Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose bei mokytis.

Nustatyta bausmės pradžią Ž. B. skaičiuoti nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio gavimo laisvės apribojimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 65 str. 1 d., 66 str., Ž. B. į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas – 2009 m. rugsėjo 12 d. (viena diena).

Priteista iš Ž. B. ir E. I. po 455,41 Lt iš kiekvieno Valstybinei ligonių kasai prie LR SAM nukentėjusiojo K. J. gydymo išlaidoms atlyginti. Nepilnamečiui Ž. B. neturint pajamų ar lėšų, pakankamų žalai atlyginti, jo padarytą žalą 455,41 Lt išieškoti iš įstatyminės atstovės, civilinės atsakovės D. B..

Priteista iš Ž. B. ir E. I. solidariai 2000 Lt nukentėjusiajam K. J. neturtinei žalai atlyginti. Nepilnamečiui Ž. B. neturint pajamų ar lėšų, pakankamų atlyginti žalą, jo padarytą žalą subsidiariai, t. y. 1000 Lt išieškoti iš įstatyminės atstovės, civilinės atsakovės D. B..

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir E. I., tačiau nuosprendis jo atžvilgiu neapskųstas.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

Ž. B. ir E. I. nuteisti už tai, kad 2009 m. rugsėjo 12 d. apie 00.00 val. Šiauliuose, viešoje vietoje, 12 maršruto miesto keleiviniame autobuse, veikdami kartu bei su nenustatytais asmenimis, kurių tikslus skaičius nenustatytas, bet ne daugiau kaip su 5 nenustatytais asmenimis, kitų autobuso keleivių akivaizdoje necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo nukentėjusįjį K. J., įžūliais veiksmais, tai yra nenustatytam asmeniui pagriebus nukentėjusįjį K. J. už kojų ir pargriovus ant grindų, ne daugiau kaip trims nenustatytiems asmenims autobuse spardant gulintį nukentėjusįjį K. J. į įvairias kūno vietas, po to, sustojus keleiviniam autobusui autobusų stotelėje ties (duomenys neskelbtini) namu, E. I. kartu su nenustatytu asmeniu už kojų ištempiant gulintį nukentėjusįjį K. J. iš autobuso, E. I. gulinčiam nukentėjusiajam K. J. sudavus ne mažiau 2 kartų kumščiu į šonus, spyrus 1 kartą į šoną, Ž. B. sudavus ne mažiau kaip 4 kartus kumščiu į šonus bei su kitais, ne daugiau kaip su 5 nenustatytais asmenimis spardydami ne mažiau 10 kartų nukentėjusiajam K. J. į galvos sritį, tuo padarė galvos smegenų sukrėtimą, galvos ir veido sumušimą, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis Ž. B., jo gynėjas ir atstovė pagal įstatymą prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl Ž. B. kaltės pažeidus viešąją tvarką ir nežymiai sutrikdžius nukentėjusiojo sveikatą, tai yra padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d. Savo skundu apeliantas neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir kaltę verčia kitiems, jam nepažįstamiems ir tyrimo metu nenustatytiems asmenims. Tačiau byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma paneigia apelianto keliamas versijas.

Konkrečiu atveju, atskleidžiant Ž. B. nusikalstamo sumanymo turinį, būtina išsiaiškinti jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, neapsiribojant pirmine jo forma. Viso baudžiamojo proceso metu apeliantas neneigė buvęs konflikto metu įvykio vietoje, tačiau, išanalizavus Ž. B. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, teisiamajame posėdyje ir paaiškinimus apeliacinės instancijos teisme bei išdėstytą įvykių versiją apeliaciniame skunde, matyti, kad skirtingose bylos tyrimo stadijose jis nurodydavo vis kitokias įvykio aplinkybes. Teisindamas save apeliantas vertė kaltę pačiam nukentėjusiajam ir kitiems, nepažįstamiems ir nenustatytiems asmenims, jo teigimu, sumušusiems K. J.. Pasak Ž. B., jis ir E. I. buvo užpulti nukentėjusiojo K. J. ir B. L., kurie pirmi trenkė E. I. į galvą, ir jiems (Ž. B. ir E. I.) teko gintis. Tokį apelianto aiškinimą kolegija vertina, kaip jo gynybos taktiką, siekį suklaidinti teismą ir išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes patys savaime Ž. B. parodymai yra nelogiški ir neatitinka įrodymais atkurtos įvykio situacijos.

Teisiamajame posėdyje apeliantas teigė, kad jis su E. I. sėdėjo autobuso gale prie pat durų, priešais juos sėdėję jaunuoliai (K. J. ir B. L.) priėjo prie jų, ir nukentėjusysis su kastetu užpuolė E. I. (t. 2, b. l. 158-159). Taigi iš tokių parodymų būtų galima suprasti, kad K. J. ir B. L. buvo konflikto iniciatoriai ir, kaip teisiamajame posėdyje tvirtino kitas nuteistasis E. I., pastarieji norėjo muštis (t. 2, b. l. 159-160). Tačiau tokią versiją paneigia tai, kad B. L. iš autobuso pabėgo pro kitas autobuso duris, o iš autobuso už kojų buvo ištemtas ir sumuštas ne kas kitas, o K. J.. Apeliaciniame skunde Ž. B. nieko nenurodė apie suduotus smūgius nukentėjusiajam, tačiau teisiamajame posėdyje ir pateikdamas paaiškinimus apeliacinės instancijos teisme apeliantas pripažino, kad sudavė gindamasis keletą smūgių (2 ar 3-4) K. J. – ,,....iš inercijos...“, nes pastarasis mosikavosi rankomis, ir jis bijojo, kad K. J. nesuduotų jam (t. 2, b. l. 158-159). Šiuo atveju apelianto parodymai ne tik prieštaringi bet ir nelogiški. Pirmiausia, nukentėjusysis negalėjo mosikuoti rankomis, nes ir patys nuteistieji pripažino, kad K. J. buvo iš autobuso tempiamas už kojų, o iš nukentėjusiojo K. J. parodymų aišku, kad tempiamas iš autobuso jis rankomis laikėsi įsikabinęs į turėklus (t. 2, b. l. 160-161). Tai patvirtino liudytojais apklausti autobuso keleiviai E. Š. ir V. K., kuris dar mėgino įtemti nukentėjusįjį atgal į autobusą, tačiau jam nepavyko (t. 2, b. l. 31-32; 161-162). Dėl minėtų priežasčių nėra pagrindo netikėti tokiais nukentėjusiojo parodymais, iš kurių aišku, kad nuo kažko gintis apeliantui jokios priežasties nebuvo, o smūgių sudavimas, kaip apeliantas nurodė – ,,...iš inercijos...“, niekaip nepateisina Ž. B. elgesio ir nemenkina jo kaltės.

Byloje yra nustatyta, kad be nuteistųjų Ž. B. ir E. I. smurtą prieš K. J. įvykio metu naudojo dar ne mažiau kaip 5 asmenys, kurie ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyti, kas nurodyta ir kaltinime. Apeliaciniu skundu Ž. B. dėl viešosios tvarkos pažeidimo kaltę verčia pačiam K. J., o dėl pastarojo sumušimo kaltina tik paminėtus nenustatytus asmenims. Teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teisme apeliantas teigė, kad tie nenustatyti ir nepažįstami asmenys ištempė nukentėjusįjį iš autobuso ir mušė jį lauke. Nukentėjusysis teisiamajame posėdyje parodė, kad ištemtas iš autobuso atsistojęs nebuvo, jį mušė ir spardė gulintį, jis buvo rankomis užsidengęs galvą, nesipriešino, o po to prarado sąmonę (t. 2, b. l. 160-161). Tokius nukentėjusiojo parodymus teisiamajame posėdyje patvirtino liudytojai E. Š. ir V. K., kurie parodė, kad nuvažiuojant autobusu dar matė, jog nukentėjusysis be sąmonės gulėjo ant žemės, o jį spardė ir mušė kumščiais. Pats Ž. B. apeliacinės instancijos teismo posėdyje pripažino, kad išlipęs iš autobuso sudavė nukentėjusiajam 2 smūgius, vadinasi, mušė jį gulintį ant žemės, o teisiamajame posėdyje neneigė nukentėjusiajam sudavęs 3-4 smūgius (t. 2, b. l. 158-159), nors apeliaciniame skunde tvirtino tik sugriebęs nukentėjusiajam už rankų. Liudytojas B. L., atpažindamas Ž. B., kaip vieną iš tų asmenų, kuris įvykio dieną jį ir K. J. autobuse įžeidinėjo, o po to spardė sustojime K. J., iš esmės patvirtino apelianto parodymus apie naudotą smurtą prieš nukentėjusįjį (t. 1, b. l. 49-51). Be to, kolegija atkreipia dėmesį, kad akistatų su liudytoju B. L. ir nukentėjusiuoju K. J. metu Ž. B. taip pat pripažino, jog K. J. sudavus smūgį į galvą E. I., pastarasis už kojų ištempė nukentėjusįjį iš autobuso ir abu sudavė smūgius nukentėjusiajam, o tada prie jų prisijungė kiti nepažįstami vaikinai iš autobuso (t. 1, b. l. 107; 108).

Visuma aptartų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų neabejotinai patvirtina, kad Ž. B. buvo įvykio vietoje ir ne besigindamas, o tyčia naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį kartu su E. I. ir kitais nenustatytais asmenimis, ir visi bendrai sužalojo K. J..

Apelianto versiją, kad K. J. su B. L. pirmi užpuolė jį ir kitą nuteistąjį E. I., paneigia nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai, liudytojų E. Š. ir V. K. parodymai, kuriuos patvirtina ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojo B. L. parodymai (t. 1, b. l. 43-45). Nukentėjusysis ir liudytojas V. K. nurodė, kad gale sėdėję 5-6 vaikinai, tarp jų Ž. B. ir E. I., buvo ,,...viena kompanija...“ (t. 2, b. l. 160-162), nes visi bendravo tarpusavyje. Pasak V. K., tie 5-6 vaikinai ginčijosi su nukentėjusiuoju – ,,...buvo įžeidinėjimai.“ Nukentėjusysis neneigė, kad atsakydamas į nuteistųjų ir kitų vaikinų įžeidinėjimus galėjo ir pats pasakyti ką nors įžeidžiančio jų adresu (t. 2, b. l. 160-161), tačiau kategoriškai neigė, jog jis su B. L. inicijavo konfliktą. K. J. nurodė, kad stotelėje sustojus autobusui, ir B. L. ketinant išlipti, kažkuris iš gale sėdėjusių vaikinų mėgino sučiupti B. L., tačiau šis spėjo atsitraukti ir pabėgti per kitas autobuso duris. Kad B. L. pabėgo per kitas autobuso duris, teisiamajame posėdyje neneigė nė nuteistieji, tai patvirtino ir liudytojas V. K.. Paprastai konflikto iniciatoriai ar asmenys, nusiteikę smurtauti (kokiais savo parodymais ir apeliacinio skundo argumentais pristato K. J. ir B. L. nuteistasis Ž. B.), puola, o ne bėga, kaip aptariamu atveju B. L.. Taigi, pabėgus B. L., autobuse liko nukentėjusysis, kuris po to, kaip jau aptarta anksčiau, buvo prievarta ištemtas iš autobuso ir sumuštas.

Tai, kad nuteistajam E. I. buvo nustatytas nubrozdinimas dešinio momens priekinėje dalyje (t. 1, b. l. 67-68), Ž. B. kaltės nepaneigia ir nerodo, kad pirmas smurtą pradėjo naudoti K. J.. Be apelianto ir kito nuteistojo E. I. parodymų teisiamajame posėdyje, byloje nėra kitų įrodymų, patvirtinančių nuteistųjų versiją apie K. J. tyčinį smūgio sudavimą E. I.. Pats nukentėjusysis neneigė, kad tempiamas iš autobuso už kojų galėjo kam nors įspirti ir sužaloti, vadinasi, E. I. konstatuotas sužalojimas, atitinkantis įvykio laiką, gali tik patvirtini, kad už kojų K. J. tempė būtent E. I., tai minėjo ir patys nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu. Be to, pats E. I. negalėjo teisiamajame posėdyje paaiškinti, kodėl skiriasi jo teisme atpasakotos jam padaryto sužalojimo aplinkybės nuo išdėstytų specialisto išvadoje, nes E. I. teisiamajame posėdyje nurodė kitą vietą (kaktą), į kurią neva smūgiavo nukentėjusysis (t. 2, b. l. 159-160), ir kurioje atitinkamai turėjo būti sužalojimai, tačiau, kaip minėta, specialisto tyrimu sužalojimai konstatuoti kitoje vietoje. Liudytojai E. Š. ir V. K. apie jokį smurtą iš nukentėjusiojo pusės neminėjo ir vienareikšmiškai nurodė, kad autobuse pasilenkusį K. J., susiėmusį už galvos, stumdė kiti 4-5 vaikinai, po to V. K. nubėgo į autobuso galą ir pamatė, kaip kažkuris iš vaikinų už kojų tempia nukentėjusįjį iš autobuso (t. 2, b. l. 31-32; 161-162). Dėl aptartų aplinkybių nėra pagrindo teigti, kad pirma K. J. sudavė smūgį E. I. ir taip pradėjo konfliktą.

Atkurta įvykiu seka ir aptartų bei ištirtų įrodymų analizė leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad konfliktas maršrutiniame keleiviniame miesto autobuse kilo ne dėl nukentėjusiojo tyčinių veiksmų, o dėl apelianto, kito nuteistojo E. I. ir kitų nenustatytų asmenų kaltų veiksmų, kada po apsižodžiavimo viešoje vietoje, jie demonstratyviai ištempė K. J. iš autobuso ir bendrais veiksmais gulintį lauke sumušė, nežymiai sutrikdydami jo sveikatą (t. 1, b. l. 22). Skunde apeliantas tvirtina, kad viešoji tvarka nebuvo pažeista, tačiau liudytojų parodymai byloja priešingai. Liudytojais apklausti autobuso keleiviai E. Š. ir V. K. aiškiai nurodė, kad pašalinių žmonių, vykstančių iš miesto šventės autobuse buvo nemažai. E. Š. paaiškino, kad, kai vaikinai rėkavo, žmonės atsisukdavo pasižiūrėti, o ji dėl to, kas tą dieną įvyko autobuse, jautėsi išsigandusi – ,,...buvo baisu.“ (t. 2, b. l. 31-32). Jau buvo minėta, kad V. K. traukė už rankų atgal į autobusą nukentėjusįjį, kai pastarasis buvo tempiamas iš autobuso. Be to, teisiamajame posėdyje liudytojas pripažino, kad šaukė autobuso vairuotojui, jog šis neuždarytų durų (t. 2, b. l. 161-162). Be abejonės, visa tai matė, girdėjo kiti viešojo transporto keleiviai ir normalus jų buvimas viešoje vietoje buvo sutrikdytas.

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad Ž. B. neteisėtus veiksmus atliko viešoje vietoje – viešajame transporte, stebint kitiems asmenims, vedinas chuliganiškų motyvų, aiškiai pamindamas kito žmogaus teises ir teisėtus interesus, demonstruodamas niekinantį požiūrį aplinkiniams, siekdamas priešpastatyti save visuomenei, dėl ko buvo sutrikdyta viešoji tvarka, todėl nėra pagrindo, kaip prašo apeliantas, išteisinti jį pagal BK 284 str. 1 d.

Baudžiamojo kodekso 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam Ž. B. bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą), jo asmenį apibūdinančius duomenis (nusikalto būdamas nepilnametis, ankščiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, gyvenamoje vietoje ir mokymo įstaigoje charakterizuojamas teigiamai), į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Be to, teismas įvertino tai, kad Ž. B. mokosi, savo turto neturi, taigi iš esmės atsižvelgė į visas apeliaciniame skunde išdėstytas baudžiamosios atsakomybės individualizavimui reikšmingas aplinkybes.

Pažymėtina, kad bausmės esmę sudaro nubaudimas, kuris negali būti suvokiamas atskirai nuo kitų bausmės tikslų ir turi būti traktuojamas kaip priemonė kitiems tikslams pasiekti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad Ž. B. nesutinka su jam paskirtu teismo įpareigojimu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. Teismo įpareigojimu siekiama tų pačių tikslų, kaip skiriant bausmę. Įpareigojimai tai valstybės taikoma prievartos priemonė nusikaltusiam asmeniui, todėl savaime suprantama, kad įpareigojimais ribojamos tam tikros asmens teisės ir laisvės. Visiškai suprantamas apelianto argumentas, kad teismo paskirti įpareigojimai ribos jo veiklą, nes jis mokosi ir aktyviai sportuoja (sporto mokyklos (duomenys neskelbtini) administracijos apibūdinamas, kaip perspektyvus, gerai charakterizuojamas boksininkas). Tačiau šiuo atveju kolegija atkreipia dėmesį, kad nepaskyrimas Ž. B. įpareigojimo būti tam tikru laiku namuose, pastarajam formuotų neadekvatų savo elgesiui atsakomybės suvokimą, ir bausmės tikslų, numatytų BK 41 str. 2 d, pasiekti nepavyktų. Be to, pažymėtina, kad Ž. B. yra nepilnametis, todėl, kolegijos nuomone, apylinkės teismo nustatytas laikas būti namuose atitinka protingumo ir teisingumo principus, ir nesuponuos teigiamos apelianto socialinės savirealizacijos.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo Ž. B. už inkriminuotą nusikaltimą (BK 284 str. 1 d.) paskirta bausmė neprieštarauja BK VIII skyriaus nuostatoms, atitinka nepilnamečiams taikomos baudžiamosios atsakomybės ypatumus (BK XI skyrius), yra tinkamai individualizuota, įpareigojimai paskirti pagrįstai, todėl keisti nuosprendžio šioje dalyje nėra pagrindo.

Skundu nuteistasis Ž. B. taip pat teigia, kad nustatyta atlyginti nukentėjusiajam neturtinės žalos suma (1000 Lt) yra per didelė, nes gyvena su mama ir seserimi, tėvo neturi, mama šeimą išlaiko viena, o jos pajamos labai mažos.

Pažymėtina, kad BPK 44 str., reglamentuojantis asmens teisių apsaugą baudžiamajame procese, nustato, jog kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. CK 6.283 str. 1 d. numatyta, kad, jei fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Įstatymas nenumato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, tačiau, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinant neturtinę žalą pinigais, privalu siekti maksimaliai teisingiausios kompensacijos nukentėjusiam asmeniui už patirtus negatyvius išgyvenimus, skausmą, prarastą gyvenimo kokybę ir pan. Sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos ir įgyvendinant skirtingų interesų (kaltininko ir nukentėjusiojo) pusiausvyrą, būtina atsižvelgti į nuteistojo turtinę padėtį, tačiau tai negali būti lemiamas kriterijus, nustatant mažesnį neturtinės žalos dydį.

Nukentėjusysis K. J. pateiktame ieškinyje ir teisiamajame posėdyje tvirtino, kad dėl prieš jį pavartoto smurto patyrė fizinį skausmą, dvasinį sukrėtimą, emocinį šoką, nepatogumus dėl bendravimo su tėvais, bendrakursiais, nes ant veido kurį laiką buvo mėlynės, atsirado nesaugumo jausmas (t. 2, b. l. 137-138; 160). Nukentėjusiojo įvardyti patirti negatyvūs reiškiniai ir pojūčiai kolegijai nekelia abejonių ir atitinka CK 6.250 str. 1 d. reglamentuotą neturtinės žalos turinį. K. J. buvo sužalotas viešoje vietoje, jam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl ko jis patyrė eilę aptartų negatyvių išgyvenimų ir pojūčių, todėl, kolegijos nuomone, apylinkės teismas teisingai nustatė nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos dydį (2000 Lt) – atitinkantį teisingumo, proporcingumo ir protingumo kriterijus.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad K. J. neturtinė žala atsirado dėl nusikalstamų Ž. B. ir E. I. veiksmų, todėl pagrįstai neturtinės žalos atlyginimą priteisė iš jų solidariai. Apylinkės teismui, nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį, buvo žinoma, kad Ž. B. mokosi, savo turto ir pajamų neturi, todėl pastarajam neturint lėšų neturtinei žalai atlyginti, teisingai buvo nuspręsta išieškoti subsidiariai pusę priteistos žalos sumos (1000 Lt) iš apelianto atstovės pagal įstatymą – jo motinos D. B..

Teismui pateikta pažyma apie D. B. išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas per 2010 m. sausio mėn.–2010 m. spalio mėn. byloja apie nedideles atstovės pagal įstatymą pajamas, susijusias su darbo santykiais, tačiau tai negali būti esminis pagrindas mažinti priteistos neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam, nes neturtinės žalos dydį lemia dėl neteisėtų kaltininko veiksmų atsiradę neigiami padariniai, pasekmės, liekamieji ar trunkamieji negatyvūs reiškiniai, įtakojantys nukentėjusiojo tolimesnį gyvenimą ir jo kokybę, o ne kaltininko ar už jo veiką materialiai atsakingo asmens turtinė padėtis.

Tokiu būdu, apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo mažinti nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos sumą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo Ž. B. apeliacinį skundą atmesti.