Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Laimanto Misiūno, Zinos Mickevičiūtės, Laimutės Sankauskaitės (pranešėjos),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. Ž. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2351-755/2009 pagal ieškovo J. K. ieškinį atsakovėms G. R., V. Ž. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir pirkėjo teisių perkėlimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Iš 1991-10-09 sutarties matyti, jog buvo nustatyta namų valdos bendraturčių naudojimosi gyv. namo patalpomis ir žemės sklypu tvarka. Butą O. K. 2000-04-06 testamentu paliko ieškovui, o kitą turtą G. R. (civ. bylos Nr. 2-8251-811/2008, b. l. 13, 17, 19). Šalių, liudytojų D. Š., J. K., K. K., R. O. paaiškinimais nustatė, jog ūkinių pastatų dalyse ieškovas laiko, kaip ir kiti bendrataučiai, išskyrus V. Ž., gyvenančią gretimame name, malkas, garaže –savo daiktus, naudojosi kiemo statiniais, šuliniu, lauko tualetu. Šiuo turtu naudojamasi pagal nusistovėjusią faktinę naudojimosi tvarką. V. Ž. turi nuosavybę (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, kur ir gyvena. Jos nuosavybės dalyje (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, faktiškai gyvena jos duktė V. N. su šeima. Nustatė, jog tarp ieškovo ir G. R. buvo susitarta dėl ginčo objektų pardavimo už 6000 Lt, bet nepilnai sutvarkius dokumentus, sandoris nebuvo sudarytas. Ieškovas vėliau sužinojo, jog G. R. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį su V. Ž. ir jai, kaip teigia šalys, už 40 000 Lt pardavė ginčo objektus. Teismas nurodė, kad pagal CK 4.79 str. bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių. Dalies, esančios bendrąja nuosavybe, pardavėjas privalo raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda. Kai parduodama dalis nekilnojamojo daikto, į kurį turima bendrosios nuosavybės teisė, apie tai pranešama per notarą. Kai kiti bendraturčiai atsisako pasinaudoti savo pirmenybės teise pirkti arba šios teisės į nekilnojamąjį daiktą neįgyvendina, tai pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui. Jeigu dalis parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos.

CK 4.82 str. nustato, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Namo, buto ar kitos patalpos savininkas neturi teisės perduoti bendrosios dalinės nuosavybės, numatytos šio straipsnio 1 dalyje, savo dalies, taip pat atlikti kitų veiksmų, dėl kurių ta dalis perduodama atskirai nuo nuosavybės teisės į butą ar kitą patalpą, išskyrus atvejus, kai perduodama bendrąja daline nuosavybe esančio daikto, kuris gali būti ar, jį pertvarkius, galės būti naudojamas kaip atskiras daiktas ir toks jo naudojimas netrukdys naudoti butų ar kitų patalpų pagal paskirtį, dalis.CK 4.79 straipsnyje nustatytos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai kitiems asmenims butų ir kitų patalpų, esančių namuose, savininkai parduoda bendrąja daline nuosavybe (palėpės, rūsio patalpos ir pan.) turimą visą ar ne visą dalį, priklausančią proporcingai jų turimai nuosavybės teise patalpai. Jeigu parduodama dalis bendrosios nuosavybės teise turimo daikto, kuris yra ar gali būti naudojamas tenkinant ne viso namo, o tik atskiroje jo dalyje (laiptinė ir pan.) esančių patalpų savininkų poreikius, nepažeidžiant name esančių patalpų savininkų teisių, tai apie dalies, turimos bendrosios nuosavybės teise, pardavimą turi būti pranešta toje namo dalyje esančių patalpų savininkams ir tik jiems leidžiama pasinaudoti pirmenybės teise ją pirkti.

G. R., kaip priklausinių dalies savininkė, juos pardavė kitam bendraturčiui, bet ne tam, kuris jais naudojosi pagal nustatytą naudojimosi tvarką. Tokia faktinė situacija yra reglamentuota CK 4.82 str.4 d. Šioje normoje kalbama apie „palėpės, rūsio patalpos ir pan.“ perleidimą. Šiuo konkrečiu atveju tai taikytina ir atskirai stovinčių ūkinių, kiemo statinių atžvilgiu, nes dėl namo fizinių savybių priklausiniai stovi atskirai. Teismas sprendė, kad svarbu yra ne tai, ar pagalbinės patalpos, esančios buto priklausiniu, yra vieno statinio sudėtine dalimi, o šių priklausinių atliekama funkcija (CK 4.82 str. 4 d.). Iš to teismas padarė išvadą, jog G. R., ketindama parduoti ūkinių pastatų ir kiemo statinių dalis, žinodama, jog jomis naudojasi tik gyvenamo namo dalies (buto) bendraturtis ieškovas J. K., o kiti bendraturčiai į šį naudojimą pretenzijų nereiškė, turėjo pasiūlyti jam, kaip turinčiam pirmenybės teisę įsigyti šias dalis nuosavybėn teise, jos nurodomomis sąlygomis jas pirkti. Tik atsisakius nurodytomis sąlygomis šias dalis pirkti ieškovui, ji galėjo jas parduoti kitam bendraturčiui, šiuo atveju V. Ž.. CK 4.79 str. numato pranešimo apie ketinimą parduoti bendraturčiui priklausančią bendrosios nuosavybės dalį dėl pirmenybės teisės ją pirkti formą ir terminus (raštu per notarą). G. R. šios tvarkos nesilaikė, nes nepateikė įrodymų, kad kita forma būtų informavusi ieškovą apie ketinimą parduoti šias dalis V. Ž., kaip teigia, už 40 000 Lt. Netgi jeigu tarp šalių ir būtų kilę nesutarimų dėl mokėtinos kainos, šia teise ieškovas turėjo teisę pasinaudoti (arba atsisakyti pasinaudoti per mėnesį ). Iš pačios G. R. parodymų matyti, jog turtą V. Ž. ji pardavė nepranešus ieškovui. Teismas sprendė, kad atsakovės sudarytas sandoris prieštarauja gerai moralei, CK 1.137 straipsnyje nustatytoms taisyklėms, tai yra, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Turto pardavimas ne namo dalies savininkui, kuris naudojosi šiais daiktais, prieš tai neinformavus šio asmens apie kainos pakeitimą, nors prieš tai šalys vedė derybas dėl daikto pardavimo ir buvo iš esmės suderinę pagrindines sąlygas – daikto pardavimą, kainą, suvokiant jog netekus šių priklausinių, naudojimasis pačia gyvenamo namo dalimi ieškovui ir jo šeimai bus apsunkintas, prieštarauja gerai moralei. Turto pardavimas, neįvykdžius CK 4.79, 4.82 straipsniuose numatytų reikalavimų pranešimui apie pardavimą, kurie suformuluoti, kaip privalomi, teismas pripažino, kaip atliktą nesilaikant imperatyvių įstatymo reikalavimų ir sprendė, kad tai yra pagrindas pripažinti sandorį niekiniu pagal CK 1.80 straipsnį. Teismas nurodė, kad imperatyvioms įstatymo normoms tiesiogiai prieštarauja sandorio dalis dėl ūkinių pastatų ir kiemo statinių dalies pardavimo. Dėl ūkio pastato-garažo perleidimo toks prieštaravimas nenustatytas, kadangi jis visas priklausė atsakovei G. R., o pirmenybė taikytina tik į parduodamas nuosavybės dalis. CK 1.96 straipsnis nustato, jog sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies. Šiuo atveju teismas padarė išvadą, jog visas sandoris sudaro nedalijamą visumą, todėl jis turi būti pripažįstamas niekiniu visas, nes dėl atskirų dalių jis nebūtų buvęs apskritai sudarytas. Šią išvadą teismas padarė iš to, jog pačioje pirkimo–pardavimo sutartyje, nors joje išvardijami visi parduodamai objektai, bet kiekvienas jų atskirai kainos prasme neindividualizuojamas. G. R. pirkėjai pasiūlė pirkti visus ūkinius pastatus, šalys nevedė derybų dėl dalies statinių pirkimo. Ieškovas ir atsakovė G. R. taip pat vedė derybas dėl šių statinių visumos perleidimo. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo V. Ž. pripažinti sąžininga įgijėja pagal CK 4.96 straipsnį ir prioritetiškai ginti jos, kaip savininko (pirkėjos) teises. Jai, kaip bendraturtei buvo žinoma, kad faktiškai nurodytu turtu naudojasi J. K., nori jį pirkti, todėl ji suvokė, jog jai įgijus ieškovo naudojamą turtą, kils nesutarimų dėl tolesnio naudojimosi ir toliau ieškovui nebus kur laikyti malkų, teks atlaisvinti garažą, jis nebegalės naudotis lauko tualetu.

Byloje buvo nustatyta, kad ginčijamą turtą G. R. perleido jai, V. Ž. ne už 6000, bet už 40 000 Lt, bet ieškovas, tai žinodamas, nepatikslino ieškinio kainos ir liko neišspręstas žyminio mokesčio klausimas, todėl pagal CPK 296 str. l d.7 p. nuostatas ieškinys paliktinas nenagrinėtas. Sprendime motyvuose neteisingai nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybes dėl ginčo turto perleidimo sutarties tarp ieškovo ir G. R. nesudarymo, nes G. R. ne kartą siūlė ieškovui įsigyti ginčo turtą ir už ženkliai mažesnę kainą. Iškart po ieškovo motinos mirties, paveldėjusi turtą, G. R. siūlė visą paveldėtą turtą, įskaitant ir ginčo pastatus, įsigyti ieškovui arba jų tėvui už 10 000 Lt, bet ieškovas atsisakė tai padaryti. Vėliau, kaip nurodė G. R., iki ginčijamo sandorio su ja sudarymo, ji siūliusi ir susitarė su ieškovu, kad perleis jam ginčo turtą už 6000 Lt. Šio susitarimo vykdymui pas notarą buvo paruoštas sutarties projektas, bet sutartis nebuvo sudaryta dėl to, kad ieškovas neturėjo visų pinigų. Tai rodo, ieškovui, ginčo namų valdos bendrasavininkiui, buvo pasiūlyta pasinaudoti pirmenybės teise įsigyjant G. R. paveldėta namų valdos dalį (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, nes toks siūlymas jam buvo žinomas (įrodo jo veiksmai ruošiant sutartį), bei jis atsisakė pasinaudoti jam suteiktomis teisėmis, nesutikdamas mokėti visų pinigų iš karto. Tokiu atveju, jam pakartotinai negali būti teikiama pirmenybės teisė, numatyta tiek CK 4.79 str. 2 d., tiek 4.82 str. 4 d., o parduodamo turto savininkas įgyja teisę parduoti turtą savo nuožiūra.

V. Ž., pastatus įsigijo žinodama apie atsakovo atsisakymą pirkti ginčo pastatus, todėl ieškovo teisės nebuvo pažeistos. Šių aplinkybių teismas nevertino, o įstatymus neteisingai taikė. Ginčijamu sprendimu V. Ž. ir G. R. sutartį visumoje pripažinti niekiniu sandoriu nuo sudarymo momento nebuvo galima, sprendimo rezoliucine dalimi nebuvo išspręstas ieškovo reikalavimas pripažinti jam pirmumo teisę pirkti ginčo pastatus. Mano, kad teismas ieškovui pripažino nuosavybės teises, nesant teisinio pagrindo, peržengė ieškinio ribas. Teismo sprendimas neatitinka CPK 263 str. 265 str. 2 d.ir CK 4.47 str. reikalavimų. Ieškovui ginčijama sutartimi buvo perleista bendroji dalinė ūkinių statinių dalis ir atskiras nuosavybės objektas – garažas. CK 4.79 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendraturčio pirmenybės teisė pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąja nuosavybe. Ieškovas nėra ginčo pastatų bendraturtis, todėl atsakovė G. R. neturėjo įstatyme numatytos pareigos jo informuoti apie parduodamą savo asmeninę nuosavybę. Analogiška išvada darytina ir CK 4.82 str.2d. atžvilgiu. Ginčo namų valdoje esančių ūkinių pastatų 2J1, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 3J1/Ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti statiniai (šulinys, kiemo aikštelė, tvora, lauko tualetas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis priklausė iki ginčijamo sandorio sudarymo G. R. 26/100 ir , 28/100 dalys atitinkamai V. Ž. - 32/100 ir 32/100, 30/100 dalys atitinkamai, V. K. - 42/100 ir 42/100, 29/100 dalys atitinkamai, taip pat D. Š. - 16.100 dalių kitų statinių , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Namo priklausiniai fiziškai nesusiję su ieškovo gyvenamuoju būstu, jis nėra jų bendraturtis. Įregistruojant nuosavybę ieškovui buvo aiškiai žinoma, į kokią dalį turto jis turi nuosavybės teisę. Ieškovas sutiko, kad ginčijamų pastatų dalis nuosavybės teisėmis, juos paveldėjus, priklausytų atsakovei G. R., dėl to jis pretenzijų reikšti negali. Ieškovas neturi ir neįgijo savarankiškų teisių naudotis ginčo patalpomis, jomis naudojasi po motinos O. K. mirties, prieš savininkų valią, laikinai. Teismas neteisingai taikė ir aiškino CK 4.82 str. 4 d., nurodydamas, kad parduoti pagalbiniai statiniai yra skirti aptarnauti konkretų butą (ieškovo), funkciškai susiję tik su ieškovo naudojamu butu ir, kad tik tokio buto ar namo savininkas turi CK 4.82 str. 4 d. numatytą pirmenybės teisę pirkti tokius buto (namo dalies) priklausinius.

Nesutinka su teismo išvada, kad sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis prieštarauja gerai moralei CK 1.81 str. ir 1.137 str. prasme. Pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta laikantis įstatymų, esant ieškovo atsisakymui įsigyti ginčo pastatus, patvirtinta notaro. Ginčijamu sprendimu jai yra padaryti nuostoliai, o klausimą dėl jų atlyginimo galima spręsti tik byloje dalyvaujant sandorį tvirtinusiam notarui, kuris nebuvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą, o tai ji vertina kaip esminį civilinio proceso normų pažeidimą (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Pagal CK 4.79, 4.82 str. pripažinus, kad turto dalis parduota pažeidžiant bendraturčio pirmenybės teisę ją pirkti, kitam bendraturčiui perkeliamos ne tik pirkėjo teisės, bet ir pareigos. Dėl to bendraturtis, reikalaujantis perkelti jam pirkėjo teises ir pareigas, turi įrodyti, kad jis realiai gali perimti ir pirkėjo pareigas, t. y. turi realių finansinių galimybių. Ieškovas, elgdamasi rūpestingai ir apdairiai, žinodamas apie atsakovės ketinimą parduoti ginčo pastatų dalį, turėjo pakankamai laiko ir galimybių laiku realizuoti savo teisę, tačiau to nepadarė dėl savo turtinės padėties. CK 4.79 str. straipsnio taikymas ir aiškinimas negali būti toks, kad nepagrįstai, be pagrindo apsunkintų ar varžytų dalį bendrojoje nuosavybėje parduodančio asmens teisinę padėtį (LAT 2007-10-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-273/2007).Teismas neteisėtai ir nepagrįstai nepripažino jos sąžininga įgijėja tuo pagrindu, jog ji žinojo, kad ieškovas ir G. R. vedė darybas dėl to paties turto pirkimo–pardavimo, bet prieš tai nepasidomėjusi pas ieškovą, kodėl sandoris nebuvo sudarytas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 19 d. sprendimo nėra pagrindo naikinti atsakovės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

Nustatytos faktinės bylos aplinkybės

Byloje nustatyta, kad iki 2008-11-19 pirkimo–pardavimo sutarties tarp G. R. ir V. Ž. sudarymo gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, nekilnojamojo turto registre žymimas dokumentuose indeksu lAlm, aprašytas p. 2.1., nuosavybės teise priklausė V. Ž. 32/100, D. Š. 12/100, ieškovui J. K. 26/100 ir V. K. 30/100, t.y. keturiems bendraturčiams. 2008-11-19 sutartimi G. R. pardavė V. Ž. 26/100 ūkinio pastato, unik. Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p.2.2., 26/100 ūkinio pastato, unik. Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas ind.2.3., pastatą (garažą), unik. Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas ind.2.5, ir 28/100 kiemo statinių, aprašytas ind.2.6 (b. 1. 46–48). Iki šio sandorio sudarymo V. Ž. nuosavybės teise jau valdė dalį kiemo įrenginių, ūkio pastatų. Po sandorio sudarymo ji valdo 42/100 šių įrenginių bei po 26/100 ūkinių pastatų 2Ilm, 3Ilm bei visą pastatą 5Ilp (garažą). G. R. gyvenamajame name nuosavybės teisių neturėjo, o nuosavybės teise valdė tik po 26/100 ūkinių pastatų 2Ilm, 3Ilm, visą pastatą 5Ilp (garažą) bei 28/100 dalis kiemo statinių, t. y. gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) priklausinių, kurie kartu su ieškovui J. K. priklausančia dalimi iki mirties priklausė palikėjai O. K. Butą (duomenys neskelbtini) O. K. 2000-04-06 testamentu paliko ieškovui, o kitą turtą G. R. (civ. bylos Nr. 2-543-811/2009, b. 1. 13, 17, 19). Šio testamento pagrindu G. R. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į ginčijamo sandorio statinius. Paveldėjimo proceso metu G. R., kad J. K. neginčytų jos teisių, žadėjo jam perleisti ginčo sutartimi perleistus daiktus.

Šalių paaiškinimais nustatyta, kad ūkinių pastatų dalyse ieškovas laiko, kaip ir kiti bendrasavininkiai, išskyrus V. Ž., gyvenančią gretimame name, malkas, garaže savo daiktus, naudojasi pagal nusistovėjusią faktinę naudojimosi tvarką kiemo statiniais, šuliniu, lauko tualetu (ir liudytojų D. Š., J. K., K. K., R. O. paaiškinimai). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šalių paaiškinimais, J. K. parodymais nustatė, kad iki ginčijamos sutarties sudarymo, ieškovas ir G. R. buvo susitarę dėl ginčo objektų pardavimo už 6000 Lt. G. R. , pažeisdama susitarimą su ieškovu, sudarė ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį su V. Ž., pardavė turtą jai už 8 000 Lt.

Teisiniai argumentai

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 4.79, 4.82 straipsnių nuostatomis, įvertinęs nustatytas aplinkybes, nurodė, kad bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių. Dalies, esančios bendrąja nuosavybe, pardavėjas, šiuo atveju atsakovė G. R., privalėjo, raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda. Kai parduodama dalis nekilnojamojo daikto, į kurį turima bendrosios nuosavybės teisė, apie tai pranešama per notarą. Kai kiti bendraturčiai atsisako pasinaudoti savo pirmenybės teise pirkti arba šios teisės į nekilnojamąjį daiktą neįgyvendina per vieną mėnesį, o į kitą daiktą – per dešimt dienų nuo pranešimo gavimo dienos, jeigu bendraturčių susitarimu nenustatyta kitaip, tai pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui. Jeigu dalis parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Tokiu atveju vargiai ar reikia naikinti pirkimo–pardavimo sutartį, kaip padarė pirmosios instancijos teismas, buvo galima iš karto perkelti daiktų pirkėjo teises ir pareigas vietoje atsakovės V. Ž. ieškovui J. K., palikti galioti pirkimo–pardavimo sutartį. Tačiau teismas iš esmės pasiekė tokį pat teisinį rezultatą, tik panaikinęs sutartį, pripažino iš karto nuosavybės teises ieškovui J. K.. Kadangi rezultatas analogiškas, tai šiuo pagrindu iš esmės pagal V. Ž. skundą keisti sprendimo nėra pagrindo.

Teismas išaiškino, kad CK 4.82 straipsnis nustato, jog butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Namo, buto ar kitos patalpos savininkas neturi teisės perduoti bendrosios dalinės nuosavybės, numatytos šio straipsnio 1 dalyje, savo dalies, taip pat atlikti kitų veiksmų, dėl kurių ta dalis perduodama atskirai nuo nuosavybės teisės į butą ar kitą patalpą, išskyrus atvejus, kai perduodama bendrąja daline nuosavybe esančio daikto, kuris gali būti ar, jį pertvarkius, galės būti naudojamas kaip atskiras daiktas ir toks jo naudojimas netrukdys naudoti butų ar kitų patalpų pagal paskirtį, dalis.

CK 4.79 straipsnyje nustatytos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai kitiems asmenims butų ir kitų patalpų, esančių namuose, savininkai parduoda bendrąja daline nuosavybe (palėpės, rūsio patalpos ir pan.) turimą visą ar ne visą, dalį, priklausančią proporcingai jų turimai nuosavybės teise patalpai. Jeigu parduodama dalis bendrosios nuosavybės teise turimo daikto, kuris yra ar gali būti naudojamas tenkinant ne viso namo, o tik atskiroje jo dalyje (laiptinė ir pan.) esančių patalpų savininkų poreikius, nepažeidžiant name esančių patalpų savininkų teisių, tai apie dalies, turimos bendrosios nuosavybės teise, pardavimą turi būti pranešta toje namo dalyje esančių patalpų savininkams ir tik jiems leidžiama pasinaudoti pirmenybės teise ją pirkti.

Byloje nustatyta, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, bendrai pagal anksčiau raštu nustatytą naudojimosi tvarką yra naudojamas keturių bendraturčių šeimų. Jo priklausiniais – ūkiniais pastatais, kiemo statiniais taip pat naudojamasi bendrai. Bendraturčiai statiniais naudojasi pagal nustatytą naudojimosi tvarką. Apie šią naudojimosi tvarką ir apie tai kokiais konkrečiai priklausiniais naudojasi ieškovas, buvo žinoma abiems atsakovėms, šios tvarkos niekas neginčija. Iš to pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad faktiškai naudodamiesi gyvenamo namo dalimis, bendraturčiai naudojasi namu, kaip atskirais butais, ir kiekvienam jų skirta ūkinių pastatų, kiemo statinių dalimi. Atsakovė G. R., kaip priklausinių dalies savininkė, juos pardavė kitam bendrasavininkiui, bet ne tam, kuris jais naudojasi pagal nustatytą naudojimosi tvarką, kaip nustato CK 4.82 str.4 d. ir ne to buto, kurio priklausiniais tos patalpos yra, savininkui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš šios aplinkybės padarė išvadą, kad svarbu yra ne tai, ar pagalbinės patalpos, esančios buto priklausiniu, yra vieno statinio sudėtine dalimi, bet tų priklausinių atliekama funkcija. Šioje byloje pagal nustatytas aplinkybes ginčo patalpų funkcija yra pagalbinė ir skirta aptarnauti tik konkretų butą (namo dalį), todėl tik tokio buto ar namo dalies savininkas, šiuo atveju ieškovas, turi CK 4.82 str.4 d. numatytą pirmenybės teisę pirkti tokius buto (namo dalies) priklausinius. Jeigu jis atsisakytų šiuos priklausinius pirkti įstatymo nustatyta tvarka, tuomet jas galėtų įgyti kiti namo (pagrindinio daikto) bendraturčiai. G. R., ketindama parduoti ūkinių pastatų ir kiemo statinių dalis, turėjo pasiūlyti ieškovui, kaip turinčiam pirmenybės teisę įsigyti šias dalis nuosavybėn, jos nurodomomis sąlygomis jas pirkti. Tik atsisakius nurodytomis sąlygomis šias dalis pirkti ieškovui, ji galėjo jas parduoti kitam bendraturčiui, šiuo atveju V. Ž.. Iš G. R. parodymų matyti, jog ginčo turtą V. Ž. ji pardavė nežinant ieškovui. Netgi jeigu tarp šalių ir būtų kilę nesutarimų dėl mokėtinos kainos, V. Ž. suteikta teise ieškovas turėjo pasinaudoti arba atsisakyti ja pasinaudoti CK 4.79 str. 2 d. tvarka ir tik tada G. R. būtų galėjusi parduoti minimą nekilnojamąjį turtą kitam pirkėjui ir nebūtų pažeidusi ieškovo teisių.

Atsakovės G. R. padarytas ginčo turto pardavimas neįvykdžius CK 4.79, 4.82 straipsniuose numatytų reikalavimų ne ieškovui, ne namo dalies savininkui, kuris naudojosi šiais daiktais, prieš tai neinformavus jo asmens apie kainos pakeitimą, nors prieš tai šalys vedė derybas dėl daikto pardavimo ir buvo iš esmės suderinę pagrindines sąlygas – daikto pardavimą ir kainą, jai suvokiant, jog netekus šių priklausinių, naudojimasis pačia gyvenamo namo dalimi ieškovui ir jo šeimai bus apsunkintas, prieštarauja gerai moralei ir viešajai tvarkai. Garažas, kaip ir kiti namo priklausiniai, apeliacinės instancijos teismo nuomone, yra buto (duomenys neskelbtini), priklausančio ieškovui J. K., priklausinys ir jį turi išlikti pagrindinio daikto likimas, t.y. jis turi būti perleistas pirmenybės teise tik J. K. (CK 4.14 str.). Juk atsakovė net neginčija tos aplinkybės, kad ir ieškovo J. K. ir atsakovės G. R. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu įgyti daiktai buvo jų motinos nuosavybės teisėmis priklausantys daiktai, kurių pagrindinis- gyvenamojo namo dalis, o priklausiniai – prie šio namo esantys pagalbiniai pastatai. Jeigu namo dalį paveldėjo ieškovas J. K., tai jis turi pirmenybės teisę įgyti nuosavybės teisėmis ir šios namo dalies priklausinius, kurie nėra ir negali būti savarankiški daiktai (CK 4.13 str.), jie gali nuosavybės teisėmis priklausyti tik gyvenamojo namo savininkams.

Pats ieškovas sutiko sumokėti už perleistą turtą 10 000 Lt, t. y. daugiau nei buvo šalių anksčiau suderinta 6 000 Lt suma, o atsakovų pateiktoje pirkimo–pardavimo sutartyje yra nurodyta sumokėta 8 000 Lt suma. Todėl teises ir pareigas perkeliant, teismas ir nustatė, jog už įgyjamą turtą ieškovas turi sumokėti 10000 Lt: atsakovei G. R. 2 000 Lt ir atsakovei V. Ž. 8 000 Lt. Nors atsakovė teigė, kad pagal sudarytą sandorį buvo sumokėta ne 8000 Lt, kaip nurodyta notaro patvirtintoje sutartyje, bet 40 000 Lt , tačiau teismas šiuos tvirtinus atmetė, kaip neįrodytus, sutartyje pačios sutarties šalys nurodė kitą sumą, todėl teismas rėmėsi sutartimi, patvirtinta notaro.

Kiti apeliacinio skundo argumentai atmestini, teismui nebuvo pagrindo į bylos nagrinėjimą įtraukti notarės, tvirtinusios sutartį, nes reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo nebuvo sprendžiamas šioje byloje.

Apeliacinės instancijos teismo išlaidos priteistinos iš apeliantės, kurios apeliacinis skundas atmetamas (CPK 92, 93 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš V. Ž. ieškovui J. K. 500 Lt advokato pagalbos apeliacinėje instancijoje išlaidų ir 5,40 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinėje instancijoje išlaidų į valstybės biudžetą.