Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-10-21 · Administracinė byla Nr. I-2917-428/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-10-21
Bylos Nr.
I-2917-428/2016
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00586-2016-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolanta Medvedevienė
Pareiškėjas
J. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2917-428/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00586-2016-2Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 21 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Medvedevienė,sekretoriaujant Laurai Mukaitei,dalyvaujant pareiškėjui J. J.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde (b.l. 4) nurodė ir posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2014-06-10 iki 2015-04-24 periodiškai buvo laikomas Alytaus apskrities vyriausiajam policijos komisariato areštinėje (toliau ir Alytaus aps. VPK), kuriose jam nebuvo užtikrinta teisė į įstatymuose numatytą 5 kv.m. tenkančiam vienam asmeniui ploto normą. Kamerose buvo prasta ventiliacija, vasara būdavo karšta, kaupėsi pelėsis, buvo prastas apšvietimas. Kamerose buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, jame nebuvo užtikrinama pareiškėjo teisė į privatumą, kadangi sanitarinis mazgas buvo matomas kitiems asmenims, tuo metu kai pareiškėjas tuštindavosi. Tokiu būdu pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 800 Eur, prašo ją priteisti ji naudai iš atsakovo.

Atsiliepimas

Atsakovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b.l. 7-13) nurodė, jog šiuo metu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs naują teismų praktiką dėl minimalaus gyvenamojo ploto, turinčio tekti vienam asmeniui laikomam policijos areštinės kameroje, nustatymo, kurioje taikomas ne 3,6 kvadratinio metro, o 5 kvadratinių metrų ploto reikalavimas. Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pareiškėjo buvimo policijos areštinėje metu vadovavosi tuo metu buvusia aktualia teismų praktika ir galiojusiais teisės aktais, t.y. savo veiklą grindė ankstesne teismų praktika, pagal kurią buvo laikoma, kad minimalus gyvenamasis plotas, turintis tekti vienam asmeniui laikomam areštinės kameroje, turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kvadratinio metro, ir pagrįstai manė, jog nepažeidžia nei asmenų, laikomų areštinėje, įskaitant pareiškėjo, teisių, nei teisės aktų nuostatų. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog laikotarpiai, kai pareiškėjui areštinės kamerose tekęs gyvenamasis plotas neatitiko minimalaus 5 kvadratinių metrų ploto reikalavimo, atskirų laikotarpių bendra trukmė nesudaro pagrindo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, kadangi kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatytos visos viešosios atsakomybės sąlygos. Pareiškėjas privalo įrodyti ir turi būti nustatytos tokio masto pasekmės, kurios galėtų būti laikomos neturtine žala. Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog kamerose nebuvo užtikrinamos higienos normos, atsakovas nurodė, jog areštinė yra periodiškai tikrinama visuomenės sveikatos centro ir ginčo laikotarpiu atliktų patikrinimų metu, nebuvo nustatytos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, todėl atsakovo manymu pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra nepagrįstos ir atmestinos. Nurodė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesiskundė dėl galimai netinkamų areštinės kameroje buvusių higienos sąlygų. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo tinkamumo, atsakovas rėmėsi Higienos norma HN 37:2009, galiojusia nuo 2009 m. rugsėjo 29 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d., kurioje numatyta, jog policijos areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai turi būti atskirti tik pertvara nuo gyvenamosios paskirties ploto. Sanitariniai mazgai policijos areštinėse neturi būti įrengiami atskirose patalpose. Atsakovo manymu toks teisinis reglamentavimas nustatytas dėl pačių policijos areštinėje laikomų asmenų saugumo, kadangi kamerose neturi būti uždarų erdvių. Tad, Alytaus aps. VPK areštinės kamerose sanitariniai mazgai pagal teisės aktų reikalavimus yra atitverti pertvaromis ir įrengti kamerų kampuose. Atsižvelgiant į tai, sanitariniais mazgais besinaudojantys asmenys nėra tiesiogiai matomi nei kitiems toje pačioje kameroje kartu laikomiems asmenims, nei pareigūnams pro kamerų duryse esančius langelius, tad sanitariniais mazgais besinaudojančių asmenų privatumas policijos areštinėse yra užtikrinamas tiek, kiek yra objektyviai įmanoma. Atsakovas nurodė, jog tinkamą sanitarinių mazgų įrengimą patvirtina tiek areštinės patalpų planai, tiek ir minėti Alytaus visuomenės sveikatos centrų patikrinimo aktai. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje laikotarpiu nuo 2014-06-10 iki 2015-04-24.

Atsakovas patvirtino, kad pareiškėjas, nurodytu laikotarpiu Areštinėje buvo laikomas atskirais laikotarpiais nuo 2014-06-10 iki 2015-04-24.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz.,EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją).

Dėl skunde nurodytų aplinkybių, jog kamerose nebuvo užtikrinama teisė į minimalią ploto normą.

Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reglamentuoja Policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės). Pagal šių taisyklių 80 punktą, policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Iš Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pateiktų duomenų matyti, kad laikant pareiškėją Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerose, ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas: nuo 2014-06-10 iki 2014-06-15 ir 2014-06-17 kameroje Nr. 4 su dar trimis asmenimis ( 14,9 kv.m./4=3,73 kv.m.)? 2014-06-16 kameroje Nr. 4 su dar dviem asmenimis (14,9 kv.m./3=4,97 kv.m.); nuo 2014-09-24 iki 2014-10-01 kameroje Nr. 4 su dar trimis asmenimis (14,9 kv.m./4=3,73 kv.m.); 2014-12-02 iki 2014-12-03 kamerose Nr. 11 su dar dviem asmenimis (14,9 kv.m./3=4,97 kv.m.); nuo 2015-04-21 iki 2015-04-22 kameroje Nr. 10 su dar vienu asmeniu (14,9 kv.m./2=7,45 kv.m.); nuo 2015-04-22 iki 2015-04-24 kameroje Nr. 10 su dar dviem asmenimis (14,9 kv.m./3=4,97 kv.m.). Taigi, įvertinus byloje surinktus duomenis apie pareiškėjui kamerose tekusį plotą ginčo laikotarpiu, ir tai, kad atsakovas, nenurodė, kokį plotą nurodytame kameros plote sudaro sanitarinis mazgas, matyti, jog 17 parų pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į 5 kv. m. gyvenamąjį plotą.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog kameroje buvo prasta ventiliacija, vasara buvo karšta, grindyse kaupėsi pelėsis, buvo prastas apšvietimas.

Pareiškėjo buvimo Alytaus aps. VPK areštinėje metu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos normoje HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurio 21 punkte numatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai, ir, kartu su 22 punktu, įtvirtintas reikalavimas natūraliam ir dirbtiniam apšvietimui. Šios higienos normos 27 punkte buvo numatyta, kad policijos areštinės patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, 48 punkte - jog visos policijos areštinių patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs, langai ir durys sandarūs, patalpose ant sienų ir lubų paviršių neturi būti pelėsių.

Iš byloje pateiktų duomenų, t.y. visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b.l. 29-36), matyti, jog Alytaus visuomenės sveikatos centras 2014 ir 2015 metais vasaros metu yra atlikęs periodinius Alytaus aps. VPK areštinės patikrinimus. 2014-06-02 patikrinimo akte Nr. PA-131 ir 2015-06-10 patikrinimo akte Nr. PA-164 buvo konstatuota, kad kamerų apšvietimui naudojamos liuminescencinės lempos, kamerų grindys medinės, dažytos, kameros reguliariai valomos ir dezinfekuojamos atitinkamomis priemonėmis, vedamas patalpų valymo ir dezinfekavimo žurnalas, jokių Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta. Nė viename iš šių aktų nepasisakyta, kad Alytaus aps. VPK areštinės kamerose būtų buvęs pastebėtas pelėsis ar būtų buvę nustatytos palankios sąlygos jam atsirasti ir plisti. Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014-12-19 patikrinimo akte Nr. PA-385 nurodoma, kad kamerose ant sienų pelėsio nesimatė, kamerų grindys dažytos, dažai vietomis atsilupę, sienos išdažytos aliejiniais dažais, kai kur išrašinėtos, kameros tvarkingos, ir jokių minėtos higienos normos reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta. Atsakovas į byla pateikė 2014-05-27 naujų langų iš PVC profilio pagaminimo ir montavimo darbų sutartį Nr. 52-ST2-37 (b.l. 16-18), kurios pagrindu Alytaus aps. VPK areštinėje buvo atlikti rekonstrukcijos darbai ir nuo 2014-09-01 langai su matiniais stiklais pakeisti į langus su skaidriais stiklais. Atsižvelgiant į Higienos normos HN 37:2009 2 punktą, langų su matiniais stiklais buvimas iki rekonstrukcijos darbų nebuvo laikomas higienos normos reikalavimų pažeidimu, be to pareiškėjas, neturtinės žalos iš šios aplinkybės nekildina. Minėtų patikrinimo aktų išvados patvirtina, kad Alytaus aps. VPK areštinėje yra užtikrinamas tinkamas kamerų natūralus ir dirbtinis apšvietimas, kameros yra švarios ir tvarkingos, jose nėra pelėsio. Taip pat nėra jokių duomenų ir pats pareiškėjas nenurodė, jog dėl, jo tvirtinimu, netinkamų laikymo sąlygų jam būtų kilusios kokios nors neigiamos pasekmės. Taip pat, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis skundais į Alytaus aps. VPK areštinės administraciją, ar kitas kompetentingas įstaigas, dėl jam neužtikrinamų higienos normų areštinėje. Dėl patalpų vėdinimo, Higienos normos HN 37:2009 23 punktas numatyta, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog Alytaus aps. VPK areštinės kameros yra vėdinamos ne tik per langus, bet jose įrengtos ir paduodamosios ventiliacijos, o virš sanitarinio mazgo įrengtos ištraukiamosios ventiliacijos. Iš į bylą pateiktų patikrinimo aktų Nr. PA-131 ir Nr. PA-164 matyti, kad kameros yra vėdinamos per langus, yra įrengta ir paduodamoji ventiliacija. Remiantis byloje surinktais įrodymais, galima teigti, kad Alytaus apskrities areštinės kamerose įrengtos teisės aktų reikalavimus atitinkančios patalpų natūralios ir mechaninės ventiliacijos sistemos, sudarančios tinkamas sąlygas oro patekimui į kamerų patalpas bei jų vėdinimui ne tik vasaros, bet ir kitų sezonų metu. Todėl įvertinus, byloje atsakovo pateiktus įrodymus, paneigiančius pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kameroje buvusio prasto apšvietimo, pelėsio grindyse, netinkamo kamerų vėdinimo, pareiškėjo teiginiai dėl apšvietimo, pelėsio grindyse ir kamerų vėdinimo atmestini, kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog sanitarinis mazgas nebuvo privatus.

Pagal Lietuvos higienos normą HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punktą policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą (higienos norma galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.). Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Higienos normoje HN 134: 2015 nėra įtvirtinta sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimai areštinės patalpose.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog atliekant gamtinius reikalaus nebuvo privatumo, dėl to jis jautė didelį diskomfortą.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog sanitarinis mazgas yra įrengtas tinkamai, kadangi sanitarinis mazgas buvo atitvertas nuo likusios kameros pertvara.

Atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nebuvo pilnai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams. Pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau- EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009-03 12 sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį. Kaip minėta, iš atsakovo atsiliepime nurodytų aplinkybių ir pateikto areštinės plano (b.l. 14-15) matyti, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovės pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Dėl šių priežasčių teismas pripažįsta, jog visą ginčo laikotarpį, t.y. 17 parų, buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą.

Dėl pablogėjusios sveikatos.

Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis, dėl emocinių išgyvenimų, sukrėtimų. Taip pat, byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo.

Atsižvelgus į byloje surinktus duomenis, sutinkamai su tuo, kad Areštinėje teisės aktų reikalavimus atitinkančių ploto ir privatumo sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti institucijos veiksmai –nesudarymas sąlygų atlikti gamtinius reikalus privačiai, neužtikrinta teisė į 5 kv.m. gyvenamąjį plotą; 2) žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytu jam padarytos neturtinės žalos dydžio vertinimu pažymėtina, jog CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pažymėtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t.t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Apibendrindamas išvardintų nuostatų visumą teismas pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis gydymo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį turi būti atsižvelgiama į įvairias pirmiau nurodytas aplinkybes.

Vertinant pareiškėjui priteistiną neturtinę žalą visų pirma pabrėžtina, jog atsižvelgus į pareiškėjo laikymo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę ir į kitus pareiškėjui nepagrįstai sukeltus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 150 Eur.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. d. H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo J. J., a.k. (duomenys neskelbtini) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui J. J., a.k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolanta Medvedevienė