Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Viktoro Kažio ir Svajūno Knizlerio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo M. Š. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir nuteistas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.

Iš nuteistojo M. Š. priteisti 95 465,86 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos nukentėjusiojo A. D. gydymo išlaidoms padengti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Š. nuteistas už tai, kad 2012 m. birželio 2 d., apie 3.15 val., naktiniame klube „(duomenys neskelbtini)“, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), dėl aiškaus žmogaus ir visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, įžūliais tyčiniais veiksmais, siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, panaudodamas kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį – neva nukentėjusysis A. D. šokių aikštelėje šoko per arti jo, dėl chuliganiškų paskatų, tyčia sudavė A. D. du smūgius dešinės rankos kumščiu į galvos kairę pusę ir vieną smūgį kairės rankos kumščiu į veidą, dėl ko nukentėjusysis nukrito ir pakaušiu trenkėsi į grindis, tuo padarė A. D. sunkią galvos smegenų traumą, pasireiškusią kaukolės skliauto, kairio momenkaulio, pakaušio ir pamato kaulų lūžimais, galvos smegenų sumušimais, kraujo išlajomis po voratinkliniu ir kietuoju smegenų dangalais, tokiais veiksmais tyčia dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė A. D. sveikatą.

Nuteistasis tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar jo veiksmuose yra jam inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymis – kaltė, neįvertino visų objektyviais bylos duomenimis nustatytų faktinių aplinkybių, dėl to padarė netinkamas išvadas. Nurodo, jog viso proceso metu jis nuosekliai tvirtino neturėjęs jokio ketinimo demonstruoti visuomenės negerbimą, priešpastatyti save visuomenei, niekinti ją. Tvirtina, kad visi jam inkriminuoti o vakaro veiksmai, dėl kurių nuoširdžiai gailisi, buvo skirti vienam konkrečiam asmeniui – nukentėjusiajam A. D., prieš kurį fizinį smurtą panaudojo kilus tarpusavio konfliktui.

Nuteistasis nurodo, kad teismas padarė faktinių aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad jis smurtu reagavo dėl to, jog nukentėjusysis nesutiko pasitraukti. Tačiau faktinės aplinkybės, kurias nuteistasis išsamiai aptaria, tvirtina, kad iš tiesų taip netinkamai jis sureagavo jam ir nukentėjusiajam apsižodžiavus ir objektyviai pajutus fizinę grėsmę, dėl to šis konfliktas jau buvo tapęs asmeniniu. Nuteistasis pažymi, jog be vaizdo įrašo, šias aplinkybes patvirtina jo paties, liudytojo K. G., A. A., V. K., iš dalies ir paties nukentėjusiojo A. D. parodymai.

Nuteistasis teigia, kad jo vidinė paskata (motyvas), dėl kurios jis panaudojo smurtą, buvo atsakas į subjektyviai suvoktą asmeninį įžeidimą, fizinę grėsmę. Pažymi, jog fizinę jėgą jis panaudojo prieš konkretų jį įžeidusį ir grėsmę kėlusį, o ne prieš atsitiktinį asmenį, iki konflikto viešosios tvarkos jis nepažeidė, bendravo taikiai ir ramiai, neieškojo priežasčių prikibti prie kitų klubo lankytojų, nebuvo konfliktinės situacijos iniciatorius. Nuteistasis tvirtina, kad fizinio smurto veiksmai buvo panaudoti kaip asmeninio tarpusavio konflikto pasekmė, o vidinė paskata nebuvo susijusi su visuomenės negerbimu, jos narių niekinimu ir savęs aukštinimu, ir tai leidžia daryti išvadą, kad jo padaryta veika negali būti kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Nuteistojo nuomone, teismas, neįvertinęs, ar nėra pagrindo taikyti BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, paskyrė jam per griežtą bausmę, todėl teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Tvirtina, kad nagrinėjamu atveju yra visos BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos švelnesnei nei įstatymo numatytai bausmei paskirti. Be žalos atlyginimo nukentėjusiajam, teismas nuteistojo vertinimu, turėjo pagrindą nustatyti ir kitas jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad į nusikaltimo padarymo vietą jis atvyko savo noru ir pranešė apie nusikalstamą veiką, taip pat prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi ir padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams ją išsiaiškinti (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Nuteistasis pažymi, kad 2013 m. spalio 15 d. sudarė sutartį su Teritorine ligonių kasa ir moka reguliarias įmokas, o kadangi dirba, turi realią galimybę atlyginti šio civilinio ieškovo pareikštą civilinį ieškinį.

Nuteistasis teigia, kad jo padaryto nusikaltimo pavojingumas, palyginus jį su rūšiniu sunkaus sveikatos sutrikdymo pavojingumu, yra mažesnis. Nuteistasis pažymi, jog yra jauno amžiaus, neteistas, dirba, charakterizuojamas teigiamai, susitaikė su nukentėjusiuoju, atlygino jo pajamoms gana ženklią turtinę žalą – 25 000 Lt, palaiko glaudžius ryšius su savo šeima, gyvena ir kuria socialinėje aplinkoje, kuri neskatina nusikalsti, jo padarytoje nusikalstamoje veikoje nėra tiesioginės tyčios, todėl ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė produktyviausiame, kūrybiškiausiame gyvenimo etape gali sugriauti jo likimą, neužtikrins teisingumo principo įgyvendinimo.

Nuteistasis taip pat nurodo, kad byloje esantys vaizdo įrašai ir kiti bylos duomenys dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės yra prieštaringi ir šis prieštaravimas nėra pašalintas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis M. Š. ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. Š. apeliacinis skundas tenkinamas dalinai.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, kolegijos nuomone, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės pagrindė ne samprotavimais ar prielaidomis, o byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, kolegijos nuomone, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai, kuriais teismas pagrindė nuteistojo kaltę, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą mano, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir nešališkai ištyrė nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes.

Apeliantas skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nusikalstama veika buvo padaryta dėl chuliganiškų paskatų ir kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Nuteistasis M. Š. nurodo, kad nusikaltimo padarymo motyvas buvo atsakas į objektyviai suvoktą asmeninį įžeidimą ir fizinę grėsmę, nes kai pasakė pastabą A. D., jog šokiams skirta pakyla yra per maža ir jie visi netelpa, nukentėjusysis pradėjo grėsmingai artintis link jo ir tai jis suprato kaip iškilusią grėsmę, nuo kurios gynėsi, suduodamas kelis smūgius A. D. į galvą. Dėl šių aplinkybių, apelianto nuomone, turi būti pašalinta veiką kvalifikuojanti aplinkybė – chuliganiškos paskatos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir apelianto padarytą nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje chuliganiškos paskatos konstatuojamos tada, kai veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomenės tvarkai, siekiama priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Chuliganiškų paskatų buvimą apelianto veikoje pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad nagrinėjamu atveju apeliantas ir nukentėjusysis iki įvykio vienas kito nepažinojo, jokie santykiai tarp jų nebuvo susiklostę. Smūgiai į galvą nukentėjusiajam A. D. buvo suduoti dėl to, kad jis pradėjo šokti per arti M. Š. ir į jo reikalavimą pasitraukti nereagavo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo peržiūrėtas vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kad ant pakylos šokti kelioms poroms buvo ankšta, taip pat, kaip M. Š. palinkęs prie A. D., galimai jam kažką sako, po to tempia jį už rankos, tačiau pastarasis toliau lieka ant pakylos. Po kelių sekundžių M. Š. suduoda dešine ranka du ir kaire ranka vieną smūgį A. D., po ko pastarasis pargriūna ant grindų. Nukentėjusysis A. D. teisiamajame posėdyje parodė, kad M. Š. jam liepė pasitraukti toliau, jam kažką jis atsakė, šoko toliau ir tuo metu pajuto smūgį į galvą. Liudytojai K. G., V. B., A. A. ir Ž. R. teisme taip pat parodė, kad M. Š. su A. D. pasikeitė keliomis frazėmis dėl vietos ant pakylos, po ko apeliantas sudavė šiam smūgius ranka į galvą. Šie įrodymai paneigia apeliaciniame skunde išdėstytą gynybinę versiją, kad nukentėjusiajam į galvą suduoti smūgiai buvo objektyviai suvokto agresyvaus A. D. elgesio pasekmė. Pirmosios instancijos teismas betarpiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir padarė jais pagrįstą bei objektyvią išvadą, kad negalima laikyti pateisinama priežastimi vartoti smurtą vien dėl to, kad A. D. atsisakė pasitraukti toliau. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pilnai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. Š. pilnai suvokė savo veiksmų neteisėtumą, jų chuliganišką esmę, kad pasinaudodamas mažareikšme dingstimi, pademonstruotų savo viršenybę prieš A. D., suduotų jam stiprius smūgius į galvą, sukėlusius sunkias pasekmes – gyvybei pavojingą sunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino įrodytomis aplinkybes, kad įvykis buvo 2012 m. birželio 2 d., 3 val. 15 min., nors vaizdo įraše, kuris pridėtas prie bylos ir teisme buvo ištirtas matyti, kad galimas įvykis užfiksuotas laikotarpiu nuo 04.25 val. iki 04.43 val. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo peržiūrėtas vaizdo įrašas kompaktinėje plokštelėje, kuriame buvo užfiksuotas klubo „(duomenys neskelbtini)“ salės, kurioje matyti šokių aikštelės ir baro aplinka. Įraše veikiantis laikrodis užfiksavo, kad laikotarpiu nuo 04.27 val. iki 04.30 val. šokių aikštelėje buvo M. Š., kuris sudavė kelis smūgius nukentėjusiajam A. D. į galvą ir pastarasis nukrito. Iš byloje esančio 2012 m. birželio 2 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad 2012-06-02 d., 04.01 val. iš gydymo įstaigos gautas pranešimas, kad iš klubo „(duomenys neskelbtini)“ pristatytas sužalotas A. D. ( t.1, b.l. 1 ). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoju buvo apklaustas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“ direktorius D. J., kuris parodė, kad vaizdo įrašas tikriausiai buvo netikslus, o paklaida galėjo būti apie vieną valandą dėl elektros išjungimo ir kitų aplinkybių. Tai įvyko dėl to, kad atsakingas specialistas vaizdo kameros laiko nebuvo sureguliavęs. Įvertinusi byloje surinktus bei papildomai ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamame nuosprendyje įvykio laikas – apie 3 val.15 min. - yra nurodytas teisingai, o dėl vaizdo kameros laikrodžio nesureguliavimo, minėtas laikas buvo rodomas netiksliai.

Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad nukentėjusiajam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, nes jam buvo konstatuota sunki galvos smegenų trauma, kuri įvyko dėl M. Š. suduotų trijų smūgių į galvos sritį. Tarp nuteistojo M. Š. veiksmų ir atsiradusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nuosprendyje netiksliai nurodė atsiradusias sužalojimo pasekmes yra nepagrįsti. BK 135 straipsnio 1 dalies dispozicijoje yra numatyta, kad sunkus sveikatos sutrikdymas yra tada, kai toks sveikatos sutrikdymas realiai gresia gyvybei, o M. Š. suduoti smūgiai A. D. ir sukėlė tokias pasekmes. Kadangi nusikalstama veika padaryta dėl chuliganiškų paskatų, ji pagrįstai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad bausmė yra per griežta ir neteisinga, nes pirmosios instancijos teismas nevertino ar nėra pagrindo taikyti 62 straipsnio 1 dalies ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, skirdamas bausmę apeliantui už padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad M. Š. atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą ir iš kaltinimo pašalino atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas neblaivus. Taip pat teismas įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, M. Š. asmenybę. Nors skunde akcentuojamas žalos atlyginimo klausimas, tačiau skirdamas bausmę, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę įvertino. Prašydamas taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jis pats savo noru atvyko ir pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailėjosi. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tik iš dalies sutinka su šiais argumentais ir daro išvadą, kad skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų, bei skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Byloje yra M. Š. prisipažinimas, iš kurio turinio galima spręsti, kad jis pats atvyko į policiją ir pripažino naktiniame klube sužalojęs nukentėjusįjį. BK 62 straipsnio 1 dalyje numatyta lengvinanti aplinkybė yra nustatoma remiantis ištirtų įrodymų visuma. Nors M. Š. ir pripažino vartojęs smurtą prieš nukentėjusįjį, tačiau iš dalies bandė pateisinti savo veiksmus A. D. agresyviu elgesiu, t.y. neigė veikęs iš chuliganiškų paskatų, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus ir pati atlikusi papildomą įrodymų tyrimą padarė išvadą, kad apelianto veika buvo kvalifikuota tinkamai. Kadangi nėra nustatytos bent dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir nėra papildomų BK 62 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų, nėra pagrindo taikyti šį nuteistojo teisinę padėtį švelninantį baudžiamąjį įstatymą.

Apeliaciniu skundu taip pat prašoma taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties ( BK 1 straipsnis ) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra ( proporcija ). Iš esmės BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas (švelnesnės bausmės paskyrimas) turėtų būti grindžiamas išimtinėmis aplinkybėmis. Teismų praktikoje nustatyta, kad, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytas bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinė byla Nr. 2K-7-45/2007). Iš šioje baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų M. Š. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, šioje baudžiamojoje byloje nėra.

Vis tiktai teisėjų kolegijos nuomone, skirdamas ketverių metų laisvės atėmimo bausmę M. Š., pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į apelianto jauną amžių, į tai, kad jis anksčiau neteistas, vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Atsižvelgus į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų visumą, galima daryti išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti paskiriant M. Š. BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą minimalią dviejų metų laisvės atėmimo bausmę. Remiantis šiais motyvais, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės ( BPK 328 straipsnio 2 punktas ).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį pakeisti.

Sumažinti M. Š. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte paskirtą bausmę iki 2 ( dvejų ) metų laisvės atėmimo, ją atliekant pataisos namuose.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.