Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

2021-04-19 · Administracinė byla Nr. I1-3801-423/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-04-19
Bylos Nr.
I1-3801-423/2021
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00171-2021-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Asta Urbonienė (pirm.)
Pareiškėjas
R. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-3801-423/2021Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00171-2021-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; (S) 55.1.1
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. balandžio 19 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Asta Urbonienė,sekretoriaujant Viktorijai Kalasūnei,dalyvaujant pareiškėjui R. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN, pataisos namai, atsakovės atstovas), 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1-2).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2020-11-13 (teismo posėdžio metu nurodė, kad nuo 2020-11-11) atlikinėjo 12 parų trukmės drausminę nuobaudą Pravieniškių PN kamerų tipo patalpoje. Visą nuobaudos laikotarpį pareiškėjui buvo neleidžiama paskambinti telefonu artimiesiems, todėl pareiškėjas negalėjo jiems pranešti apie savo padėtį. Dėl to 2020-11-16 pareiškėjas raštu kreipėsi į pataisos namų administraciją, tačiau gautame atsakyme atsakovės atstovas paaiškino, jog pareiškėjo teisė paskambinti yra suvaržyta vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 145 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią nuteistiesiems, atliekantiems drausminę nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas, neleidžiama skambinti telefonu. Pareiškėjo nuomone, minėta teisės norma neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 22 straipsnio, kuris užtikrina asmens susirašinėjimo, pokalbių telefonu ir kitokio susižinojimo neliečiamumą. Pareiškėjo teigimu, atsakovės atstovas, uždrausdamas pareiškėjui telefonu bendrauti su artimaisiais, pažeidė Konstitucijoje garantuojamą teisę į socialinių ryšių su šeima palaikymą. Ši nuteistųjų teisė gali būti ribojama, tačiau negali būti visiškai paneigiama. Dėl tokių atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų buvo pažeistas pareiškėjo privataus gyvenimo neliečiamumas, nutraukti socialiniai ryšiai su šeima, kas sukėlė pareiškėjui neturtinę žalą. Prašė skundą patenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime (b. l. 8-11) su pareiškėjo skundu nesutiko. Paaiškino, jog pagal BVK 145 straipsnio 1 dalį, nuteistieji, perkelti į kamerų tipo patalpas, neturi teisės gauti pasimatymų (išskyrus teisę susitikti su advokatu), perduodamų daiktų, taip pat paskambinti telefonu (išskyrus atvejus, kai jie įgyvendina šio kodekso 101 straipsnyje nurodytą teisę). Drausminė nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas - pareiškėjui buvo paskirta už sistemingą bausmės atlikimo rėžimo reikalavimų nevykdymą. Nuobaudos atlikimo metu pareiškėjo teisės buvo ribojamos vadovaujantis BVK įtvirtintomis nuostatomis, todėl atsakovės atstovas neatliko pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų. Pažymėjo, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Pareiškėjui taikytas teisių apribojimas buvo pagrįstas įstatymo nuostatomis ir proporcingas pareiškėjo padarytam drausmės pažeidimui.

Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos neturtinės žalos dydį, pateikiant žalą patvirtinančius konkrečius duomenis ir įrodant, jog žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų, tačiau jis to nepadarė. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti, nėra jokių duomenų apie realiai jam kilusią neturtinę žalą ar neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Pravieniškių PN pareigūnų veiksmais, nesuteikiant teisės pareiškėjui paskambinti telefonu drausminės nuobaudos atlikimo laikotarpiu kamerų tipo patalpoje.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d. ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Bylos duomenimis (b. l. 12, 15-21) nustatyta, jog 2020-11-13 Pravieniškių PN direktoriaus nutarimu pareiškėjui buvo paskirta drausminė nuobauda – 12 parų perkėlimas į kamerų tipo patalpą – už atsisakymą eiti gyventi į jam paskirtą būrį. Iš kameros pareiškėjas buvo išleistas 2020-11-25. Nors pareiškėjas nurodo, kad kamerų tipo patalpose buvo kalinamas nuo 2020-11-11, tokių duomenų byloje nėra. Iš byloje pateiktų dokumentų (b. l. 16) matyti, kad pareiškėjas į kamerų tipo patalpas buvo uždarytas nuo 2020-11-13, t. y. pažeidimo padarymo dieną (b. l. 18), todėl teismas minėtą pareiškėjo teiginį laiko neįrodytu.

Pareiškėjas skundėsi, kad drausminės nuobaudos atlikimo laikotarpiu jam buvo nepagrįstai neleidžiama paskambinti telefonu.

Nuteistųjų laikymo sąlygas kamerų tipo patalpose reglamentuoja BVK 145 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji, be kita ko, neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų (išskyrus atvejus, kai jie įgyvendina šio Kodekso 100, 109 ir 183 straipsniuose nurodytas teises), taip pat paskambinti telefonu (išskyrus siekiant gauti teisinę pagalbą). Nagrinėjamu atveju ginčijamas pareiškėjo teisių ribojimas (draudimas skambinti telefonu) buvo taikomas būtent dėl jam paskirtos drausminės nuobaudos, kuri tuo metu galiojo, t. y. šie ribojimai aiškiai ir nedviprasmiškai kilo iš įstatymo reikalavimų ir buvo nulemti paties pareiškėjo pasirinkto neteisėto elgesio – bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimo. Teismas pažymi, kad pareiškėjui paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai, kad drausminės nuobaudos laikotarpiu jam nepagrįstai buvo draudžiama skambinti telefonu, atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas atkreipia dėmesį, jog pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020-01-21 įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 39¹ punktą, nuteistajam, kuriam paskirta BVK 142 straipsnio 2 dalyje nurodyta nuobauda (perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki 30 parų), prašant (išskyrus uždarant į kamerų tipo patalpas (drausmės izoliatorių) agresyviai besielgiančius nuteistuosius ir suimtuosius), sudaromos galimybės pačiam telefonu pranešti artimajam giminaičiui ar kitam asmeniui apie nuobaudos vykdymo pradžią. Apie nuteistojo (suimtojo) uždarymą į kamerų tipo patalpas (drausmės izoliatorių) jo prašymu nuteistojo (suimtojo) nurodytą artimąjį giminaitį ar kitą asmenį telefonu informuoja pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) administracija.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, susipažinęs su pataisos namų direktoriaus nutarimu dėl drausminės nuobaudos paskyrimo, uždarant jį į kamerų tipo patalpas būtų išreiškęs prašymą paskambinti artimiesiems, arba pareiškęs prašymą, jog pataisos namų administraciją apie tai informuotų konkretų pareiškėjo pageidaujamą giminaitį ar kitą asmenį. Minėtoje Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių normoje reglamentuojamos nuteistųjų teisės pranešti artimiesiems apie nuobaudos atlikimo pradžią įgyvendinimas imperatyviai siejamas su nuteistojo prašymo pateikimu. Taigi, nesant nuteistojo prašymo, pataisos namams nekyla pareiga sudaryti sąlygas tokią teisę įgyvendinti.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas 2020-11-16 pateikė pataisos namų administracijai prašymą paaiškinti, kokiu pagrindu nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudą kamerų tipo patalpose, neleidžiama paskambinti telefonu (b. l. 13). Į šį prašymą atsakovės atstovas atsakė 2020-11-20 raštu Nr. 7-5436 (b. l. 14), kuriame pagrįstai nurodė, kad toks draudimas taikomas vadovaujantis BVK 145 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Teismas, susipažinęs su 2020-11-16 pareiškėjo pateiktu prašymu, vertina, jog jame nėra išreikštas aiškus pareiškėjo pageidavimas paskambinti telefonu konkrečiam asmeniui, o tik prašymas pateikti teisės aktų nuostatas, pagal kurias kamerų tipo patalpose neleidžiama naudotis telefonu. Pažymėtina ir tai, kad minėtą prašymą pareiškėjas pateikė jau nuobaudos atlikimo laikotarpiu, o ne prieš jo pradžią, t. y. praėjus trims dienoms po nuobaudos vykdymo pradžios. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, kad pataisos namams kilo pareiga sudaryti pareiškėjui galimybę įgyvendinti Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 39¹ numatytą teisę pranešti artimiesiems apie nuobaudos vykdymo pradžią, kadangi byloje nėra objektyvių įrodymų, jog pareiškėjas tokį prašymą būtų išreiškęs.

Skunde pareiškėjas taip pat kelia klausimą dėl BVK 145 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos 22 straipsnio nuostatoms, reglamentuojančios asmens privataus gyvenimo neliečiamumą, ta apimtimi, kuria nuteistųjų teisė į susižinojimą ribojama drausminės nuobaudos atlikimo metu, visiškai uždraudžiant naudotis telefonu. Teismas pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2015-02-26 nutarime išaiškino, jog pagal Konstituciją asmens, padariusio nusikaltimą, laisvė gali būti suvaržyta įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka; suvaržius tokio asmens laisvę, gali būti apribotos jo teisės ir laisvės, tarp jų ir susirašinėjimo neliečiamumas (Konstitucinio Teismo 2003-03-24 nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad Konstitucijos 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į susirašinėjimo neliečiamumą nėra absoliuti; nuteistųjų teisę į susirašinėjimo neliečiamumą galima apriboti tik įstatymu, kuriame turi būti nurodyti tokio ribojimo pagrindai ir tvarka. Teismo vertinimu, šis išaiškinimas yra aktualus ir kalbant apie nuteistųjų (suimtųjų) teisę paskambinti telefonu, kuri yra ribojama imperatyviomis įstatymo galią turinčio teisės akto – BVK – nuostatomis. Akcentuotina ir tai, kad BVK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas paskambinti telefonu išimtinai yra susijęs su paties nuteistojo elgesiu bausmės atlikimo metu. Teismas taip pat pastebi, kad tam tikri nuteistųjų teisių suvaržymai yra sudedamoji laisvės atėmimo bausmės atlikimo dalis. Atsižvelgiant į tai, teismui nekyla pagrįstų abejonių dėl galiojančio teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai.

Vertinant pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo papildomai pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nagrinėjant reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, ar tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-02-20 nutartis Nr. A556-95/2009). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas ne tik nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie galėtų pagrįsti skunde nurodomą neturtinę žalą, bet ir nedetalizavo, kuo jam pasireiškė konkrečios neigiamos pasekmės dėl skunde nurodomų aplinkybių. Teismas pažymi, kad pareiškėjas tik konstatavo ir abstrakčiai nurodė patyręs neturtinę žalą, tačiau šios aplinkybės neindividualizavo ir nedetalizavo, nenurodė, su kokiais asmenimis pageidavo kalbėtis telefonu, kuo pareiškėjui taikytas draudimas paskambinti pakenkė jo socialiniams ryšiams. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme, tačiau pareiškėjas to nepadarė.

Šioje administracinėje byloje nenustatyta aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio viseto, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Asta Urbonienė