Panevėžio apygardos teismo nutartis

2018-07-05 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-158-581/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-07-05
Bylos Nr.
1A-158-581/2018
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-45831-17-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jolanta Raščiuvienė, Valdas Ciesiūnas, Donatas Jatužis
Nuteistasis
M. R.
Advokatai
Dovilė Baniulė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-158-581/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-45831-17-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.10.1.;1.2.14.1.2.;1.1.4.2.;2.4.6.1. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. liepos 5 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Donato Jatužio, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei,dalyvaujant prokurorei Reginai Tamelienei,nuteistojo M. R. (M. R.) gynėjai advokatei Dovilei Baniulei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. R. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2018 m. balandžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo M. R. nuteistas pagal:

- Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;

- BK 22 straipsnio 1 dalį 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams vienam mėnesiui.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir M. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas vieneriems metams vienam mėnesiui.

Laisvės atėmimo bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu M. R. išteisintas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 214 straipsnio 1 dalį (dvi veikos), 215 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. M. R. nuteistas už tai, kad jis tyčia sugadino svetimą turtą ir pasikėsino įvykdyti vagystę iš automobilio, o būtent: 2017 m. rugsėjo 9 d. apie 10.30 val. išdaužė, (duomenys neskelbtini), stovėjusio automobilio „Volvo XC70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio L. L., dešinės pusės keleivio durelių stiklą, kainuojantį 300 Eur, pasikėsino įsibrauti į šį automobilį ir iš jo pagrobti L. L. tyrimo metu nenustatytos vertės daiktus, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes jam sutrukdė nukentėjusioji L. L., sugrįžusi prie savo automobilio.

Šalies argumentai

2. M. R. apeliaciniu skundu prašo jį išteisinti, nepadarius veikų, numatytų BK 187 straipsnio 1 dalyje, BK 22 straipsnio 1 dalyje 178 straipsnio 2 dalyje. Apeliantas skunde nurodo:

2.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, vadovavosi vien nukentėjusiosios L. L. parodymais, kurie prieštarauja vieni kitiems. Pirminiuose parodymuose L. L. teigė, kad matė jaunuolį, 15 metų amžiaus, žemo ūgio - maždaug 160 cm, su smėlio spalvos kepure, kuris daužė jos automobilio stiklą. Ikiteisminio tyrimo metu jis prašė tyrėjo atlikti atpažinimo procedūrą jam pačiam dalyvaujant, tačiau tyrėjas su tuo nesutiko. Atpažinimas buvo atliktas pagal nuotraukas, jo metu nei jis (M. R.), nei jo gynėjas nedalyvavo, kaip atpažinimas vyko, jam nėra žinoma. Teismo posėdžio metu L. L. jį atpažino pagal ūgį, plaukų spalvą, akis, tačiau pirmoje apklausoje apibūdino jį visiškai kitaip. L. L. sakė, kad atpažino jį iš plaukų spalvos, tačiau pirminiuose parodymuose nurodė, kad jis buvo su kepure, taip pat neatitinka nei jo ūgis, amžius, be to jo plaukai yra ne šviesūs, o tamsiai rudos spalvos. Mano, kad teisiamojo posėdžio metu L. L. jį atpažino tik dėl to, kad jis buvo vienintelis žmogus salėje su antrankiais ir neturėjo daugiau pasirinkimo, taip nukentėjusioji norėjo atgautus pinigus už sugadintą stiklą. Teismo posėdžio metu ji buvo su akiniais, o nusikaltimo padarymo metu – be, todėl gali klysti.

2.2. Byloje nėra jokių įrodymų, kad iš automobilio buvo pasikėsinta pagrobti turtą. Nukentėjusioji pati teigė, kad automobilyje nebuvo jokių daiktų, o langai nebuvo tamsinti.

3. Teismo posėdžio metu M. R. gynėja prašė skundą tenkinti, o prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6. Apeliaciniame skunde ginčijama M. R. kaltė dėl BK 187 straipsnio 1 dalyje, BK 22 straipsnio 1 dalyje BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo, teigiant, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog būtent M. R. padarė minėtas nusikalstamas veikas.

7. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad M. R. pirmosios instancijos teismo pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas pagrįstai. Byloje esančių ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog nukentėjusiosios L. L. automobilio stiklą sudaužė, pasikėsino įsibrauti į jos automobilį bei pagrobti jame buvusius daiktus būtent M. R., pakanka.

8. Skunde nuteistasis M. R. nurodo, kad jis nukentėjusiosios turto negadino ir nesikėsino pagrobti jos automobilyje buvusių daiktų, įvykio vietoje jo nebuvo. Teigia, jog nepagrįstai pirmosios instancijos teismas išvadas dėl jo kaltės grindė vien tik nukentėjusiosios L. L. parodymais, kurie buvo prieštaringi, nenuoseklūs, o jokių kitų duomenų, patvirtinančių jo kaltumą, byloje nėra. Tai pat nurodo, kad nukentėjusioji suklydo jį atpažindama kaip asmenį, daužiusį jos automobilio stiklą - nukentėjusiosios pirminiai paaiškinimai ir parodymai duoti vėlesnių apklausų bei teisiamojo posėdžio metu apie asmenį daužiusį jos automobilio stiklą esmingai skyrėsi pagal nukentėjusiosios įvardytus asmens, daužiusio jos automobilio stiklą požymius - amžių, ūgį, plaukų spalvą. Taip pat nukentėjusios nurodomi asmens požymiai neatitinka jį (apeliantą) apibūdinančių požymių.

9. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas, ginčydamas savo kaltę, apeliaciniame skunde iš esmės kartoja tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs visus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, motyvuotai nuteistojo argumentus ir jo gynybinę versiją atmetė. Apylinkės teismas išsamiai išanalizavo nukentėjusiosios L. L. parodymus, kuriuos ji davė ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, juos sugretino tiek tarpusavyje, tiek su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir sprendė, kad jie yra patikimi bei kartu su kitais byloje esančiais įrodymais pagrindžiantys M. R. kaltę padarius minėtas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą išanalizavęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir sprendimu dėl M. R. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 187 straipsnio 1 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį BK 178 straipsnio 2 dalį, nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra teisinio pagrindo.

10. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusioji L. L. pirminiame - 2017 m. rugsėjo 12 d., protokole - pareiškime nurodė, kad 2017-09-09 apie 10.30 val. grybaudama miške išgirdo, kaip suveikė jos automobilio „Volvo XC70“ singnalizacija ir pribėgusi arčiau pamatė, kaip tamsiai apsirengęs vaikinas daužo jos automobilio kairės pusės keleivio priekinį stiklą, ją pamatęs, vaikinas pasišalino (1 t., b. l. 157). Tą pačią dieną duotose parodymuose L. L. nurodė, kad 2017 m. rugsėjo 12 d., (duomenys neskelbtini) pastebėjo vaikiną, kuris buvo panašiai apsirengęs, kaip ir vaikinas, kuris 2017 m. rugsėjo 9 d. apgadino jos automobilio „Volvo XC70“ stiklą. Įsidėmėjo, kad vaikinas neaukšto ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, šviesių plaukų; taip pat parodė, jog įvykio dieną vaikinas buvo tamsiai apsirengęs, ant galvos užsidėjęs vasarinę kepurę su snapeliu, apie 15 metų amžiaus (1 t., b. l. 171). Vėliau tyrimo metu vykusių apklausų metu (2017-09-25, 2017-10-17) nukentėjusioji L. L. tikslino įvykio aplinkybes išsamiau apibūdindama asmenį, daužiusį jos automobilio stiklą, t. y. nurodė, kad jis vilkėjo juodos spalvos sportines kelnes, juodą striukę su dvejomis baltomis juostomis priekyje, smėlio spalvos kepurę su snapeliu; vaikinas buvo neaukšto ūgio, apie 160 cm, apie 15 metų amžiaus, įvykio metu jį matė apie 10 metrų atstumu (1 t., b. l. 174, 177-178). Iš 2017 m. spalio 12 d. asmens parodymų atpažinti pagal nuotrauką protokolą matyti, kad iš šešių pateiktų asmenų nuotaukų L. L. atpažino M. R. kaip asmenį, daužiusį jos automobilio stiklą bei vėliau - 2017 m. rugsėjo 12 d,. matytą (duomenys neskelbtini); nurodė, kad atpažįsta asmenį pagal apvalią veido formą, šviesius plaukus, taip pat iš aprangos (1 t., b. l. 192-193). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu L. L. nurodė analogiškas aplinkybes kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino, kad atpažįsta M. R. kaip asmenį, kuris išdaužė jos automobilio stiklą ir vėliau matytą (duomenys neskelbtini). M. R. atpažino pagal veido bruožus, plaukus, ūgį, kūno sudėjimą (2 t., b. l. 196).

11. Įvertinus aukščiau aptartus viso proceso metu duotus nukentėjusiosios L. L. parodymus, teisėjų kolegijai abejonių dėl jų patikimumo nekyla. Kaip matyti, nukentėjusioji įvykio metu matė ir įsidėmėjo asmenį, kuris daužė jos automobilio stiklą, ir pamatęs ją, iš įvykio vietos pabėgo, vėliau po įvykio tą patį asmenį nukentėjusioji pamatė (duomenys neskelbtini), atpažino iš aprangos ir jį įsidėmėjo, įsiminė jo bruožus, nufotografavo, o nuotraukas pateikė pareigūnams. Taip pat vėliau iš pateiktų šešių asmenų nuotraukų pagal veido bruožus, apvalią veido formą, plaukus, aprangą atpažino būtent M. R., t. y. atpažino pagal tuos bruožus, kuriuos nurodė savo pirminiuose parodymuose.

12. Apeliantas skunde visiškai nepagrįstai kelia abejones dėl ikiteisminio tyrimo metu atlikto procesinio veiksmo - asmens atpažinimo pagal nuotraukas, teisėtumo, nurodydamas, kad jam nėra žinoma, kaip vyko atpažinimas, nes nei jis, nei jo gynėjas minėtame procesiniame veiksme nedalyvavo. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad asmens parodymas atpažinti pagal jo nuotrauką buvo atliktas vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 179, 191, 192 ir 195 straipsniuose nustatyta tvarka. Pagal BPK 191 straipsnį, apklausto asmens parodymams apie tam tikrą asmenį, daiktą ar kitokį objektą patikrinti gali būti atliekamas parodymas atpažinti. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, daiktą ar kitokį objektą, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį, daiktą ar kitokį objektą. Asmens parodymo atpažinti tvarka nustatyta BPK 192 straipsnyje. BPK 192 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Ji parodoma kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis. Akivaizdu, jog nurodytų reikalavimų buvo laikytasi. 2017 m. spalio 12 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuota, kad nukentėjusiajai L. L. buvo parodytos šešių asmenų nuotraukos ir iš jų pasiūlyta atpažinti asmenį, apie kurį ji yra davusi parodymus. Kaip matyti iš bylos duomenų, L. L. 2017 m. rugsėjo 12 d. protokole – pareiškime, taip pat vėliau – 2017 m. rugsėjo 12 d., 2017 m. rugsėjo 25 d. apklausta kaip liudytoja apibūdino asmenį, kuris daužė jos automobilio stiklą (neaukšto ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, šviesių plaukų, vilkėjo juodos splavos sportines kelnes, juodą striukę su dvejomis baltomis juostomis priekyje, smėlio spalvos kepurę ir kt.). Pagal BPK 195 straipsnio 2 dalį, parodžius atpažįstančiam asmeniui parinktą asmenų, daiktų ar kitų objektų grupę, pasiūloma nurodyti asmenį, daiktą ar kitą objektą, apie kurį jis davė parodymus; pagal to paties straipsnio 3 dalį, jeigu atpažįstantis asmuo nurodo vieną iš parodytų asmenų, daiktų ar kitų objektų, jam pasiūloma paaiškinti, pagal kokias žymes ar ypatybes jis tą asmenį, daiktą ar kitą objektą pažino. Asmens parodymo atpažinti metu nukentėjusioji L. L. nurodė, kad jos automobilio stiklą daužiusį asmenį (M. R.) atpažįsta pagal apvalią veido formą, šviesius plaukus, iš aprangos.

13. Visi aukščiau paminėti duomenys leidžia spręsti, kad nagrinėjamoje byloje asmens atpažinimas pagal nuotraukas buvo atliktas laikantis visų aukščiau aptartų baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų reikalavimų. Aplinkybė, kad šio procesinio veiksmo atlikimo metu nedalyvavo M. R. ar jo gynėjas, priešingai nei skunde teigia apeliantas, nėra pagrindas abejoti jo teisėtumu, nes įstatyme nėra numatyta, jog asmens parodymų atpažinti pagal nuotrauką atlikimo metu įtariamojo ar jo gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Esant paminėtoms aplinkybėms, pripažįstama, kad parodymų atpažinti pagal nuotaukas metu gauti ir užfiksuoti duomenys buvo gauti teisėtu būdu ir laikytini įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus.

14. Be to, kad nukentėjusioji L. L. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu kategoriškai tvirtino, kad nuteistasis M. R. yra būtent tas asmuo, kurį ji 10 metrų atstumu matė daužantį jos automobilio stiklą, nurodė, kad atpažįsta jį pagal veido bruožus, plaukus, ūgį, kūno sudėjimą, aprangą.

15. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo netikėti viso proceso metu duotais nukentėjusiosios L. L. parodymais, nes ji nuosekliai teigė, kad jos automobilio stiklą daužė M. R., ir nurodė požymius, pagal kuriuos jį atpažįsta. Nors M. R. teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusios įvardyti asmens, daužiusio jos automobilio stiklą, požymiai – amžius, ūgis, plaukų spalva - neatitinka jį apibūdinančių požymių, t. y. jis nėra 160 cm ūgio, 15 metų amžiaus, šviesių plaukų, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad asmenį atpažįstantis asmuo ne visada gali nurodyti ir apibūdinti tikslius individualius atpažintino asmens požymius, be to, tokių duomenų kaip asmens amžius, ūgis netikslus įvardinimas nėra pagrindas abejoti asmens atpažinimo patikimumu, nes tokie duomenys yra subjektyvaus pobūdžio. Šiuo atveju, vertinant nukentėjusiosios pirminius ir vėliau duotus parodymus, jokių esminių prieštaravimų tarp jų nenustatyta, nukentėjusiosioji aiškiai viso proceso metu nurodė, kad M. R. atpažino iš jo bendrų bruožų - veido formos, plaukų, kūno sudėjimo, aprangos.

16. Esant nurodytoms aplinkybės, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė M. R. versiją, kad įvykio vietoje jo nebuvo ir aptariamų veikų jis nepadarė, teisingai nukentėjusiosios L. L. parodymus vertino kaip patikimus, nuoseklius, išsamius ir pagrindžiančius M. R. kaltę. Teisus apeliantas nurodydamas, kad šioje byloje esminiai jo kaltę pagrindžiantys įrodymai yra nukentėjusiosios L. L. parodymai, tačiau pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti vien tik nukentėjusiojo parodymais, jei nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, logiški, atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes, kas nagrinėjamu atveju ir yra nustatyta. Duomenų, kad nukentėjusioji turėtų tikslą apkalbėti M. R., byloje nėra, iki įvykio nukentėjusioji M. R. nepažinojo, o M. R. nurodomas argumentas, kad nukentėjusioji jį apkalba siekdama atgauti pinigus už sugadintą automobilio stiklą niekuo nepagrįstas, juolab, kad nukentėjusioji civilinio ieškinio byloje nereiškė.

17. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta ir tai, kad M. R. priklausantis mobiliojo ryšio abonentas Nr. (duomenys neskelbtini) įvykio dieną - 2017 m. rugsėjo 9 d. 10.29 val. veikė AB „Telia“ celių veikimo ribose 790C, (duomenys neskelbtini) ir 615B, (duomenys neskelbtini), t. y. toje (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės teritorijoje, kurioje buvo padarytos nusikalstamos veikos (2 t., b. l. 31, 48). Iš 2017 m. rugsėjo 12 d. įvykio vietos apžiūros protokolo ir jo priedų, fotolentelių matyti, kad buvo apžiūrėtas nukentėjusiosios automobilis „Volvo XC70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūros metu nustatyta, kad yra išdaužtas dešinės pusės priekinis automobilio stiklas (1 t., b. l. 163-167). Nukentėjusiajai dėl sugadino turto padaryta 300 Eur žala.

18. Visi aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, kad M. R. tyčia sugadino svetimą – L. L. priklausantį turtą – sudaužė jai priklausančio automobilio „Volvo XC70“ dešinės pusės keleivio durelių stiklą, kurio vertė 300 Eur ir pasikėsino įsibrauti į automobilį bei pagrobti jame buvusius daiktus, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Kaip nustatyta iš nukentėjusiosios parodymų, įvykio dieną ji savo automobilį pasistatė šalia kelio (duomenys neskelbtini), užrakino ir nuėjo grybauti. Byloje esantys ir aukščiau aptarti duomenys leidžia spręsti, kad M. R., įvertinęs paminėtą situaciją – t. y. kad nukentėjusiosios automobilis yra paliktas be priežiūros nuošalioje vietoje, daužydamas automobilio stiklą, tokiu būdu siekė įsibrauti į automobilį ir pagrobti jame buvusius daiktus, tačiau, kaip nustatyta bylos duomenimis, bedaužant automobilio stiklą, jį pastebėjo nukentėjusioji, kuri, išgirdusi veikiančią automobilio signalizaciją, bėgo link savo automobilio, dėl ko M. R., pamatęs atbėgančią nukentėjusiąją, savo nusikalstamą veiką nutraukė ir iš įvykio vietos pasišalino. Priešingai nei nurodo apeliantas, byloje esančių ir aukščiau aptartų duomenų visiškai pakanka išvadai, kad M. R. pasikėsino pagrobti nukentėjusiosios automobilyje buvusius daiktus. Nors apeliantas skunde nurodo, kad nukentėjusioji proceso metu teigė, jog automobilyje nebuvo jokių daiktų, tačiau kaip matyti iš nukentėjusiosiuos parodymų automobilio viduje buvo padėti dokumentai ir tai buvo matyti per automobilio langus, taip pat automobilio viduje, daiktadėžėje buvo raktai nuo buto, mobilaus ryšio telefono pakrovėjas, be to, automobilyje buvo į automobilio priekinę konsolę įmontuota manetola (b. l. 178, 1 tomas, 196, 2 tomas)

19. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi aukščiau aptarti nuteistojo M. R. veiksmai teisingai pirmosios instancijos teismo buvo kvalifikuoti pagal BK 187 straipsnio 1 dalį kaip tyčinis svetimo turto sugadinimas (nukentėjusiajai dėl sugadinto turto – automobilio stiklo, padaryta 300 Eur žala, turto vertė viršija 5 MGL dydžio sumą), taip pat pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 178 straipsnio 2 dalį kaip pasikėsinimas įvykdyti vagystę (pasikėsinimas pagrobti svetimą turtą įsibraunant į saugyklą).

20. Atsižvelgusi į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą procesinį sprendimą, todėl Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2018 m. balandžio 13 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. R. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Jolanta RaščiuvienėValdas CiesiūnasDonatas Jatužis