- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-19
- Bylos Nr.
- I-1117-815/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- T. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariato, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. R. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariato, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja T. R. su 2013 m. spalio 17 d. skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, ir Vilniaus AVPK) 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. 10-S-16244 „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ bei priteisti iš atsakovo darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto priedo už kvalifikacinę klasę.
Paaiškino, kad pareiškėja nuo (duomenys neskelbtini) dirba Vilniaus AVPK (duomenys neskelbtini); nuo (duomenys neskelbtini) pareiškėjos pareigybės lygis yra B, kategorija – 6, kvalifikacinė klasė – 3. Pareiškėjos darbo užmokesčio dalis, pareiginė alga, priklauso nuo pareiginių algų koeficientų, kurie pagal valstybės tarnautojų pareigybių kategorijas nustatyti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 1 priede, ir nuo kvalifikacinės klasės priedo. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė VTĮ nuostatų pakeitimus, kuriais sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus. Lietuvos Respublikos Seimui 2009 m. liepos 17 d. pakartotinai priėmus VTĮ pakeitimus nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai ir priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai. Šis valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (pareiginės algos (koeficientų) ir priedų už kvalifikacinę klasę) sumažinimas 2013 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinio Teismo) nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl pareiškėjai nepagrįstai nuo 2011 m. gegužės 24 d. buvo sumažinta ir dėl to neteisėtai neišmokėta valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis.
Atsiliepimas
2. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 9–13).
Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas), vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, <...> įgyvendinimo įstatymą (redakcijos Nr. XII-523), kuriuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė įpareigota iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Atsakovas neturi teisės perimti atitinkamam teisėkūros subjektui numatytų įgaliojimų spręsti dėl pareiškėjai susidariusių sumų išmokėjimo sąlygų, būdo ir laikotarpio, nes tokį sprendimą priima įstatymų leidėjas. Atsakovas darbo užmokestį pareiškėjai mokėjo pagal tuo metu galiojančias teisės normas, todėl jokio pažeidimo nepadarė bei neturi teisės jai išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra įpareigota pateikti Seimui kompensavimo tvarką nustatančio įstatymo projektą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. R. skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjai neišmokėtą tarnybinio atlyginimo dalį (apskaičiavimo lentelė, b.l. 18-19). Pabrėžtina, kad atlyginimas buvo sumažintas įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.
Akcentuotina, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas, įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Atsižvelgdamas į tai, kad šiuo konkrečiu atveju Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, teismas konstatuoja, kad institucijai, kurioje pareiškėja dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Pabrėžtina, kad tokią poziciją formuluoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016. Minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime taip pat konstatuota, kad tinkamas atsakovas yra institucija, kurioje pareiškėjas ėjo pareigas, todėl iš Lietuvos valstybės priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį negalima dar ir dėl šio motyvo.
Remiantis tais pačiais argumentais, taip pat nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo dėl Vilniaus AVPK 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. 10-S-16244 „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ panaikinimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos T. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.