- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2005-12-01
- Bylos Nr.
- 2-633
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vincas Verseckas, Danutė Milašienė, Virginija Čekanauskaitė (pran.)
- Ieškovas
- R. Z.
- Kategorijos
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. Z. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutarties, kuria R. Z. firmos bankrotas pripažintas tyčiniu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2005 m. sausio 19 d. nutartimi patenkino R. Z. ieškinį ir jo firmai iškėlė bankroto bylą, o 2005 m. kovo 14 d. bei 2005 m. kovo 21 d. nutartimis patvirtino kreditorių finansinius reikalavimus 627 192, 6 Lt sumai (b. l. 18, 27, 37).
Kreditorius AB bankas ,,Hansabankas“ (toliau Bankas), turintis patvirtintą 360 640, 06 Lt finansinį reikalavimą, 2005 m. balandžio 29 d. padavė teismui prašymą pripažinti R. Z. firmos bankrotą tyčiniu (b. l. 43). Nurodė, kad 2004 m. gegužės 20 d. su minėta firma pasirašė susitarimą Nr.363592/T50-18951-KL-3, kuriuo pratęsė R. Z. firmos 498 394, 60 Lt kredito linijos likučio grąžinimo terminą, o firmos įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui įkeitimo lakštu buvo įkeistos visos esamos ir būsimos įmonės lėšos, prekių atsargos, kurių vertė ne mažesnė kaip 2 400 tūkst. Lt, bei penkios transporto priemonės. Bankas teigė, kad dar iki bankroto bylos iškėlimo, tačiau jau suėjus kredito linijos grąžinimo terminui, R. Z. firma su UAB ,,Komtesas“ pasirašė šešias pirkimo – pardavimo sutartis, kuriomis tik už 287 077, 43 Lt pardavė visas Bankui įkeistas prekes, įvertintas 2 400 tūkst. Lt. Dėl šio Bankas laikė, jog R. Z. savo kaltais veiksmais, sudarydamas minėtus sandorius, kuriais už daug mažesnę nei rinkos kaina pardavė įkeistas prekes, - siekė išvengti atsiskaitymo su kreditoriais ir tyčia privedė įmonę prie bankroto.
Šalies argumentai
Ieškovas R. Z. 2005 m. liepos 5 d. taip pat pateikė teismui prašymą, kuriame išdėstė savo prieštaravimus dėl Banko pozicijos ir prašė nustatyti, kad tyčinį bankrotą sukėlė kreditoriaus AB banko ,,Hansabankas“ veiksmai (b. l. 117). Nurodė, jog įmonė vykdė visus savo įsipareigojimus Bankui, tačiau šis 2004 m. gegužės 20 d. dėl nežinomų priežasčių pareikalavo pasirašyti minėtą susitarimą Nr.363592/T50-18951-KL-3, kuriame numatytas firmos įsipareigojimas grąžinti visą skolą pagal kredito linijos sutartį per šešis mėnesius. Ieškovo teigimu, firma stengėsi ir toliau vykdyti visus įsipareigojimus Bankui, tačiau minėtas reikalavimas labai sumažino įmonės apyvartą. Dėl apyvartinių lėšų stygiaus įmonė negalėjo prekybos tinklams pateikti naujų prekių, prarado užsakymus ir buvo išstumta iš rinkos. Moraliai pasenusių prekių firma negalėjo realizuoti, todėl buvo priversta jas parduoti pirkėjui UAB ,,Komtesas“ už 50 procentų jų kainos. R. Z. aiškino, jog šios prekės buvo parduotas už pačią geriausią tuo metu galimą kainą. Teigė, kad tiek Bankas, tiek Banko sutikimu pati firma ieškojo pirkėjų, o kai kurie Banko nurodyti tinklai siūlė prekes nupirkti tik už 30 procentų jų kainos. Ieškovo nuomone, Bankas minėtais veiksmais, tai yra įpareigodamas per trumpą laiką grąžinti visą 498 394, 60 Lt paskolos likutį, sąmoningai žlugdė firmą, sutrikdė atsiskaitymą su kreditoriais ir privedė įmonę prie bankroto.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartimi, be kitų spręstų klausimų, taip pat pripažino R. Z. firmos bankrotą tyčiniu (b. l. 141). Nurodė, jog minėti prašymai yra pagrįsti, nes lemiamos reikšmės įmonės mokumui ir jos galimybėms atsiskaityti su kreditoriais turėjo prieš pat bankroto bylos iškėlimą Bankui įkeistų prekių pardavimas už žymiai mažesnę kainą nei šios prekės buvo apskaitomos įmonės apskaitos dokumentuose ir Hipotekos įkeitimo lakštuose (b. l. 46 - 57). Dėl paminėto, teismas sprendė, jog įmonė prie nemokumo būsenos buvo privesta sąmoningai.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas R. Z. prašo panaikinti minėtos nutarties dalį, kuria bankrotas pripažintas tyčiniu ir perduoti klausimą dėl tyčinio bankroto nustatymo spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo (b. l. 151). Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:
Teismas klaidingai nustatė, jog apeliantas, kaip ir Bankas, pritaria bankroto pripažinimui tyčiniu, nes teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad apeliantas nesutiko su Banko prašymu bei prašė jį atmesti, kadangi, jo nuomone, įmonę prie bankroto privedė ne jos savininko, o Banko veiksmai. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo principus, nes kai kurių įrodymų nevertino, o kai kuriuos vertino ne pagal tikimybių pusiausvyros principą. Teismas nevertino VSDFV Kauno skyriaus, Kauno apskrities VMI ir Groupe SEB Export nurodytų argumentų bei pateiktų įrodymų, o apibendrinus visus byloje esančius įrodymus pagal šį principą, darytina išvada, kad įrodymų, kurie paneigia Banko teiginius yra žymiai daugiau, nei įrodymų, kurie juos patvirtintų. Be to Bankas yra vienintelis kreditorius, kuris mano, jog įmonė buvo privesta prie bankroto dėl tyčinių R. Z. veiksmų. Teismas nepagrįstai sprendė, jog įmonė prie bankroto buvo privesta R. Z. veiksmais. Bankroto administratorius, patikrinęs įmonės sandorius, nustatė, jog pagrindinė bankroto priežastis buvo Banko veiksmai, tai yra apyvartinių lėšų stygius dėl Banko atsisakymo tęsti kreditinę liniją. Teismas nevertino aplinkybių, jog Bankas nepagrįstai kaltina R. Z. pardavus įmonės prekes už daug mažesnę nei rinkos kaina, nes pats Bankas neprieštaravo, jog firma ieškotų prekių pirkėjo ir pati, sutiko, jog tokiu atveju prekės turėtų būti parduotos už mažesnę kainą, bei pats Bankas patvirtina, kad kai kurie nurodyti prekybos tinklai siūlė prekes įsigyti tik už 30 procentų jų kainos, o jos buvo parduotos už 50 procentų kainą.
Atsiliepimas
Atsiliepime įmonės bankroto administratorius iš esmės palaiko atskirąjį skundą ir nurodo, jog pagrindinės priežastys, kurios privedė įmonę prie bankroto, yra apyvartinių lėšų stygius, prekių, esančių mažmeninės prekybos tinkluose, pirmalaikis grąžinimas bei didelė konkurencija firmos vykdomo verslo srityje. Be to, administratorius teigia, kad prekės parduotos už 50 procentų balansinės vertės, o vienas iš kreditorių buvo radęs prekių pirkėją, kuris būtų sumokėjęs 30 procentų šios vertės. Administratorius pažymėjo, jog kitų kreditorių nuomone, bankrotas nėra tyčinis.
Atsiliepime kreditorius AB bankas ,,Hansabankas“ prašo nutraukti šį apeliacinį procesą. Nurodo, jog R. Z. neturėjo teisės skųsti minėtos teismo nutarties ir apeliacinis procesas negalėjo būti pradėtas, nes R. Z. šiuo atveju nėra suinteresuotas skundžiamos teismo nutarties pakeitimu ar panaikinimu, tai yra jis prašo panaikinti nutartį, kuria patenkintas ir jo prašymas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, ir, perdavus bylą iš naujo pirmosios instancijos teismui, vėl nagrinėti tą patį klausimą bei vėl patenkinti jo prašymą. Taip pat Bankas nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas neturėtų išeiti už apeliacinio skundo ribų, nes apeliantas gina ne viešą, bet savo privatų interesą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas.
Nagrinėjant šį ginčą apeliacinės instancijos teisme, pirmiausia reikia aiškiai apibrėžti skundo dalyką ir teismo nagrinėjimo ribas. Kaip žinoma, pagal CPK 320 straipsnio pirmąją dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šios taisyklės yra taikomos ir nagrinėjant atskiruosius skundus (CPK 338 str.). Pažymėtina ir tai, jog nustatant nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas svarbu atsižvelgti į pateikto atskirojo skundo turinį, į tai, ko apeliantas prašo, kuo remiasi ir pan., o ne formaliai vadovautis nurodomu skundo dalyku.
Iš pateikto atskirojo skundo turinio matyti, kad apeliantas skundžia tik tą teismo nutarties dalį, kuria teismas pripažino R. Z. firmos bankrotą tyčiniu, o kitų nutartimi išspręstų klausimų neskundžia. Dėl paminėto teisėjų kolegijos nagrinėjimo dalyku yra teismo nutarties dalis, kuria R. Z. firmos bankrotas pripažintas tyčiniu.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pateiktą atskirąjį skundą ir remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis bei surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir nepilnai ištyrė aplinkybes, svarbias sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, nevertino visų pateiktų įrodymų, dėl ko šis klausimas gali būti neteisingai išspręstas (CPK 185, 263 str.).
Kaip žinoma, pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalį tyčinis bankrotas yra apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto tyčia, o jo požymiais yra aplinkybės, jog įmonė tyčia paslepia, iššvaisto, dovanoja ar sunaikina savo turtą arba vykdo kitus tyčinius veiksmus, dėl kurių yra pagrindo manyti, kad iš likusio turto nebus galima įvykdyti įmonės finansinių įsipareigojimų. Taigi bankrotui pripažinti tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, kuris sukėlė įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-1045/2003; 2002 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-564/2002; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-448/2004).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 2001 m. gruodžio 21 d. nutarime ,,Dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto byloje“ Nr. 33 išaiškino, jog nagrinėjant bankroto bylas teismai turi atkreipti dėmesį į tikrąsias bankroto priežastis ir spręsti, ar konkrečioje byloje bankrotas nėra tyčinis, tai yra ar įmonės bankroto nelėmė sąmoningas blogas jos valdymas, kuris gali reikštis tiek aktyviais įmonės vadovų veiksmais, tiek neveikimu, o minėtojo nutarimo 13 punkte nurodyta, jog apie tyčinį bankrotą galima spręsti iš to, kad įmonės vadovai akivaizdžiai blogai organizavo įmonės darbą arba apskritai jo neorganizavo, buvo sudarinėjami nuostolingi įmonei sandoriai (pasirašinėjamos sutartys prekėms įsigyti ar paskoloms paimti, prievolių įvykdymas užtikrinamas laidavimu ar garantija, prisiimami kitokie finansiniai įsipareigojimai), žinant, kad įmonė negalės tų sandorių įvykdyti (sumokėti už gautas prekes ar grąžinti paimtų paskolų, atsakyti pagal laidavimo ar garantijos sutartis ir panašiai). Šių požymių buvimą rodo ir tai, kad akivaizdžiai gresiant bankrotui buvo paslėptas, iššvaistytas, perleistas kitiems asmenims turtas, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti. Pažymėtina tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-680/2004 konstatuota, jog įmonės tyčiniu bankrotu pripažintini visi atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sąmoningų sprendimų įmonės turtas yra perleidžiamas, iššvaistomas, sunaikinamas ar sugadinamas, jei dėl tokių veiksmų įmonė gauna žymiai mažesnę naudą, nei yra to turto reali vertė, ir tokių veiksmų padariniu tampa įmonės nemokumas. Įmonės tyčiniu bankrotu laikytini ir įvardyti įmonės valdymo organų veiksmai įmonei esant faktiškai nemokiai, dar labiau pabloginantys įmonės turtinę padėtį, jei dėl tokių veiksmų, tai yra finansiškai nepagrįstų (nuostolingų) sandorių arba papildomų įsipareigojimu prisiėmimo, siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.
Apibendrinant tai, kas pasakyta, galima teigti, jog bankroto bylą nagrinėjantis teismas įmonės bankrotą gali pripažinti tyčiniu, jeigu įvertinęs įmonės valdymo organų veiksmų visumą, nustato požymius, kurie leistų spręsti, jog sąmoningais sprendimais buvo perleistas, iššvaistytas, sunaikintas ar sugadintas turtas ir dėl tokių veiksmų įmonė gavo žymiai mažesnę naudą, nei yra to turto reali vertė, jog esant ir taip blogai bendrovės ūkinei – finansinei padėčiai, kuri galėjo susidaryti dėl pokyčių rinkoje ar kt., bendrovės veikla apskritai nebuvo organizuota ar buvo organizuota taip, kad pablogino galimybes atsiskaityti su visais kreditoriais, sukėlė nemokumą ir bankrotą. Tai yra, kad bendrovės vadovai, būdami pakankamai išsilavinę ir turintys tokios veiklos organizavimo patirtį, ne tik nevykdė Akcinių bendrovių įstatymo normose bei bendrovės įstatuose suformuluotų prievolių, bet ir veikė priešingai bendrovės interesams.
Nagrinėjamoje bankroto byloje pirmosios instancijos teismas, pripažindamas minėtos įmonės bankrotą tyčiniu, nustatė, kad ši įmonė prie nemokumo būsenos buvo privesta sąmoningai, kad lemiamos reikšmės įmonės mokumui ir jos galimybėms atsiskaityti su kreditoriais turėjo Bankui įkeistų prekių pardavimas už žymiai mažesnę kainą nei šios prekės buvo apskaitomos įmonės apskaitos dokumentuose ir Hipotekos įkeitimo lakštuose prieš pat bankroto bylos iškėlimą. Tačiau teismas netyrė ir nevertino aplinkybių, kurias pagal anksčiau paminėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką šios kategorijos bylose yra būtina nustatyti ir įvertinti, neatsižvelgė į apelianto bei bankroto administratoriaus argumentus, kuriais prieštaraujama Banko teiginiams ir įrodinėjama, kad neištyrus viso aplinkybių konteksto, R. Z. veiksmai sudarant minimus sandorius, negali būti traktuojami, kaip įmonės privedimas prie bankroto tyčia (CPK 185 str.).
Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ieškovo R. Z. 2005 m. liepos 5 d. teismui pateiktą prašymą (b. l. 117) traktuoti kaip prašymą pripažinti jo įmonės bankrotą tyčiniu, nes pagal šio dokumento turinį, kuris, kaip jau buvo minėta, apibrėžia jo esmę, tai iš esmės yra atsikirtimas į Banko prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Tokią išvadą patvirtina taip pat ir atskirojo skundo turinys. Tuo pagrindu teisėjų kolegija atmeta kreditorius AB bankas ,,Hansabankas“ atsiliepime išdėstytus argumentus dėl R. Z. teisės skųsti minėtą teismo nutartį.
Dėl paminėto, atskirasis skundas tenkinamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis naikinama (CPK 263 str. 1 d.).
Kaip žinoma, apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą ir teismo padarytas teisės bei fakto klaidas dažniausiai ištaiso bylos negrąžindamas pirmosios instancijos teismui. Byla gali būti grąžinta pirmosios instancijos teismui klausimą nagrinėti iš naujo, jei neatskleista bylos esmė ir remiantis byloje pateiktais įrodymais jos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija, remdamasi anksčiau paminėtais argumentais, laiko, kad išnagrinėti šią bylą iš esmės apeliacine tvarka nėra galimybės, nes apeliacinės instancijos teismas Lietuvoje yra pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, be to, yra ribojamas naujų įrodymų pateikimas šios instancijos teismui (CPK 314 str.). Todėl šiuo atveju yra tikslinga klausimą dėl R. Z. firmos bankroto pripažinimo tyčiniu perduoti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 338 str., 327 str. 1 d. 2 p., 337 str.3 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutarties dalį dėl R. Z. firmos bankroto pripažinimo tyčiniu panaikinti ir perduoti šį klausimą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.