- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-13
- Bylos Nr.
- 1A-156-354-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nijolė Matuzevičienė (pirm.), Virginija Žindulienė, Raimundas Jurgaitis
- Nukentėjusysis
- S. B.
- Kaltinamasis
- D. Č.
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,
Žemesnės instancijos teismas
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo S. B. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 21 d. nuosprendžio, kuriuo D. Č. išteisintas nepadarius jam veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d., požymių.
S. B. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.
Aprašomoji dalis
Kolegija nustatė:
Šalies argumentai
S. B. privataus kaltinimo tvarka kreipėsi į Kelmės rajono apylinkės teismą, prašydamas patraukti D. Č. baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d., kaltindamas D. Č. šmeižtu ir įžeidimu, t. y. tuo, kad jis, siekdamas sumenkinti ir pažeminti, 2010-03-28 Kelmės rajono apylinkės teismui pateikė patikslintą ieškinį, kuriame paskelbė tikrovės neatitinkančius dalykus, kad S. B. yra vagis, turto prievartautojas, apsimetėlis, melagis ir taip apšmeižė jį teismui, dėl ko patyrė nemalonių pergyvenimų, jautė gėdą prieš teisėją.
Žemesnės instancijos teismas
Kelmės rajono apylinkės teismas kaltinamojo atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį, padaręs išvadą, kad D. Č. veiksmuose nėra nusikaltimų, numatytų BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d., požymių.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis ir privatus kaltintojas S. B. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 21 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – D. Č. pripažinti kaltu dėl nusikaltimų, numatytų BK 154 str. ir 155 str., padarymo, už tai nubausti jį areštu 30 parų ir tenkinti civilinį ieškinį.
Skunde teigiama, kad nagrinėjant kaltinimą dėl galimai teisiamojo padaryto nusikaltimo – šmeižto, teismas netinkamai įvertino ,,nuomonės" ir ,,paskleistų žinių" santykį ir neteisingai nustatė, kad spausdintame, teisiamojo pasirašytame tekste tėra išreikšta nuomonė, už kurią negali būti persekiojama baudžiamojo įstatymo tvarka. Apelianto nuomone, ginčijamo teksto analizė leidžia padaryti vienareikšmišką išvadą, jog teisiamajam inkriminuojamų teiginių pasakymas yra aiškus pranešimas apie asmenį, apie jo savybę, nes buvo vengiama visų nuomonę, manymą, poziciją išreiškiančių gramatinių formų (manytina, mano manymu, aš galvoju, man pranešė, įtariama), todėl įvardijant, kad asmuo yra nusikaltėlis (vagis, plėšikas, žagintojas, turto prievartautojas), kai iš tikrųjų žmogus toks nėra, yra šmeižtas.
Šalies argumentai
Apeliantas skunde nurodo, kad pareikšti, jog asmuo yra nusikaltėlis, pavadinti asmenį vagimi bei kitais panašiais žodžiais, yra nepadoru, net jei asmuo yra kaltas tokiais nusikaltimais, tokie vieši pareiškimai reiškia difamaciją, garbės plėšimą. Teigia, kad jei asmuo nėra padaręs jam inkriminuotų veikų, tai yra įžeidimas, nes asmuo akivaizdžiai pastatomas į vienareikšmiškai neigiamai socialine prasme vertinamą nusikaltėlio poziciją, asmens reputacija ir socialinis veidas sunaikinamas, asmuo deklasuojamas. Apelianto manymu, tai yra tiesioginis įžeidimo apibrėžimas – pastatyti žmogų teiginiais į tokią nepatogią padėtį, su kuria neįžeisti visuomenės nariai vengtų susitapatinti ir taip pažeminti žmogų, nurodant jam socialiai ir emociškai netinkamą visuomeninį vaidmenį.
Skunde taip pat teigiama, kad D. Č. nepasitaisė po arešto bausmės, kurią gavo teismo pastate sumušęs S. B., darbo neturi, šiuo metu skiriasi su žmona ir gyvena vienas, pagal vykdomuosius raštus skolų nemoka, todėl tokį asmenį paveikti galėtų tik arešto bausmė.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis S. B. prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis D. Č. prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino D. Č. pagal BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d., jam nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal BK 154 str. 1 d. atsako tas asmuo, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Atsakomybė pagal BK 154 str. atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo.
Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas pateikė skundą privataus kaltinimo tvarka apylinkės teismui (1 t. 1 b. l.) ir D. Č. kaltino tuo, kad pastarasis Kelmės rajono apylinkės teismui civilinėje byloje pateikė patikslintą ieškinį, kuriame įvardijo S. B. melagiu, turto prievartautoju, apsimetėliu, šmeižiku bei paprasčiausiu vagimi (1 t. 21-22 b. l.). Iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad tokius jo asmens apibūdinimus S. B. laiko jo garbę ir orumą žeminančia informacija.
Taigi privatus kaltintojas S. B. kaltino D. Č. paskleidus tikrovės neatitinkančias žinias apie jį oficialiame dokumente – patikslintame ieškinyje teismui, kurio turinys, pasak apelianto, tapo žinomas teismui, nagrinėjančiam civilinę bylą. Tiek iš privataus kaltinimo skundo, tiek iš apeliacinio skundo argumentų galima suprasti, kad trečiuoju asmeniu, kuriam, pasak S. B., buvo paskleista jo garbę ir orumą žeminanti tikrovės neatitinkanti informacija, apeliantas laiko teismo teisėją, prieš kurį jam buvo gėda. Šiuo atveju kolegija pažymi, kad paskleidimu pripažįstamas tikrovės neatitinkančios informacijos apie kitą žmogų perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui privataus pokalbio metu, viešame pasisakyme, laiške, oficialiame rašte ar pan. Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad aplinkybes, kurias S. B. įvardija kaip šmeižiančias jo asmenį, D. Č., kaip civilinio proceso dalyvis civilinėje byloje (ieškovo M. Č. atstovas), išdėstė teismui pateiktame dokumente, naudodamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų garantuojamomis teisėmis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai atitinkamo kreipimosi (pareiškimo, skundo) turinys tampa žinomas pareigūnams (pvz. teisėjams, posėdžių sekretorei, advokatams ir kt. asmenims) dėl jų tarnybinių pareigų, reglamentuotų teisės aktais, vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešama tretiesiems (nesusijusiems su skundo, pareiškimo tyrimu, žinojimu) asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2004). Šiuo atveju byloje nėra duomenų, jų nenurodė ir apeliantas savo skunde (1 t. 1 b. l.), kad D. Č. 2010-03-28 patikslinto ieškinio turinys civilinėje byloje, kurioje, kaip galima suprasti, buvo sprendžiami turto pavedėjimo klausimai, būtų paskleistas tretiesiems asmenims, nesusijusiems su minėtų klausimų nagrinėjimu. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovo M. Č. atstovo išteisintojo D. Č. 2010-03-28 patikslinto ieškinio turinys tapo žinomas trečiajam asmeniui.
Dėl to, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad informacijos išdėstymas D. Č. 2010-03-28 patikslintame ieškinyje teismui nelaikomas tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimu pagal BK 154 str., o tai reiškia, kad D. Č. neatliko jam inkriminuojamų veiksmų, sudarančių BK 154 str. 1 d. sudėtį, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje nėra pagrindo.
BK 155 str. nustatyta baudžiamoji atsakomybė už įžeidimą. Minėtame straipsnyje, nustatančiame įžeidimo požymius, numatyti šie žmogaus užgaulaus pažeminimo būdai: veiksmu, žodžiu ir raštu. Įžeidimas žodžiu ar raštu – tai neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385/2005, Nr. 2 K-269/2005, Nr. 2K-210/2008). Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą. Įžeidimas veiksmu – tai žeminantis poelgis, visuomet padaromas užgaulia forma, pvz. antausis, spjūvis, nepadorūs gestai. Pagal BK 155 str. 1 d. baudžiamas tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų, o pagal BK 155 str. 2 d. – tas, kas neviešai įžeidė žmogų. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti. Įžeidimas yra viešas, kai jis padarytas kitų žmonių akivaizdoje ar per visuomenės informavimo priemones, ir neviešas – padarytas tik nukentėjusiojo akivaizdoje, taip pat nesant nukentėjusiojo, bet kaltininkui suvokiant, kad nukentėjusysis apie įžeidžiančius pasakymus, atsiliepimus sužinos. Užgaulumas reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams.
Teisėjų kolegijos nuomone, D. Č. 2010-03-28 patikslintame ieškinyje teismui parašyti teiginiai negali būti vertinami kaip nepadorūs, užgaulūs ir pačiam S. B. netikėti atsiliepimai apie jį. Iš bylos duomenų yra aišku, kad S. B. ir D. Č. bylinėjasi teismuose jau ne pirmus metus, išteisintasis teisiamajame posėdyje paminėjo visą eilę teismų sprendimų, teismo protokolų, iš kurių jis susidarė subjektyvią nuomonę apie S. B. (1 t. 229-235 b. l.). Iš bylos medžiagos ir D. Č. teismui pateikto 2010-03-28 patikslinto ieškinio turinio akivaizdu, kad tokį ieškinį išteisintasis pateikė siekdamas apginti savo atstovaujamojo M. Č. teises bei teisėtus interesus. Minimame ieškinyje buvo akcentuojamos M. Č. termino, paveldint A. ir E. Č. turtą, praleidimo priežastys, minimi ir paties S. B. atitinkamai kalti, D. Č. nuomone, veiksmai prisidėjus prie to. Kolegija nemano, kad D. Č. kreipimasis į teismą, prašant Šiaulių rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 16 d. nutartį palikti nepakeistą ir iš S. B. priteisti bylos vedimo išlaidas, yra nesąžiningas ir pateiktas piktnaudžiaujant savo teisėmis.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ,,Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir asmenį, kuris paskleidė ne visiškai tikslią informaciją, tačiau tą darė sąžiningai, nepiktnaudžiaudamas teise skleisti informaciją, tai yra neperžengdamas Konvencijos 10 str. 2 d. nustatytų šios teisės ribų. Teisė reikšti savo nuomonę apima ir tam tikro laipsnio faktų perdėjimą (hiperbolizavimą)“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2003).
Kolegija atkreipia dėmesį į bendrą pastraipos, kurioje, pasak apelianto, yra nurodyti jį įžeidžiantys žodžiai, kontekstą, kur nurodoma: ,,...S. B....yra iškėlęs daugiau nei 10 baudžiamųjų bylų per 4 metus, tuo aiškiai piktnaudžiaudamas procesinėmis teisėmis ir parodydamas, kad dėl turto, kurį siekia užgrobti, jis gali padaryti bet ką...apkaltinti žmogžudyste, poveikiu liudininkams, grasinimais nužudyti, nebūtais sveikatos sutrikdymais ir t.t...“ (1 t. 21-21 b. l.). Iš apelianto skundų (pradėti procesą privataus kaltinimo byloje ir apeliacinio skundo) matyti, kad tokių konstatavimų S. B. nelaiko jį šmeižiančiais ar žeidžiančiais, nors jie taip pat aiškiai negatyviai apibūdina S. B.. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad D. Č. patikslintame ieškinyje paminėti posakiai, neigiamai apibūdinantys S. B., atitinka įprastą apelianto ir išteisintojo ginčų civilinėje byloje pobūdį ir S. B. nebuvo pagrindo pastarųjų laikyti užgauliais.
Kolegija atkreipia dėmesį, kad CK 2.24 str. 9 d. yra įtvirtintas asmenų, dalyvaujančių procese, imunitetas atsakomybei dėl tikrovės neatitinkančios informacijos, žeminančios asmens garbę ir orumą, paskleidimo, ir šis imunitetas apima tiek administracinių, tiek civilinių ir baudžiamųjų bylų procesą.
Dėl to, kas aptarta ir išdėstyta skundžiamame nuosprendyje, D. Č. 2010-03-28 patikslintame ieškinyje išdėstytų hiperbolizuotų teiginių, deklaruojant savo neigiamą nuomonę apie S. B. asmenį ir tuo pačiu nuogąstaujant dėl nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo S. B. galimų veiksmų ir įtakos, siekiant paveikti teismo procesą civilinėje byloje, nėra pagrindo laikyti savo teisių ir laisvių įgyvendinimo ribų peržengimu ir S. B. teisių bei laisvių pažeidimu. Byloje nėra duomenų, kad D. Č. būtų turėjęs tikslą patikslintame ieškinyje deklaruota savo nuomone tyčia S. B. užgauliai pažeminti, o minimo patikslinto ieškinio pateikimas teismui, vykdančiam procesą civilinėje byloje ir taip atliekančiam tiesiogines funkcijas, negali būti vertinimas kaip tyčinis viešas ar neviešas S. B. įžeidimas.
Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino BK 154 str. ir 155 str. nuostatas, pagrįstai nustatė, jog D. Č. veikoje nėra nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d., požymių ir pagrįstai pastarojo atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Taigi naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo S. B. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.