- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2005-11-02
- Bylos Nr.
- 2A-334
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Vigintas Višinskis, Konstantinas Gurinas (pran.)
- Ieškovas
- E. K.
- Atsakovas
- R. K.
- Trečiasis asmuo
- E.
- Advokatai
- Piotras Orlovas, Arūnas Koskus
- Kategorijos
- 21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2005 m. birželio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-219-357/2005 pagal ieškovo E. K. ieškinį atsakovui R. K. dėl paskolos raštelio pripažinimo negaliojančiu; tretysis asmuo E. Ka. .
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas E.K. kreipėsi į teismą su ieškiniu (ir vėlesniu jo patikslinimu), kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu 2004 m. sausio 10 d. paskolos raštelį, pagal kurį jis įsipareigojo grąžinti atsakovui R. K. 113 000 Lt iki 2004 m. gegužės 5 d. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 1995 – 2002 m. jis tarpininkavo Rusijos bendrovei „M.E.I.“ vykdant komercines–ūkines operacijas. E. Ka. taip pat vertėsi komercine veikla Rusijoje, jam padėdavo atsakovas R. K.. 2000 m. ieškovas pasiūlė E. Ka. su bendrove „M.E.I.“ sudaryti aliuminio pirkimo – pardavimo sutartį su tikslu parduoti šią prekę Lietuvos ir Latvijos įmonėms. Įmonė „M.E.I.“ įgijusi iš E. Ka. prekes, 2000 m. spalio 3 ir 5 d. pateikė jas Latvijos ir Lietuvos įmonėms. Pateikus prekes galutiniams gavėjams, paaiškėjo, kad prekė yra netinkamos kokybės, kad pateiktas ne aliuminis, o pigesnis metalas – CAM. Lietuvos ir Latvijos įmonės atsiskaitė su ieškovo atstovaujama įmone „M.E.I.“, tačiau ne aliuminio, o metalo CAM kainomis. E. Ka., tikėdamasis gauti už prekes 100 000 Lt, šią pinigų sumą pradėjo reikalauti iš ieškovo, įskaitydamas palūkanas už neva naudojamus jo pinigus. E. Ka. nuostolius įvertino 113 000 Lt. E. Ka. nuolat reikalavo iš jo nuostolių atlyginimo, grasino, reikalavo, kad jis pasirašytų paskolos raštelį, jog jis yra skolingas E. Ka. draugui R. K. . Dėl nuolatinių grasinimų ir spaudimo, bijodamas, kad nenukentėtų šeima, ieškovas 2004 m. sausio 10 d. pasirašė paskolos raštelį, kuriame nurodė, jog susidariusį įsiskolinimą 113 000 Lt R. K. grąžins iki 2004 m. gegužės 5 d. Paskolos raštelis buvo sudarytas ekonominio spaudimo, realaus grasinimo ir apgaulės įtakoje. Grasinimo faktą prieš ieškovą ir jo šeimą gali patvirtinti šeimos nariai ir E. Ka. telefono pokalbių išklotinės. Dėl grasinimo sudarytas paskolos raštelis negalioja CK 1.91 str. pagrindu. Be to, minėtas paskolos raštelis neatitinka CK 6.870 str. 1 d., kurioje numatyta, kad viena iš paskolos sutarties sąlygų yra pinigų ar rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Ieškovas pažymi, kad jis paskolos raštelyje nurodytos 113 000 Lt pinigų sumos negavo, todėl toks paskolos raštelis yra negaliojantis.
Atsiliepimas
Atsakovas R. K. atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, ieškovui jis jokio ekonominio spaudimo nedarė ir negalėjo daryti, nes ieškovas niekuomet nuo jo nebuvo ekonomiškai priklausomas. Niekuomet negrasino ieškovui ir jo šeimos nariams, tik prašė grąžinti skolą. Ieškovas teismui nepateikė jokių įrodymų, kad skolos raštelis buvo sudarytas ekonominio spaudimo, realaus grasinimo ar apgaulės įtakoje. Nesant byloje tokių įrodymų, remiantis CK 6.875 str. 2 d., skolos raštelis negali būti nuginčytas remiantis liudytojų parodymais.
Tretysis asmuo E. Ka. atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, ieškovo išdėstytos aplinkybės apie jo komercines ūkines operacijas Rusijoje neatitinka tikrovės ir neturi jokios reikšmės bylai. Ieškovas į jį kreipėsi paskolos, tačiau, tuo metu pinigų jis neturėjo, todėl pasiūlė ieškovui paskolos kreiptis į atsakovą R.K.. Vėliau sužinojo, kad atsakovas ieškovui paskolino didelę sumą pinigų, tačiau ieškovas paskolą grąžinti vengia. Taip pat nurodė, kad nei ieškovui, nei jo šeimai jis negrasino, nedarė jokio ekonominio spaudimo. Jo žiniomis, ieškovas skolos raštelį parašė gera valia, nes tuo metu jam reikėjo pinigų.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismas 2005 m. birželio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo atsakovo R. K. naudai 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 96,83 Lt valstybės naudai išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Nurodė, kad pagal CPK 12 str., 178 str., kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams pagrįsti. Ieškovo įrodinėjamus sandorio negaliojimo pagrindus, realų grasinimą, ekonominį spaudimą, apgaulę, įstatymų leidėjas apibrėžė sąvokomis CK 1.91 str. 4 d. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė „realaus grasinimo“ sampratą atitinkančių veiksmų visumos. Taip pat neįrodytas ekonominio spaudimo faktas. Šalys pripažino, kad ekonominio suinteresuotumo ar priklausomumo tarp E. K. , R. K. ar E. Ka. nebuvo, taip pat nėra pagrindo laikyti ieškovą ekonomiškai silpnesne šalimi.
Teismas taip pat padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė ir apgaulės buvimo aplinkybių. E.K. pripažino, kad raštelį pasirašė savo ranka, būdamas sąmoningas ir pats suformulavo raštelio turinį. Ieškovo motyvas, kad raštelis neturėjo reikšmės ir buvo reikalingas pateikti neįvardintiems R. K. kreditoriams, negali būti vertinamas kaip jo suklaidinimas dėl esminių aplinkybių. Taigi, teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė aplinkybių, kuriomis remiasi ieškinyje. Be to, ieškovo nurodytas CK 6.870 str. pagrindas, kad raštelis neatitinka paskolinių teisinių santykių turinio, taip pat neįrodo CK 1.91 str. reglamentuojamų sąlygų ir aplinkybių buvimo.
Šalies argumentai
Ieškovas E.K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2005 m. birželio 9 d. sprendimą ir priimti naują, kuriuo ieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą apeliantas grindžia tuo, kad:
Teismas byloje esančius įrodymus vertino pažeisdamas procesinės teisės normas, nenustatinėjo įrodymų tarpusavio ryšio, visapusiškai neišnagrinėjo įrodinėjamų aplinkybių. Vienas iš pagrindinių prievolių atsiradimo pagrindų yra laisvanoriškas šalių susitarimas. CK 1.91 str. reglamentuojamas pripažinimas negaliojančiais sandorių, turinčių valios trūkumų. Įstatymas reikalauja, kad sandoryje išreikšta jo dalyvių valia atitiktų tikrąją jų valią, todėl būtina, kad sandorio šalių valia formuotųsi normaliai, neveikiama išorinių aplinkybių, kurios iškreiptų tikrąją valią. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas 2004-01-10 raštelį pasirašė nuolatinio E. Ka. spaudimo, grasinimų, bijodamas, kad nenukentėtų jo šeima, pasekmėje. Be to, teismas nevertino jo žmonos D. K. parodymų. Byloje yra nustatyta faktų visuma: pirma, kad sandoris sudarytas susiklosčius sunkioms aplinkybėms, t. y. kad buvo finansinės problemos ieškovui tarpininkaujant E. Ka. metalų prekybos versle; antra, sandorio sąlygos buvo aiškiai nenaudingos ieškovui, nes be jokio pagrindo prisiimti įsipareigojimą atiduoti didelę sumą pinigų R. K. , nesant paskolos sutarčiai, yra neprotinga; trečia, kad R.K., žinodamas apie raštelio pasirašymo aplinkybes, savanaudiškai jomis pasinaudojo. Apeliantas teigia, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl jo tikrosios valios, surašant ginčijamą raštelį. Šio raštelio formuluotė parodo, kad jokios kalbos apie paskolinius santykius nebuvo, iš sutarties teksto nesimato, kad jis pinigus iš R. K. gavo. Negavus pinigų, paskolos sutartis turi būti pripažinta nesudaryta, o raštelis negaliojančiu. Atsakovas ginčijamą raštelį vertina kaip paskolos sutartį. Viena iš paskolos sutarties būtinų sąlygų yra paskolos davėjo pinigų perdavimas paskolos gavėjui. CK 6.875 str. 1 d. numato, kad paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų faktiškai negavo. Teismas iš esmės nesprendė reikalavimo pripažinti 2004-01-10 paskolos sutartį negaliojančia tuo pagrindu, kad ieškovas, pasirašydamas sutartį, pinigų negavo.Be to, kadangi atsakovas ginčijamą raštelį vertina kaip paskolos sandorį, pažymėtina, kad paskolos sutarties atveju kreditorius reikalaujantis grąžinti skolą, privalo įrodyti prievolės atsiradimo pagrindą, t. y. paskolos sutarties buvimą. Apeliantas teigia, kad jis pinigų negavo, o iš paskolos raštelio teksto aiškiai matosi, kad pinigai jam perduoti nebuvo. Atsakovas neįrodė, kad pinigai buvo perduoti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nesutikdamas su skundžiamu sprendimu apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neišsprendė jo reikalavimo dėl 2004 m. sausio 10 d. tarp šalių sudarytos paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia pagal CK 6.875 str. 1 d., numatančia, kad paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų faktiškai negavo.
Tačiau sutikti su šio apeliacinio skundo teiginiu negalima, nes kaip matyti iš E. K. teismui pateikto ieškinio bei jo patikslinimo, ieškovo teisinė pozicija dėl nagrinėjamojo ginčo pasireiškė tuo, kad pastarasis jo surašytą paskolos raštelį nevertino kaip paskolos sutartį, dėl jo neatitikimo CK 6.870 str. 1 d. reikalavimams. Iš esmės šis raštelis, kaip paskolos sandoris pirmą kartą byloje ieškovo buvo įvardintas tik apeliaciniame skunde (b.l. 1-3, 17- 19, 103, 105).
Todėl teigti, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė apeliaciniame skunde nurodyto reikalavimo, pagrindo nėra. Šia prasme teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuoroda į tai, kad skundžiamas sprendimas neužkerta galimybės ginčyti paskolos sutartį savarankiškais pagrindais.
Pagal CPK 178 str. kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Teisėjų kolegija byloje surinktų įrodymų pagrindu daro išvadą, kad ieškovas, reikalaudamas paskolos raštelį pripažinti negaliojančiu, kaip sudarytą ekonominio spaudimo, realaus grasinimo ir apgaulės įtakoje, šių aplinkybių neįrodė. Šia prasme pastebėtina, kad kaip ieškinyje, taip ir jo patikslinime ieškovas iš esmės apsiribojo teisės normos (CK 1.91 str.) citavimu nekonkretizuojant, kuo kiekvienas iš jo nurodytų pagrindų pasireiškė šiuo konkrečiu atveju. Tuo tarpu vien byloje apklaustų liudytojų D.K. (ieškovo žmonos) bei V.B. parodymų (b.l. 68, 69, 93, 95) padaryti išvadą apie ieškinio pagrįstumą neužtenka. Pastarasis liudytojas parodė, kad apskritai nieko nežino apie ieškovo piniginius reikalus. Tuo tarpu liudytoja D.K. daugiau liudijo apie 2004 m. gegužės ir rugpjūčio mėn. įvykius, t. y. po raštelio surašymo. Pasisakydama apie telefono skambučius kuo konkrečiai jie buvo nemalonūs ar jais jai buvo grasinta liudytoja neparodė, bet pažymėjo, kad skambinama buvo tikslu surasti jos vyrą.
Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad ieškovo nuoroda į visų CK 6.870 str. 1 d. numatytų sąlygų nebuvimą surašant paskolos raštelį, savaime neįrodo jo negaliojimo pagal CK 1.91 str. nurodytus pagrindus.
Esant pasakytam, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pagrindo pripažinti paskolos raštelį negaliojančiu kaip sudarytą dėl apgaulės, ekonominio spaudimo bei realaus grasinimo, nėra.
Pastebėtina, kad šios pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu iš esmės pripažino ir ieškovo atstovas.
Dėl pasakyto naikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2005 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo E. K. 9 Lt (devynis litus) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų valstybei.