Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Proc. Nr. 3-61-3-01957-2011-9 Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 38; 74

2011 m. gruodžio 23 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Inos Kirkutienės ir Halinos Zaikauskaitės (pirmininkaujanti posėdžiui ir pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Kazlauskienei, dalyvaujant pareiškėjai J. V., atsakovo atstovui Justui Eimontui, trečiojo suinteresuoto asmens Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos atstovei Vaclavai Jelaginai, trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovui Dariui Bradūnui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos J. V. skundą dėl Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2011 07 27 sprendimo panaikinimo atsakovui Vyriausybės atstovui Vilniaus apskrityje, tretieji suinteresuoti asmenys Valstybės tarnybos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, Šalčininkų rajono savivaldybės taryba, G. B.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2011 07 27 raštu Nr. 3-278 Valstybės tarnybos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VTD, ir Departamentas) pranešė, kad ištyrė VTD 2011 07 13 raštą Nr. 27D-1805 ir papildomą informaciją apie Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Baltosios Vokės seniūnijos seniūno G. B. priėmimą į pareigas pažeidžiant Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas. Rašte daroma išvada, kad šiuo metu formalių kliūčių G. B. užimti valstybės tarnautojo pareigas nebeliko, todėl jo atleidimas pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 12 punktą greičiausiai būtų pripažintas neteisėtu. Konstatuojama, kad Vyriausybės atstovas nenustatė, jog neatleisdamas G. B. iš pareigų Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorius nevykdo įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, todėl nėra pagrindo imtis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme numatytų poveikio priemonių.

Pareiškėja J. V. (toliau – ir pareiškėja) padavė teismui skundą ir patikslintus skundus (b. l. 1-4, 14-17, 22-25). Priimtas 2011 10 17 paduotas patikslintas skundas. J. V. prašo: 1) panaikinti Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2011 07 27 sprendimą: 2) įpareigoti Vyriausybės atstovo tarnybą motyvuotu teikimu siūlyti Šalčininkų rajono savivaldybei panaikinti Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. spalio 11 d. įsakymą Nr. 1362 dėl G. B. paskyrimo į pareigas kaip neteisėtą ir atleisti G. B. iš užimamų pareigų.

Patikslintame skunde 2011 09 29 pareiškėja kėlė tokius reikalavimus: panaikinti Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2011 07 27 sprendimą kaip neteisėtą; nustatyti Valstybės tarnybos įstatymo pažeidimą, paskiriant G. B. į seniūno pareigas; įpareigoti VTD pateikti savo poziciją dėl G. B. paskyrimo į pareigas teisėtumo; įpareigoti VTD pateikti pareiškėjos skundo patikrinimo metu surinktus duomenis (medžiagą), susijusius su G. B. pretendavimo metu turėtu išsilavinimu bei teisėtumu; įpareigoti Vyriausybės tarnybos atstovą (kaip skunde) motyvuotu teikimu siūlyti Šalčininkų rajono savivaldybei panaikinti Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 10 11 įsakymą Nr. 1362 dėl G. B. paskyrimo į pareigas kaip neteisėtą ir atleisti G. B. iš užimamų pareigų.

Teismo posėdyje pareiškėja paaiškino, kad reikalavimai, kurie keliami patikslintame skunde Departamentui, yra reikalavimai pateikti į nagrinėjamą bylą atitinkamus įrodymus ir savo nuomonę ginčo klausimu. Paaiškino, kad šis prašymas buvo įvykdytas, kadangi į bylą pateiktas Departamento atsiliepimas, kuriuo palaikomas pareiškėjos skundas, ir visa medžiaga, kurią tyrė Departamentas.

Pareiškėja, pateikdama 2011 10 17 patikslintą skundą, jau nekėlė jokių reikalavimų Valstybės tarnybos departamentui.

Departamentas 2011 07 12 pateikė atsakymą Nr. 27D-1803, kuriame nurodė, kad, patikrinus pareiškėjos pateiktus duomenis, manoma, kad G. B. 2006 01 18 negalėjo būti priimtas į seniūno pareigas, kadangi jo atžvilgiu Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2005 07 14 priėmė apkaltinamąjį nuosprendį pagal Baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį. Vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 3 dalies a punktu, teistumas išnyko 2008 09 08. VTD nurodė, kad Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Baltosios Vokės seniūnijos seniūno pareigybės aprašymo, patvirtinto direktoriaus 2005 10 11 įsakymu Nr. 1362, 2 punkte šiai pareigybei nustatytas B lygis. Be to, leidinio „Valstybės žinios“ 2005 11 25 priede „Informaciniai pranešimai“ Nr. 092 buvo išspausdintas skelbimas užimti Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Baltosios Vokės seniūnijos seniūno (B lygio 8 kategorijos) pareigas. VTD konstatavo, kad direktoriaus 2006 01 18 įsakymo Nr. 10 formuluotė „priimti G. B. į seniūno (A lygio 8 kategorijos) pareigas“ laikytina rašymo klaida. Pareiškėjai iš pateikto VTD rašto nėra aišku, ar buvo padarytas įstatyme nustatytas specialiųjų reikalavimų pažeidimas, t. y., ar G. B., pretenduodamas į seniūno pareigas, turėjo toms pareigoms užimti tinkamą išsilavinimą, ar administracijos direktorius žinojo apie tai, kad į pareigas paskyrė asmenį, neturintį tinkamo išsilavinimo, ar VTD nurodyta „rašymo klaida“ nebuvo padaryta sąmoningai, t. y. tyčia. VTD nurodė, kad vadovaujantis įstatymo 49 straipsnio 3 dalies 2 punktu buvo kreiptasi į Vyriausybės atstovą Vilniaus apskrityje, prašyta užtikrinti įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų nuostatų laikymąsi Šalčininkų rajono savivaldybės administracijoje. Pareiškėja 2011 08 27 gavo dar vieną VTD 2011 08 25 atsakymą Nr. 27D-2142, kuriame VTD pacitavo Vyriausybės atstovo tarnybos 2011 07 27 raštą Nr. 3-278. Atkreipia dėmesį į Vyriausybės atstovo rašto formuluotę, kad priimant G. B. į valstybės tarnautojo pareigas, galimai buvo padarytas pažeidimas, nes G. B. turėjo neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, tačiau svarbu tai, kad pažeidimą padarė ne priimamas į pareigas asmuo – jis pretendento anketoje nurodė neišnykusį teistumą. Kaip matyti iš šio teiginio, Vyriausybės atstovas, kuris yra kompetentingas konstatuoti faktą ir priimti atitinkamą sprendimą, savo išvadoje nurodo, kad galimai buvo padarytas pažeidimas. Toliau Vyriausybės atstovas nurodė, kad teistumas išnyko 2008 09 08, todėl šiuo metu nėra pagrindo atleisti G. B. iš tarnybos. Dar Vyriausybės atstovas nurodė, kad atleidimas šiuo metu būtų pripažintas neteisėtu, dėl to būtų prarastos ir savivaldybės lėšos. Pareiškėja su tokiomis išvadomis nesutinka. Paaiškina, kad Vyriausybės atstovas nustatė Valstybės tarnybos įstatymo pažeidimą, tačiau nurodė, kad neturi pagrindo imtis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme numatytų poveikio priemonių. Pareiškėja su tokia išvada nesutinka. Teigia, kad sprendimas surašytas abstrakčiai, neparemtas besąlygišku įstatymo vykdymo principu, todėl yra neteisėtas ir naikintinas.

Remiasi Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsniu. Teigia, kad jame nurodyti imperatyvūs reikalavimai, kuriuos turi atitikti pretendentas į valstybės tarnautojo pareigas. Remiasi ir Korupcijos prevencijos įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi. Paaiškina, kad nurodytuose įstatymuose nustatyti reikalavimai pretendentams buvo keliami ir 2005 m., ir šiuo metu.

Vyriausybės atstovas yra nustatęs, kad G. B. priimtas į tarnybą pažeidžiant Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas. Atsakovas savo veiksmais neužtikrino skaidrumo principo, kuriuo yra grindžiama valstybės tarnyba, laikymosi.

Atkreipia dėmesį, kad nei viena iš nurodytų valstybės institucijų, kurios nagrinėjo pareiškėjos pareiškimą, tinkamai nekonstatavo, ar pretendentas G. B., pretenduodamas į pareigas, turėjo tinkamą išsilavinimą, kurio reikalavo konkurso sąlygos ir pareigybės aprašymas. Nesutinka, kad buvo padaryta klaida, nurodant pareigybės lygį, nes tokia klaida nebuvo niekur taisoma. Pareiškėja remiasi Konstitucinio teismo nutarimais, kuriuose pasisakyta dėl reikalavimų valstybės tarnybai. Teigia, kad piliečiai, siekiantys būti priimti į valstybės tarnybą, negali būti diskriminuojami, jiems negalima teikti privilegijų.

Remiasi Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 2 straipsniu, 4 straipsniu, 5 straipsniu. Mano, kad nurodytos įstatymo nuostatos ne tik suteikia teisę Vyriausybės atstovui atitinkamai veikti, bet tai yra privalomo pobūdžio nuostatos.

Teigia, kad skundžiamas Vyriausybės atstovo raštas tiesiogiai prieštarauja Vyriausybės atstovo tarnybos tikslams ir uždaviniams, numatytiems įstatyme.

Teismo posėdyje pareiškėja palaikė patikslinto skundo reikalavimus.

Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2011 07 27 raštas Nr. 3-278 buvo atsakymas Valstybės tarnybos departamentui į pastarojo 2011 07 13 raštu Nr. 27D-1805 pateiktą informaciją. Pareiškėja į Vyriausybės atstovą Vilniaus apskrityje dėl pažeidimų, padarytų priimant G. B. į Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Baltosios Vokės seniūnijos seniūno pareigas, nesikreipė ir ginčijamas raštas jai nebuvo adresuotas. Taip pat pareiškėja savo skunde nenurodo, kokios jos teisės ar įstatymų saugomi interesai buvo pažeisti ir būtų apginti patenkinus jos skunde išdėstytus reikalavimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2001 07 03 konsultacijoje Nr. 93 nurodo, kad ”būtina sąlyga pripažinti skundą (prašymą) pagrįstu yra pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo faktas. Todėl jei administracinę bylą nagrinėjantis teismas, įvertinęs visus įrodymus ir ištyręs visas bylai svarbias aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pareiškėjo skundžiamas viešojo administravimo subjekto aktas, veiksmas (neveikimas) nepažeidė ir negalėjo pažeisti (nėra susijęs su pareiškėjo teisių įgyvendinimu ir niekaip negalėjo jam turėti įtakos), priimamas sprendimas atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą“. Kadangi Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2011 07 27 raštas Nr. 3-278 pareiškėjos, J. V., teisių ir teisėtų interesų nepažeidė, jos prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

LVAT 2007 10 04 nutartyje administracinėje byloje Nr. AS16-420/2007 konstatavo, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Ginčijamas Vyriausybės atstovo raštas nėra teisės aktas, jis nesukuria jokių teisių ar pareigų, todėl negali būti nagrinėjamos bylos dalyku.

Nesutinka su pareiškėjos skundu ir dėl tos priežasties, kad tiriant Departamento 2011 07 13 raštu Nr. 27D-1805 pateiktą informaciją, Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnyboje buvo tinkamai taikytas Valstybės tarnybos įstatymas, atsižvelgta į suformuotą teismų praktiką dėl šio įstatymo nuostatų taikymo.

Tam, kad Vyriausybės atstovas galėtų pateikti rašytinį reikalavimą savivaldybės administravimo subjektui (pareiškėjos skundžiamu atveju Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriui), jis turi nustatyti, kad šis savivaldybės administravimo subjektas neįgyvendina įstatymų ar nevykdo Vyriausybės sprendimų. Įstatymo neįgyvendinimas ar Vyriausybės sprendimo nevykdymas nustatomas ištiriant faktines aplinkybes, santykius reglamentuojančius teisės aktus ir jų taikymo teisminę praktiką. Tai atliekama ir tais atvejais, kai apie galimus įstatymų neįgyvendinimo ar Vyriausybės sprendimų nevykdymo atvejus Vyriausybės atstovą Vilniaus apskrityje informuoja kitos valstybės valdymo institucijos.

Departamentas 2011 07 13 raštu Nr. 27D-1805 kreipėsi į Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnybą, informuodamas, kad Departamente gautas skundas dėl Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Baltosios Vokės seniūnijos seniūno G. B. priėmimo į minėtas pareigas teisėtumo. Departamentas, atsižvelgdamas į rašte išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 49 straipsnio 3 dalies 2 punktu, prašė užtikrinti Valstybės tarnybos įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų nuostatų laikymąsi Šalčininkų rajono savivaldybės administracijoje G. B. atžvilgiu ir apie priimtus sprendimus informuoti Valstybės tarnybos departamentą.

Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 12 punktas numato, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai į tas pareigas teismo sprendimu grąžinamas anksčiau jas ėjęs valstybės tarnautojas arba paaiškėja, kad priimant valstybės tarnautoją į pareigas buvo pažeisti šio įstatymo reikalavimai ir šių pažeidimų neįmanoma pašalinti. Iš Departamento 2011 07 13 rašte nurodytų aplinkybių ir el. paštu pateiktų dokumentų matyti, kad G. B. buvo priimtas į Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Baltosios Vokės seniūnijos seniūno pareigas 2006 01 18. Pretendento anketoje G. B. nurodė esąs teistas pagal Baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Taip pat nurodyta, kad G. B. teistumas išnyko 2008 m. rugsėjo 8 d. Faktas, kad G. B. teistumas išnyko, o Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1 punktas draudimą užimti valstybės tarnautojo pareigas sieja su neišnykusiu ir nepanaikintu teistumu, Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 12 punkto kontekste vertintinas kaip priimant valstybės tarnautoją į pareigas padarytų Valstybės tarnybos įstatymo reikalavimų pažeidimų pašalinimas, todėl Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje nenustatė pagrindo taikyti Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir reikalauti, kad Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorius atleistų G. B. iš Baltosios Vokės seniūnijos seniūno pareigų Valstybės tarnybos 44 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu. Remiasi LVAT 2008 11 21 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-756-1602/2008.

Akcentuoja tai, kad Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1 punktas nustato draudimą į pareigas priimti asmenį, kuris įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, nusikalstamos veiklos valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos padarymo ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą. Norint konstatuoti, kad G. B. negalėjo būti priimtas į valstybės tarnautojo pareigas, nes įstatymu nustatyta tvarka buvo pripažintas kaltu dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos padarymo, reikėjo nustatyti, ar G. B. pasikėsino atlikti nusikalstamas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, viešojo administravimo sektoriuje arba teikiant viešąsias paslaugas. Nei iš G. B. užpildytos pretendento anketos, nei iš Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 07 05 rašto Nr. (6-4)9R-8099 tokių duomenų nustatyti negalima, todėl negalima tvirtinti, kad G. B. buvo pripažintas kaltu dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos padarymo.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjos keliamo reikalavimo teismui įpareigoti Vyriausybės atstovą motyvuotu teikimu siūlyti Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriui panaikinti Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 10 11 įsakymą Nr. 1362 „Dėl Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Baltosios Vokės seniūnijos seniūno pareigybės aprašymo patvirtinimo“, Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 01 18 įsakymą Nr. 10 „Dėl G. B. skyrimo į pareigas“ tenkinimas reikštų, jog administracinis teismas sprendžia klausimus, kurie priskirti Vyriausybės atstovų kompetencijai. Teismas, įpareigodamas teikimu siūlyti panaikinti administracijos direktoriaus įsakymą, perimtų viešojo administravimo subjekto funkcijas. Šiuo atveju pažymi, kad administracinis teismas, kaip viešojo administravimo subjektų priimamų sprendimų teisminės kontrolės institucija, negali ir neturi teisės vykdyti viešojo administravimo subjektų funkcijų (žr., pvz., LVAT 2006 08 29 nutartį administracinėje byloje Nr. A663-1264/2006), nes kiekvienas viešojo administravimo subjektas yra atsakingas už savo priimtų sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą (LVAT 2009 06 29 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1166/2009). Administracinių teismų kompetenciją apibrėžia ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje, o ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio ir savivaldybių administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Teismas, įpareigodamas Vyriausybės atstovą Vilniaus apskrityje siūlyti motyvuotu teikimu panaikinti minėtus įsakymus, turėtų konstatuoti, kad šie įsakymai yra prieštaraujantys Lietuvos Respublikos įstatymams ar Vyriausybės nutarimams (t. y. turėtų nagrinėti nurodytų įsakymų teisėtumą), nes tik nustačius, kad savivaldybės administravimo subjektų priimti teisės aktai neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės atstovui kyla pareiga motyvuotu teikimu pasiūlyti savivaldybės administravimo subjektui šį teisės aktą panaikinti ar pakeisti. Tokiu atveju, jeigu savivaldybės administravimo subjektas atsisakytų patenkinti Vyriausybės atstovo teikimą, Vyriausybės atstovas privalėtų skųsti ginčijamą savivaldybės aktą tam pačiam teismui, kuris, jau įvertino tų pačių savivaldybės aktų teisėtumą, įpareigodamas Vyriausybės atstovą teikti dėl šių savivaldybės administravimo subjektų priimtų teisės aktų motyvuotą teikimą. Todėl susidarytų tokia situacija, kai byla dėl ginčijamų įsakymų teisėtumo jau būtų išnagrinėta teisme, Vyriausybės atstovas dėl tų pačių teisės aktų turėtų rašyti teikimą, o administracijos direktoriui atsisakius patenkinti Vyriausybės atstovo teikimą, pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Vyriausybės atstovas privalėtų kreiptis į teismą dėl to paties dalyko, dėl kurio ginčas teisme jau buvo išspręstas.

Paaiškina, kad G. B. Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 01 18 įsakymu Nr. 10 priimtas į Baltosios Vokės seniūnijos seniūno pareigas (B lygio, 8 kategorijos), nesilaikant Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatų reikalavimų. Remiasi Korupcijos prevencijos įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi.

Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2011 07 05 raštu Nr. (6-4)9R-8099 pateiktoje informacijoje nurodyta, kad registro duomenimis G. B. atžvilgiu Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2005 07 14 priėmė apkaltinamąjį nuosprendį pagal Baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį. Teistumas išnyko (Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 3 dalies a punktas) 2008 09 08. Pretendentas G. B. prie 2005 12 06 prašymo leisti dalyvauti konkurse pridėtoje pretendento anketoje nurodė esąs pripažintas kaltu padaręs minėtus nusikaltimus. Mano, kad G. B. 2006 01 18 negalėjo būti priimtas į savivaldybės administracijos Baltosios Vokės seniūno (B lygio 8 kategorija) pareigas.

Remiasi Valstybės tarnybos įstatymo 49 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 44 straipsnio 1 dalies 12 punktu, 41 straipsniu, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi ir paaiškina, kad 2011 07 13 raštu Nr. 27D-1805 Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašė užtikrinti Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų laikymąsi. Vyriausybės atstovas 2011 07 27 raštu Nr. 3-278 informavo, kad nors ir pripažįsta, kad G. B. į valstybės tarnybą buvo priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, tačiau jokių veiksmų nesiims, nes taip būtų padaryta žala savivaldybės administracijos turtiniams interesams.

Dėl pareigoms užimti būtino išsilavinimo paaiškina, kad suvienodintų pareigybių sąraše, patvirtintame Seimo 2002 06 27 nutarimu Nr. IX-992, buvo nustatyta, kad savivaldybės seniūno pareigybė priskiriama pasirinktinai A9-A13 ir B8-B12 lygiui. B lygio pareigybės, kurioms būtinas ne žemesnis kaip aukštasis neuniversitetinis išsilavinimas arba aukštesnysis išsilavinimas arba iki 1995 metų įgytas specialusis vidutinis išsilavinimas.

Teismo posėdyje atstovas prašė pareiškėjos skundą tenkinti. Papildomai paaiškino, kad Departamente nėra duomenų, kad 2005 m. vykusio konkurso metu Šalčininkų rajono savivaldybė kreipėsi į Departamentą dėl ginčo pareigybės ir G. B. galimybės ją užimti, o Departamentas būtų sutikęs.

Paaiškina, kad pareiškėja neturi šioje byloje reikalavimo teisės, remiasi ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 3 dalimi, aiškina, kad jokios pareiškėjos teisės pažeistos nebuvo.

Teismo posėdyje G. B. nedalyvavo, teismo šaukimas jam įteiktas, 2011 12 12 gautas prašymas nagrinėti bylą G. B. nedalyvaujant, nes 2011 12 11-17 dienomis jis išvyksta į tarnybinę komandiruotę. Byla nagrinėjama G. B. nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Nustatyta, kad pareiškėja J. V. ginčija teisme Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2011 07 27 raštą Nr. 3-278, adresuotą Valstybės tarnybos departamentui. Šiuo raštu Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atsakė į Departamento 2011 07 13 raštą Nr. 27D-1805 (b. l. 18).

Departamentas 2011 07 13 raštu Nr. 27D-1805 (b. l. 40-41) kreipėsi į Vyriausybės atstovą Vilniaus apskrityje (į Vyriausybės atstovo tarnybą), rašto kopiją nusiuntė ir Šalčininkų rajono savivaldybės administracijai. Rašte nurodė, kad Departamentas 2011 06 28 gavo skundą dėl Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Baltosios Vokės seniūnijos seniūno G. B. priėmimo į pareigas teisėtumo. Toliau rašte dėsto faktines aplinkybes, kaip G. B. buvo priimtas į seniūno pareigas, ir nurodo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1 punktas nustato draudimą priimti į valstybės tarnybą asmenis, įstatymų nustatyta tvarka pripažintus kaltais dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, nusikalstamos veikos valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos padarymo ir turintiems neišnykusį ar nepanaikintą teistumą. Remiamasi Korupcijos prevencijos įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi. Daro išvadą, kad G. B. 2006 01 18 negalėjo būti priimtas į Baltosios Vokės seniūnijos seniūno (B lygio, 8 kategorijos) pareigas. Nurodo Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 12 punktą, 41 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes ir vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, Valstybės tarnybos įstatymo 49 straipsnio 3 dalies 2 punktu Departamentas prašo užtikrinti teisės aktų nuostatų laikymąsi G. B. atžvilgiu, apie priimtus sprendimus informuoti Departamentą.

Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2011 07 27 raštu Nr. 3-278, kuris ginčijamas šioje byloje, atsakė Valstybės tarnybos departamentui. Nurodė, kad 2008 09 08 G. B. teistumas išnyko, todėl išnyko pagrindas atleisti jį iš pareigų, šiuo metu formalių kliūčių G. B. užimti valstybės tarnautojo pareigas nebeliko. Vyriausybės atstovas atsisakė imtis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme numatytų poveikio priemonių.

Šiuo atveju svarbi yra Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 12 punkto nuostata – valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai paaiškėja, kad priimant valstybės tarnautoją į pareigas buvo pažeisti šio įstatymo reikalavimai ir šių pažeidimų neįmanoma pašalinti. Iš byloje esančios medžiagos negalima vienareikšmiškai teigti, kad pažeidimas buvo neabejotinai nustatytas (netikrinta, už ką buvo nuteistas G. B.), dėl išsilavinimo, būtino seniūno pareigoms užimti, Departamentas Vyriausybės atstovui nieko nenurodė. Antra, 2011 metais pažeidimas jau buvo pašalintas.

Įvertinus Valstybės tarnybos departamento atsiliepimą teismui, Vyriausybės atstovo atsiliepimą teismui ir pasisakymą teisme, daroma išvada, kad ginčas yra tarp dviejų institucijų.

Valstybės tarnybos departamentas, išnagrinėjęs gautą J. V. skundą, 2011 08 25 raštu Nr. 27D-2142 (b. l. 6) pranešė pareiškėjai, kad dėl jos skundo kreipėsi į Vyriausybės atstovą Vilniaus apskrityje, pacitavo pareiškėjai, kokį atsakymą gavo.

Daroma išvada, kad nei vienu iš nurodytų raštų nebuvo sprendžiama dėl pareiškėjos teisių, pareigų ar įstatymų saugomų interesų gynimo. Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnyje skiriamos tokios sąvokos, kaip prašymas, skundas ir pranešimas. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 14, 15 ir 16 dalis, prašymas – tai su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus (pvz. prašymas išduoti licenciją); skundas - asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti; pranešimas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti. Šiuo atveju pareiškėja padavė Departamentui skundą (b. l. 80-81), kuris vertintinas kaip pranešimas apie tai, kad pažeistas viešasis interesas. Pareiškėja neprašė apginti jokių jos teisių ar teisėtų interesų, o prašė ginti viešąjį interesą – patikrinti, ar Šalčininkų rajono savivaldybės Baltosios Vokės seniūnas, stodamas į valstybės tarnybą, nenuslėpė teistumo fakto, nustačius, kad G. B. neatitinka specialiesiems ir bendriesiems reikalavimams, spręsti klausimą dėl jo tinkamumo toliau eiti valstybės tarnautojo pareigas. Pareiškėja ir teismui patvirtina, kad ji gina viešąjį interesą, kad ji nedalyvavo konkurse užimti tas pareigas (nepaneigė, kad konkurse dalyvavo jos motina). Iš bylos duomenų matyti, kad 2005 m. vykusio konkurso rezultatų niekas neginčijo.

Pareiškėjai į jos pranešimą buvo atsakyta minėtu Departamento raštu, kurio pareiškėja teismui neskundė.

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatas viešajį interesą gali ginti tik asmenys, pareigūnai, administravimo subjektai, valstybės institucijos ir kt., kai tokia teisė jiems nustatyta įstatymuose (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai). Šiuo atveju pareiškėja nenurodo, koks įstatymas jai suteikia teisę ginti viešąjį interesą, priešingai, ji nurodo, kad jokios jos subjektinės teisės ar teisėti interesai nebuvo pažeisti, skundžia Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje raštą, kuris nėra skirtas pareiškėjai, o skirtas Valstybės tarnybos departamentui. Valstybės tarnybos departamento funkcijos ir kompetencija iš dalies apibrėžiama Valstybės tarnybos įstatymo 49 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad atlikdama pavestas funkcijas, valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekanti įstaiga: 1) nustačiusi, kad pažeisti šis Įstatymas ir su juo susiję teisės aktai, valstybės institucijoms ir įstaigoms turi teisę raštu teikti privalomus vykdyti nurodymus dėl šio pažeidimo pašalinimo, o jeigu šios institucijos ar įstaigos pažeidimo nepašalina per jos nustatytą laiką, praneša apie tai aukštesnės pagal pavaldumą valstybės institucijos ar įstaigos vadovui; 2) nustačiusi, kad savivaldybių institucijos ir įstaigos pažeidė šį Įstatymą ir su juo susijusius teisės aktus, informaciją apie tai teikia atitinkamos savivaldybės administracinę priežiūrą atliekančiam Vyriausybės atstovui ir atitinkamai savivaldybės institucijai ar įstaigai.

Šiuo atveju Departamentas pats nesiėmė priemonių ištaisyti padarytą pažeidimą, bet kreipėsi į Vyriausybės atstovą Vilniaus apskrityje. Atkreipiamas dėmesys į minėtą įstatymo formuluotę, kad: „...nustačiusi, kad savivaldybių institucijos ir įstaigos pažeidė šį Įstatymą ir su juo susijusius teisės aktus...“ (49 str. 3 d. 2 p.). Iš visų institucijų teismui pateiktos jų atlikto tyrimo medžiagos matyti, kad nei viena institucija nesusipažino su nuosprendžiu, pagal kurį buvo nubaustas G. B., todėl negalima teigti, kad Departamentas jau nustatė buvusį 2006 m. padarytą pažeidimą (pagal Baudžiamojo kodekso straipsnius, nusikaltimai nebuvo sunkūs, tačiau nebuvo ištirta, ar jie nėra korupcinio pobūdžio). Todėl daroma išvada, kad Departamentas dar neturėjo pareigos kreiptis į Vyriausybės atstovą, nes pirmiausiai pats Departamentas privalo nustatyti, ar padarytas pažeidimas. Šio ginčo kontekste tai turi reikšmę tik vertinant Departamento atsiliepimo argumentus ir jų prašymą teismui tenkinti pareiškėjos skundą. Teismas daro išvadą, kad Departamentas dar neatliko visapusiško tyrimo, kuris leistų kreiptis į Vyriausybės atstovą, todėl jų prašymas tenkinti skundą yra nepagrįstas.

Pareiškėja šiuo atveju neturi jokių įstatymuose nustatytų teisių ir pareigų ginti viešąjį interesą. Ji atliko savo kaip piliečio pareigą pranešti apie pažeidimą, jos teisė buvo tik gauti pranešimą apie jos skundo tyrimo eigą ir rezultatus, ji tokį atsakymą iš Departamento gavo, jo neskundžia. Šiomis ribomis ir gali būti apibrėžiama pareiškėjos reikalavimo teisė.

Spręsdamas šį ginčą teismas vadovaujasi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teismų praktika: 2005 04 19 nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-443/2005, 2006 05 25 nutartimi administracinėje byloje Nr. A17-966/2006, 2008 06 06 nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-884/2008, 2008 08 08 nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-906/2008, 2009 03 12 nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-357/2009, 2011 01 31 nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-304/2011, 2011 02 21 nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-84/2011 ir kt.

Teisę kreiptis į administracinį teismą reglamentuoja ABTĮ 5 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Nors ABTĮ nuostata reiškia, kad kreipimuisi į teismą pakanka, kad pats asmuo mano, jog jo teisės ir įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, tačiau šiuo atveju pareiškėja netgi taip nemano. Ji žino, kad siekia apginti viešąjį interesą. Kadangi viešojo intereso gynimas negalimas, nes nėra įstatyme nustatyto atvejo, kuris tai daryti leistų pareiškėjai, teismas negali apginti pareiškėjos teisės į viešojo intereso gynimą, kurią ji mano turinti, vienu iš ABTĮ 88 straipsnyje nustatytu būdu. Daroma išvada, kad atsakovas jokių pareiškėjos teisių ar įstatymo saugomų interesų nepažeidė, todėl skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsniu,

nusprendė:

pareiškėjos J. V. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.