plotmėje.

Vairuotojai skirtingai vaizduoja automobilio padėtis prieš įvykį bei po jo. Vien lyginant vairuotojų teiktus paaiškinimus Seesam draudimui ir braižytas schemas pastebėtina, kad vairuotojai kardinaliai priešingai pažymi automobilio BMW padėtį (nurodydami jo kryptį į visiškai priešingas puses). To paties vairuotojo M. G. braižomos schemos taip pat skiriasi tarpusavyje iš esmės. Pranešime apie įvykį (2014-05-12) automobilio BMW priekio kryptis žymima ties 4 valanda, tuo tarpu to paties vairuotojo Paaiškinime dėl įvykio (2015-05-29) automobilio BMW kryptis yra ties 1 valanda.

Nepagrįstas ir pirmosios instancijos teismo argumentas, kai vairuotojams nebuvo išaiškinta, kad parodymus jie turi duoti teisingus, kokia jų reikšmė. Draudimo įstatymo 98 str. numato, kad Draudiko reikalavimu fiziniai ir juridiniai asmenys privalo pateikti turimą informaciją apie draudžiamojo įvykio ir įvykio, kuris gali būti pripažintas draudžiamuoju, aplinkybes ir pasekmes. Natūralu, kad eismo įvykio dalyviai turi ne klaidinti, o padėti draudimo bendrovei tirti įvykį, nurodyti jiems žinomas aplinkybes kuo tiksliau.

Atsiliepimu į skundą ieškovas ŽŪB „Grikis“ teismo prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodė, kad ieškovas prieš kreipiantis į teismą su ieškiniu, kelis kartus mėgino su atsakovu susitarti taikiai teikiant jam pretenzijas. Atsakovas savo raštuose atvirai teigia, kad eismo įvykis, kuriame dalyvavo ieškovo vardu registruotas automobilis, buvo „inscenizuotas“, „įvykis buvo dirbtinai sukurtas“. AB „Lietuvos draudimas“ oficialiai deklaruoja, kad trečiasis asmuo T. V. kėsinosi padaryti nusikalstamą veiką (BK 22 str. 1 d.) ir kurio veiksmai kvalifikuotini pagal BK 182 str. „Sukčiavimas“. Tačiau tik atitinkamos teisėsaugos institucijos atlikusios ikiteisminį tyrimą gali prieiti arba neprieiti išvados, kad buvo padaryta konkreti nusikalstama veika. Draudikas neturi teisės besąlygiškai ir oficialiai konstatuoti, kad ieškovas galimai inscenizavimo eismo įvykį, t.y. sukčiavo (BK 182 str.), nes tai yra išimtinė teisėsaugos institucijų prerogatyva. Jeigu draudiminio įvykio tyrimo etape draudikas nepaisė Draudimo įstatymo 98 str. 3 d. nuostatos ir nepasitelkė kompetentingas teisėsaugas institucijas ištirti ir surinkti visą informaciją, kad vairuotojai galimai derino ir koordinavo tarpusavio veiksmus kėsindamiesi sukčiauti, ir iškeliant jiems baudžiamąją bylą, tada draudikui atsiranda be galo sunki įrodinėjimo našta šias aplinkybės įrodyti civiliniame procese, kai jam draudėjo iniciatyva yra pareiškiamas ieškinys.

Teismo posėdžiuose abu vairuotojai į klausimus, ar jie yra pažįstami, ar turi bendrų pažįstamų ar jie galimai inscenizavo eismo įvykį atsakė neigiamai, o atsakovas nesugebėjo įrodyti esant priešingai. Byloje yra aiškiai nustatytos faktinės aplinkybės, kurios patvirtina, kad abiem automobiliams padarytų pažeidimų mechanizmas leidžia teigti, kad tarp jų iš tiesų buvo kontaktas. Trečiasis asmuo T. V. procese buvo aktyvus, dalyvavo teismo posėdžiuose ir aktyviai gynėsi nuo draudimo bendrovės nepagrįstų kaltinimų, kad jis neva inscenizavo eismo įvykį. Abejoti jo parodymais nėra jokio pagrindo, juo labiau, kad jis negali atsakyti už kito vairuotojo M. G. veiksmus, sprendžiant, ar M. G. galimai specialiai išvažiavo iš šalutinio kelio į sankryžą ar per neapdairumą, kas ir atsispindi ekspertizės akte, kad būtent M. G. palyginti nedideliu greičiu įriedėjo į sankryžą.

Po eismo įvykio, ieškovo vardu registruotas automobilis (duomenys neskelbtini) buvo parduotas už likutinę vertę ir atsakovo reikalavimu į bylą buvo pateikti visi šį sandorį patvirtinantys dokumentai. Tai reiškia, kad nepriklausoma ekspertizė buvo atliekama ne iš naujo apžiūrint eismo įvykyje dalyvavusius automobilius, o remiantis tik duomenimis, kuriuos jau nustatė draudiko bendrovėje pagal darbo sutartį dirbantis ekspertas. Į bylą pateiktas Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktas Nr. 11-523 (15) patvirtina, kad abiejų automobilių sugadinimo mechanizmas leidžia daryti išvadą, kad kontaktas tarp šių automobilių iš tiesų buvo. Ekspertas pažymėjo, kad dėl esančių aplinkybių daryti kategoriškos išvados negalima. T. V. vairavo automobilį, kuris pagamintas 2005 m., tuo tarpu ekspertas kaip lyginamąjį variantą ekspertizės akte naudojo nuotraukas dar 1986 m. gamybos BMW automobilio. Kadangi be neišsamaus ekspertizės akto atsakovas teismo proceso metu nepateikė jokių kitų objektyvių įrodymų, kad abu tretieji asmenys (vairuotojai) galimai bendrininkavo derindami ir koordinuodami tarpusavio veiksmus dirbtinai sukuriant eismo įvykį ir tokiu būdu kėsinosi padaryti nusikalstamą veiką - sukčiavimą - teismas teisingai sprendė, kad draudikas (atsakovas) neteisėtai neišmoka ieškovui (draudėjui) priklausančią draudimo išmoką.

Atsiliepimu į skundą tretysis asmuo T. V. teismo prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodė, kad apeliacinis skundas grindžiamas subjektyvia apelianto nuomone, jog pirmos instancijos teismas neištyrė ir tinkamai neįvertino AB „Lietuvos draudimas“ argumentų, patvirtinančių draudiko išvadą, jog byloje aptariamas eismo įvykis įvyko kitomis aplinkybėmis nei nurodo jo dalyviai - tretieji asmenys T. V. ir M. G., ir dėl to šis įvykis negali būti pripažintas draudiminiu. Pirmos instancijos teismas vertino ir sprendime išsamiai pasisakė dėl visų į bylą patektų įrodymų, motyvuotai sprendė dėl ydingų apelianto veiksmų, administruojant ginčo eismo įvykį ir padarė pagrįstą išvadą, jog draudikui nevykdant arba netinkamai vykdant pareigą, numatytą LRĮ 98 str., tai yra pareigą tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dedant tam reikiamas pastangas, visi dėl to atsiradę prieštaravimai vertintini draudiko nenaudai. Vertindamas tiek AB „Lietuvos draudimas“ eksperto R. L. parengtos ekspertinės pažymos, tiek Lietuvos teismo ekspertizės centro eksperto surašytos ekspertizės įrodomąją reikšmę, pirmos instancijos teismas atsižvelgė į kitais byloje esančiais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes ir jų poveikį ekspertinių išvadų patikimumui. Būtent įrodymų visumos analizė, leido teismui padaryti pagrįstas išvadas dėl tiesioginio priežastinio ryšio tarp netinkamų draudiko veiksmų, surenkant pirminius eismo įvykio ištyrimui reikšmingus duomenis ir vėliau šių duomenų pagrindu atliktų ekspertizių pagrįstumo / nepagrįstumo. Konstatavęs tokį ryšį, teismas motyvuotai atmetė byloje esančių ekspertinių išvadų dalį, kuri buvo grindžiama draudiko netinkamai nustatytais, nepatikimais pradiniais duomenimis - netiksliu eismo įvykio dalyvių įvykio aplinkybių aprašymu. AB „Lietuvos draudimas“, savo skundė ginčydamas pirmos instancijos teismo išvadas dėl netinkamų draudiko veiksmų, administruojant byloje nagrinėjamą eismo įvykį, tvirtina, kad jokie teisės aktai nenumato draudiko pareigos tiek apklausti eismo įvykio dalyvių betarpiškai, tiek esant įtarimui dėl galimo eismo įvykio dalyvių sukčiavimo, kreiptis į teisėsaugos institucijas, inicijuojant ikiteisminį tyrimą. Šie apelianto argumentai laikytini nepagrįstais ir atmestini. Draudimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalis įpareigoja draudiką tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dedant tam reikiamas pastangas. 3 dalis įpareigoja draudiką įsitikinti draudžiamojo įvykio buvimu patikrinus visą jam prieinamą informaciją. 7 dalis įpareigoja draudiką įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Taigi, draudikas privalo betarpiškai apklausti eismo įvykio dalyvį, jei nuo to priklauso sprendimas dėl draudimo išmokos mokėjimo / atsisakymo ją mokėti. Tik atitinkamos teisėsaugos institucijos atlikusios ikiteisminį tyrimą gali prieiti arba neprieiti prie išvados, kad buvo padaryta konkreti nusikalstama veika, taip pat nustatyti tokios nusikalstamos veikos stadiją arba formą. Ikiteisminio tyrimo metu surinkta informacija, pareikalavus perduodama draudikui (Draudimo įstatymo 98 straipsnio 4 dalis), kuris privalo vadovautis kompetentingų institucijų išduotais dokumentais apie eismo įvykio aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo atsisakymo išmokėti draudimo išmoką. Teismas ieškinį tenkino. Atsakovas apeliaciniu skundu įrodinėja, kad eismo įvykis įvyko kitomis nei atsakovo nurodytomis aplinkybėmis, todėl jam nekyla pareiga išmokėti draudimo išmoką. Teisėjų kolegija su tokia atsakovo pozicija ir esminiais apeliacinio skundo argumentais visiškai sutinka.

Draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymuose nustatytą teisinį reglamentavimą ir draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudiminio įvykio fakto nustatymu (CK 6.987 straipsnis). Remiantis Draudimo įstatymo 82 straipsnio 3 dalimi, draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmokos ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs draudiminio įvykio buvimu. Jeigu draudėjas teigia, kad įvyko draudiminis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai pagal Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalį draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-02-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2009).

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2014-05-09, apie 23:20 val., įvyko eismo įvykis, kuriame buvo apgadinta ieškovo vardu registruota transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valst. numeris R008214, vairuojama T. V. ir transporto priemonė Volvo S60, valst. numeris (duomenys neskelbtini) vairuojama M. G.. Kaltę dėl autoįvykio prisiėmė M. G.. M. G. 2014-05-12 kreipėsi į AB „Lietuvos draudimas“, nurodydamas, kad 2014-05-09, apie 23:40, įvyko eismo įvykis bei pateikė trumpą įvykio aprašymą. T. V. 2014-05-15 kreipėsi į AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos išmokėjimo.

Iš vairuotojų sudarytos eismo įvykio deklaracijos (t. 1, b.l. 22) matyti, kad T. V., vairuodamas ieškovui priklausantį automobilį (duomenys neskelbtini), važiavo pagrindine Burbiškių gatve, kai jam iš kairės, judėdamas šalutine Tunelio gatve, kelią pastojo M. G. vairuojamas automobilis Volvo S60. Deklaracijoje nurodoma, kad automobiliai susidūrė buku kampu. Automobilio BMW vairuotojas, po įvykio duodamas paaiškinimus, nurodė, kad judėjo 60-80 km/h greičiu, tuo tarpu automobilio Volvo vairuotojas nurodė, kad judėjo 20-30 km/h greičiu. 2014-05-29 paaiškinime (t.1, b.l. 32) M. G. nurodė, kad jo automobilį po smūgio apsuko net 180 laipsnių ir tai pavaizdavo schemoje (t. 1 b.l. 34). T. V. schemoje taipogi nurodė, jog automobilį Volvo S60 apsuko, tačiau apsuktojo automobilio kryptį nurodė į priešingą pusę nei M. G. (t. 1, b.l. 39). Kadangi atsakovui dėl aplinkybių, kuriomis įvyko eismo įvykis, kilo įtarimų, atsakovo žalų procesų ir kontrolės valdymo skyriaus ekspertas R. L. ėmėsi tirti įvykį, kad būtų nustatyta ar įvykis įvyko eismo įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis. 2014-06-16 surašyta ekspertinė pažyma, kurioje apibendrinti atlikto tyrimo rezultatai, išdėstyti techniniai parametrai, įvertinti eismo įvykio dalyvių pateikti duomenys ir priimta išvada, kad automobilių BMW ir Volvo sugadinimai buvo padaryti ne 2014-05-09 eismo įvykio metu vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis, bet kitomis aplinkybėmis. Ekspertas taip pat nurodė, kad sugadinimų pobūdis, dydis, aukštis nuo žemės paviršiaus, statinis pėdsakų pobūdis nurodo, kad automobilis BMW judėdamas nedideliu, apie 30 km/h greičiu, nestabdomas, atsitrenkė į stovinčio automobilio Volvo dešinio šono galinę dalį. Susidūrimo metu tarp automobilių buvo status kampas (t. 1 b.l. 52).

Kadangi ginčo išsprendimui buvo būtinos specialios trasologinės žinios, byloje buvo paskirta Eismo įvykių ekspertizė. Lietuvos teismo ekspertizės centro teismo ekspertai V. V. ir V. L. atliko tyrimą, pagrįstą mokslo žiniomis ir davė išvadą, kad: 1. Automobiliui „(duomenys neskelbtini)“ priekine dalimi, tikėtina, apie 15-20 km/h greičiu, atsitrenkus į stovėjusio arba sąlyginai nedideliu iki 5 km/h greičiu judėjusio automobilio „Volvo S60“ dešiniojo šono galinę dalį, automobilio „Volvo S60“ galinio dešiniojo rato arka ant automobilio „(duomenys neskelbtini)“ variklio dangčio ir bamperio apdailos paliko įspaudą ir braukimo žymes (10 pav. pažymėta raudonais kontūrais); automobilio „Volvo S60“ galinis dešinysis ratlankis ant automobilio „(duomenys neskelbtini)“ valst. Nr. paliko įspaudus (10 pav. pažymėta žaliais kontūrais) ir neženkliai deformavo bamperio stiprintuvą; automobilio „Volvo S60“ galinio dešiniojo sparno briauna ties žibintu automobiliui „(duomenys neskelbtini)“ įlenkė variklio dangčio priekinę briauną kairėje pusėje (10 pav. pažymėta geltonais kontūrais), o galinis kairysis automobilio „Volvo S60“ lonžerono galas įlenkė automobilio „(duomenys neskelbtini)“ bamperį (10 pav. pažymėta mėlynais kontūrais). 2. Tyrimo metu nustatytos automobilių susidūrimo aplinkybės, t.y. automobilis „(duomenys neskelbtini)“ atsitrenkė į automobilį „Volvo S60“, judėdamas ženkliai mažesniu greičiu nei nurodytas 60-80 km/h greitis, susidūrimo metu automobilis „Volvo S60“ stovėjo arba sąlyginai nedideliu iki 5 km/h greičiu judėjo, prieštarauja automobilių vairuotojų nurodytoms susidūrimo aplinkybėms (t. 1, b.l. 133).

Teisėjų kolegija išnagrinėjusi byloje esančią šalių pateiktą medžiagą ir ekspertų išvadas konstatuoja, kad abu eismo įvykio dalyviai nurodo klaidinančią ir realybės neatitinkančią informaciją apie esmines įvykio aplinkybes. Eismo įvykio dalyvių nurodomų faktinių aplinkybių tarpusavio skirtumai ir jų skirtumai nuo ekspertų išvadų yra esminiai, o dalyje kardinaliai priešingi, pavyzdžiui vairuotojų nurodoma aplinkybė, kad eismo įvykio metu automobilis Volvo po smūgio apsisuko, tačiau esant ekspertų nustatytiems automobilių greičiams ir tokiems menkiems jų pažeidimams, tai neįmanoma. Be to, automobilis BMW negalėjo pamatęs kliūtį sulėtėti iki 15-20 km/h greičio, kuriam esant padaryti sugadinimai. Ši išvada paremta ekspertų atliktų skaičiavimų pagrindu, kad automobilio BMW vairuotojas įvertinus atstumą, automobilių greitį, nebūtų spėjęs pradėti stabdyti savo transporto priemonės, o turėjo atsitrenkti 60/80 km/h greičiu, tačiau tokiu atveju automobilių sugadinimai būtų visiškai kitokie. Nors tretieji asmenys teismo posėdžio metu nubraižė tikslesnę eismo įvykio schemą, tačiau akivaizdu, kad tai buvo sąlygota susipažinimo su užsitęsusio ginčo medžiaga. Be to pirminiai vairuotojų parodymai visuomet laikytini patikimesniais. Aplinkybę, kad vairuotojai gudrauja pagrindžia ir aplinkybė, kad T. V. buvo nurodęs, jog skambino bendruoju pagalbos telefonu ir pranešė apie įvykį, tačiau iš Bendrojo pagalbos centro 2014-07-08 rašto matyti, jog 2014-05-09 nebuvo užregistruotų pranešimų dėl eismo įvykio Tunelio – Burbiškių g. sankryžoje, Vilniuje.

Pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškinį sprendimą grindė ir tuo, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų betarpiškai bendravęs su vairuotojais, siekiant išsiaiškinti eismo įvykio tyrimui reikšmingas aplinkybes; atsakovas nepateikė įrodymų, jog vairuotojams būtų išaiškinta, kokios pasekmės gali kilti neišsamiai arba netiksliai nurodžius automobilių padėtį eismo įvykio schemoje, tačiau joks teisės aktas neįpareigoja draudimo įmonę kiekvienu atveju betarpiškai bendrauti su vairuotoju ir aiškinti eismo įvykio dalyviams tikrovės neatitinkančių duomenų nurodymo pasekmes. Draudimo įstatymo 98 str. numato, kad draudiko reikalavimu fiziniai ir juridiniai asmenys privalo pateikti turimą informaciją apie draudžiamojo įvykio ir įvykio, kuris gali būti pripažintas draudžiamuoju, aplinkybes ir pasekmes. Tuo atveju jei eismo įvykio dalyviai draudimo kompanijai nurodo tikrovės neatitinkančias faktines aplinkybes, nubraižo viena kitai prieštaraujančias schemas, kaip yra nagrinėjamu atveju, jie turi prisiimti draudimo išmokos neišmokėjimo pasekmes.

Aplinkybė, kad vairuotojų atžvilgių nėra pradėtas ikiteisminis tyrimas, priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuriame būtų nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, nes visos bylai svarbios aplinkybės gali ir yra nustatomos ir civiliniame procese. Remiantis Draudimo įstatymo 98 str. nuostatomis draudikas turi tik pagrįsti savo atsisakymo pagrindą, šiuo atveju, turi įrodyti, kad nėra būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ne įrodyti kokiomis iš tiesų aplinkybėmis įvyko įvykis, ar kad asmenys padarė nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į tai, kad nėra aiškios įvykio aplinkybės, o draudikas nustatė ir įrodė (Draudimo įstatymo 98 str. 7 dalis), kad įvykis įvyko kitomis, nei nurodo vairuotojai aplinkybėmis, nėra aišku kieno neteisėti veiksmai lėmė atsiradusią žalą, nenustačius priežastinio ryšio, neteisėtų veiksmų apimties ir priežasties, negalima teigti, kad M. G. kyla civilinė atsakomybė, vadinasi nėra pagrindo draudimo išmokos išmokėjimui, nes tai prieštarautų TPVCAPDĮ 3 str. 1 daliai, taip pat Draudimo įstatymo 98 str. 3 d. 1 punktui bei CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems sąžiningumo, teisingumo principams. Todėl ginčijamas teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas ieškinį atmetant.

Kiti teismo neaptarti šalių argumentai ginčo baigties neįtakoja, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Ieškinį atmetus, atsakovui priteistini 201,36 Eur už ekspertizės atlikimą.

Klausimą dėl permokėtos sumos už ekspertizę grąžinimo turi išspręsti pirmosios instancijos teismas.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimą panaikinti.

Priimti naują sprendimą.

Ieškinį atmesti.

Priteisti AB „Lietuvos draudimas“ (į.k. 110051834) iš ŽŪB „Grikis“ (į.k. 302637162) 201,36 Eur.