- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2014-10-13
- Bylos Nr.
- 2A-1529-273/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-09058-2012-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Gudynienė, Izolda Nėnienė, Evaldas Burzdikas
- Ieškovas
- J. P.
- Atsakovas
- A. P., Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Virginijos Gudynienės, Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo J. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. P. ieškinį atsakovams A. P. ir Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas prašė atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės ir priteisti jam asmeninės nuosavybės teise A. P. priklausančią (duomenys neskelbtini), priteisti A. P. 6300 Lt dydžio piniginę kompensaciją už atidalytą nuosavybės dalį. Atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės ir priteisti jam asmeninės nuosavybės teise Lietuvos Respublikai priklausančią 23/100 dalį palėpės, adresu (duomenys neskelbtini), priteisti Lietuvos Respublikai 11200 Lt dydžio piniginę kompensaciją už atidalytą nuosavybės dalį.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso 3/5 ir 4/100 dalys (tai yra iš viso - 64/100 dalys) palėpės, esančios adresu (duomenys neskelbtini). 13/100 dalių šios palėpės priklauso A. P., 23/100 dalys - Lietuvos Respublikai. Valstybei priklausančią palėpės dalį patikėjimo teise valdo Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas. Į bendrąja daline ieškovo bei atsakovų A. P. ir Lietuvos Respublikos nuosavybe esančią palėpę yra tik vienas įėjimas - per butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklausantį ieškovui. Kadangi galimybės įrengti kitą įėjimą nėra, nei A. P., nei Lietuvos Respublika neturi ir ateityje neturės galimybės realiai naudotis joms priklausančiomis bendro daikto dalimis. Be to, kiekvienos iš šių bendraturčių dalis bendrojoje nuosavybėje (atitinkamai 13/100 ir 23/100), palyginus su ieškovui priklausančia dalimi (64/100), yra žymiai mažesnė ir dėl tokios nuosavybės teisės apimties realus naudojimasis nuosavybe yra neįmanomas, taigi ir šių dalių atskyrimas, kad ir formalus, iš bendrosios nuosavybės būtų visiškai neracionalus ir darantis neproporcingą žalą palėpės patalpoms kaip vientisam nekilnojamam daiktui. Mano, kad atidalinti bendrąjį daiktą natūra nėra galimybės, todėl atsakovams A. P. ir Lietuvos Respublikai priklausančios dalys priteistinos ieškovui, o atsakovėms iš ieškovo priteistinos piniginės kompensacijos už joms priklausančias dalis. Taip pat nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje piniginė kompensacija laikoma teisinga, jei ji atitinka tikrąją atidalijamos dalies vertę. Iš 2013-06-20 turto vertinimo ataskaitos matyti, kad Lietuvos Respublikai priklausančios 23/100 palėpės dalies rinkos vertė yra 11200 litų, A. P. priklausančios 13/100 palėpės dalies rinkos vertė yra 6300 litų, todėl atsakovėms siūlomos priteistinos rinkos vertę atitinkančio dydžio piniginės kompensacijos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Atidalino iš bendrosios dalinės nuosavybės ir priteisė ieškovui J. P., asmeninės nuosavybės teise A. P., priklausančią 13/100 dalį palėpės, adresu (duomenys neskelbtini). Priteisė A. P. iš ieškovo J. P. 6300 Lt dydžio piniginę kompensaciją už atidalytą nuosavybės dalį. Likusioje dalyje ieškinį atmetė. Priteisė iš atsakovės A. P. ieškovui J. P. 189,00 Lt žyminio mokesčio. Priteisė iš ieškovo J. P. ir atsakovės A. P. po 21,50 Lt valstybės naudai procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Teismas nustatė, kad valstybei priklausančios 23/100 negyvenamos patalpos – palėpės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turto patikėjimo teisė suteikta Kauno apskrities VPK, kiti šios patalpos bendraturčiai yra ieškovas J. P., kuriam priklauso 64/100 palėpės dalys ir atsakovė A. P., kuriai priklauso 13/100 palėpės dalių. Ieškovas ieškiniu siekia atidalijimo išmokant kompensaciją pinigais atidalijamiems bendraturčiams, tuo pačiu jam priteisiant likusias palėpės dalis nuosavybės teise. Teismas, įvertinęs valstybės (savivaldybių) turto perleidimą reglamentuojančių teisės normų imperatyvų pobūdį konstatavo, kad atidalijus turtą išmokant kompensaciją pinigais atidalijamam bendraturčiui – valstybei, o tuo pačiu ieškovui priteisiant valstybei priklausantį turtą, būtų pažeistas viešosios teisės principas – valstybės turtas perduotas kitaip, negu nustatyta imperatyviuoju reguliavimu, pažeidžiant įtvirtintą tvarką ir šio reguliavimo tikslus. Teismas atmetė ieškovo atstovės argumentas, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje 3K-3-421/2012 yra išnagrinėjęs analogišką situaciją, kurioje būtent toks atidalijimo būdas ginče su Kauno miesto savivaldybe pripažintas galimu. Teismas sprendė, kad toje byloje faktinės aplinkybės yra kitokios nei nagrinėjamoje ta prasme, kad nurodytoje byloje buvo sprendžiamas ne savivaldybės turto perleidimas kitam asmeniui, o kompensacijos išmokėjimo už gaunamą turtą atidalijimo būdu, klausimas, kai šioje byloje ieškovas prašo teismo atidalijimo būdu priteisti jam valstybei priklausantį turtą, sutikdamas už jį sumokėti kompensaciją. Teismas ieškovo ieškinį atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Kauno apskrities Vyriausiojo P. K. atžvilgiu atmetė, kaip teisiškai nepagrįstą.
Teismas taip pat nustatė, kad į bendraturčiams priklausančią palėpę yra tik vienas įėjimas - per butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kuris asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovui, todėl šiuo metu atsakovė A. P. neturi galimybės atskirai naudotis jai priklausančiomis bendro daikto dalimis. Neesant jokio kito įėjimo į palėpės patalpą ir galimybės jį įrengti, darytina išvada, kad atidalinti bendrąjį daiktą natūra taip pat galimybių nėra. Be to, atsakovei A. P. priklausanti dalis bendrojoje nuosavybėje yra 13/100, kas sudaro apie 12,5 kv.m., ir kuri palyginus su ieškovui priklausančia dalimi (64/100), yra žymiai mažesnė. Neesant jokių atsakovės atsikirtimų į tokį ieškovo reikalavimą teismas sprendė, kad tinkamiausias bendrosios nuosavybės atidalijimo būdas nagrinėjamu atveju yra atidalijimas išmokant atsakovei A. P. kompensaciją pinigais, dėl kurios dydžio atsakovė prieštaravimų taip pat nepareiškė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas J. P. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimo dalį, kurioje ieškinys atmestas, ir priimti naują sprendimą -patenkinti ieškinį likusioje dalyje: atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės ir priteisti ieškovui asmeninės nuosavybės teise Lietuvos Respublikai priklausančią 23/100 dalį palėpės, adresu (duomenys neskelbtini), priteisiant Lietuvos Respublikai 11200 Lt dydžio piniginę kompensaciją už atidalytą nuosavybės dalį.
Ieškovas nurodo, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant ieškovui valstybei priklausančią bendro daikto dalį, o valstybei iš ieškovo -kompensaciją pinigais, nepažeistų nei įstatymo nuostatų, nei teismų praktikoje suformuluotų disponavimo valstybės turtu principų. Įstatymas nenustato baigtinio sąrašo būdų, kuriais valstybės turtas gali būti perduodamas kitų subjektų nuosavybėn. Teisę kiekvienam bendraturčiui reikalauti atidalyti bendrąją dalinę nuosavybę numato Lietuvos Respublikos CK 4.80 straipsnio 1 dalis ir, šiuo atveju, patenkinus bendraturčio reikalavimą, bendroji dalinė nuosavybė pasibaigia ne sandoriu, bet teismo sprendimu. Taigi nėra jokių teisinių kliūčių teismui, nustačius, jog egzistuoja visos atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės sąlygos, bei padarius išvadą, kad, atsižvelgiant į valstybei priklausančio turto vertę, ieškovo siūlomą teisingą kompensacijos dydį, sudėtingus ir visų pirma valstybei ekonomiškai nenaudingus kitus būdus, kuriais bendraturtis galėtų įgyti pageidaujamą atidalyti valstybei priklausantį turtą, patenkinus ieškovo reikalavimą viešasis interesas nebus pažeistas, priimti sprendimą atidalyti bendrąją dalinę nuosavybę ieškovui priteisiant valstybei priklausančią turto dalį, o valstybei iš ieškovo priteisiant teisingą kompensaciją.
Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas taip pat nepagrįstai atmetė ieškovo atstovės advokatės argumentą, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2012 pripažino, jog toks atidalijimo būdas ginče su Kauno miesto savivaldybe yra galimas. Nors šios bylos ir nagrinėjamos situacijos faktinės aplinkybės yra skirtingos, tačiau minėtoje byloje Lietuvos Aukščiausias Teismas pripažino, kad galimas toks atidalijimo būdas, kai bendroji dalinė savivaldybės ir fizinio asmens nuosavybė atidalijama savivaldybei priteisiant fiziniam asmeniui priklausančią bendro daikto dalį, iš savivaldybės priteisiant piniginę kompensaciją. Šioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje savivaldybei priklausančio turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimas buvo išspręstas neatsižvelgus į Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostatas, nors šio įstatymo 6 straipsnyje, reglamentuojančiame savivaldybių turto įgijimo būdus nėra nurodytas turto įgijimo būdas priteisiant savivaldybei fiziniam asmeniui priklausantį turtą kaip atidalijamos bendrosios dalinės nuosavybės dalį, savivaldybei už šią dalį išmokant piniginę kompensaciją buvusiam bendraturčiui, o piniginės lėšos taip pat priskirtinos savivaldybės turtui (Įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 1 punktas), kurių išmokėjimas kaip kompensacija už įgyjamą turtą nėra tiesiogiai numatytas Įstatymo. Tokia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija minėtoje byloje tik patvirtina, kad nėra teisinių kliūčių valstybę ar savivaldybę, nors ir atsižvelgiant į jų, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, savitumą ir objekto - valstybės (savivaldybės) turto - specifiką, laikyti lygiateisiu bendrasavininku sprendžiant bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo klausimus.
Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovui priklausantis butas Nr. 5 yra įrengtas palėpėje užėmus praėjimo taką į palėpę, todėl atsakovai Kauno apskr. VPK ir A. P. neturi galimybės patekti į jiems priklausančias patalpas palėpėje. Įrengiant minėtą butą, užėmus praėjimo taką į palėpę, turėjo būti padarytas naujas praėjimas palėpės patalpas, tačiau tai padaryta nebuvo. Jeigu būtų atidalytos iš bendrosios dalinės nuosavybės ir priteistos ieškovui negyvenamosios patalpos (122,84 m bendrojo naudingojo ploto) (duomenys neskelbtini) (lA4/p), būtų pažeistas Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas.
Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė A. P. prašo apeliacinį skundą tenkinti. Atsakovė nurodo, kad vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsakovei priklausanti nuosavybė turėtų būti traktuojama taip pat, kaip ir Lietuvos Respublikai priklausanti nuosavybė, nes atsiliepime į ieškinį atsakovė nurodė, jog sutinka su ieškinio patenkinimu tik tuo atveju, jei J. P. bus priteista ne tik atsakovei, bet ir Lietuvos Respublikai priklausanti palėpės dalis. Atsakovės manymu, vien tai, kad disponavimo valstybei priklausančiu turtu tvarką numato atskiras įstatymas, šiuo atveju nesudaro pagrindo asimetriniam ginčo sprendimui, kai toje pačioje situacijoje proceso šalių teisinė padėtis laikoma skirtinga vien dėl proceso šalių statuso, t. y. esant iš esmės tokioms pat sąlygoms, atsakovei, fiziniam asmeniui, priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis atidalijama ir priteisiama ieškovui, atsakovei priteisiant piniginę kompensaciją, o ieškinio dalis dėl juridiniam asmeniui - Lietuvos Respublikai - priklausančios turto dalies atmetama.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Nustatyta, kad Kauno m. valdyba 1999-04-20 Sprendimu Nr. 415 (b.l.26, 27) perdavė LR Vidaus reikalų ministerijai patikėjimo teise valdyti ir naudoti negyvenamąsias 122,84 kv. m bendrojo naudingojo ploto patalpas (duomenys neskelbtini), kurias valdė Kauno miesto savivaldybė (1999-06-22 perdavimo-priėmimo aktas- b.l.28). 2013-08-06 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas ir Butų (patalpų) sąrašas pastate patvirtina tai, kad 23/100 negyvenamos patalpos – palėpės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)turto patikėjimo teisė suteikta Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, kiti šios patalpos bendraturčiai yra ieškovas J. P., kuriam priklauso 64/100 palėpės dalys ir atsakovė A. P., kuriai priklauso 13/100 palėpės dalių (b.l. 6, 7). Kauno apskrities VPK 2013-10-17 raštu Nr. 20-S-2693 Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos pateikė raštą „Dėl palėpės patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), perdavimo“ (b.l.65), iš kurio matyti, kad patalpos netinkamos naudoti ir nereikalingos Kauno apskrities VPK funkcijoms vykdyti, todėl Kauno apskrities VPK prašo PD sutikimo perduoti nenaudojamą ir nereikalingą 23/100 dalį palėpės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), VĮ „Valstybės turto fondas“. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2013-10-24 raštu Nr. 5-S-4237 kreipėsi į VĮ „Turto bankas“ generalinį direktorių su prašymu įtraukti į parduodamo valstybės turto sąrašą 23/100 dalį palėpės, esančios (duomenys neskelbtini), priklausančią valstybei nuosavybės teise, šiuo metu patikėjimo teise valdomą Kauno apskrities VPK, kuri nereikalinga Kauno apskrities VPK nuostatuose numatytoms funkcijoms vykdyti (b.l. 64). Antstolio R. S. surašytas 2013-05-20 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 70/13/49 (b.l. 17,18) patvirtina, jog į ginčo objektu esančią palėpę yra vienintelis įėjimas. Iš 2013-06-20 turto vertinimo ataskaitos (b.l. 10-16) matyti, kad Lietuvos Respublikai priklausančios 23/100 palėpės dalies rinkos vertė yra 11200 Lt., A. P. priklausančios 13/100 palėpės dalies rinkos vertė yra 6300 Lt.
Byloje kilo ginčas dėl to, kad ieškovas siekia atidalijimo išmokant kompensaciją pinigais atidalijamiems bendraturčiams, jam priteisiant likusias palėpės dalis nuosavybės teise.
CK 4.80 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Tačiau šioje nagrinėjamojoje byloje reikalaujama atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės dalį, kuri priklauso valstybei.
Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką bei sąlygas, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus šioje srityje tiek, kiek to nereglamentuoja kiti šio turto valdymo ir (ar) naudojimo bei (ar) disponavimo juo įstatymai, nustato LR valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas, pagal kurio 2 str. 6p. disponavimą turtu apima teisė turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę.
Šio įstatymo 9 str., reglamentuojantis valstybės turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo patikėjimo teise numato, kad valstybės turtą patikėjimo teise valdo, naudoja ir juo disponuoja valstybės įmonė Valstybės turto fondas, o turtą, kuris Vyriausybės nutarimu neperduotas šiam fondui, – valstybės institucijos, Lietuvos bankas, valstybės įmonės, įstaigos ir organizacijos, taip pat šio Įstatymo 10 str. nustatytais atvejais savivaldybės ir šio Įstatymo 16¹ str. nustatytais atvejais akcinė bendrovė Turto bankas; tik nurodyti subjektai turi teisę priimti sprendimus, susijusius su valstybės turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, išskyrus sprendimus, susijusius su turto perleidimu kitų asmenų nuosavybėn ar su daiktinių teisių suvaržymu, jei įstatymai nenustato kitaip.
Pagrindiniai valstybės (savivaldybių) turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn būdai yra įtvirtinti Įstatymo 17 str. 1 d., tačiau nei šiame, nei kituose Įstatymo straipsniuose nėra numatyta valstybės turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn galimybė atidalijimo, išmokant valstybei kompensaciją, pagrindu.
Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juos įstatymas taikomas pagal jo 1 straipsnyje įtvirtintą taisyklę: šis įstatymas nustato valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką ir sąlygas, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus šioje srityje tiek, kiek to nereglamentuoja kiti šio turto valdymo ir (ar) naudojimo bei (ar) disponavimo juo įstatymai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dėl civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių subjektų – valstybės (savivaldybės) – savitumo ir objekto – valstybės (savivaldybės) turto – specifikos su valstybės ir savivaldybės turto perdavimu susijusiems santykiams netaikoma CK nuostatos, kad civilinės teisės ir pareigos gali atsirasti ir iš įstatymo nenustatytų pagrindų; pripažinus priešingai, būtų sudarytos sąlygos švaistyti valstybės ir savivaldybių turtą, taip pažeisti viešąjį interesą. Valstybės ar savivaldybių turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus, o teisės normos, reglamentuojančios valstybės ir savivaldybės turto perleidimą, turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje UAB „D. P.“ v. UAB vaistinė „Širdažolė“, bylos Nr. 3K-3-263/2005; 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB „S. T.“ ir kt. v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-416/2005; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Artapolas“ v. UAB „Autoreikmuo“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-237/2011; kt.).
Įvertinant valstybės (savivaldybių) turto perleidimą reglamentuojančių teisės normų imperatyvų pobūdį pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atidalijus turtą išmokant kompensaciją pinigais atidalijamam bendraturčiui – valstybei, o tuo pačiu ieškovui priteisiant valstybei priklausantį turtą, būtų pažeistas viešosios teisės principas – valstybės turtas perduotas kitaip, negu nustatyta imperatyviuoju reguliavimu, pažeidžiant įtvirtintą tvarką ir šio reguliavimo tikslus (saugomas vertybes).
Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2012 pripažino, kad toks atidalijimo būdas ginče su Kauno miesto savivaldybe yra galimas, kai bendroji dalinė savivaldybės ir fizinio asmens nuosavybė atidalijama savivaldybei priteisiant fiziniam asmeniui priklausančią bendro daikto dalį, iš savivaldybės priteisiant kompensaciją pinigais. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad minėtoje byloje faktinės aplinkybės yra kitokios nei nagrinėjamojoje byloje, nes nurodytoje byloje buvo sprendžiamas ne savivaldybės turto perleidimas kitam asmeniui, o kompensacijos išmokėjimo už gaunamą turtą atidalijimo būdu klausimas, kai šioje byloje ieškovas prašo teismo atidalijimo būdu priteisti jam valstybei priklausantį turtą, sutikdamas už jį sumokėti kompensaciją. Jei būtų atidalytos iš bendrosios dalinės nuosavybės ir priteistos ieškovui J. P. negyvenamosios patalpos 23/100 dalis palėpės, adresu (duomenys neskelbtini), priklausančios nuosavybės teise Lietuvos Respublikai, būtų pažeistas Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas.
Aukščiau aptartų duomenų pagrindu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas teismo sprendimą tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu
n u ta r i a:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.