Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas E. Maškevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-107-417/2015

Teisėja I. Šeškauskienė Proceso Nr. 1-44-1-00076-2013-9 Procesinio sprendimo kategorijos 1.2.14.5.1.; 1.2.18.2.; 1.2.18.3.; 2.1.7.4.; 2.4.

2015 m. kovo 5 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Eduardo Maškevičiaus, teisėjų Dalios Kursevičienės, Remigijaus Preikšaičio, sekretoriaujant Jurgitai Dilienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios D. B. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. išteisinta pagal baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį dėl visų kaltinime inkriminuotų veikų padarymo Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – panaikinta nuosprendžiui įsiteisėjus. UAB „4finance“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M. buvo kaltinama tuo, kad neteisėtai įgijo ir laikė svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, neteisėtai inicijavo ir atliko kelias finansines operacijas, panaudodama svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis, bei apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, t. y. ji, iš anksto turėdama tikslą savo naudai įgyti svetimą turtą – pinigus, laikotarpiu nuo 2012 m. pradžios iki 2012 m. spalio 27 d., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, pasinaudodama D. B. patiklumu, gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), iš virtuvės kambaryje esančios virtuvinės spintelės paėmusi D. B. vardu išduotą banko elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis – vartotojo vardo ID, prisijungimo slaptažodį ir elektroninės bankininkystės PIN kodus, 2012 m. spalio 27 d. 10 val. 43 min., pasinaudodama šiais duomenimis bei kompiuteriu su internetiniu ryšiu, prisijungė prie UAB „4finance“ jau sukurto D. B. profilio internetinėje svetainėje www.smscredit.lt ir D. B. vardu be D. B. sutikimo pateikė paraišką 1000 litų paskolai gauti, o tą pačią dieną UAB „4finance“ pervedus 1000 litų į D. B. banko (duomenys neskelbtini), ji, neteisėtai pasinaudojusi svetima elektronine mokėjimo priemone, D. B. priklausančia elektronine banko mokėjimų kortele, bankomate H312/HB, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai atlikus finansinę operaciją, iš D. B. sąskaitos paėmė ir taip apgaule įgijo 500 litų, tokiu būdu padarydama nukentėjusiajai D. B. 500 litų turtinę žalą.

J. M. buvo kaltinama ir tuo, kad iš anksto turėdama tikslą savo naudai įgyti svetimą turtą – pinigus, laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 27 d. iki 2012 m. spalio 28 d., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, pasinaudodama D. B. patiklumu, gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), iš virtuvės kambaryje esančios virtuvinės spintelės paėmusi D. B. vardu išduotą banko elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis – vartotojo vardo ID, prisijungimo slaptažodį ir elektroninės bankininkystės PIN kodus, 2012 m. spalio 28 d. 09 val. 56 min., pasinaudodama šiais duomenimis bei kompiuteriu su internetiniu ryšiu, prisijungė prie UAB „4finance“ jau sukurto D. B. profilio internetinėje svetainėje www.smscredit.lt ir D. B. vardu be D. B. sutikimo pateikė paraišką 850 litų paskolos papildymui gauti, o tą pačią dieną UAB „4finance“ pervedus 850 litų į D. B. banko (duomenys neskelbtini), neteisėtai pasinaudodama D. B. vardu išduota banko elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenimis – vartotojo vardo ID, prisijungimo slaptažodžiu ir elektroninės bankininkystės PIN kodais, neteisėtai atliko finansinę operaciją, pervesdama iš nukentėjusiosios sąskaitos 1350 Lt į savo banko sąskaitą (duomenys neskelbtini), ir taip apgaule įgijo 1350 litų, tokiu būdu padarydama nukentėjusiajai D. B. 1350 litų turtinę žalą.

J. M. buvo kaltinama ir tuo, kad iš anksto turėdama tikslą savo naudai įgyti svetimą turtą – pinigus, laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 28 d. iki 2012 m. lapkričio 4 d., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, pasinaudodama D. B. patiklumu, gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), iš virtuvės kambaryje esančios virtuvinės spintelės paėmusi D. B. vardu išduotą banko elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis – vartotojo vardo ID, prisijungimo slaptažodį ir elektroninės bankininkystės PIN kodus, 2012 m. lapkričio 4 d. 12 val. 37 min., pasinaudodama šiais duomenimis bei kompiuteriu su internetiniu ryšiu, prisijungė prie UAB „4finance“ jau sukurto D. B. profilio internetinėje svetainėje www.vivus.lt, ir D. B. vardu be D. B. sutikimo pateikė paraišką 1500 litų paskolai gauti, o tą pačią dieną UAB „4finance“ pervedus 1500 litų į D. B. banko (duomenys neskelbtini), neteisėtai pasinaudodama D. B. vardu išduota banko elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenimis – vartotojo vardo ID, prisijungimo slaptažodžiu ir elektroninės bankininkystės PIN kodais, neteisėtai atliko finansinę operaciją, pervesdama iš nukentėjusiosios sąskaitos 1500 Lt į savo banko sąskaitą (duomenys neskelbtini), ir taip apgaule įgijo 1500 litų, tokiu būdu padarydama nukentėjusiajai D. B. 1500 litų turtinę žalą.

Atsikirtimu į nukentėjusiosios apeliacinį skundą išteisintoji J. M. teigia, kad skundžiamas Plungės rajono apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, teismo išvados atitinka faktines aplinkybes, nustatytas byloje, teismas tinkamai vertino įrodymus, nepadarė esminių BPK pažeidimų. Tvirtina, kad D. B. pateikdama skundą policijai siekia išvengti prievolių vykdymo kredito įmonėms. Pažymi, kad nukentėjusioji gyveno pas ją, ji ją visiškai išlaikė, jos abi planuodavo pirkinius, skaičiuodavo išlaidas bei pajamas, D. B. prašymu paimdavo pinigus ar sumokėdavo už prekes iš jos kortelės, jos iniciatyva pradėjo imti kreditus, o gautas pinigines lėšas abi kartu išleisdavo. Niekada nepiktnaudžiavo D. B. pasitikėjimu, D. B. jokių psichikos sutrikimų neturi, viską suvokė ir žinojo apie imamas visas paskolas.

Apeliaciniame teismo posėdyje prokurorė, išteisintoji, jos gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniame skunde nukentėjusioji nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl J. M. išteisinimo yra neteisėtas, nepagrįstas, teismas netinkamai vertino įrodymus, teismo padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, teismas neteisingai taikė įstatymą, neatskleidė išteisintosios tyčios kryptingumo. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentus neturi pagrindo sutikti. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 straipsnyje, įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas bei aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra. Ta aplinkybė, kad D. B. pateikiami faktai įvertinti kitaip, nei ji mano esant teisinga, nereiškia, kad šis vertinimas neatitinka tai reglamentuojančių LR BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog J. M. nepadarė nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, ir dėl šių veikų pastaroji pagrįstai išteisinta.

Teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, kad teismas neįsigilino ir neatskleidė J. M. tyčios turinio, dėl to neteisingai taikė įstatymą. Nagrinėjamu atveju išteisintajai inkriminuojamos veikos pagal BK 214 ir 215 straipsnius turi būti padarytos tiesiogine tyčia, t. y. kaltinamasis turi suvokti, kad jo atliekami minėtų straipsnių dispozicijoje aprašyti veiksmai yra neteisėti, ir norėti juos atlikti.

Nagrinėjamoje byloje laikantis BPK įtvirtintų įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais (BPK 301 str. 1 d.), teismas nustatė reikšmingas faktines aplinkybes, kad nuo 2008 m. pavasario D. B. pradėjo gyventi pas J. M.. J. M. visiškai išlaikė nukentėjusiąją ir jos mažametį vaiką, jais rūpinosi. Išteisintoji ir nukentėjusioji bendrai tvarkė ūkį, kartu planavo pajamas ir išlaidas, pirko abiem būtinus daiktus, už pirkinius visuomet atsiskaitydavo J. M.. Nukentėjusioji neneigia, kad leido J. M. naudotis banko kortele atsiskaitant už pirkinius. Nukentėjusioji D. B., nemokėdama naudotis jai banko suteiktais elektroninės bankininkystės duomenimis, leido J. M. jais naudotis atliekant finansines operacijas. Byloje nėra jokių duomenų, kad D. B. buvo įtikinėjama atiduoti savo elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis, kad buvo panaudota prieš ją apgaulė, siekiant juos gauti, priešingai, D. B. patvirtino, kad savo valia davė juos J. M. ir leido jais naudotis. J. M. nuolat naudojosi D. B. elektroninės bankininkystės duomenimis ir banko mokėjimo kortele, o nukentėjusioji, kol gyveno pas J. M., tam neprieštaravo. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad tarp nukentėjusiosios ir išteisintosios buvo susitarimas dėl šių duomenų naudojimo ir finansinių operacijų atlikimo, todėl pagrindo daryti išvadą, kad ji neteisėtai įgijo ir laikė D. B. elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis, neteisėtai atliko finansines operacijas, panaudodama D. B. elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis, nėra.

Taip pat atmestini apeliantės argumentai, kad ji nieko nežinojo apie jos vardu paimtus kreditus, nes teisiamojo posėdžio metu apklaustų kaip liudytojų G. M., V. T. parodymai, ikiteisminio tyrimo metu apklausto E. M. parodymai, kurie teisiamajame posėdyje buvo perskaityti, patvirtina faktą, kad nukentėjusioji žinojo apie imamus greituosius kreditus, ji kartu su išteisintąja skolindavo jiems lėšas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad išteisintosios J. M. veiksmuose, t. y. disponavimas D. B. suteiktais elektroninės bankininkystės duomenimis ir jos banko kortele, panaudojimas D. B. suteiktais duomenimis prisijungiant prie banko ir kreditų paėmimas, buvo atlikti esant D. B. sutikimui, todėl J. M. veiksmų negalima vertinti kaip neteisėtų. Tai, kad J. M. žinojo, jog elektroninės bankininkystės duomenys bei mokėjimo kortelė yra kito asmens – D. B. – nėra pagrindas J. M. veiksmus vertinti kaip neteisėtus, nes, kaip jau minėta, ji D. B. duomenis naudojo esant pastarosios žiniai ir pritarimui, todėl jos veiksmuose elektroninės bankininkystės duomenų panaudojimas ir kreditų paėmimas, kortelės naudojimas laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio mėn. iki 2012-11-04 nepripažintini nusikalstamais. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad teismas pagrįstai manė, jog J. M. veiksmuose nebuvo tyčios padaryti nusikalstamas veikas, numatytas BK 214 ir 215 straipsniuose.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, kad išteisintoji panaudojo apgaulę – prisistatydama kredito įmonėms ir pateikdama D. B. duomenis, suklaidino kredito įmones, o kredito įmonėms išdavus D. B. kreditus, J. M. persivedusi į savo sąskaitą pinigines lėšas, jas pasisavino, todėl jos veika turėjo būti kvalifikuota kaip sukčiavimas.

Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas – tai savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės panaikinimas ar jos išvengimas apgaule. Sukčiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra apgaulės panaudojimas, dėl to svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama, turtinė prievolė panaikinama ar išvengiama neteisėtai. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų, ir tokiu būdu privertimas jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui. Atkreiptinas dėmesys, kad apgaulė sukčiavime turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Sukčiavimą nuo civilinių deliktų skiria tai, jog civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, jie atitinka abiejų šalių tikrąją valią ir jais siekiama sukurti civilines teises ir pareigas, tuo tarpu sukčiavimo atveju (panaudojant apgaulę) turtas ar turtinė teisė įgyjama neteisėtai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal teismo nustatytas faktines aplinkybes, visų byloje surinktų įrodymų pagrindu pagrįstai pripažinta, jog J. M. nepanaudojo apgaulės prieš nukentėjusiąją ir savo naudai neįgijo svetimo turto. D. B. buvo davusi leidimą J. M. naudotis jos elektorinės bankininkystės duomenimis ir banko kortele, J. M. nuolat jais naudojosi, D. B. tokiems veiksmas neprieštaravo kelerius metus, kol gyveno pas J. M.. Tiek D. B., tiek J. M. sąskaitose buvusios lėšos buvo naudojamos abiejų poreikiams tenkinti. D. B. žinojo apie paimtus kreditus, gauti kreditai 1000 Lt, 1350 Lt, 1500 Lt laikotarpiu nuo 2012 m. pradžios iki 2012-11-04 taip pat buvo naudojami bendriems poreikiams tenkinti, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad J. M. veikė piktnaudžiaudama D. B. pasitikėjimu, slėpė paskolų paėmimą jos vardu. Teisėjų kolegijos nuomone, D. B. ir J. M., gyvendamos kartu ir tvarkydamos bendrai ūkį bei savo finansus, bendrai priėmė sprendimą paimti vartojimo kreditus, o gautas pinigines lėšas išleisdavo arba paskolindavo. Tokie nukentėjusiosios ir išteisintosios tarpusavio santykiai bei gyvenimo būdas abi jas tenkino. Nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad J. M. siekė įgyti svetimą turtą, priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad jos tikslas buvo gautas pinigines lėšas panaudoti bendrame ūkyje, nes, kaip minėta, J. M. visiškai išlaikė pas ją nuolat gyvenusią D. B. ir jos vaiką. Be to, svarbu ir tai, kad J. M. patvirtino, kad paimtas paskolas jos būtų grąžinusios kaip ir anksčiau. Taigi J. M. nesiekė iš anksto pasisavinti pinigines lėšas ir jų negrąžinti, kreditus ji būtų grąžinusi, taigi tyčios įgyti nukentėjusiajai kredito įstaigos išduotas pinigines lėšas nebuvo. Išteisintoji sutinka ir neneigia savo pareigos kartu su D. B. grąžinti skolintas lėšas, kurios buvo panaudotos abiejų jų poreikių tenkinimui, todėl tarp jų ir kredito bendrovių susiklostė civiliniai prievoliniai teisiniai santykiai. Apygardos teismas konstatuoja, kad J. M. veiksmuose nėra sukčiavimo požymių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jos veiksmų nekvalifikavo kaip sukčiavimo pagal BK 182 str. 1 d.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, J. M. pagrįstai išteisinta pagal jai inkriminuotas BK 214 str. 1 d., 215 str. ir 182 str. 1 d. nusikalstamas veikas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiosios D. B. apeliacinį skundą atmesti.