Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko bei pranešėjo Evaldo Burzdiko, kolegijos teisėjų Albino Čeplinsko ir Rūtos Palubinskaitės, sekretoriaujant Vaidai Urbanavičienei, dalyvaujant ieškovės atstovei advokatei Neringai Grubliauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės atstovo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 22 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-290-559/2006, pagal ieškovės D. P. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities VMI, trečiajam asmeniui Jonavos rajono 1-ojo notarų biuro notarei V. P. , dėl paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą nuginčijimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

2004 m. rugpjūčio 23 d. ieškovė pateikė atsakovui paaiškinimą, kuriame nurodė, kad jai yra žinoma, jog butą paveldėjo valstybė, tačiau prašė sustabdyti bylos vykdymą, kol teismas išspręs paveldėjimo klausimą. Teismas sprendė, kad ieškovė neteisingai įvertino Kauno apskrities VMI jai suteiktą informaciją ir rašydama paaiškinimą laikė, kad paveldėjimo klausimas iki galo dar neišspręstas. Teismas nustatė, kad 2004 m. rugsėjo 22 d. atsakovas ieškovę informavo, jog tuo atveju, jeigu ji nepateiks pareiškimo teismui, M. S. turtas paveldėjimo teise pereis valstybei, nors pats atsakovas jau turėjo paveldėjimo teisės liudijimą. 2005 m. rugpjūčio 9 d. atsakovas informavo UAB „Jonavos paslaugos“, kad dėl palikimo priėmimo į notarų biurą kreipėsi D. P. , todėl valstybė M. S. turto paveldėti neturi jokio pagrindo. Teismas sprendė, kad dėl šių atsakovo klaidinančių veiksmų, ieškovė negalėjo būti tikra, jog M. S. turtą jau buvo paveldėjusi valstybė ir kadangi tik 2005 m. gruodžio 15 d., atsakovui informavus, ieškovė sužinojo, jog Kauno apskrities VMI paveldėjo M. S. turtą, teismas nuo šios datos skaičiavo vienerių metų terminą ieškiniui pareikšti, ir laikė, jog ieškinio senaties terminas nepraleistas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Byloje nustatyta, kad 1996 m. balandžio 3 d. mirė M. S. , kuri testamentu jai priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini) paliko ieškovei D. P. . Per 6 mėnesius ieškovė pas notarą nesikreipė dėl palikimo priėmimo, tačiau apsigyveno šiame bute, mokėjo už jį mokesčius. 2004 m. liepos 15 d. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi CK 5.2 str. 3 d. nuostatomis, kreipėsi į Jonavos rajono notarų biurą su prašymu išduoti M. S. turtui paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą valstybės vardu. 2004 m. rugpjūčio 10 d. Lietuvos Respublikos valstybei buvo išduotas Jonavos rajono notarų biuro notarės V. P. paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą į M. S. turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo butas).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią dėl 2004 m. rugpjūčio 10 d. išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (reg. Nr. 1-7692) nuginčijimo. Lietuvos Respublikos CK 5.8 str. numatyta, kad <...> ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui galima pareikšti per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Taigi įstatymas ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su tokiais subjektyvaus pobūdžio kriterijais: asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Nagrinėjamu atveju ieškovė 2004 m. rugpjūčio 23 d. savo paaiškinime nurodė, kad jai žinoma, jog ginčo butą paveldėjo valstybė, t. y. šią dieną ji suprato, kad jos nuosavybės teisė į ginčo butą yra pažeista, tačiau tuo pačiu prašė sustabdyti bylos vykdymą, kol teismas išspręs šio buto paveldėjimo klausimą. 2004 m. rugpjūčio 23 d. ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti terminą palikimui priimti pagal testamentą po M. S. mirties, 2004 m. lapkričio 19 d. pareiškimas buvo patenkintas, o atsakovas su pareiškimu sutiko. Be to 2004 m. rugsėjo 22 d. atsakovas raštu ieškovę informavo, kad nepateikus registruoto teisme pareiškimo dėl palikimui priimti termino pratęsimo, vadovaujantis CK 5.62 str. nuostatomis, M. S. turtas, tame tarpe ir ginčo butas, paveldėjimo teise pereis valstybei (1 t., b. l. 65). Tokie atsakovo veiksmai aiškiai liudija, kad jis pripažino ieškovės teisę paveldėti pagal testamentą ginčo butą, o tai nutraukia ieškinio senaties terminą dėl paveldėjimo teisės ginčijimo (CK 1.130 str. 2 d.). Nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti <...>, iki senaties termino nutraukimo praėjęs laikas į naują terminą neįskaičiuojamas (CK 1.130 str. 3 d.). Tik 2005 m. gruodžio 15 d. raštu (1 t., b. l. 67) atsakovas pakeitė savo nuomonę dėl ginčo buto ir jau nurodė ieškovei, jog nepripažįsta jos teisės paveldėti pagal testamentą ginčo butą, nes šis butas jau 2004 m. rugpjūčio 10 d. paveldėtas valstybės (pažymėtina, kad tik šiuo raštu buvo aiškiai ieškovei pranešta, kas kokiu būdu ir kada paveldėjo ginčo butą). Esant šioms aplinkybėms, visiškai pagrįstai pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties terminą skaičiavo nuo 2005 m. gruodžio 15 d., pripažindamas, jog ieškinio senaties terminas nepraleistas.

Nepagrįstu laikytinas apelianto argumentas, jog teismas netinkamai pritaikė 1964 m. CK 587 str., 593 str. nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos bylose dėl palikimo priėmimo. Lietuvos Respublikos 1964 m. CK 587 str. 1 d. numatyta, kad palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti, 2 d. numatyta, jog laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą, 3 d. numatyta, kad šiame straipsnyje nurodyti veiksmai turi būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Taigi įstatymas numatė du alternatyvius palikimo priėmimo būdus, suteikdamas įpėdiniui pasirinkti vieną iš jų. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė pasirinko palikimo priėmimo būdą – faktinį paveldėto turto valdymą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, remdamasis liudytojų parodymais, kurie patvirtino, jog ieškovė apsigyveno ginčo bute po testatorės mirties, rašytiniu įrodymu apie mokesčių mokėjimą už ginčo butą (1 t., b. l. 97), nustatė, kad laike šešių mėnesių ieškovė priėmė palikimą pradėdama jį faktiškai valdyti. Apsigyvenimas bute, mokesčių už jį mokėjimas, aiškiai išreiškė ieškovės valią įgyti nuosavybės teises į paveldimą turtą. Pažymėtina, kad visi veiksmai, atlikti praėjus šešiems mėnesiams po palikimo atsiradimo dienos, neturi teisinės reikšmės sprendžiant palikimo priėmimo klausimus, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl jų. Teisėjų kolegija nenustatė, jog būtų pažeistas 1964 m. CK 587 str. ar 593 str.. Apelianto nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus kolegijos 2001 m. sausio 8 d. nutarties faktinės aplinkybės (turtu įpėdinis naudojosi ir jį prižiūrėjo iki palikėjo mirties bei po mirties toliau tęsės naudojimąsi) iš esmės skiriasi nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių (turtu nebuvo naudojamasi iki mirties, ieškovė nemokėjo iki to mokesčių), todėl apeliantas nepagrįstai teigia, jog buvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos bylose dėl palikimo priėmimo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog atsakovas priimdamas palikimą po M. S. mirties, vadovavosi negaliojančia Finansų ministro 1996 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu Nr. 72 patvirtinta instrukcija, nes nuo 2004 m. liepos 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintos Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklės (Žin., 2004, Nr. 86-3119)(toliau – taisyklės), kuriomis atsakovas turėjo vadovautis priimdamas ir apskaitydamas paveldimą turtą. Atsakovas nepagrįstai paveldėjimo valstybės vardu procedūrų vykdymą sieja su UAB „Jonavos paslaugos“ pranešimu Nr. 678 (1 t. b. l. 36), kuriame nurodyta, kad ginčo bute negyvenama, už paslaugas neatsiskaitoma, todėl prašoma perimti į apskaitą ginčo butą kaip bešeimininkį. Pranešimo gavimas iš bendrovės ar įpėdinio vienasmeniški veiksmai - dokumentų rinkimas – negali būti pripažinti paveldėjimo procedūrų pradžia. Pripažintina, kad atsakovas paveldėjimo procedūrą pradėjo 2004 m. liepos 15 d., t. y. kada kreipėsi į notarą, kuris turi teisę atlikti veiksmus susijusius su paveldėjimu, todėl turėjo vadovautis tuo metu galiojančiomis taisyklėmis.

1964 m. Lietuvos Respublikos CK 593 str. 1 d. 3 p. (kaip ir CK 5.62 str. 1 d. 3 p.) numatyta, kad paveldimas turtas paveldėjimo teise pereina valstybei, jeigu nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo. Šiuo atveju nustatyta, kad ieškovė priėmė palikimą, pradėdama jį faktiškai valdyti. Priimtas palikimas laikomas priklausančiu įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo laiko (1964 m. CK 587 str. 5 d.). Tokiu būdu pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad buvo pažeistos imperatyvios įstatymo normos, išduodant 2004 m. rugpjūčio 10 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, yra pagrįsta. Nebuvo nustatyta (iš esmės net nebuvo tikrinta), jog nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, nes tik nustačius šias aplinkybes, valstybė įgytų teisę paveldėti. Valstybei buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą į jau ieškovės priimtą ir jai priklausantį palikimą, kas prieštarauja ne tik aukščiau nurodytoms imperatyvioms įstatymo normoms, bet ir imperatyviai įstatymo normai – teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.).

Nepagrįstais laikytini apelianto argumentai dėl per didelių (800 Lt) advokato išlaidų. Šios išlaidos yra aiškiai mažesnės už nustatytus LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakyme Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ dydžius. Be to nepagrįstais laikytini apelianto argumentai, jog byla nesudėtinga, nereikalaujanti specialių žinių, nes jau vien iš apelianto (atsižvelgiant į tai, kad tai valstybės institucija) teisės norminių aktų netinkamo interpretavimo, netinkamo faktinių aplinkybių vertinimo, galima daryti išvadą, jog byla reikalauja specialių žinių ir nėra nesudėtinga. Taigi atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir advokatės darbo bei laiko sąnaudas (ginčas vyko apie metus laiko, buvo tikslinamas ieškinys, išnagrinėti du reikalavimai, vyko 7 teismo posėdžiai dalyvaujant advokatei, apklausiami liudytojai, byloje surinkta du tomai dokumentų, prijungta kita civilinė bylą, teisinių santykių nagrinėjimo ir vertinimo laikotarpis nuo 1996 m. iki 2006 m.) darytina išvada, kad priteistos išlaidos (800 Lt) už advokato pagalbą yra visiškai pagrįstos (CPK 98 str.).

Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, iš atsakovo priteistinos išlaidos už advokatės pagalbą apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

nutari a:

Apeliacinį skundą atmesti.

Jonavos rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 22 d. teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, ieškovei D. P. 600 Lt (šešis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.