Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-05-02 · Civilinė byla Nr. 2A-602/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-05-02
Bylos Nr.
2A-602/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Konstantinas Gurinas, Egidija Tamošiūnienė, Vigintas Višinskis
Ieškovas
E. N.
Trečiasis asmuo
akcinė bendrovė „Swedbank“, R. T. B., K. B., J. Š.
Kategorijos
  • 129.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-602/2014Procesinio sprendimo kategorija: 129.2
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gegužės 2 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos Tamošiūnienės, Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-1722-340/2013 pagal ieškovės E. N. ieškinį atsakovams antstoliui R. V., Š. B. (tretieji asmenys: akcinė bendrovė „Swedbank“, R. T. B., K. B., J. Š.) dėl varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2010 m. lapkričio 3 d. nutartimi, patenkinant kreditoriaus AB „Swedbank“ reikalavimus, nutarta iš E. N. ne ginčo tvarka išieškoti 447 597, 66 Lt skolą ir 133 Lt žyminio mokesčio išlaidų, priverstinai parduoti iš varžytinių įkeistą nekilnojamąjį daiktą – 60, 05 kv. m. bendro ploto butą, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį E. N.. Vykdant minėtą nutartį, antstolis areštavo butą 2011 m. vasario 9 d. turto arešto aktu.

2011 m. balandžio 12 d. įvyko varžytynės, kurių metu butas, esantis (duomenys neskelbtini), už 356 000 Lt buvo parduotas Š. B..

Šalies argumentai

Ieškovė E. N. kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu 2011 m. gegužės 6 d. varžytinių aktą Nr.0179/11/00109, taikyti restituciją natūra – grąžinti ieškovei ginčo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad 2011 m. vasario 9 d. turto arešto akte areštuoto turto vertė nebuvo nurodyta, o su atliktos ekspertizės išvadomis ieškovė nebuvo supažindinta, dėl ko buvo atimta galimybė reikšti prieštaravimus (CPK 682 str. 2 d.). Pažymėjo, kad apie įvertinimą sužinojo tik varžytynių dieną, o apie būsimas varžytynes ji nebuvo informuota (CPK 706 str. 3 d.) ir nesupažindinta su CPK 704 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise iki varžytynių pradžios surasti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją. Ieškovės nuomone, ginčo buto vertė galėjo būti nuo 450 000 Lt iki 490 000 Lt, o turto pardavimo iš varžytynių kaina yra iš esmės mažesnė už kainą, kuri galimai turėjo būti nustatyta pagal įstatymą ir gauta suma neproporcinga to turto vertei (CPK 602 str. 1 d. 6 p.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 31 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad ieškovė patvirtino, jog antstolio patvarkymas dėl ekspertizės turto vertei nustatyti skyrimo jai buvo įteiktas, nušalinimų ekspertei ji neturėjo, o patvarkyme dėl ekspertizės skyrimo buvo nurodytas vertinimo tikslas – nustatyti, kokia šiuo metu (2011 m. vasario mėn.) areštuoto turto rinkos vertė, t. y. užduotis ekspertui buvo suformuluota nedviprasmiškai. Pažymėjo, kad ieškovės samprotavimai apie buto galimą vertę 2012 metais skelbimų internete duomenimis nagrinėjamoje byloje nėra aktualūs, o argumentai, kad 2007 - 2008 m. tas pats butas buvo įvertintas didesnėmis kainomis ekspertizės išvadų teisingumo nepaneigia, nes ekspertui nustatant vertę atsižvelgiama į ekspertizės atlikimo metu esančias rinkos kainas. Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, suteikiančių pagrindą abejoti eksperto išvada dėl turto vertės, įkainojimo teisingumu, skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę, o bylos nagrinėjimo metu ieškovė jos skirti CPK 212-219 straipsniuose nustatyta tvarka ir neprašė. Teismas darė išvadą, kad turto įkainojimas atliktas tinkamai, CPK 602 straipsnio 6 punkto nuostatai nebuvo pažeisti, o ieškovės argumentai dėl nesupažindinimo su eksperto išvada ir nepranešimo apie turto pardavimo iš varžytinių datą ir laiką įstatymo nustatyta tvarka laikytini neturinčiomis reikšmės bylos išnagrinėjimo teisiniam rezultatui, nes pagal teismų praktiką procedūriniai pažeidimai savaime nesudaro pagrindo turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinti negaliojančiu. Be to, pati ieškovė, duodama paaiškinimus teismo posėdžio metu, pripažino, kad turto vertinimo ir varžytinių procedūrų metu negalėjo aktyviai domėtis šiomis procedūromis, nepateikė įrodymų, jog turėjo rimtų ketinimų teikti prieštaravimus eksperto išvadoms dėl turto įkainojimo, ieškoti ir siūlyti savo pirkėją.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė E. N. prašo kritiškai įvertinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, skiriant kompetentingos turto vertintojų įstaigos turto įkainojimo ekspertizę. Nurodo šiuos argumentus:

Teismas neišsiaiškino tikrosios turto rinkos kainos turto pardavimo iš varžytynių metu, o 2011 m. vasario 19 d. nekilnojamojo turto įvertinimo ekspertizės akte Nr. 11/02-129 turto vertintoja nurodo, kad vertinimo atvejis – turto rinkos vertės nustatymas pardavimui iš varžytynių.Ieškovė neturi teisinio išsilavinimo ir nežinojo, jog teismas gali skirti ekspertizę.Staigus kainų kėlimas varžytynių metu (kainos padidėjimas sudarė iš viso 48 800 Lt) įrodo, kad pradinė varžytynių kaina buvo nustatyta per žema.Skolininkas turi teisę pareikšti savo nuomonę dėl antstolio pasiūlyto turto įkainojimo, o pirmosios instancijos teismas ieškovės argumentus, susijusius su antstolio veiksmais, užkirtusiais kelią realizuoti šias teises, nepagrįstai laikė neturinčiais reikšmės bylos išnagrinėjimo teisiniam rezultatui.Skuboti atsakovo Š. B. veiksmai, perleidžiant ginčo butą tretiesiems asmenims, leidžia teigti, jog ginčo buto perleidimo sandoriai yra apsimestiniai, siekiant apsunkinti restitucijos taikymą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Š. B. bei tretieji asmenys R. T. B., K. B. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismo posėdžio metu teisėja siūlė ieškovei atlikti ekspertizę, tačiau pastaroji nurodė, kad ekspertizei neturi pinigų ir jos neužsakinės.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą antstolis R. V. prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad 2011 m. balandžio 14 d. buvo surašytas turto pardavimo iš varžytynių aktas, kuris 2011 m. gegužės 6 d. buvo patvirtintas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo rezoliucija, t. y. teisėjas patikrino antstolio veiksmų pagrįstumą bei teisėtumą ir jokių procesinių pažeidimų nenustatė. Atlikus ekspertizę, buto vertė nustatyta 384 000 Lt, atsižvelgiant į realiai vykusius panašaus turto pirkimo – pardavimo sandorius rinkoje. Be to, kasacinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota skolininko pareiga domėtis vykdomosios bylos eiga ir pareiga sąžiningai naudotis įstatymo suteikiamomis teisėmis bei pareigomis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Savo reikalavimą dėl varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu apeliantė iš esmės grindė tuo, kad ginčo butas buvo įvertintas (ir atitinkamai parduotas) už mažesnę negu rinkos kaina (CPK 602 str. 1 d. 6 p.), tačiau šios aplinkybės ieškovė, kolegijos nuomone, neįrodė, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas (CPK 178 str., 263 str.). Norėdama pagrįsti pagal antstolio patvarkymą paskirtos ekspertizės metu nustatytos buto kainos (384 000 Lt) neatitikimą rinkos kainai, ieškovė, be kita ko, rėmėsi 2007 m. gegužės mėn. bei 2008 m. gegužės mėn. atliktais turto vertinimais (turtą vertino ta pati ekspertė, kaip ir ginčo atveju), pagal kuriuos butas buvo įvertintas atitinkamai 478 000 Lt ir 513 000 Lt. Tačiau pažymėtina, kad paminėti įvertinimai buvo atlikti nekilnojamojo turto rinkos kainų augimo metu, o jau 2009 m. rugpjūtį ieškovė ir AB „Swedbank“, keisdami tarp jų sudarytos kredito sutarties sąlygas, butą įvertino jau 475 743,19 Lt. Be to, visuotinai žinoma, kad 2009 m. rugpjūtį šalį apėmusi ekonomikos krizė nepasibaigė ir atitinkamai nepasikeitė nekilnojamojo turto kainų mažėjimo tendencija. Negali būti tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu vykdymo procese atlikto turto vertinimo nepagrįstumą, ir ieškovės pateikti nekilnojamojo turto agentūrų ,,Vilniaus turtas“ ir ,,Inreal“ skelbimai apie butų Antakalnio mikrorajone pardavimus, nes visi jie buvo patalpinti laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 11 d. iki 2013 m. kovo 13 d. (1 t. 53-62 b. l.), kai tuo tarpu ginčo butas įvertintas 2011 m. vasario mėn.

Be to, pažymėtina, kad 695 000 Lt įvertintas 89,1 kv. m ploto 4 kambarių butas (t. y. visiškai kitoks, negu ginčo butas), pateiktas pardavimui 2011 m. balandžio 11 d., dar 2012 m. rugpjūčio 22 d. nebuvo parduotas (1 t. 59 b. l.). Svarbu ir tai, kad ieškovė priimant patvarkymą dėl ekspertizės turto vertei nustatyti skyrimo dėl ekspertizės atlikimui parinktos ekspertės kandidatūros neprieštaravo, o teigdama apie ekspertizės akto nepagrįstumą, nedetalizavo, kuo konkrečiai jis yra ydingas. Tuo tarpu vien tai, kad aktu nustatyta ieškovės poreikių neatitinkanti kaina, nepatvirtina ekspertizės nepagrįstumo.

Tiesa, apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad atlikus turto įvertinimą nebuvo nustatyta reali buto rinkos vertė, nes buto vertė buvo nustatyta pardavimui iš varžytinių. Tačiau sutikti su tokiu teiginiu nėra pagrindo, nes tiek antstolio patvarkyme dėl ekspertizės turto vertei nustatyti skyrimo, tiek ekspertizės akte aiškiai nurodyta, kad buvo nustatyta buto rinkos vertė, o tai, kad buto rinkos vertė buvo nustatyta tikslu parduoti jį iš varžytinių, šios išvados pagrįstumo nepaneigia. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad, esant neįrodytai aplinkybei, jog parduodant ginčo butą iš varžytinių nebuvo nustatyta jo rinkos vertė, nėra pagrindo pripažinti varžytines negaliojančiomis (CPK 602 str. 1 d. 6 p.). Atitinkamai, nustačius minėtą aplinkybę, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad ieškovės nurodyti, pasak jos, antstolio vykdymo procese padaryti pažeidimai nesudaro pagrindo varžytines pripažinti negaliojančiomis, juo labiau, kad ieškovė, teigdama, kad dėl tų pažeidimų negalėjo surasti buto pirkėjo, jokių įrodymų apie tai, kad ieškojo pirkėjo, nepateikė bei nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų dėl to, kad nesidomėjo turto vertinimo ir varžytynių procedūromis. Tuo tarpu pagal formuojamą teismų praktiką skolininkas turi domėtis vykdymo eiga, o apeliantė neneigia, kad jai apskritai buvo žinoma apie vykdymo procesą.

Kaip minėta, byloje ieškovė neįrodė, kad pagal antstolio patvarkymą paskirta ekspertize nebuvo nustatyta reali buto vertė., o įtikinamų argumentų, patvirtinančių ekspertizės akto neteisingumą, parinktų turto vertinimo metodikų ydingumą, apeliantė taip pat nenurodo. Be to, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovė neprašė skirti turto vertinimo ekspertizę, todėl kolegija neturi pagrindo tenkinti apeliantės prašymo dėl ekspertizės paskyrimo. Juo labiau, kad ieškovė nenurodė nei konkrečių ekspertų kandidatūrų, nei savo sutikimo avansu apmokėti ekspertizės išlaidas (CPK 90 str. 1 d., 212 str.). Tiesa, apeliantė teigia, kad jai nebuvo žinoma apie galimybę išdėstyti pirmosios instancijos teismui savo nuomonę dėl ekspertizės paskyrimo, tačiau toks argumentas nėra pagrįstas, nes tiek iš 2013 m. vasario 20 d., tiek ir iš 2013 m. gegužės 2 d. teismo posėdžio protokolų matyti, kad procesinės teisės ieškovei buvo išaiškintos. Tuo tarpu apeliantės teiginiai apie vėlesnių (po varžytynių) sudarytų ginčo buto nuosavybės teisės perleidimo sandorių apsimestinumą nėra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku.

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant šalių ginčą, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti skundžiamą sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.

Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, iš jos valstybei priteistina 8 350 Lt žyminio mokesčio, kurio mokėjimas buvo atidėtas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartimi.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės E. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) 8 350 Lt (aštuonis tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt litų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą valstybei.

Teisėjai Konstantinas GurinasEgidija TamošiūnienėVigintas Višinskis