- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-20
- Bylos Nr.
- A-1648-556/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00922-2014-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija
- Pareiškėjas
- L. K.
- Kategorijos
- 8.1.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas L. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–2), kurį patikslino (b. l. 14; b. l. 117), kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, ir Komisija) 2014 m. sausio 21 d. protokolo išvadą Nr. PP-24 (7-5/2014) dėl nenagrinėto pareiškėjo 2013 m. gruodžio 23 d. skundo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-86868; pripažinus teisėtu šį reikalavimą, prašė pareiškėjo 2014 m. vasario 7 d. ir 2014 m. kovo 10 d. skundus teismui perduoti pakartotinai nagrinėti Mokestinių ginčų komisijai. Teismui nustačius, kad pareiškėjas neturėjo kreiptis į Mokestinių ginčų komisiją dėl VMI prie FM 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-86868, prašė atnaujinti terminą kreiptis dėl minėto sprendimo ir panaikinti VMI prie FM 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-86868.
Pareiškėjas paaiškino, kad Mokestinių ginčų komisijos 2014 m. sausio 21 d. posėdžio protokolu, kuriuo atsisakyta priimti ir nagrinėti jo 2013 m. gruodžio 23 d. skundą dėl VMI prie FM 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-86868 (toliau – ir Sprendimas), Komisija teigia, jog pareiškėjas iniciavo ne mokestinį ginčą, tačiau Sprendime nurodomos mokestinį ginčą sutinkamai su Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 2 straipsnio 20 dalimi pagrindžiančios aplinkybės. Sprendimo ataskaitoje nurodomos ne tik prievolės sumos, bet ir baudos dydžiai ir delspinigiai, mokesčių administratorius naujai paskaičiavo ir nurodė sumokėti baudas ir delspinigius. Be to, Komisija klaidingai nustatė aplinkybę, kad pareiškėjas deklaravo Sprendimo ataskaitoje nurodomas sumas, nes pareiškėjas nepateikė nei deklaracijos PSD009, nei deklaracijos GPM004. Taigi mokesčių administratorius naujai nustatė ir mokesčius. Pažymėjo, kad pareiškėjo inicijuotas ginčas atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 18 dalį. Sprendime nurodoma, kad jis gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka, tačiau Komisija vadovaujasi ne visu įstatymo tekstu, o tik ABTĮ 19 ir 33 straipsniais. ABTĮ 25 straipsnio 1 dalis numato galimybę prieš kreipiantis į teismą kreiptis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme instituciją, o ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktas numato atsisakymo priimti skundą pagrindą. Pareiškėjo nuomone, kreiptis į išankstinę ginčo nagrinėjimo ne teisme instituciją yra racionaliau. Pažymėjo, kad MAĮ 148 straipsnyje nustatytas Komisijos tikslas yra objektyvus mokesčių mokėtojų skundų išnagrinėjimas, kadangi Komisija skundų nenagrinėja, tai jos veikla prieštarauja įsteigimo tikslui. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo pagrindams, nors šis įstatymas yra taikomas prioritetiškai kitų įstatymų atžvilgiu. Pareiškėjo nuomone, VMI prie FM nevykdė įsiteisėjusios Kauno apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-2482-412/2009, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 18 straipsnį, numatantį teismų sprendimų privalomumą. Pareiškėjas teismo posėdžio metu pripažino, kad po bankroto bylos iškėlimo L. K. IĮ „Talka“ ūkinės komercinės veiklos nevykdė. GPM ir PSDĮ deklaracijose nurodė pajamas, gautas vykdant veiklą pagal verslo liudijimą, t. y. veiklą nesusijusią su individualia įmone. Pažymėjo, kad atsakovas jau yra nusirašęs Sprendimu išieškomas sumas nuo jo sąskaitos, kuo pažeidė kitų kreditorių teises. Atkreipė dėmesį, kad bankroto byloje tiek jis, tiek jo sutuoktinė laikomi atsakovais kartu su L. K. IĮ „Talka“.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą (b. l. 23–25; 84–92) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškino, kad ginčijamu sprendimu iš pareiškėjo išieškomi privalomojo sveikatos draudimo įmokos (toliau – ir PSDĮ) bei delspinigiai už 2010–2011 metus bei gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM) ir delspinigiai už 2011 metus. PSDĮ nepriemoka atsirado pareiškėjui pateikus Metinę pajamų deklaraciją už 2010 metus, kurioje deklaruota 288 Lt PSDĮ suma. PSDĮ nepriemoka už 2011 metus atsirado pateikus Metinę pajamų deklaraciją už 2011 metus, kurioje pareiškėjas deklaravo 864 Lt PSDĮ sumą, o GPM nepriemoka atsirado pateikus Metinę pajamų deklaraciją už 2011 metus, kurioje pareiškėjas deklaravo 405 Lt GPM. Atsakovo nuomone, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto apribojimas po bankroto bylos iškėlimo išieškoti skolas iš bankrutuojančios įmonės negalioja išieškant skolas iš fizinio asmens. Kauno apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla L. K. individuliai įmonei (toliau – ir IĮ) „Talka“. Reikalavimai, kurie susiję su įmonės savininku, kaip privačiu asmeniu, gali būti pareikšti bankroto byloje, tačiau teismui patvirtinus kreditoriaus reikalavimą individualios įmonės bankroto byloje, kai reikalavimas kilęs iš sandorio, sudaryto ne su įmone, o su įmonės savininku, kaip fiziniu asmeniu, ir negavus šio reikalavimo patenkinimo įmonės bankroto procese, įmonės savininko prievolės kreditoriui savaime nesibaigia. Teismų praktikoje pasisakoma, kad Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK) nenustato, jog fizinio asmens prievolės baigiasi tokiu atveju, kai likviduojamas juridinis asmuo, kurio dalyviu jis yra. Sprendime išieškotos prievolės nebuvo patvirtintos kaip VMI prie FM finansinis reikalavimas L. K. IĮ „Talka“ bankroto byloje. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktas numato, kad įmonė turi teisę vykdyti ūkinę komercinę veiklą, jeigu veiklos rezultatas mažina balanse rodomus nuostolius, ir iš šios veiklos gautas pajamas naudoti su šia veikla susijusioms išlaidoms. Jeigu dėl įmonės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, mokesčiai mokami ir gali būti išieškomi iš lėšų, esančių įmonės komercinėje sąskaitoje, įstatymų nustatyta tvarka. Jeigu dėl ūkinės komercinės veiklos atsiranda reikalavimai dėl neįvykdytų prievolių ir įsipareigojimų, jie teikiami tvirtinti teismui ir tenkinami tik nutraukus ūkinę komercinę veiklą. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jo, kaip fizinio asmens, deklaruota mokestinė nepriemoka turėtų būti tenkinama tik ĮBĮ 35 straipsnyje numatyta tvarka. Pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad L. K. IĮ „Talka“ toliau vykdo ūkinę komercinę veiklą. Spręsti dėl ūkinės komercinės veiklos tęstinumo gali tik kreditorių susirinkimas. Mokesčių administratorius yra L. K. IĮ „Talka“ kreditorius ir dalyvauja kreditorių susirinkimuose, tačiau duomenų apie veiklos vykdymą neturi. Be to, Kauno apygardos teismas 2010 m. birželio 16 d. priėmė nutartį likviduoti L. K. IĮ „Talka“, todėl ši neturi teisės vykdyti veiklą. Pareiškėjas 2010–2011 metais vykdė veiklą pagal verslo liudijimus, Metinėse pajamų deklaracijose už 2010–2011 metus pareiškėjas deklaravo pajamas, gautas iš veiklos pagal verslo liudijimus ir privalomas PSDĮ. Sprendimu išieškotos mokestinės prievolės yra susijusios su paties pareiškėjo vykdyta veikla, kuri vykdyta jau priėmus nutartį likviduoti L. K. IĮ „Talka“. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad atsakovas Sprendime turėjo nurodyti CPK straipsnius, reglamentuojančius vykdymo procesą. Mokesčių administratoriaus teisę priverstinai išieškoti nepriemokas numato MAĮ 33 straipsnio 8 punktas. Pareiškėjui deklaravus ir nesumokėjus mokesčių, mokesčių administratorius įgijo teisę išieškoti mokestinę nepriemoką. Pareiškėjo teisės nebuvo suvaržytos daugiau nei leidžia įstatymai. Netesybų ir palūkanų skaičiavimas neturi būti nutraukiamas, nes išieškomos ne bankrutuojančios įmonės, o fizinio asmens prievolės. Mokestiniuose ginčuose delspinigiai skaičiuojami taikant MAĮ, o CK normos taikomos tik tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja MAĮ, todėl CK 1.125 straipsnyje nustatytas senaties terminas netaikomas. Atsakovo teigimu, raginimas pareiškėjui neturėjo būti siunčiamas, nes pareiškėjo deklaracijoje nėra VMI prie FM nurodomų pareiškėjo nedeklaruotų sumų, mokesčių administratorius nėra priėmęs sprendimo dėl naujai paskaičiuotų nesumokėtų sumų. Sprendimu išieškomos paties pareiškėjo deklaruotos sumos. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad mokesčių administratorius privalėjo priimti sprendimą dėl naujai paskaičiuotų ir reikalaujamų sumokėti sumų. MAĮ nurodo, kad priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, o pastebėjęs, jog mokestis buvo paskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Tik tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas neapskaičiavo mokesčio ar neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius. Teismo posėdyje atsakovo atstovas nurodė, kad teisiniai santykiai nagrinėjami civilinės teisės normų, todėl mokesčių administratorius gali pasirinkti, ar jam reikšti reikalavimus bankroto byloje, kai mokesčių nepriemoka susijusi su bankrutuojančios individualios įmonės savininku, ar nereikšti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimu (b. l. 120–126) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas panaikino VMI prie FM viršininko 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.17-08)-320-86868. Kitą skundo dalį atmetė.
Teismas konstatavo, kad ginčas kilo dėl Komisijos 2014 m. sausio 21 d. posėdžio protokole Nr. PP-24(7-5/2014) įtvirtinto protokolinio sprendimo, kuriuo pareiškėjo 2013 m. gruodžio 23 d. skundas dėl VMI prie FM 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-86868 paliktas nenagrinėtu, o taip pat dėl VMI prie FM 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.17-08)-320-86868.
Teismas, vertindamas, ar pareiškėjo keliamas ginčas laikytinas mokestiniu ar ne, vadovavosi MAĮ 105, 145, 146 straipsniais, MAĮ 2 straipsnio 21 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 18 dalimi, MAĮ 151 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracine byla Nr. AS17-22/2007, kurioje teisėjų kolegija nurodė, kad ginčas, kilęs tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo, nepriskirtinas prie mokestinių ginčų, kuriems taikoma ikiteisminė nagrinėjimo procedūra. Toks ginčas nagrinėtinas ABTĮ numatyta tvarka (LVAT 2007 m. sausio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS17‑22/2007, taip pat žr. LVAT 2008 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS39-281/2008). Teismas konstatavo, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo, todėl šis ginčas Komisijos buvo tinkamai įvertintas kaip nemokestinis ginčas ir atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą. Teismas pažymėjo, kad VMI prie FM 2014 m. spalio 23 d. raštu pateikti duomenys rodo, jog pagrindinės prievolės – mokesčio, apskaičiavimas atliktas pareiškėjui pateikus metines pajamų deklaracijas už 2010 m. ir 2011 m. Tai rodo, jog mokesčių administratorius mokesčių pats nepaskaičiavo, o vadovavosi pareiškėjo deklaracijoje nurodytais mokėjimais. Taigi pareiškėjo keliamas ginčas nelaikytinas mokestiniu ir nepatenka į Mokestinių ginčų komisijos kompetenciją. Komisijos 2014 m. sausio 21 d. protokolo išvada palikti pareiškėjo 2013 m. gruodžio 23 d. skundą nenagrinėtą yra pagrįsta ir teisėta, todėl nėra teisinio pagrindo jos panaikinti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutartimi teismas atnaujino terminą ir priėmė nagrinėti pareiškėjo reikalavimą dėl VMI prie FM 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-86868 panaikinimo. Pagrindiniu pareiškėjo argumentu ginčijant šį administracinį sprendimą nurodyta tai, kad mokestinės nepriemokos išieškojimas nėra galimas dėl to, jog L. K. IĮ „Talka“ yra iškelta bankroto byla. Kauno apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2482-413/2009 L. K. IĮ „Talka“ iškėlė bankroto bylą. Ši nutartis yra įsiteisėjusi. Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 16 d. nutartimi išnagrinėjus bankrutuojančios L. K. IĮ „Talka“ administratoriaus V. K. ieškinį atsakovui bankrutuojančios L. K. IĮ „Talka“ kreditorių susirinkimo pirmininkui UAB „Skirnuva“, trečiajam asmeniui L. K. dėl kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais ir įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama, buvo nutarta pripažinti bankrutuojančios L. K. IĮ „Talka“ 2010 m. vasario 26 d. kreditorių susirinkimo nutarimus 1, 2, 3, 4, 5 darbotvarkės klausimais negaliojančiais, o L. K. IĮ „Talka“ pripažinti bankrutavusia ir ją likviduoti, taip pat patvirtinti kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, tarp kurių 2-os eilės išieškotojas Alytaus apskrities VMI reikalavimai 91 416,16 Lt sumai. Ši nutartis palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartimi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011 nutarta panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 16 d. nutarties dalis, kuria pripažintas negaliojančiu bankrutuojančios L. K. IĮ „Talka“ kreditorių 2010 m. vasario 26 d. susirinkimo nutarimas sudaryti taikos sutartį. Ši Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 16 d. nutarties dalis panaikinta ir administratoriaus reikalavimas pripažinti bankrutuojančios L. K. IĮ „Talka“ kreditorių 2010 m. vasario 26 d. susirinkimo nutarimą sudaryti taikos sutartį negaliojančiu atmestas. Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 16 d. nutarties dalis dėl L. K. IĮ „Talka“ pripažinimo bankrutavusia ir likvidavimo nepasisakyta, tačiau Kauno apygardos teisme pradėta bankroto byla iki šiol nėra baigta, joje tvirtinami nauji kreditoriniai reikalavimai. Atsakovas nurodo, kad Sprendimu išieškotos prievolės nebuvo patvirtintos kaip VMI prie FM finansinis reikalavimas L. K. IĮ „Talka“ bankroto byloje. Iš atsakovo 2014 m. gruodžio 2 d. rašto Nr. (23.4-08)-RNA-46385 matyti, kad VMI prie FM 2012 m. birželio 19 d. raštu Nr. (23.4-08)-RNA-27117 Kauno apygardos teismui yra nurodžiusi ir prašiusi patvirtinti 105 708,18 Lt finansinį reikalavimą, kuris susideda iš 98 383,11 Lt L. K. IĮ „Talka“ mokestinės nepriemokos, 5 897,82 Lt įmonės savininko L. K. mokestinės nepriemokos, 3,30 Lt L. K. IĮ „Talka“ įsiskolinimo pagal vykdomuosius dokumentus, 25,11 Lt įmonės savininko L. K. įsiskolinimo pagal vykdomuosius dokumentus, 1 373,86 Lt įmonės savininko sutuoktinės J. K. mokestinės nepriemokos bei 24,98 Lt pagal vykdomąjį raštą iš L. K. ir J. K. solidariai. Pareiškėjas Metinę pajamų deklaraciją už 2010 metus pateikė 2012 m. sausio 6 d., už 2011 metus – 2012 m. lapkričio 11 d. Kadangi 5 897,82 Lt įmonės savininko L. K. asmeninė mokestinė nepriemoka nurodyta iki deklaracijų pateikimo L. K. IĮ „Talka“ administratoriui siųstame 2011 m. rugsėjo 14 d. rašte Nr. (9.22-15)-S-9371, tai rodo, jog atsakovo kreditorinis reikalavimas nebuvo patvirtintas bankroto byloje. Pareiškėjas pateikė banko išrašus, kad atsakovas nuo pareiškėjo sąskaitos jau yra nurašęs Sprendimu išieškomas lėšas. Lėšų nurašymo faktą atsakovas pripažino. Bylos šalys pareiškėjo prievolę sumokėti mokestinę nepriemoką pagal jo 2010 m. ir 2011 m. Metines pajamų deklaracijas supranta vienodai, mokesčių mokėjimo pareiga nėra ginčijama, tačiau pareiškėjas ir atsakovas skirtingai aiškina pareigos realizavimo mechanizmą. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Taigi nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos bankrutuojančio asmens mokėtini mokesčiai taip pat negali būti šio asmens mokami tiesiogiai mokesčių administratoriaus nurodymu. ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje nustatoma, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, išskyrus nustatytąjį Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatyme, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Teismo vertinimu, ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu uždraudus mokėti mokesčius bankrutuojančiai įmonei tiesiogiai, šių mokesčių mokėjimas turi būti vykdomas pareiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir juos tenkinant ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Byloje nėra ginčijama, kad Sprendimu išieškoma skola nėra kilusi iš L. K. IĮ „Talka“ ūkinės komercinės veiklos. Tiek pareiškėjas, tiek atsakovas nurodė, kad pajamos, už kurias Metinėse pajamų deklaracijose paskaičiuoti mokesčiai, yra gautos veikiant pagal verslo liudijimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009 buvo išaiškinta, kad, iškėlus individualiai įmonei bankroto bylą, visi kreditoriai turi pareikšti savo reikalavimus nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku, kaip privačiu fiziniu asmeniu, buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla tas reikalavimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad fizinio asmens prievolė savaime dėl jo individualios įmonės bankroto nepasibaigia, ir teismui patvirtinus kreditoriaus reikalavimą individualios įmonės bankroto byloje, kai reikalavimas yra kilęs iš sandorio, sudaryto ne su įmone, o su įmonės savininku, kaip fiziniu asmeniu, bei negavus šio reikalavimo patenkinimo, įmonės savininko prievolė išlieka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. balandžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011 toliau vystant šį teisės aiškinimą pažymėta, kad Įmonių bankroto įstatyme tiesiogiai neįtvirtinta, kad reikalavimus bankroto byloje gali pareikšti ne tik pačios individualios įmonės kreditoriai, bet ir individualios įmonės savininko kreditoriai. Tačiau, atsižvelgiant į individualios įmonės ir jos savininko atsakomybės bankroto procese specifiką, Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu fiziniu asmeniu (privačiais fiziniais asmenimis) – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas. Šią išvadą, be kita ko, lemia individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika. Atsižvelgiant į šias išvadas reziumuota, kad po bankroto bylos individualiai įmonei iškėlimo visi individualios įmonės bei individualios įmonės savininko kreditoriai turi pareikšti savo reikalavimus Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, tačiau negavus reikalavimo, kilusio iš sandorio sudaryto su fiziniu asmeniu, patenkinimo įmonės savininko prievolė išlieka. Vadinasi, mokesčių administratorius, žinodamas, kad vyksta individualios įmonės bankroto procesas, visus reikalavimus dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų išieškojimo turi teikti ĮBĮ nustatyta tvarka administratoriui (ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalis), o ne priimti atskirus administracinius patvarkymus, kurie iškreiptų kreditorinių reikalavimų tenkinimo eilę, nustatytą ĮBĮ 35 straipsnyje. Iš atsakovo veiksmų matyti, kad dalį asmeniškai L. K. mokėtino mokesčio jis pateikė kaip kreditoriaus reikalavimą administratoriui, tačiau kitos dalies su mokesčiais susijusių reikalavimų nusprendė neteikti remdamasis civilinių teisinių santykių dispozityviškumu. Sutinkamai su anksčiau minėtomis ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalies nuostatomis Įmonių bankroto įstatymas yra specialusis įstatymas MAĮ atžvilgiu, t. y. jo normos turi prioritetą prieš MAĮ normas, todėl mokesčių administratorius neturėjo teisės pasirinkti kito, nei numatytas Įmonių bankroto įstatyme, elgesio varianto. Mokesčių administratorius pareiškėjui nesumokėjus deklaruotų mokesčių yra įgijęs teisę į jų priverstinį išieškojimą, tačiau tik ĮBĮ nustatyta tvarka. Taigi priimdamas 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-86868 mokesčių administratorius pažeidė ĮBĮ 21, 26 ir 35 straipsniuose nustatytą kreditorių reikalavimų tvirtinimo ir tenkinimo tvarką ir nukreipė bankroto byloje nagrinėtiną reikalavimą ankstesniam vykdymui nei kiti L. K. IĮ „Talka“ ar asmeniniai pareiškėjo kreditoriai. Dėl paminėto skundo dalis, kuria reikalaujama panaikinti VMI prie FM 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-86868, tenkinta ABTĮ 89 straipsnio 1 punkto pagrindu.
III.
Atsakovas VMI prie FM apeliaciniu skundu (b. l. 136–137) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą dėl VMI prie FM 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-86868 išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. ĮBĮ 10 straipsnio nuostatos numato draudimą išieškoti tik tas prievoles, kurios yra susidariusios iki bankroto bylos iškėlimo dienos. Reikalavimai, kurie yra susiję su įmonės savininku, kaip privačiu asmeniu, gali būti pareikšti bankroto byloje, tačiau ĮBĮ nenumato, kad kreditorius neturi teisės išieškoti skolos iš bankrutuojančios įmonės savininko. Pareiškėjo deklaruotos ir Sprendimu išieškotos mokestinės prievolės yra susijusios su paties pareiškėjo 2010–2011 metais vykdyta veikla, t. y. veikla vykdyta jau iškėlus įmonės bankroto bylą ir priėmus nutartį likviduoti L. K. individualią įmonę „Talka“, todėl mokesčių administratorius pagrįstai priėmė sprendimą išieškoti šias mokestines nepriemokas ne ginčo tvarka. VMI prie FM, priimdama ginčijamą Sprendimą, nepažeidė ĮBĮ 21, 26 ir 35 straipsnių nuostatų, nes ĮBĮ reglamentuoja būtent įmonės, o ne jos savininko, kreditorių reikalavimų tvirtinimo bei kreditorinių reikalavimų tenkinimo tvarką. VMI prie FM Sprendimu išieškota mokestine nepriemoka nebuvo patvirtinta kaip VMI prie FM kreditorinis reikalavimas L. K. individualios įmonės „Talka“ bankroto byloje.
2. Bankrutuojanti įmonė nėra atleidžiama nuo pareigos mokėti dėl ūkinės komercinės veiklos atsiradusių mokesčių ir kitų privalomų įmokų, taip pat nėra numatytas draudimas išieškoti šias mokėtinas prievoles. Atsakovas remiasi ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktu. ĮBĮ nereglamentuoja bankrutuojančių individualių įmonių savininkų, kaip fizinių asmenų, teisių ir pareigų vykdant ūkinės komercinės veiklą po individualios įmonės bankroto bylos iškėlimo, taip pat ĮBĮ nėra numatytas draudimas išieškoti bankrutuojančios individualios įmonės savininko mokestines prievoles, kurios susidarė fiziniam asmeniui po bankroto bylos vykdant ūkinę komercinę veiklą.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 143) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškino, kad ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 10 punktas numato, jog kreditoriai reiškia reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo dienos. Tačiau atsakovas turėtų vadovautis ir ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktu, t. y. kreditorinius reikalavimus, atsiradusius jau po bankroto bylos iškėlimo, galima teikti bei tikslinti ir pagal ĮBĮ 26 straipsnio l dalį iki teismo sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo. 2001 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų Senato nutarimo Nr. 33 „Dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto bylose“ 15 dalyje išaiškinta, jog kai bankroto byla iškeliama individualiai (personalinei) įmonei, kurios turtas pagal Įmonių įstatymo 7 straipsnį yra neatskirtas nuo įmonininko turto, visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku, kaip privačiu fiziniu asmeniu, - buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas. Atsakovas klaidina teismą, nurodydamas, jog: „ĮBĮ nėra numatytas draudimas išieškoti bankrutuojančios individualios įmonės savininko prievoles, kurios susidarė asmeniui po bankroto bylos vykdant ūkinę komercinę veiklų“.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-86868 nusprendė išieškoti į biudžetą iš mokesčių mokėtojo pareiškėjo L. K. sąskaitos 1 730,66 Lt (PSD mokestis ir delspinigiai, GPM mokestis ir delspinigiai) ir nutraukti pinigų išdavimą bei pervedimą iš kitų šio asmens kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigoje esančių to mokesčių mokėtojo sąskaitų (b. l. 4).
Pareiškėjas mokesčių administratoriaus teisę išieškoti ginčo mokestinę prievolę Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka iš esmės neigia remdamasis Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis dėl kreditorių reikalavimų bankrutuojančios individualios įmonės savininkui tenkinimo tvarkos. Tokią pareiškėjo poziciją patvirtino ir pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nurodęs, jog mokesčių administratorius pareiškėjui nesumokėjus deklaruotų mokesčių yra įgijęs teisę į jų priverstinį išieškojimą, tačiau tik Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Su šiuo tvirtinimu mokesčių administratorius (apeliantas) nesutinka.
Vertindama šiuo klausimu proceso šalių pateiktus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog, atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aktualias faktines aplinkybes, nagrinėjami ginčo teisiniai santykiai nepatenka į Įmonių bankroto įstatymo taikymo sritį. Iš tiesų byloje šalys nekvestionuoja, kad: (1) ginčo mokestinės prievolės yra susijusios su pareiškėjo 2010–2011 metais, t. y. po to, kai buvo iškelta L. K. IĮ „Talka“ bankroto byla, asmeniškai (nesusijusią su individualia įmone) vykdyta veikla pagal jam išduotą verslo liudijimą; (2) iš šios veiklos atsiradusias mokestines prievoles pareiškėjas deklaravo 2012 metais; (3) minėta individuali įmonė po bankroto bylos iškėlimo nevykdė ūkinės – komercinės veiklos (pastebėtina, kad išskyrus teisės aktuose numatytas išimtis, tokia veikla pagal Įmonių bankroto įstatymo 30 str. 3 d. yra draudžiama). Tai patvirtina, jog pagal byloje esančius įrodymus ginčo mokestinių prievolių atsiradimą nulėmė po minėtos bankroto bylos iškėlimo pareiškėjo, kaip atskiro ir savarankiško mokesčio mokėtojo, visiškai atskirto nuo aptariamos individualios įmonės vykdytos ūkinės komercinės veiklos, vykdyta veikla pagal verslo liudijimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neturi pagrindo kitokiai išvadai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).
Kitoks, nei pirmosios instancijos teismo buvo nustatyta, faktinių aplinkybių nustatymas, daro įtaką ir teisiniam santykių kvalifikavimui. Nebėra pagrindo spręsti dėl Įmonių bankroto įstatymo taikymo bei aiškinimo bei atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją. Sprendimo teisėtumo patikrinimas sietinas tik su Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintų taisyklių taikymu apeliacinės instancijos teismo apibrėžtoje faktinėje situacijoje.
Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) numato, kad „mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu <...> mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu“.
Pareiškėjas tvirtino, kad nebuvo pateikęs deklaracijų, tačiau šie dokumentai yra (kas buvo konstatuota) ir jie pridėti prie administracinės bylos (b. l. 41-51, 53-63), todėl nagrinėjamu atveju iš esmės nebelieka ginčo, kad ką tik cituotoje nuostatoje numatytos sąlygos buvo tenkinamos priimant skundžiamą sprendimą išieškoti ginčo mokestinę nepriemoką.
Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 75 straipsnio 1 dalimi (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija), „priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus. Preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi“. Pažymėtina, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje tikrinamu Sprendimu nėra keičiami pareiškėjo pateiktų aktualių deklaracijų duomenys, nėra naujai apskaičiuojami mokėtini mokesčiai, nėra sprendžiamas klausimas dėl deklaruotų mokestinių prievolių turinio, jų prigimties ar kitaip neigiama pareiškėjo pateiktų deklaracijų duomenų teisingumo prezumpcija. Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad pareiškėjas mokesčių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nustatyta tvarka būtų mokesčių administratoriui pateikęs patikslintas deklaracijas ir jos buvo priimtos, kur koreguojama ginčo mokestinių prievolių apimtis.
Taigi išdėstytos aplinkybės lemia, kad, paisant prieš tai paminėtos mokesčių mokėtojo teikiamų deklaracijų duomenų teisingumo prezumpcijos, nagrinėjamu atveju negali būti kvestionuojamas faktas dėl aptariamos mokestinės prievolės atsiradimo ginčo laikotarpiais ir pareiškėjo kaip fizinio asmens atskiro teisinio vieneto, vykdžiusio veiklą pagal verslo liudijimus, pareigos ją (mokestinę prievolę) įvykdyti įstatymų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. sumokėti deklaracijose nurodytas sumas. Tokia išvada, be kita ko, eliminuoja ir teismo pareigą atskirai pasisakyti dėl proceso šalių argumentų, susijusių su ginčo mokestinės prievolės (ne)buvimu.
Galima būtų kelti klausimą, ar priimant Sprendimą buvo tinkamai įgyvendintos Viešojo administravimo įstatymo nuostatos, dėl kurių ne kartą pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo.
Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 yra pažymėjęs, kad: „Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus“ <...> , „išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šia įstatymo nuostata nėra daroma išimtis bei nesuteikiama teisė mokesčių administratoriui, kaip viešojo administravimo subjektui, nepaisyti kitų jo veiklą reguliuojančių įstatymų, šiuo atveju – Viešojo administravimo įstatymo. Iš tiesų aptariama Mokesčių administravimo įstatymo nuostata negali būti aiškinama kaip paneigianti mokesčių administratoriaus pareigą pagrįsti jo mokesčių mokėtojo atžvilgiu priimamus sprendimus. Pastarųjų sprendimų priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai turi būti žinomi ne tik mokesčių administratoriui, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu šis sprendimas priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas“ <...> „mokesčių administratoriaus veikla privalo griežtai atitikti įstatymų reikalavimus, būti pagrįsta teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, tiesiogiai susieta su įstatymų pavestų funkcijų ir uždavinių įgyvendinimu“.
Teisėjų kolegijos vertinimu, paminėtų nuostatų, priimant 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimą, reikia pripažinti, nuosekliai nebuvo laikytasi.
Tačiau esantys individualaus administracinio akto turinio trūkumai (stoka motyvacijos) savaime neleidžia ginčijamo sprendimo pripažinti visiškai neargumentuotu ir nėra prielaidos konstatuoti absoliutaus jo negaliojimo pagrindo buvimo. Mokesčių administratorius nurodė teisinį pagrindą, kuriuo remiasi, pridėjo prievolių ataskaitą, iš kurios aišku, jog pareiškėjo nepriemoką sudaro mokesčiai, jų delspinigiai, be to, pareiškėjas (apeliantas) apie mokėtinas sumas jau žinojo ir pats, teikdamas deklaracijas ir tų sumų sumokėjimo pareigos neginčija. Buvo užginčytas tik pats išieškojimo teisinis mechanizmas.
Išdėstytos faktinės aplinkybės bei formuojama administracinių teismų jurisprudencija mokestinėse bylose leidžia teigti, kad pareiškėjas iš esmės suprato skundžiamo sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus, kas įgalina neatitikimus Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą atsakovo sprendimą pripažinti neteisėtu ir jį panaikinti.
Dėl išdėstytų aplinkybių Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išsiaiškinęs bylos faktines aplinkybes suklydo dėl santykių teisinio kvalifikavimo, dėl ko skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas taisytinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą pakeisti ir panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria buvo panaikintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.17-08)-320-86868.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.