Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Artūro Dževečkos ir nukentėjusiosios L. V. bei jos atstovės pagal įstatymą S. V. apeliacinius skundus dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. (B.) ir R. K. buvo kaltinamos tuo, kad veikdamos bendrininkų grupėje, 2011 m. vasario 1 d., apie 14.00 val., atvykusios į nukentėjusiosios L. V. namus, esančius (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, panaudodamos psichinį smurtą, siekė paveikti nukentėjusiąją – bendrai rėkė ant nukentėjusiosios, pakeltu tonu kreipdamosi į nukentėjusiąją L. V., kaltino ją uždarius jų nekaltus vaikus – D. B. ir E. K. dėl prieš ją įvykdyto neteisėto laisvės atėmimo ir pasikėsinimo išžaginti, kad duodama parodymus prieš juos melavo, darydamos psichinį poveikį išgąsdino nukentėjusiąją ir tokiais veiksmais siekė paveikti nukentėjusiąją L. V., kad ji toliau duotų priešingus parodymus anksčiau duotiems ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nes nusikalstamos veikos atliktos jai sutikus.

pripažinti A. A. (B.) kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 233 straipsnyje, ir nuteisti ją laisvės atėmimu 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti 1 metams. Skirti A. A. (B.) baudžiamojo poveikio priemonę – 5 MGL įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą ir įpareigoti ją neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms be įstaigos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo;

Teismo posėdyje prokurorė, nukentėjusiosios atstovai prašė apeliacinius skundus patenkinti, išteisintosios ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus atmesti,

Motyvuojamoji dalis

Prokuratūros ir nukentėjusiosios bei jos atstovės pagal įstatymą apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas). Kolegijos vertinimu, apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo, kad A. A. (B.) ir R. K. veiksmuose nėra joms inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių, t. y. kad A. A. (B.) ir R. K. inkriminuojamo nusikaltimo nepadarė.

Dėl A. A. (B.) ir R. K. kaltės padarius BK 233 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą

Duoti melagingus parodymus liudytojai ir nukentėjusieji gali būti veikiami įvairiais būdais: prašymais, įtikinėjimais, pažadais, apgaule, paperkant ir pan. Šiame straipsnyje nurodyta nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai atliekami draudžiami veiksmai, kuriais siekiama paveikti konkrečius BK straipsnyje nurodytus asmenis duoti melagingus parodymus. Nusikaltimo baigtumo momentui neturi reikšmės tai, ar kaltininkas pasiekė savo tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-127/2013). Šio nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta, kad darydamas poveikį liudytojui, nukentėjusiajam ir kitiems asmenims, kad šie pateiktų ar perduotų melagingą informaciją, elgiasi pavojingai, neteisėtai.

Iš nukentėjusiosios L. V. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui (1 t. 28–30 b. l., šie parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme, 2 t. 129 b. l.), matyti, kad kitą dieną po jos apklausos teisme į jos namus, esančius (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, apie 13.30 val. atvyko dvi moterys. Tuo metu namuose taip pat buvo jos mama, mamos draugas ir jos. Pamaniusi, kad atvyko Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai, ji atėjo iš kambario į virtuvę. Įėjusi į virtuvę, pamatė, kad jos mama kalba su atvykusiomis moterimis. Moterys kalbėjo pakeltu tonu, pamačiusios ją (L. V.) pradėjo jai priekaištauti, rėkti ant jos. Moterys šaukė ant jos, kad ji (L. V.) uždarė jų vaikus, kad ji policijos pareigūnams melavo, jog (duomenys neskelbtini) kaime esančiame bute pati „atsirado“. Ji moterims pasakė, kad nemeluoja, ir nubėgusi į savo kambarį pradėjo verkti. Ji girdėjo, kaip jos mama moterų paklausė, kas jos tokios. Pastarosios atsakė, kad jos – tų vaikų motinos. Tada jos mama paskambino policijos pareigūnui, davė jam pasikalbėti su jomis, ir po to moterys išėjo. Paskui jos mamai paskambino „kriminalistas“ ir liepė atvykti į policijos komisariatą. Joms nuvykus, buvo apklausta jos mama ir minėtos moterys. Tą kartą jos namuose moteris tamsiais labai trumpais plaukais klausė, kodėl ji melavo policijai, o kita moteris, kuri buvo žemesnė už pirmąją, stamboka, šviesiais ilgokais plaukais, tam pritarė, jai sakė: „Kodėl tokius gerus sūnus uždarei“. Ji iš moterų kalbų suprato, kad jos nori, jog ji (L. V.) atsiimtų pareiškimą, atsisakytų kaltinimo. Ji moterims pasakė, kad nemeluoja. Po minėtų moterų apsilankymo ji jautė baimę, suprato, kad jai daromas poveikis. Pas psichologą ji lankėsi tris savaites, eidavo ten po du kartus per savaitę.

Netikėti nukentėjusiosios parodymais nėra pagrindo, nes šiuos parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

Kaip liudytoja pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausta nukentėjusiosios motina N. V. nurodė, kad įvykio dieną pas ją į namus atvykusios dvi moterys paklausė, ar L. namuose. Ji pamanė, kad moterys yra Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos. Tuo metu L. iš kambario atėjo į virtuvę. Pirmiausia atvykusios moterys puolė ant jos dukters L., pasakė: „Pati buvai (duomenys neskelbtini) ir nekaltink mūsų sūnų“. Paklausus, kas jos tokios, moterys pasakė, kad yra vaikinų mamos, kad uždaryti jų sūnūs. Moteris, pavarde B., sakė, kad jos sūnus D. uždarytas nekaltai, kita moteris jai pritarė. Kai jai paprašius moterų išeiti, jos nėjo, ji (N. V.) paskambino policijos pareigūnui D. U.. Kai ji moterims pasakė, kad dėl visko aiškintųsi policijoje, A. B. atsakė: „Ką ta policija padarys“. Paskambinusi pareigūnui D. U., ji pastarojo nurodymu padavė telefoną A. B., kuri pakalbėjusi su pareigūnu D. U. pasakė: „Taip, supratau“, ir po to moterys išėjo. Išeidama A. B. pasakė: „Aš vis tiek išsiaiškinsiu tą melagystę“. Tai buvo 2011 m. vasario 1 d. Tuo metu namuose dar buvo jos (N. V.) draugas D. G., jos mama A. L.. Atvykusios į jos namus moterys rėkavo, nors ji prašė pastarųjų išeiti, jos nėjo. Iš moterų riksmų ji suprato, kad, anot jų, yra kalta L., o ne vaikinai. Iki šio įvykio jos dukra buvo apklausta policijoje dėl kito įvykio, kurio metu vaikinai tyčiojosi iš jos. Atvykusios moterys jos dukrą išgąsdino, ji išbėgo į kitą kambarį ir pradėjo verkti. Mano, kad moterys norėjo jos dukrą išgąsdinti, ir joms tai pavyko. Po moterų apsilankymo jos dukra, kuri yra jautri, labai bijojo, niekur nebeidavo, sėdėdavo užsidariusi, verkdavo. Į jos namus atėjusios abi moterys šaukė vienodai, ji turi pretenzijų ir R. K., nes pastaroji neturėjo jokios teisės atvažiuoti pas jos dukrą ir ant jos šaukti (2 t., 52–55 b. l., parodymai ištirti teisiamajame posėdyje).

Liudytojos N. V. protokole-pareiškime taip pat nurodyta, kad 2011 m. vasario 1 d., apie 14 val., pas ją į namus, (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, atvažiavusios moterys, kaip vėliau sužinojo – R. K. ir A. B., pakeltu tonu kalbėjo su jos dukra L. V., sakydamos, jog ji (L. V.) duodama parodymus meluoja, kad pati buvo (duomenys neskelbtini), sakė, kad nekaltą D. uždarė. Pareiškime N. V. taip pat nurodė mananti, kad tokiais veiksmais yra siekiama paveikti L. V., kad pastaroji duotų melagingus parodymus.

Nukentėjusiosios L. V. ir liudytojos N. V. parodymus taip pat patvirtina liudytojo D. G. parodymai. Liudytojas parodė, kad 2011 m. vasario mėnesį jam būnant pas savo draugę N. V., atvažiavo dvi nepažįstamos moterys. Tuo metu namuose taip pat buvo N. V. mama ir dukra L. . Moterims paklausus, ar yra L. , ji pati atėjo iš kambario į virtuvę. Jis (D. G.) girdėjo, kaip moterys sakė L.: „Kodėl tu, L., meluoji, (duomenys neskelbtini) pati atsiradai“. Po šių žodžių L. pradėjo verkti ir nuėjo į kambarį. Kalbama buvo apie tai, kad viskas įvyko dėl pačios L. kaltės. Nors N. V. liepė moterims išeiti, jos nėjo. Tik po to, kai N. V. paskambino policijos pareigūnui, moterys išėjo. Moterų kalba tą kartą truko apie pusvalandį. Su L. griežčiau kalbėjo viena moteris, kita kalbėjo mažiau, bet pakeltu tonu. L. po moterų apsilankymo verkė. Jie šeimoje aptarė, kad tos moterys blogai padarė gąsdindamos L. (2 t., 56–57 b. l., parodymai ištirti apylinkės teisme).

Nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą S. V. teisme parodė, kad iš savo mamos sužinojo, jog 2011 m. vasario 1 d. į jų namus buvo atvažiavusios dvi moterys, kurios rėkė, daug kalbėjo apie D., sakė, kad L. pati važiavo į (duomenys neskelbtini). Mano, kad atvykusios vaikinų mamos norėjo, kad jos sesuo pakeistų parodymus, nes jos ant L. rėkė. Jei būtų norėjusios L. paprasčiausiai paklausti, kas jai atsitiko, su ja būtų kalbėjusios įprastu tonu. Ji pati (S. V.) L. apie tai neklausinėjo, nes ji visą laiką verkia, bijo (2 t., 128–129 b. l.).

Išteisintoji R. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji pas nukentėjusiąją važiavo norėdama jos paklausti, ar ji nenuskriausta. Atsakydama į advokato A. Milašausko klausimą, nurodė, kad jai iki nuvažiuojant pas nukentėjusiąją L. V. nebuvo jokių kliūčių susisiekti su „kriminalistu“ (2 t., 127–128 b. l.). Apklausiama kaip įtariamoji (parodymai ištirti apylinkės teisme) R. K. paaiškino, kad ji buvo išsigandusi dėl savo sūnaus, norėjo išsiaiškinti, kas įvyko. Ji L. nepriekaištavo, o A. B. sakė: „Prie ko mano D.“ ar panašiai (1 t., 100–101 b. l.).

Bylos duomenys patvirtina, kad buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį dėl neteisėto laisvės atėmimo, pasikėsinimo išžaginti nepilnametę (1 t., 6, 17–24 b. l.). Minėtoje byloje L. V. buvo pripažinta nukentėjusiąja (1 t., 25 b. l.). Įtarimai byloje buvo pareikšti E. K. ir D. B., kurie laikinai sulaikyti 2011 m. sausio 31 d. (1 t., 34 b. l.).

Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte konstatuota, kad L. V. nusikalstamų veikų jos atžvilgiu padarymo metu nesirgo lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, jos parodymai realistiški, L. V. galėjo teisingai suprasti A. B. ir R. K. veiksmus, jų daromą poveikį. Šie veiksmai sukėlė L. V. išgąstį. L. V. nerekomenduojama dalyvauti teismo posėdyje (duoti parodymus) dėl jos būsenos (1 t., 39–43 b. l.).

Minėtas ekspertizės išvadas pateikusi ekspertė R. D. teisiamajame posėdyje savo duotą išvadą patvirtino ir paaiškino, kad nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajai L. V. sukėlė bendri visų kaltinamųjų veiksmai, t. y. jų visuma. Įtakos turėjo ir jai padaryta įtaka bei išgąstis. Moterų daromas poveikis buvo tęsinys to, kas įvyko anksčiau (2 t., 119 b. l.).

Siekiant objektyviai išsiaiškinti bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas ir apklausti liudytojai N. V. bei D. G..

Liudytoja N. V. dar kartą patvirtino, kad 2011 m. vasario 1 d. pas ją į namus buvo atvykusios vaikinų mamos. A. A. (B.) puolė ant L., rėkė, kad ji meluoja, viena iš moterų rėkė, kad jos sūnus D. uždarytas. Moterys jos dukrai sakė, kad ji pati buvo kalta, kad jų vaikai nekaltai uždaryti. Kol ji nepaskambino policijos pareigūnui D. U., moterys neišėjo. Jos dukra į R. K. ir A. A. (B.) atėjimą sureagavo labai jautriai – ji iš karto nubėgo į kitą kambarį, ilgai verkė. Tai, kad po moterų apsilankymo reikėjo važiuoti į policijos komisariatą, jos dukrai L. V. taip pat sukėlė neigiamas pasekmes – baimę, nes ji visada visko bijodavo. A. A. (B.) ir R. K. jų namuose išbuvo 10–15 minučių, išėjo tik po to, kai telefonu su jomis pasikalbėjo policijos pareigūnas. Išeidama A. A. (B.) pasakė, kad viską išsiaiškins. Ji suprato, kad išteisintosios buvo atvažiavusios tam, kad būtų atsiimtas pareiškimas, norėdamos išgelbėti sulaikytus vaikinus. Išteisintųjų užsipuolimas pasireiškė rėkimu L. V., jos buvo agresyvios, ypač agresyvi buvo A. A. (B.). Išteisintosios atvykusios darė poveikį, dėl to ji ir jos dukra patyrė didelį išgąstį. Nors konkretaus reikalavimo eiti pas prokurorą atsiimti pareiškimo nebuvo, tačiau iš išteisintųjų pusės buvo aiškus kaltinimas, agresyvumas, puolimas, pasakymas išeinant, kas bus.

Liudytojas D. G. apygardos teismo posėdyje taip pat patvirtino, kad išteisintosioms pasakius, kad L. meluoja, ji nieko neatsakė, susijaudino ir pradėjo verkti. Išteisintosios elgėsi griežčiau nei įprasta elgtis, jos šnekėjo skardžiais balsais, jo vertinimu, žmonės, atėję į svetimus namus, tokiu tonu nekalba.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad A. A. (B.) ir R. K., žinodamos, kad jų sūnūs yra sulaikyti įtariant juos nusikalstamos veikos padarymu, taip pat suvokdamos, kad visas joms rūpimas aplinkybes gali išsiaiškinti nuvykusios pas policijos pareigūną, nuvyko pas nepilnametę nukentėjusiąją L. V. ir pakeltu tonu aiškindamos, kad jų vaikai yra uždaryti nekaltai, dėl visko kalta pati nukentėjusioji, ji dėl įvykio davė neteisingus parodymus, ir taip išgąsdindamos nukentėjusiąją L. V., reikalavo pastarosios pakeisti parodymus baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Kaip jau minėta, A. A. (B.) nurodė, kad išeidama iš nukentėjusiosios namų, ji pasakė pastarajai pagalvoti apie tai, kas įvyko, nes D. reikia laikyti egzaminus. Šią aplinkybę patvirtino ir išteisintoji R. K.. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. A. (B.) ir R. K. į nukentėjusiosios namus atvyko tik išsiaiškinti, kas nutiko, kad yra sulaikyti jų sūnūs, nes policijos darbuotojai informacijos nesuteikė. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl tokios informacijos išteisintosios būtų kreipusiosis į policijos įstaigą, be to, R. K. nurodė, kad iki jai nuvažiuojant pas nukentėjusiąją L. V. nebuvo jokių kliūčių susisiekti su „kriminalistu“. Tai, kad išteisintosios atvyko pas L. V. ne paprasčiausiai pasikalbėti ir išsiaiškinti, ar jai viskas gerai, ar ji nesužalota, patvirtina ne tik nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai, iš kurių matyti, kad išteisintosios apie tai nukentėjusiosios net neklausė, bet ir nukentėjusiosios bei liudytojų parodymai, kad išteisintosios, vos tik įėjusios į patalpą, pradėjo L. V. priekaištauti, kad jų vaikai yra sulaikyti, ji duodama parodymus melavo, savo priekaištus jos išsakė pakeltu tonu. Iš bylos medžiagos matyti, kad dėl A. A. (B.) ir R. K. veiksmų nukentėjusioji labai išsigando, susijaudino, apsiverkė ir išbėgo iš kambario. Pažymėtina ir tai, kad išteisintosios, prašomos išeiti iš nukentėjusiosios namų, šio prašymo nepaisė, nukentėjusioji, net ir būdama kitame kambaryje, girdėjo jų riksmus, nukentėjusiosios namuose jos išbuvo 10–15 min. ir pasišalino tik tada, kai nukentėjusiosios mamai paskambinus policijos pareigūnui D. U., pastarasis pasikalbėjo su viena iš išteisintųjų. Policijos pareigūnas D. U. nurodė, kad jis telefonu kalbėdamas su N. V. suprato, jog nukentėjusioji ir jos mama yra susijaudinusios, kad kažkas vyksta, suprato, kad atvykusios moterys elgiasi agresyviai. Pati nukentėjusioji nurodė iš moterų kalbų ir elgesio supratusi, kad jos nori, jog ji (L. V.) atsiimtų pareiškimą, atsisakytų kaltinimo, suprato, kad jai daromas poveikis. L. V. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, įskaitant ir ekspertizės išvadą, kad nukentėjusiosios parodymai realistiški, L. V. galėjo teisingai suprasti A. B. ir R. K. veiksmus, jų daromą poveikį, šie veiksmai sukėlė L. V. išgąstį. Vertinant pirmosios instancijos teismo teiginį, kad L. V. pamanė, jog ji turėtų atsiimti pareiškimą ir tai neduoda pagrindo manyti, kad kaltinamosios norėjo ją paveikti, atkreipiamas dėmesys, jog ir nukentėjusiosios mama liudytoja N. V. A. A. (B.) ir R. K. veiksmus vertino kaip jos dukrai daromą poveikį ją išgąsdinant savo elgesiu – rėkiant, kalbant pakeltu tonu, pasakant, kad vis tiek išsiaiškins „tą melagystę“, pasiūlant pagalvoti dėl to, kas įvyko ir pabrėžiant, kad jos sulaikytam vaikui reikia laikyti egzaminus. Liudytojos N. V. vertinimu, išteisintosios aiškiai kaltino jos dukrą L. V., agresyviai puolė kaltindamos ją ir sakydamos, kas bus. Nors R. K. veikė ne tokiais aktyviais veiksmais kaip A. A. (B.), tačiau jos visą laiką buvo kartu, R. K. su nukentėjusiąja taip pat kalbėjo pakeltu tonu, kaip nurodė liudytoja N. V., abi moterys ant jos dukters šaukė vienodai, R. K. pritarė A. A. (B.) žodžiams, prašoma gražiuoju nepasišalino iš nukentėjusiosios namų.

Įvertinusi visus byloje esančius ir teismo ištirtus įrodymus kolegija daro išvadą, kad:

A. B. (A.) ir R. K., veikdamos bendrininkų grupėje, 2011 m. vasario 1 d., apie 14.00 val., atvykusios į nukentėjusiosios L. V. namus, esančius (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, panaudodamos psichinį smurtą, siekė paveikti nukentėjusiąją – bendrai rėkė ant nukentėjusiosios, pakeltu tonu kreipdamosi į nukentėjusiąją L. V., kaltino ją uždarius jų nekaltus vaikus – D. B. ir E. K. dėl prieš ją įvykdyto neteisėto laisvės atėmimo ir pasikėsinimo išžaginti, kad duodama parodymus prieš juos melavo, darydamos psichinį poveikį išgąsdino nukentėjusiąją ir tokiais veiksmais siekė paveikti nukentėjusiąją L. V., kad ji toliau duotų priešingus parodymus anksčiau duotiems ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. tvirtintų, kad nusikalstamos veikos atliktos jai sutikus.

Kaip matyti iš pakeisto kaltinimo (2 t., 35 b. l.) ir skundžiamo nuosprendžio (2 t., 144–149 b. l.), juose neteisingai nurodyta, kad kaltinamosios siekė paveikti nukentėjusiąją L. V., kad ji duotų priešingus parodymus anksčiau duotiems ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nors iš byloje surinktų duomenų akivaizdu, kad minėtos bylos numeris yra (duomenys neskelbtini). Ši klaida vertinama kaip rašymo apsirikimas, neturintis reikšmės skundžiamo nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui ir ji ištaisoma šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu.

Kadangi byloje nustatyta, jog A. A. (B.) ir R. K., darydamos psichinį poveikį išgąsdino nukentėjusiąją ir tokiais veiksmais siekė paveikti nukentėjusiąją, kad ji duotų priešingus parodymus anksčiau duotiems ikiteisminio tyrimo byloje, konstatuojama, kad A. A. (B.) ir R. K. veika atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 233 straipsnio 3 dalyje, požymius.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nuosprendis naikinamas ir A. A. (B.) bei R. K. priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis, pripažįstant A. A. (B.) ir R. K. kaltomis padarius nusikaltimą, numatytą BK 233 straipsnio 3 dalyje (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

Dėl bausmių skyrimo

Skirdama A. A. (B.) ir R. K. bausmes už nusikaltimą, numatytą BK 233 straipsnio 3 dalyje, kolegija atsižvelgia į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje, vadovaujasi BK 55 straipsnio nuostatomis.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. A. (B.) ir R. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamą veiką jos padarė veikdamos bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Skirdama A. A. (B.) bausmę kolegija atsižvelgia į tai, kad ji padarė apysunkį nusikaltimą (BK 233 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 4 dalis), nusikaltimas yra baigtas, padarytas tiesiogine tyčia, taip pat atsižvelgia į tai, kad A. A. (B.) neteista (1 t., 87 b. l.), jai 2011 m. balandžio 12 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas pagal BK 154 straipsnio 2 dalį nutrauktas (1 t., 89–90 b. l.), administracine tvarka nebausta (1 t., 93 b. l.), seniūnijoje svarstyta nebuvo (1 t., 95 b. l.), augina mažametį vaiką, gimusį (duomenys neskelbtini) (2 t., 14), serga epilepsija (2 t., 121 b. l.). Įvertinusi minėtas aplinkybes, taip pat atsižvelgusi į tai, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes (BK 55 straipsnis), kolegija sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus A. A. (B.) laisvės apribojimo bausmę (BK 48 straipsnis), artimą šios bausmės vidurkiui.

Skirdama bausmę R. K., kolegija atsižvelgia į tai, kad ji padarė apysunkį nusikaltimą, nusikaltimas baigtas, padarytas tiesiogine tyčia, taip pat atsižvelgia į tai, kad R. K. anksčiau nebuvo teista (1 t., 103 b. l.), yra bausta administracine tvarka dėl savo vaikų netinkamo elgesio (1 t., 104–105 b. l.), seniūnijoje svarstyta nebuvo (1 t., 106 b. l.), nusikalstamos veikos metu R. K. veikė ne tokiais aktyviais veiksmais kaip A. A. (B.). Įvertinusi minėtas aplinkybes, taip pat vadovaudamasi BK 55 straipsnio nuostatomis, kolegija mano, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus R. K. laisvės apribojimo bausmę, artimą šios bausmės vidurkiui.

Dėl civilinio ieškinio

Vadovaujantis BPK 109 straipsniu, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali pareikšti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padaryta turtinės ar neturtinės žalos. BPK 117 straipsnyje numatyta visapusiška valstybės ir atskirų asmenų turtinių interesų apsauga bei prokuroro, palaikančio valstybinį kaltimą, pareiga pareikšti teisme civilinį ieškinį, kai nusikalstama veika padaryta žala valstybei arba asmeniui, kuris dėl nepilnametystės, ligos, priklausomybės nuo kaltinamojo ar dėl kitų priežasčių negali ginti teisme teisėtų savo interesų.

Civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas priimant nuosprendį. Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas gali civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinti arba jį atmesti. Išimtiniais atvejais, t. y. kai ieškinio negalima tiksliai apskaičiuoti neatidėjus bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis).

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros prokurorė nepilnametės nukentėjusiosios L. V. interesais pareiškė 10 000 Lt civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Pažymima, kad pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos dydį teismas nustato įvertinęs visus byloje esančius teisiškai reikšmingus kriterijus, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką.

Kolegijai nekyla abejonių, kad tyčiniais A. A. (B.) ir R. K. nusikalstamais veiksmais L. V. buvo padaryta neturtinė žala. Kolegija, nustatydama neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į ginamos vertybės specifiką ir šio klausimo sprendimui reikšmingų kriterijų visumą: į nusikaltimo padarymo aplinkybes, nukentėjusiosios patirtus išgyvenimus, žalą padariusių asmenų kaltę, t. y. tai, jog neturtinė žala nukentėjusiajai buvo padaryta tyčiniais kaltinamųjų veiksmais, atsižvelgia į turtinės padėties kriterijų – kad A. A. (B.) nedirba, augina mažametį vaiką, R. K. yra bedarbė, vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji L. V. dėl nusikalstamų A. A. (B.) ir R. K. veiksmų patyrė stresą, dvasinius išgyvenimus, pasireiškusius jaudinimusi, perdėtu jautrumu, sutrikusiu miegu, dirglumu, baime, elgesio pakitimu, bendravimo galimybių sumažėjimu – kaip nurodė L. V. atstovė pagal įstatymą, su pastarąja reikia kalbėti labai atsargiai, ji visko bijo, slepiasi, sunkiai bendrauja su klasės draugais, ypač berniukais (1 t. 39–43 b. l., 2 t., 91, 128–129 b. l.).

Įvertinusi minėtus kriterijus, kolegija nukentėjusiosios interesais pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo tenkina iš dalies ir priteisia nukentėjusiajai L. V. iš A. A. (B.) ir R. K. solidariai 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Dėl proceso išlaidų

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Kolegija pažymi, kad, priteisiant iš nuteistųjų nukentėjusiesiems išlaidas advokato darbui apmokėti apeliacinėje instancijoje, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-377/2009).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiosios L. V. atstovas advokatas A. Milašauskas pirmosios instancijos teismo prašė priteisti nukentėjusiajai patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Apeliaciniu skundu nukentėjusioji ir jos atstovė pagal įstatymą prašo priteisti nukentėjusiosios šalies patirtas proceso išlaidas.

Kolegija neturi pagrindo nesutikti su nukentėjusiosios ir jos atstovės pagal įstatymą skundo argumentu, kad dėl proceso išlaidų skundžiamame nuosprendyje teismas visiškai nepasisakė. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad išlaidos advokato paslaugoms apmokėti iš kaltinamojo gali būti priteisiamos tik tuomet, kai jis pripažįstamas kaltu, o ne išteisinamas, konstatuojama, kad apylinkės teismas pagrįstai nepriteisė iš išteisintųjų nukentėjusiajai šaliai jos turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Byloje esantis 2011 m. lapkričio 4 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. (duomenys neskelbtini) ir sąskaita už teisines paslaugas AM Nr. (duomenys neskelbtini) liudija, kad nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą S. V. už advokato A. Milašausko paslaugas – nukentėjusiosios atstovavimą, patarimą, kitas teisines paslaugas sumokėjo pastarajam 600 Lt (2 t., 116 b. l.); 2012 m. gegužės 10 d. mokėjimo nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini) ir sąskaita už teisines paslaugas AM Nr. (duomenys neskelbtini) liudija, kad S. V. sumokėjo advokatui A. Milašauskui 1200 Lt; apeliacinės instancijos teismui pateikta sąskaita už teisines paslaugas AM Nr. (duomenys neskelbtini) rodo, kad S. V. advokatui A. Milašauskui už konsultacijas ir atstovavimą teisme sumokėjo 1200 Lt, o 2012 m. spalio 11 d. mokėjimo nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad S. V. advokatui A. Milašauskui už teisines paslaugas sumokėjo 1300 Lt. Taigi, akivaizdu, kad nukentėjusiosios atstovė advokatui A. Milašauskui už jo paslaugas sumokėjo 4300 Lt. Esant tokioms aplinkybėms, iš A. A. (B.) ir R. K. nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą priteistina po 2150 Lt advokato paslaugoms apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendž i a:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

A. A. (B.) pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 233 straipsnio 3 dalį ir nuteisti ją laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams.

R. K. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 233 straipsnio 3 dalį ir nuteisti ją laisvės apribojimu 11 (vienuolikai) mėnesių.

Išaiškinti A. A. (B.) ir R. K., kad vengiant atlikti laisvės apribojimo bausmę, ši bausmė gali būti pakeista areštu pagal BK 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles.

Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros prokuroro nepilnametės nukentėjusiosios L. V. interesais pareikštą civilinį ieškinį tenkinti ir dalies ir priteisti nukentėjusiajai L. V. iš A. A. (B.) ir R. K. solidariai 3000 (tris tūkstančius) Lt neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti nukentėjusiosios L. V. atstovei pagal įstatymą S. V. iš A. A. (B.) ir R. K. po 2150 (du tūkstančius vieną šimtą penkiasdešimt) Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.