Vilniaus apygardos teismo nutartis

Ieškovai prašė: 1) pripažinti, jog šulinys, esantis ant ribos žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), ieškovams ir atsakovui priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½; 2) įpareigoti atsakovą duoti leidimą suteikti vieną unikalų numerį šuliniui per 2 savaites nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o pastarajam nedavus leidimo – suteikti vieną unikalų numerį be jo leidimo; 3) įpareigoti atsakovą grąžinti šulinį į pradinę padėtį iki jo sugadinimo per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o atsakovui atsisakius tai padaryti – įpareigoti jį atlyginti žalą pinigais, kuri sudaro 520 Lt; 4) nustatyti tokią naudojimosi šuliniu tvarką, jog atsakovas netrukdytų ieškovams naudotis šuliniu, nestatant tvorų ar kitų barjerų; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovai paveldėjimo teisės pagrindu įgijo nuosavybės teisę į namą kartu su jo priklausiniais. Šulinys yra ant ribos tarp dviejų žemės sklypų, priklausančio atsakovui ir priklausančio ieškovams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Atsakovas įsitikinęs, kad šulinys jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, todėl ieškovams neleidžia juo naudotis. Šiam šuliniui yra suteikti du skirtingi unikalūs numeriai Nekilnojamojo turto registre. VĮ Registrų centras paaiškino, jog (duomenys neskelbtini) yra įregistruotas tas pats šulinys kaip ir (duomenys neskelbtini), bet su skirtingu unikaliu numeriu. Nors VĮ Registrų centras kreipėsi į atsakovą, prašydamas pateikti nuomonę šiuo klausimu, tačiau pastarasis nurodė, jog šulinys yra jo asmeninė nuosavybė, šulinį jis įrengė išimtinai savo lėšomis. Todėl VĮ Registrų centras atsisakė suteikti vieną unikalų numerį šuliniui. Ieškovai nesutiko su atsakovo pozicija, jog šulinys jam priklauso asmeninės nuosavybės teise. Namų valdos (duomenys neskelbtini) suderintame 1959 m. projekte yra nurodyti kiti kiemo statiniai, tame tarpe ir šulinys, taigi jis šalims priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis, t.y. po ½. Atsakovas išgriovė šulinio dalį, esančią ieškovams priklausančio sklypo pusėje, ją uždengė, nulaužė šulinio rankenas, todėl tapo nebeįmanoma juo naudotis. Taigi atsakovas ne tik sugadino ieškovų lėšomis atliktą šulinio apdailą, tačiau atėmė ir galimybę naudotis jiems priklausančia šulinio dalimi.

Atsakovas nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog jo ir atsakovų žemės sklypai ribojasi, todėl ginčo šulinys dėl žemės ribų tikslinimo atsidūrė ties šių žemės sklypų ribomis. Atsakovas neginčijo, jog 1959 m. projektas buvo, jame minimas projektuojamas šulinys ieškovų valdoje, tačiau šis projektas neturi ryšio su atsakovo namų valda. Projektas dėl šulinio nebuvo įgyvendintas. 2013 m. vasario 14 d. duomenų banko išraše apie atsakovo sodybą nurodyta, kad prie kitų inžinierinių statinių priskirtas ir šulinys, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymint, jog šie inžinieriniai statiniai pilnai, t.y. 1/1 priklauso atsakovo pastatui Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytam p. 2.2. Tai patvirtina, kad inžinieriniai statiniai, kartu ir šulinys, visa apimtimi, t.y. 100 procentų priklauso jam. Taigi ieškovų reikalavimas pripažinti, kad ½ dalis šulinio nuosavybės teise priklauso ir jiems yra nepagrįstas. Kadangi minėtas šulinys nuosavybės teise priklauso atsakovui, nėra pagrindo spręsti dėl šulinio naudojimosi tvarkos nustatymo. Ieškovai neatliko šulinio apdailos, tuo tarpu atsakovas šulinio negriovė kaip nurodė ieškovai.