- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-21
- Bylos Nr.
- 2A-970-516/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Danutė Kutrienė, Petras Jaržemskis
- Ieškovas
- J. V., L. M.
- Atsakovas
- Č. G., D., D. S.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, VĮ „Registrų centras“
- Kategorijos
- 2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Kutrienės ir Petro Jaržemskio,
vertėjai O. J.
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Č. G. ir D. S. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 5 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovių L. M. ir J. V. ieškinį atsakovams Č. G. , D. S. ir Šalčininkų rajono savivaldybės administracijai dėl savininkų teisių gynimo. Tretieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, VĮ „Registrų centras“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovės L. M. ir J. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusios, prašė: įpareigoti atsakovus Č. G. ir D. S. savo lėšomis pašalinti jų kaip namo ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini) savininkų teisės pažeidimus, atlaisvinant pravažiuojamąjį kelią, vedantį prie jų namų valdos bei įpareigoti atsakovą Šalčininkų rajono savivaldybės administraciją nustatyti pravažiuojamojo kelio ribas, leisti teismo sprendimą dalyje dėl pravažiuojamojo kelio atlaisvinimo vykdyti skubiai, jeigu atsakovai Č. G. ir D. S. neįvykdys skubiai teismo sprendimo.
Atsakovai Č. G. ir D. S. pateikė patikslintą priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti ieškovų atsisakymą pasirašyti žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Vilniaus (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų planą (geodezinį planą), sudarytą 2008 m. sausio 21 d. individualiojoje S. B. įmonėje „Matininkas“, neteisėtu, panaikinti (duomenys neskelbtini)., LDT vykdomojo komiteto 1978 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr.68 1 punktą, 2 punktą, kuriuo nustatyta nutiesti bendrą privažiavimo kelią iki namų Nr.64, 64a, 66 ir 68 pagal pridedamą schemą Nr. 1 bei 0.376 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją, padarytą VĮ Registrų centre J. V. ir L. M. vardu, registro Nr. (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2010 m. sausio 5 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies.
Teismas įpareigojo atsakovą Č. G. per dešimt dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti ieškovių L. M. ir J. V. teisės pažeidimus ir atlaisvinti pravažiuojamąjį kelią, vedantį prie ieškovių namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini).
Teismas taip pat nustatė, kad atsakovui Č. G. neįvykdžius teismo sprendimo šioje dalyje per dešimt dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, ieškovės L. M. ir J. V. turi teisę atlikti šiuos veiksmus arba imtis priemonių jiems nutraukti atsakovo Č. G. lėšomis ir kartu išieškoti iš atsakovo reikiamas išlaidas. Reikalavimų dalyje dėl įpareigojimo atsakovei D. S. bei dėl leidimo sprendimą vykdyti skubiai ieškinį atmetė.
Teismas ieškinį dalyje dėl įpareigojimo atsakovei Šalčininkų rajono savivaldybės administracijai dėl pravažiuojamojo kelio ribų nustatymo paliko nenagrinėtą.
Atsakovų priešieškinį dėl pripažinimo ieškovių atsisakymą pasirašyti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), neteisėtu, dėl Eišiškių miesto vykdomojo komiteto 1978 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 68 1 punkto ir 2 punkto bei 0.0376 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), teisinės registracijos panaikinimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovams iš ieškovių, atmetė.
Remdamasis byloje pateiktais įrodymais teismas konstatavo, jog privažiavimo kelias faktiškai egzistuoja, atsakovas pats neneigia to fakto, kad ieškovės važinėjo šiuo keliu, kol jis neužtvėrė. Todėl nagrinėjant šį ginčą neturi reikšmės iš kieno lėšų (iš valstybės, ar gyventojų) ir kokiu būdu (ar pagal vykdomojo komiteto užsakymą Kelių valdyba ar patys gyventojai nutiesė šį kelią). Teismo teigimu, žemė, kurioje yra kelias, priklauso valstybei, šiuo metu kito kelio, kuriuo galėtų naudotis ieškovės, kaip namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), savininkės nėra.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad atsakovas Č. G. paveldėjo išmokas už namų valdos žemę, būtent jo, o ne atsakovės D. S. , pastangomis kelias, einantis per valstybės žemę užtvertas: kelio vartus užtvėrė viela, už kurios pastatyta didelė sunkvežimio priekaba, o įėjimas į ieškovių sodybą užtvertas geležine tvora bei gelžbetotiniais blokais, todėl yra pagrindas pripažinti, kad savo veiksmais atsakovas pažeidžia ieškovių teises naudotis šiuo keliu ir ieškovių reikalavimas dėl kelio atlaisvinimo tenkintinas iš dalies, įpareigojant atsakovą Č. G. per dešimt dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti ieškovių teisės pažeidimus ir atlaisvinti pravažiuojamąjį kelią, vedantį prie ieškovių namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini).
Pagal LR vietos savivaldos įstatymo, Kelių įstatymo nuostatas savivaldybės kompetencijoje yra priimti sprendimus dėl vietinių vidaus kelių nustatymo. Šalčininkų rajono savivaldybės administracija yra Eišiškių miesto LD tarybos vykdomojo komiteto teisių perėmėja, 1978 m. gruodžio 7 d. sprendimas Nr.68 nepanaikintas ir vykdytinas. Administracijos komisijų aktuose buvo nustatyta, kad kelias faktiškai pakoreguotas, todėl pagal savo kompetenciją savivaldybės administracija turi teisę sprendimu patikslinti 1978 metų sprendimą, nustatant privažiavimo kelio ribas ir kitus kelio parametrus. Teismas nustatė, jog byloje nėra duomenų, kad ieškovai kreipėsi į savivaldybės administraciją dėl kelio ribų nustatymo ir, kad savivaldybės administracija atsisakytų tą padaryti ir būtų skundžiamas šis atsisakymas, arba savivaldybės priimtas administracinis aktas, byloje yra tik duomenys, jog ieškovai prašė privatizuoti šį kelią ir kreipėsi dėl jo atlaisvinimo. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas ieškinio reikalavimus dėl atsakovo Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos įpareigojimo nustatyti pravažiuojamojo kelio ribas paliko nenagrinėtais, nes ieškovai nesilaikė išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir gali pasinaudoti šia tvarka.
Atsakovai prašė panaikinti 1978 m. gruodžio 7 d. Eišiškių miesto LD Tarybos vykdomojo komiteto sprendimą dalyje (1p, 2p.), motyvuojant tuo, kad yra galimybė nutiesti kelią iš Naujosios gatvės, o sprendimas pažeidžia jų teises, nes jie negali išpirkti namų valdos žemės sklypą ir naudotis savo nuosavybe-šuliniu. Atsakovas pateikė teismui 1987 m. Eišiškių m. gen. plano ištrauką, pagal kurią, jo teigimu, kelias prie ieškovių namų valdos turėjo būti nutiestas iš Naujosios gatvės. Tačiau teismo teigimu, šiuo metu situacija kitokia: iš Naujosios gatvės pusės su ieškovės žemės sklypu gretimi žemės sklypai išpirkti iš valstybės, iš jų ir H. L. žemės sklypas, esantis Naujoji g.14, per kurį atsakovas siūlė ieškovėms nustatyti kelio servitutą. Kai atsakovas užtvėrė kelią, ieškovės buvo priverstos vaikščioti pro H. L. padarytą tvoroje angą, bet toje vietoje nėra jokio privažiavimo kelio prie jų sodybos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovių atsisakymas pasirašyti atsakovų geodezinį planą susijęs su šiuo ginču teisme, nes jos neturi privažiavimo kelio prie savo sodybos. Žemė, kurioje yra kelias, priklauso valstybei, žemės sklypas, esantis prie atsakovų namų valdos, taip pat neišpirktas iš valstybės. Teismo teigimu, įtraukus žemę, kurią užima kelias, į atsakovų žemės sklypo geodezinį planą, kaip padarė atsakovas ir nenustačius kelio teisinės padėties, t.y. ar palikti jį bendram naudojimui, ar ieškovėms nustatyti kelio servitutą, leidžiant atsakovams išpirkti šią žemę, liktų neišspręstas klausimas dėl privažiavimo kelio. Todėl teismo nuomone, nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovių atsisakymas pasirašyti planą yra neteisėtas ir pažeidžia atsakovų teises. Teismas taip pat pažymėjo, jog atsakovas Č. G. paveldėjo už 0.0690 ha žemės sklypo mokestį, o pagal geodezinį planą žemės sklypo plotas sudaro 747 kv.m. , t.y. 57 kv.m. skirtumu, žemė dar neišpirkta iš valstybės, todėl negalima pripažinti, kad vykdomojo komiteto sprendimas pažeidžia jų, kaip savininkų, teises, nes šiuo metu atsakovai dar nėra šios žemės savininkai. Byloje taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių, kad savo veiksmais ieškovės trukdo atsakovams naudotis šuliniu. Iš pateiktų teismui atsakovų nuotraukų matyti, kad iki 2008 m. balandžio mėnesio šulinio vietoje buvo tik gręžinys. Be to, iš schemos, pridėtos prie 1978 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 68 matyti, kad šulinys buvo ir tuo metu, kai vykdomasis komitetas nusprendė nutiesti kelią bei atsakovo pateiktame 1987 m. gen. plane taip pat nurodyta, kad šulinys rekonstruojamas ir niekam jis netrukdė. Atsakovai teigia, kad ieškovai pažeidžia jų teises naudotis šuliniu. Tačiau būtent atsakovas Č. G. , o ne ieškovės, užtvėrė kelią valstybinėje žemėje, kur yra jo šulinys, kad ieškovai nesinaudotų privažiavimo keliu. Atsakovai turi laisvą priėjimą prie savo šulinio, todėl teismo teigimu, neįrodė, kokiais veiksmais ieškovės šiuo metu pažeidžia jų teises ir trukdo naudotis šuliniu, dėl to priešieškinis teismo teigimu yra nepagrįstas ir atmestinas.
Atsakovų reikalavimą dėl teisinės registracijos panaikinimo į ieškovių 0.0376 ha žemės sklypą teismas patenkino, kadangi ieškovių nuosavybė į namų valdos 0.4264 ha žemės sklypą buvo įregistruota registre 1994 m. spalio 21 d., reg. Nr. (duomenys neskelbtini) pagal 1994 m. rugpjūčio 24 d. Šalčininkų rajono valdybos potvarkį Nr. 147, iš jų į 0.389 ha namų valdos sklypą buvo atkurta V. M. nuosavybė, o už 0.0376 ha J. V. sumokėjo 1994 m. rugpjūčio 1d. valstybės vienkartinėmis išmokomis. Tretysis asmuo nurodė, kad dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos klaidos su ieškovėmis nebuvo sudaryta valstybės žemės pirkimo-pardavimo sutartis. Tretysis asmuo VĮ Registrų centro Vilniaus filialas pateikė pažymą, kad 0.0376 ha žemės plotą valdo Vilniaus apskrities viršininko administracija patikėjimo teise Šalčininkų rajono valdybos 1994 m. rugpjūčio 24 d. potvarkio Nr. 147 pagrindu.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai Č. G. ir D. S. prašo Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį atmesti, o atsakovų Č. G. ir D. S. priešieškinį patenkinti – pripažinti ieškovių L. M. ir J. V. atsisakymą žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų planą (geodezinį planą), sudarytą 2008-01-21 individualioje S. B. įmonėje „Matininkas“ neteisėtu, panaikinti Eisiškių mstl. LDT Vykdomojo komiteto 1978-12-07 sprendimo Nr. 68 1 punktą, kuriuo nustatyta nutiesti bendrą privažiavimo kelią iki namų Nr. 64, 64a, 66 ir 68 pagal schemą Nr. 1., bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, kadangi jame nenurodyta, koks įstatymas buvo taikomas;
2) dėl ieškovių neteisėtai užvaldytos valstybinės žemės ir kitų jų nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo tą faktą, kad 0,0376 ha žemės sklypo dalies (kuri šiuo metu jau yra ne ieškovių, o valstybės nuosavybe) sąskaita ieškovėms dabar būtų galimybė įrengti privažiavimą į jų namų valdą. Teigia, jog išanalizavus bylos medžiagą, tampa aišku, kad tai galėjo būti ne tik administracijos klaida, bet ir pačių ieškovių tyčiniai neteisėti veiksmai su tikslu be pagrindo užvaldyti 0,0376 ha valstybinės žemės sklypą. Apeliantų nuomone, iš šių įrodymų seka, kad ieškovės ne kartą veikė nesąžiningai ir neteisėtai. Pavyzdžiui, analizuojant jų žemės sklypo geodezinį planą matosi, kad šio nubrėžto jų žemės sklypo ribos visiškai nesutampa su ribomis žemės sklypo jų namų valdos byloje, kuriuo ieškovės faktiškai daug metų naudojosi. Lieka neaišku, su kokiu tikslu ieškovės dabar taip grubiai iškreipia šio žemės sklypo ribas. Nurodo, jog ieškovės savo ieškiniu siekia nutiesti ginčo pravažiuojamąjį kelią tam, kad važinėti per atsakovų kiemą automobiliu. Tačiau iš šios jų namų valdos pusės jokio transporto judėjimas neįmanomas, kadangi nuo jų gyvenamojo namo kampo iki jų kaimyno J. V. tvoros tik apie 1,5 m. atstumas. Ši aplinkybė buvo akcentuota pirmosios instancijos teismui, tačiau teismas į ją visiškai neatsižvelgė. Apeliantai taip pat pabrėžia, kad ieškovės nepagrįstai atsisako pasirašyti atsakovų kadastrinių matavimų planą, sudarytą 2008-01-21 S. B. įmonėje „Matininkas“, dėl ko jie iki šiol neturi galimybės sudaryti su valstybe žemės pirkimo – pardavimo sutarties. Teigia, jog ieškovėms buvo ne kartą išsiųsti pranešimai, bet ieškovės juos ignoravo. Apeliantai pažymi, kad šie pranešimai buvo siųsti ieškovėms ne tik šio teismo proceso metu, bet ir iki teismo, todėl yra nepagrįsta teismo išvada, jog ieškovių atsisakymas pasirašyti atsakovų geodezinį planą susijęs su šiuo ginču teisme;
3) dėl 1978 -12-07 Eišiškių mstl. LDT Vykdomojo komiteto 1978-12-07 sprendimo apeliantai nurodo, jog jiems prašant, į bylą nebuvo patiekti šių dokumentų originalai, o iš ieškovių pateiktų dokumentų aiškiai matosi, kad tai nėra originalai – prie vykdomojo komiteto pirmininko ir sekretoriaus pavardės nėra parašų. Pažymi, kad iš šio minėto sprendimo 1 punkto seka, kad turėjo būti dar schema Nr. 1, tačiau jos byloje nėra. Pridėtas prie sprendimo dokumentas „eksplikacija“ neatitinka išvardyto sprendimo 1 p. dokumento „schema“, todėl atsakovų nuomone, jokiu būdu negalima jungti šių dokumentų ir tarpusavyje sieti. Atsakovai taip pat pažymi, kad šis sprendimas niekur nebuvo įregistruotas, bei nebuvo vykdytas, joks pravažiavimo kelias į ieškovių namą per apeliantų žemės sklypą niekada nutiestas nebuvo. Taigi atsakovų teigimu, tokis pateikti dokumentai – sprendimas ir eksplikacija – neturi šioje byloje jokios įrodomosios galios;
Žemesnės instancijos teismas
4) nurodo, kad ieškovių reikalavimų ir sprendimo, kuriuo jie yra patenkinti, neįmanoma realiai vykdyti. Pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovą Č. G. per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti ieškovių teisės pažeidimus ir atlaisvinti pravažiuojamąjį kelią, vedantį prie ieškovių namų valdos. Teigia, kur, būtent kokioje vietoje ir ką atlaisvinti, kiek metrų pločio, ilgio ir t.t., jei niekada toks pravažiuojamasis kelias per atsakovų kiemą nebuvo nustatytas. Taigi apeliantams prie jų namų valdos teisėtai atitenka 0,00692 ha žemės sklypas, kurį atsakovai turi teisę teisėtai išpirkti iš valstybės, už šį žemės sklypą jau yra sumokėta valstybei. Teigia, kad jokiuose atsakovų žemės dokumentuose (nei Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų byloje, nei žemės sklypo geodeziniame plane, nei mokėjimo už šį žemės sklypą dokumentuose, nei atsakovų namų valdos pirkimo dokumente, nei jos registracijos pažymėjime) nebuvo ir nėra pažymėtas joks pravažiuojamasis kelias. Taigi nėra kalbos apie jokį kelio servitutą, kurio ieškovės ir neprašė nustatyti. Teismas taip pat konstatavo, kad tokį kelią pagal savo kompetenciją ateityje turi nustatyti Šalčininkų rajono savivaldybės administracija Tačiau atsakovų teigimu, remiantis CPK 267 str. neleidžiama priimti sprendimą, kurio įvykdymas priklausys nuo tam tikros sąlygos atsiradimo arba neatsiradimo;
5) Nurodo, jog neaišku kokiu pagrindu teismas konstatuoja, kad toks kelias per atsakovų žemės sklypą jau yra, nes kaip jau minėta, joks pravažiavimo kelias į ieškovų namą per atsakovų žemės sklypą niekada nebuvo įrengtas, nei nutiestas. Faktas, kad ieškovės kartais praeidavo per atsakovų žemės sklypą į savo namą neduoda pagrindo teigti, kad kelias jau yra. Pirmosios instancijos teismas taip pat be pagrindo atmetė galimybę įrengti ieškovėms pravažiuojamąjį kelią į jų namų valdą iš (duomenys neskelbtini) pusės. Byloje esantys įrodymai liudija apie tai, kad toks kelias iš (duomenys neskelbtini) į ieškovių namų valdą buvo planuotas ir pradėtas įrengti. Šio kelio dalis iki šiol realiai egzistuoja. Tačiau kaimynui H. L. išperkant iš valstybės savo namų valdos žemės sklypą, apie 15 m. šio suplanuoto bendro pravažiavimo kelio buvo pastarajam neteisėtai parduota. Taigi dabar ieškovės kartu su Vilniaus apskrities viršininko administracija Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyriumi gali realiai spręsti klausimą dėl šio pravažiavimo kelio pratęsimo (15 m.) iš (duomenys neskelbtini) į jų namų valdą 0,0376 ha žemės sklypo dalies sąskaita. Apeliantai taip pat pažymi, kad jokios aplinkybės netrukdo ieškovėms prašyti nustatyti servitutą per kaimyno H. L. žemę šiame jo žemės sklypo tarpe (15 m nuo bendro kelio iki ieškovių namų valdos). Atsakovų teigimu, teismas šias aplinkybes ignoravo;
6) pirmosios instancijos visiškai neatsižvelgė į tą faktą, jog toje vietoje, kur ieškovės prašė įrengti ginčo kelią yra atsakovų šulinys, kuris egzistavo nuo pat apeliantų namų valdos statybos momento. Šis šulinys buvo ir yra iki šiol reikalingas atsakovams. Be to, teismas nepagrįstai konstatavo, kad iš pateiktų teismui atsakovų nuotraukų matyti, kad iki 2008 m. balandžio mėn. šulinio vietoje buvo tik gręžinys. Atsakovai nurodo, kad po to, kai šulinys buvo nugriautas, Č. G. , gavęs architekto leidimą, savo lėšomis padarė šulinio rekonstrukciją. Ieškovių reikalavimas, kad šulinys liktų kaip duobė, pridengta dangčiu, per kurią būtų įrengtas kelias, kuriuo ieškovės ruošėsi važinėti transporto priemonėmis, yra neteisėtas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą ieškovės L. M. ir J. V. prašo Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pasisakyti dėl galimybės įrengti privažiavimą visiškai kito sklypo sąskaita, nes tai lieka už ieškinio bei priešieškinio ribų. Ieškovės nurodo, jog apeliantai užsimiršo, kad žemė, apie kurią eina kalba (0,0376 ha) nėra jų nuosavybė ir negali būti, nes šią žemę ieškovai yra išsipirkę iš valstybės ir liko tik sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovių atsisakymas pasirašyti geodezinį planą yra neteisėtas ir pažeidžia atsakovų teises. Pats ginčas teisme šioje civilinėje byloje ir joje nustatytos aplinkybės (Č. G. nėra žemės sklypo savininkas, jis paveldėjo įmokas už 690 kv.m. ploto sklypą ir kt.) yra tiesioginis įrodymas, kad ne ieškovės pažeidžia atsakovų teises, o priešingai – atsakovai savo veiksmais patys sukūrė konfliktinę situaciją.
Šalies argumentai
Ieškovės visiškai nesutinka su apeliantų teigimu, kad Eisiškių LTD Vykdomojo komiteto 1978-12-07 sprendimas bei prie jo pridedama eksplikacija neturi jokios įrodomosios galios. Apeliantai žaidžia sąvokomis „eksplikacija“ bei schema“, ignoruodami aplinkybę, kad Šalčininkų rajono savivaldybė, būdama Eisiškių LTD Vykdomojo komiteto teisių perėmėja, pripažino sprendimą, o pats sprendimas yra patvirtintas dar tuometinės valdžios antspaudu. Teigia, jog šis sprendimas yra įvykdytas, asfaltuotas kelias yra nutiestas gyventojų lėšomis, šiuo bendru keliu daugiau nei du dešimtmečius naudojasi visų nurodytų namų gyventojai. Ieškovės taip pat naudojasi šiuo keliu, tačiau tik iki posūkio į apeliantų kiemą, toliau praeiti neįmanoma. Ieškovės pažymi, kad kiemo žemė yra valstybės nuosavybė.
Ieškovės taip pat nesutinka su apeliantų teiginiu, jog ginčijamo teismo sprendimo neįmanoma realiai vykdyti. Teigia, kad iš atsakovų yra reikalaujama atlaisvinti pravažiavimą, nuimant jų pačių sukurtas kliūtis ir ateityje nesudaryti kliūčių ieškovėms pateikti į jų valdą, o kiek metrų, kokioje vietoje ir kitus klausimus reikėtų spręsti su Šalčininkų rajono savivaldybės administracija.
Ieškovės pažymi, jog nei viename apeliantų minėtame dokumente nėra nurodytas kelias į ieškovių valdą iš Naujosios gatvės. Teigia, kad jokio kelio į ieškovių valdą iš šios gatvės niekada nebuvo ir nėra, nes ieškovių valda yra apsupta kaimynų valdomis, kurios yra privatizuotos, sutvarkytos. Taigi apeliantai nepagrįstai kaltina teismą, kad jis ignoravo galimybes įrengti įvažiavimą iš (duomenys neskelbtini). Ieškovių nuomone, teismas neturėjo jokio pagrindo spręsti klausimų, kurie nebuvo keliami nei ieškinyje, nei priešieškinėje. Priešingu atveju teismas išeitų už ieškinio ribų, spręstų dėl į bylą neįtrauktų asmenų (pvz. H. L. ) teisių bei pareigų.
Teigia, kad šulinys anksčiau nebuvo kliūtis pravažiuoti. Ieškovės pažymi, kad šulinio, koks jis yra dabar, iki ginčo 2008 m. nebuvo. Pačių atsakovų pateiktuose nuotraukose matyti, kad toje vietoje buvo dangtis. Be to, apeliantai meluoja, kad šulinys naudojamas kaip geriamojo vandens šaltinis, kadangi byloje yra įrodymų, patvirtinančių, kad vandens šulinyje beveik nėra ir jo gerti negalima. Taigi akivaizdu, kad šulinys yra atsakovams tik priemonė kovoje su kaimynais. Tačiau ieškovių nuomone, nepriklausomai nuo to, ar šulinys yra, ar nėra, ieškovės, kaip namo ir valdos, esančių (duomenys neskelbtini), teisėtos savininkės, turi teisę į tinkamą priėjimą ir privažiavimą iš tos pusės, kur visada buvo šis privažiavimas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą atsakovas Šalčininkų rajono savivaldybės administracija prašo Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad apeliantai savo priešieškinėje nurodė galimybę privažiuoti ieškovams prie savo namų valdos iš (duomenys neskelbtini), tačiau pagal pateiktą planinę medžiagą matyti, kad privažiavimas iš (duomenys neskelbtini) neįmanomas, kadangi aplinkiniai žemės sklypai yra privatizuoti, o neprivatizuotoje žemėje kelią užkerta pastatas. Taigi atsakovas mano, kad kitokio privažiavimo prie savo namų valdos ieškovai neturi ir dėl to sutinka su kadastrinių matavimų planu, kuriame nėra nurodytas privažiavimas prie jų namų valdos.
Atsiliepimas
Nurodo, jog šiuo metu (duomenys neskelbtini) miesto bendrasis planas nėra parengtas, o LDT Vykdomojo komiteto 1978-12-07 sprendime nurodyta įrengti bendrą privažiavimo kelią iki namų Nr. 64, 64a, 66 ir 68 pagal pridedamą schemą. Kitų oficialių dokumentų apie privažiavimo galimybes Šalčininkų rajono savivaldybės administracijai nebuvo pateikta, todėl lieka vadovautos šiuo minėtu LDT Vykdomojo komiteto sprendimu.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys), taip pat, paduotu apeliaciniu skundu nėra ginamas viešasis interesas, todėl bylą kolegija nagrinėja apeliacinio skundo ribose.
Apeliantai skunde kaip sprendimo neteisėtumo pagrindą nurodo tai, jog jame nenurodyta, koks įstatymas buvo taikomas. Remiantis Civilinio proceso kodekso 270 str. 4 d. 4 p., motyvuojamoje teismo sprendimo dalyje turi būti nurodomi įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi. Skundžiamame teismo sprendime iš tiesų nėra nuorodos į teismo taikytas materialinės teisės normas ir tai gali būti vertinama kaip CPK 270 str. 4 d. 4 p. pažeidimas. Tačiau kolegija pažymi, jog civilinio proceso normų pažeidimas gali būti pagrindu panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą tik tuo atveju, jeigu dėl tokio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (Civilinio proceso kodekso 329 str. 1 d.). Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl materialinės teisės normos nenurodymo teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje byla būtų buvusi išspręsta neteisingai. Teismo sprendime nurodyti visi faktiniai bei teisniai argumentai, kuriais teismas rėmėsi priimdamas sprendimą. Įvertinant tai, kad byloje buvo iškilęs ginčas dėl ieškovių, kaip gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) , savininkių teisių naudotis keliu privažiavimui prie joms priklausančio namo, apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog tokių savininko teisių, nesusijusių su valdymo netekimu, gynimą reglamentuoja Civilinio kodekso 4.98 str. ir būtent ši norma taikytina pripažįstant, kad atsakovai, užtverdami privažiavimo kelią į ieškovių namų valdą, pažeidė jų teises, nesusijusias su nuosavybės teisės ar valdymo netekimu.
Atsakovai taip pat ginčija teismo nustatytą faktinę aplinkybę, kad privažiavimo kelias į ieškovių namų valdą ėjo būtent iš (duomenys neskelbtini) pusės ir pro atsakovų namų valdą, bei kad atsakovai šį privažiavimą užtvėrė.
Faktinę aplinkybę, kad privažiavimo kelias iki ieškovėms priklausančios namų valdos (duomenys neskelbtini) miestelyje iki 2008 m. pavasario buvo, ir jis ėjo būtent per namų valdą, priklausančią atsakovams, patvirtina byloje esantis 2008-04-15 aktas (1 t., b.l. 12), kurį surašant dalyvavo Eišiškių miesto seniūnas, Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos atsakingi darbuotojai, policijos pareigūnai, kaimynai.
Šis privažiavimo kelias, kaip matyti iš bylos medžiagos, buvo dar iki ginčijamo Eišiškių m. LDT 1978 metų gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 68 priėmimo. Dėl šio sprendimo ir jo priedo (schemos) vertinimo pažymėtina, kad į bylą yra pateiktas šio sprendimo nuorašas, patvirtintas Šalčininkų rajono Eišiškių LDT herbiniu spaudu. Aplinkybė, kad teismui pateiktoje kopijoje nėra vykdomojo komiteto pirmininko ir sekretoriaus parašų, šio įrodymo nedaro niekiniu. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas- Šalčininkų rajono savivaldybės administracija, kuri yra vietos savivaldos institucija, perėmusi iki Nepriklausomybės atkūrimo vietos LDT vykdytas funkcijas, neginčija tokio sprendimo autentiškumo nei jo turinio, nei formos prasme. Pažymėtina ir tai, kad paties atsakovo Č. G. pateiktame į bylą Vilniaus apskrities archyvo 2008-08-18 atsakyme (1 t., b.l. 146) yra nurodoma, kad archyve yra Eišiškių m. LDT 1978 metų gruodžio 7 d. sprendimas Nr. 68 ,,Dėl privažiavimo kelio prie namų Vilniaus g. Nr. 64, 64a ir 68 statybos darbų“. Taigi, jeigu atsakovams kyla abejonių dėl pateiktos kopijos autentiškumo, patys atsakovai galėjo kreiptis į archyvą, kuriame dokumentas saugomas ir su juo susipažinti arba paprašyti iš archyvo šio dokumento patvirtinto nuorašo. Taip pat pažymėtina, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šio sprendimo autentiškumas turinio prasme ginčijamas nebuvo, šiuo sprendimu savo atsiliepimuose į ieškinį bei priešieškinį rėmėsi tiek Šalčininkų rajono savivaldybės administracija, tiek Vilniaus apskrities viršininko administracija, jis yra cituojamas daugybėje byloje esančių aktų, kitų dokumentų, taigi, akivaizdu, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, abejonių dėl šio įrodymo tikrumo nebuvo iškelta, todėl šiuo argumentu negali būti grindžiamas ir apeliacinis skundas (Civilinio proceso kodekso 306 str. 2 d.). Apeliantų argumentai, kad sprendimo pirmame punkte kaip jo priedas nurodoma ,,schema“, o į bylą yra pateikta ,,eksplikacija“, bet ne schema, yra spekuliatyvaus pobūdžio, neatitinkantys tikrovės, kadangi tiek rusų kalba surašytame variante (1 t., b.l.17), tiek jo vertime į lietuvių kalbą (1 t., b.l. 18) aiškiai nurodyta, jog tai yra esamų ir projektuojamų privažiavimų schema (lapo viršuje, kairėje pusėje). Teisėjų kolegija pažymi, jog šioje schemoje punktyrine linija pažymėti esami privažiavimai ir kelias link (duomenys neskelbtini) namo (priklausančio ieškovėms) šioje schemoje yra pažymėtas kaip esamas privažiavimas būtent toje vietoje, kurią atsakovas Č. G. užtvėrė. Aplinkybę, kad šiuo privažiavimu naudojosi L. M. dar 1978 metais, patvirtina ir aptariamame sprendime nurodyta aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini) namo gyventoja G. A. I. skundžiasi, kad pil. M. V.I., gyvenantis (duomenys neskelbtini) važiuoja prie pat jos namo. Taigi, schemoje pažymėti esami privažiavimai ir projektuojami privažiavimai atitinka sprendimo turinį. Šiuo aptariamu Eišiškių LDT 1978-12-07 sprendimu rėmėsi ir komisija, tyrusi Č. G. skundą (1 t., b.l. 24-25) ir nustačiusi, kad privažiavimas prie (duomenys neskelbtini) namo yra numatytas iš (duomenys neskelbtini) pusės, šiame akte taip pat konstatuota, kad privažiavimo keliukas nurodytas ir Eišiškių miesto topografiniame plane 1978 metų. Tai patvirtina topografinio plano kopija (1 t., b.l. 27). Taigi, aplinkybė, kad privažiavimo kelias prie ieškovėms priklausančio namo egzistavo nuo 1978 metų iki jo užtvėrimo 2008 m. pavasarį, yra visiškai įrodyta byloje esančių įrodymų visuma.
Apeliacinio skundo argumentai, susiję su ieškovių žemės sklypo nuosavybės teisės įregistravimu bei išregistravimu (antras apeliacinio skundo punktas) nėra susiję su byloje pareikštais ieškinio ir priešieškinio reikalavimais, nes nepriklausomai nuo to, ar žemės sklypo pirkimo iš valstybės sandoris yra užbaigtas, ar ne, ar ieškovės yra jų namų valdai naudojamo žemės sklypo savininkės, ar tik naudotojos, jos bet kuriuo atveju yra gyvenamojo namo savininkės. Kad namas galėtų būti naudojamas pagal paskirtį, privažiavimo kelias prie jo privalo būti. Teismas, nagrinėdamas bylą, nustatė, kad jokio kito privažiavimo kelio prie ieškovių namų valdos nėra, todėl pagrįstai vadovavosi istoriškai susiklosčiusia situacija, pagal kurią privažiavimu, dėl kurio vyksta ginčas, namų valdos (duomenys neskelbtini) savininkai naudojosi mažiausiai trisdešimt metų ir pagrįstai atsakovo Č. G. veiksmus, užtveriant šį kelią (privažiavimą) pripažino neteisėtais, pažeidžiančiais ieškovių teises bei pagrįstai įpareigojo atsakovą pašalinti kliūtis ieškovės patekti (privažiuoti) prie jų namo. Toks pažeistų teisų gynimo būdas yra adekvatus pažeidimui ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškinio reikalavimą dėl kliūčių pašalinimo bei iki pažeidimo buvusios būklės atkūrimo (Civilinio kodekso 1.138 str. str. 2 p.).
Nepagrįsti ir apeliantų argumentai, susiję su negalimumu įvykdyti teismo sprendimą dėl to, kad esą jame nenurodyta, kaip, kokiomis priemonėmis, kokio pločio ir kurioje vietoje kelias turi būti atlaisvintas. Teismui byloje esančių įrodymų visumos pagrindu nustačius, kad privažiavimo kelias į ieškovėms priklausančia namų valdą buvo užtvertas atsakovo Č. G. 2008 m. pavasarį, sprendimas turi būti įvykdytas atkuriant iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, t.y. pašalinant visas dirbtines kliūtis, kurias atsakovas pastatė, užtverdamas ieškovėms privažiavimą. Pažymėtina ir tai, kad teismo sprendimas, įpareigojantis atsakovą Č. G. atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį, nėra susijęs su jokia atsirasiančia ar neatsirasiančia ateityje sąlyga (apeliaciniame skunde nurodoma, esą pažeistas Civilinio proceso kodekso 267 str., nes teismas sprendime nurodė, kad kelią pagal savo kompetenciją ateityje turi nustatyti Šalčininkų rajono savivaldybės administracija). Teismas sprendime pagrįstai nurodė, jog tokių klausimų sprendimas priklauso šios institucijos kompetencijai, tačiau teismo sprendimo vykdymas nebuvo siejamas su tuo, ar ateityje Šalčininkų rajono savivaldybė nustatys kokį nors kelią privažiavimui prie ieškovių sklypo, ar nenustatys. Teismo sprendime buvo konstatuotas faktas, jog toks kelias egzistavo, jis buvo numatytas Eišiškių m. LDT 1978 metų gruodžio 7 d. sprendime Nr. 68, taigi, kolegija nurodo, jog tol, kol nėra priimtas kitoks kompetentingos institucijos sprendimas, atsakovai neturi teisinio pagrindo savavališkai užtverti esamo (buvusio iki nagrinėjamoje byloje sprendžiamo pažeidimo) privažiavimo. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu ir teismo argumentą, jog teisiškai nėra reikšminga, ar Eišiškių m. LDT 1978 metų gruodžio 7 d. sprendime Nr. 68 bei jo priede numatytas kelias buvo įrengtas valstybės ar jos institucijų lėšomis, ar pačių gyventojų lėšomis bei pastangomis, ar jis realiai atitiko schemoje numatytus parametrus: sprendžiant bylą dėl pažeistos teisės gynimo, kai atkuriama iki teisės pažeidimo buvusi padėtis, yra svarbios tokios aplinkybės: 1) ar buvo pažeistos asmenų (šiuo atveju- ieškovių) teisės; 2) kuo pasireiškė pažeidimas; 3) kas padarė šį pažeidimą; 4) kaip jis turi būti pašalintas. Nors apeliantai ir ginčija ieškovių teisių pažeidimą, argumentuodami, jog jokio kelio per jų žemės sklypą niekada nebuvo, byloje esantys įrodymai, kuriuos detaliai aptarė pirmosios instancijos teismas (jie paminėti ir šioje nutartyje) šiuos apeliantų argumentus akivaizdžiai paneigia. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog ta aplinkybė, kad ieškovės ginčo name nuolat negyvena, todėl privažiavimu iki užtvėrimo naudojosi ne kiekvieną dieną, nepaneigia nei naudojimosi juo fakto, nei ieškovių teisės pažeidimo fakto.
Apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo atmetė galimybę įrengti ieškovėms pravažiuojamąjį kelią į jų namų valdą iš Naujosios g. pusės, taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą. Visų pirma, byloje nebuvo pareikštas reikalavimas dėl tokio kelio įrengimo, jo nustatymo ar panašiai. Taigi, šis klausimas, kaip išeinantis už bylos nagrinėjimo ribų, skundžiamu teismo sprendimu nebuvo ir negalėjo būti išspręstas (Civilinio proceso kodekso 265 str. 2 d.). Teismas šią aplinkybę sprendime analizavo tik atsižvelgdamas į atsakovų argumentus, kuriais jie atsikirtinėjo į ieškinį ir, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, jog tokia galimybė neegzistuoja.
Apeliantų argumentai, jog kaimynui H. L. išperkant iš valstybės savo namų valdos žemės sklypą, apie 15 m. šio suplanuoto bendro pravažiavimo kelio buvo pastarajam neteisėtai parduota, taip pat, kad ieškovės gali prašyti nustatyti servitutą per kaimyno H. L. žemę, negali būti analizuojami tiek dėl tos priežasties, kad byloje reikalavimai dėl servituto nustatymo šioje vietoje ar H. L. žemės pirkimo pardavimo sutarties teisėtumo nėra pareikšti, tiek ir dėl to, kad teismas negali spręsti dėl nedalyvaujančių byloje asmenų teisių bei pareigų (Civilinio proceso kodekso 266 str.).
Dėl apeliacinio skundo motyvų, sususių su atsakovų šuliniu, neva esančiu toje vietoje, kur ieškovės prašė įrengti ginčo kelią, pažymėtina, kad ieškovės nurodė bei pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog atsakovų šulinys buvo pastatytas ginčo laikotarpiu, t.y. tada, kai privažiavimas prie jų namų valdos buvo užtvertas. Iki tol toje vietoje šulinio nebuvo, ką akivaizdžiai patvirtina ne tik pateiktos nuotraukos, bet ir jau minėtas komisijos, tyrusios Č. G. skundą, 2007-03-01 aktas (1 t., b.l. 24-25), kuriame nurodyta, kad prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) yra vandens gręžinys, kuris neregistruotas ir neturi Vilniaus RAAD leidimo. Taigi, aplinkybė, kad po to, kai atsakovas be teisėto pagrindo, pažeisdamas ieškovių teises, užtvėrė buvusį privažiavimą prie jų namų valdos, toje vietoje pastatė šulinį, negali būti vertinama kaip ieškinio nepagrįstumą pagrindžiantis argumentas. Tokia aplinkybė labiau vertintina kaip atsakovo piktnaudžiavimas teise.
Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai konstatavęs, jog atsakovas pažeidė ieškovių teises, pagrįstai netenkino pareikšto priešieškinio dėl ieškovių atsisakymo pasirašyti atsakovų užsakymu parengtą jų sklypo planą, pripažinimo neteisėtu. Teismas pagrįstai sprendė, jog kol nėra išspręstas ginčas dėl jų galimybės patekti į ieškovėms priklausančią namų valdą, jų atsikasymas pasirašyti atsakovų planą, negali būti vertinamas kaip nepagrįstas, nes šiame plane ieškovėms nėra numatytos galimybės privažiuoti prie jų namo tuo keliu, kuriuo ilgą laiką buvo naudojamasi ir šis naudojimasis buvo pagrįstas ne pačių ieškovių nusistatyta tvarka, o remiantis kompetentingos institucijos sprendimu. Todėl, kol ginčo šalys nėra susitarusios dėl to, kaip ieškovės galės įgyvendinti savo teisę patekti į savo namų valdą, atsakovų siekis teismo tvarka be ieškovių, kaip gretimos namų valdos, savininkių, sutikimo su atsakovų parengtu žemės sklypo planu, įgyvendinti savo teisę į valstybinės žemės privatizavimą, negali būti pripažįstamas pagrįstu ir todėl teismas negali konstatuoti atsakovų teisių pažeidimo bei taikyti teisminę gynybą.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai nustatė reikšmingas byloje aplinkybes, teisingai įvertino byloje esančių įrodymų visumą ir priėmė pagrįstą bei tesėtą sprendimą (Civilinio proceso kodekso 263 str. 1 d.). Atsakovų apeliacinio skundo argumentai pripažįstami nepagrįstais, nesudarančiais pagrindų panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2001 m. sausio 5 d. sprendimą, todėl skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Kadangi atsakovų apeliacinis skundas atmetamas, jų turėtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos, tačiau atsakovai turi atlyginti ieškovėms jų patirtas apeliacinės instancijos teisme išlaidas. Remiantis į bylą pateiktu kvitu, ieškovės apeliacinės instancijos teisme turėjo 1200 Lt atstovavimo išlaidų, kurias sumokėjo lygiomis dalimis. Ši suma (1200 Lt) priteisiama iš atsakovų lygiomis dalimis po 600 Lt. (Civilinio proceso kodekso 93 str.).
Taip pat, remiantis Civilinio proceso kodekso 88 str. 1 d. 3 p., 92 ir 96 str., iš apeliantų į valstybės biudžetą priteistinos procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidos, kurios remiantis Vilniaus apygardos teismo pažyma sudarė 21,56 Lt. Šios išlaidos iš apeliantų taip pat priteisiamos lygiomis dalimis.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas
nutarė:
Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovų Č. G. 600 Lt ir D. S. 600 Lt ieškovėms L. M. ir J. V. atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.
Priteisti į valstybės biudžetą iš apeliantų Č. G. 10,78 Lt ir D. S. 10,78 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidų (įmokos kodas 5660).