Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešeja Sigita Vainauskiene Baudžiamoji byla Nr. 1A-82/2010

1.2.8.1.1., 1.2.8.2.1., 2.1.7.4., 2.1.14., 2.4.6., 2.4.7.

2010 m. sausio 22 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamuju bylu skyriaus teiseju kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkes ir pranešejos Sigitos Vainauskienes, teiseju Vlado Nikitino, Lauretos Ulbienes, sekretoriaujant Žibutei Stauskaitei, dalyvaujant išteisintajai V. D., jos gynejai adv. Rimai Žiautienei, nukentejusiajai T. K., jos atstovui Romanui Bareikai, vertejai Tatjanai Cernyš, teismo posedyje išnagrinejo baudžiamaja byla pagal nukentejusiosios T. K. apeliacinio skundo del Visagino miesto apylinkes teismo 2009 m. lapkricio 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. išteisinta, nepadarius veikos, turincios šiu nusikaltimu požymiu (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1, 2 p.).

Iš nukentejusiosios T. K. išteisintosios V. D. naudai priteista 1 500 Lt už advokato paslaugas.

Aprašomoji dalis

nustate:

Apeliantes manymu, pirmosios intencijos teismas buvo šališkas, be to, netinkamai taike ir aiškino baudžiamuosius istatymus. Išteisinamasis nuosprendis yra nemotyvuotas ir grindžiamas vien deklaratyviu liudytoju parodymu išvardijimu. Atkreipia demesi i tai, kad teismas, priimdamas išteisinamaji nuosprendi, neatsižvelge i liudytoju L. T., M. U. ir O. T. parodymus apie tai, jog apie V. D. išleista isakyma šios sužinojo tuoj po jo paskelbimo. Apeliantes teigimu, ta pacia diena buvo paskleistos tikroves neatitinkancios ir žeminancios jos garbe ir oruma žinios, kurios palaipsniui buvo išplatintos jos darbovieteje bei savivaldybeje, ka liudija ir J. I., A. B., S. T., A. L., O. L. ir O. S. parodymai. Taciau teismas, ignoruodamas minetu liudytoju parodymus, vadovavosi vien kaltinamosios parodymais. Visos šios aplinkybes rodo, kad teismas irodymus vertino atsietai, del ko buvo padarytos neteisingos ir nepagristos išvados del V. D. kaltes.

Apeliacines instancijos teismo posedyje nukentejusioji T. K. ir jos atstovas prašo apeliacini skunda tenkinti, išteisintoji ir jos gyneja – skunda atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentejusiosios T. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyres ir tinkamai ivertines byloje surinktus irodymus padare teisinga ir pagrista išvada del V. D. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d., jai nepadarius veiku turinciu inkriminuotu nusikaltimu požymiu.

Bylos duomenimis, V. D. buvo kaltinama tuo, kad 2008-05-10, 11.30 val., budama (duomenys neskelbtini) vadove, prieme isakyma Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo T. K. paskyre drausmine nuobauda – pastaba, už „nesažininga pareigu vykdyma ir dokumento klastojima“. Tokiu budu šia isakymo formuluote V. D. paskleide tikroves neatitinkancia informacija, kuri T. K. paniekino bendradarbiu ir savivaldybes darbuotoju akyse, pakirto pasitikejima ja ir viešai raštu užgauliai pažemino.

Taciau, byloje surinkti ir ištirti irodymai, negali objektyviai patvirtinti, kad V. D. atliko jai inkriminuojamus veiksmus, sudarancius Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. sudetis, bei, kad jie buvo nukreipti i T. K. apšmeižima ir ižeidima.

Šmeižimas yra tycinis nusikaltimas, kurio objektas – žmogaus garbe ir orumas. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimu laikomas tikroves neatitinkancios informacijos apie žmogu, galincios paniekinti ar pažeminti ta asmeni ar pakirsti pasitikejima juo, paskleidimas. Šmeižimas yra padaromas kaltininkui veikiant tiesiogine tycia. Todel, paskleisdamas informacija, kaltininkas turi suvokti, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikroves ir gali paniekinti ar pažeminti asmeni, pakirsti pasitikejima juo, ir turi to siekti (Lietuvos Respublikos BK 15 str.).

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nera irodytas inkriminuoto nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., objektyviosios puse požymis – paskleidimas. Apeliante V. D. reiškiamus kaltinimus, kad pastaroji samoningai 2008-05-10 isakyme del drausmines nuobaudos – pastabos paskyrimo iraše tikroves neatitinkancia bei T. K. paniekinancia informacija ir ja paskleide, iš esmes grinde liudytoju L. T., M. U. ir O. T. parodymais. Šios liudytojos tvirtino, jog apie V. D. išleista isakyma sužinojo tuoj po jo paskelbimo, kas neva, apeliantes manymu, rodo, kad V. D. joms atskleide mineto isakymo turini. Taciau teiseju kolegija, išanalizavusi minetu liudytoju parodymus, nesutinka su nurodytais skundo argumentais. Paskleidimu pripažistamas tikroves neatitinkancios informacijos apie kita žmogu perdavimas bent vienam treciajam asmeniui privataus pokalbio metu, viešame pasisakyme, laiške, oficialiame rašte ar pan. Teisiamajame posedyje liudytoja O. T. parode, kad ji pasiraše ant kažkokio dokumento, kuri atneše direktore, patvirtindama, kad T. K. atsisake ji pasirašyti. Kas jame parašyta, pasake pati T. K.. Liudytoja M. U. parode, kad mineto isakymo ji asmeniškai nemate, o apie drausmines nuobaudos T. K. paskyrima žino iš centro darbuotoju kalbu. Liudytoja L. T. parode, kad direktores V. D. pavedimu atspausdino jos ranka surašyta isakyma del drausmines nuobaudos paskyrimo. Ji dalyvavo, kuomet direktores kabinete atspausdinta isakyma dave pasirašyti T. K., taciau neatsimena tarp V. D. ir T. K. vykusio pokalbio. Kiti byloje apklausti liudytojai: O. S., J. I., A. K., A. B., N. K., O. C., I. N. ir A. G. parode, kad apie priimta isakyma del drausmines nuobaudos T. K. atžvilgiu paskyrimo sužinojo iš pacios T. K.. Tuo tarpu S. T., N. S., J. Z. ir O. L. teisme paliudijo, kad apie drausmines nuobaudos T. K. paskyrima žino vien iš kalbu. Taigi, priešingai skundo teiginiams, byloje nera jokiu objektyviu duomenu, patvirtinanciu, kad V. D. bent vienam treciajam asmeniui atskleide mineto isakymo turini. Be to, kolegija pažymi, kad aplinkybes, kurias T. K. ivardija kaip šmeižiancias jos asmeni, V. D., kaip istaigos administracijos vadove, išdeste individualiame administraciniame akte – isakyme del drausmines nuobaudos – pastabos paskyrimo, vykdydama savo, kaip vadoves, funkcijas. Tiesioginiu pareigu, susijusiu su tokio pobudžio proceduromis, vykdymas, aiškinantis darbuotojo galimai padaryta vidaus darbo tvarkos taisykliu pažeidima, ir šio pažeidimo fiksavimas atitinkame dokumente, nelaikytinas paskleidimu pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. nuostatas.

Kolegija pažymi, kad tikroves neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmeni informacija – tai žmogu diskredituojancios prasimanytos ar klaidingos žinios. Žinia yra informacija apie faktus ir ju duomenis – reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, ivykius, grindžiamus tiesa, kuria galima užtikrinti patikrinimo bei irodymo priemonemis. Melagingos žinios yra tos, kurios neatitinka tikroves, yra prasimanytos, t.y. skleidimas to, kas teigiama esant buve, bet nera ir nebuvo, arba faktai iškreipiami. Vertinant (duomenys neskelbtini) vadoves V. D. 2008-05-10 priimta isakyma Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame, pasak apeliantes, išteisintoji išdeste ja šmeižiancius teiginius, atsižvelgtina i 2008-06-03 darbo gincu komisijos posedžio protokolo Nr. 1 turini (t. 1, b.l. 22-23). Iš mineto posedžio protokolo matyti, kad komisija sutiko su skundžiamo isakymo pagristumu, nustatant, jog I. K. pažeide vidaus darbo tvarkos taisykles, neteisingai, nerupestingai ir nesažiningai vykde savo pareigas. Todel konstatavo, kad V. D. 2008-05-10 isakymu drausmine nuostaba – pastaba yra paskirta pagristai. Visgi, komisijos vertinimu, ši pastaba suformuluota netaisyklingai. Komisijos sprendimu, T. K. skirta drausmine nuobauda naikintina del Darbo kodekso 240 str. 1 d. reikalavimu nesilaikymo, t.y. drausmines nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimo. Vykdydama darbo gincu komisijos sprendima, V. D. 2008-06-16 isakymu Nr. (duomenys neskelbtini), ankstesni isakyma Nr. (duomenys neskelbtini), panaikino. Todel apeliantes argumentas, kad pastarasis V. D. isakymas liudija, jog drausmine nuobauda pakirta be pagrindo, nepadarius jai jokiu tarnybiniu pažeidimu, yra nepagristas.

Kolegija pažymi, jog šmeižimas yra tycinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidžia žinomai melagingus prasimanymus. Jis turi suvokti, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbe. Kiekvienu atveju butina nustatyti, ar informacija paskleides asmuo del skleidžiamu duomenu tikrumo sažiningai klydo, ar sieke apšmeižti kita žmogu. Ivertinus liudytoju, nukentejusiosios ir paties kaltinamosios parodymus, byloje esancius rašytinius irodymus, darytina išvada, kad 2008-05-10 isakyme irašyta informacija kaltinamoji suvoke kaip patikima, neabejojo jos tikrumu bei savo nuomones teisingumu, todel jos veiksmuose nebuvo tycios paskleisti tikroves neatitinkancia informacija, tokiu budu apšmeižti T. K.. Nenustacius nagrinejamoje byloje vieno iš butinojo nusikaltimo sudeties požymio – V. D. kaltes – konstatuotina, kad byloje kaltintas asmuo nepadare nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. Todel pirmosios instancijos teismas pagristai V. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. išteisino.

Už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. – ižeidimo, padaryma atsako asmuo, kuris viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemina žmogu. Ižeidimas yra neigiamas, nepadorus žmogaus ivertinimas, žeminantis žmogu jo paties ar kitu žmoniu akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Ižeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybe, jo savybes kitu žmoniu akivaizdoje. Ižeidimas yra padaromas tiesiogine tycia. Pagal susiklosciusia teismu praktika, padoria forma išsakytas, kad ir neigiamas žmogaus vertinimas, nors ir sukeles neigiamu emociju, ižeidimu nepripažistamas.

Byloje pagristai nustatyta, kad nera pagrindo V. D. 2008-05-10 isakymo formuluotes vertinti kaip T. K. viešo užgaulaus pažeminimo kitu akyse. Bylos duomenimis, prieš šio isakymo priemima, V. D. telefonu gavo informacija, kad T. K. 2008 04 22 suraše dokumenta „Asmens (šeimos) socialiniu paslaugu poreikio vertinimas“ apie asmeni, kuriam reikia socialiniu paslaugu – A. L., taciau kaip paaiškejo veliau, T. K. nesilanke A. L. šeimoje ir nebendravo su šia šeima. Kolegijos vertinimu, Centro direktorei V. D. kilo pagristos abejones del šio dokumento teisingumo. Iš aukšciau pateiktu pirmosios instancijos teismo nustatytu aplinkybiu darytina išvada, kad i isakyma irašyta informacija V. D. suvoke kaip patikima. Priimdama isakyma ir skirdama drausmine nuobauda V. D. turejo tiksla, kaip vadove, užtikrinti tinkama T. K. darbo pareigu vykdyma, taciau neturejo tycios samoningai viešai pažeminti T. K.. Kolegija, ivertinusi bylos medžiaga, yra isitikinusi, jog V. D. pagal BK 155 str. 1 d. išteisinta pagristai.

Teiseju kolegija atkreipia demesi i tai, kad baudžiamajame procese, priešingai nei ginant asmens garbe ir oruma civilineje byloje, galioja Lietuvos Respublikos BPK 44 str. 6 d. itvirtinta nekaltumo prezumpcija, t.y. nuostata, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu itariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neirodytas Lietuvos Respublikos BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas isiteisejusiu teismo nuosprendžiu. Lietuvos Respublikos CK 2.24 str. 1 d. nurodyta, kad preziumuojama, jog paskleisti asmens garbe ir oruma žeminantys duomenys neatitinka tikroves, kol juos paskleides asmuo neirodo priešingai. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje tai, kad kaltinamasis paskleide apie kita žmogu (apie nukentejusiji) tikroves neatitinkancia informacija, galincia paniekinti ar pažeminti ta asmeni arba pakirsti pasitikejima juo, turi irodyti kaltinimo šalis. T. K. nepateike nei pirmosios instancijos teismui, nei byla nagrinejant apeliacine tvarka itikinamu ir negincijamu irodymu, patvirtinanciu išteisintosios tycia ja apšmeižti ar ižeisti. Vien tai, kad apeliante del V. D. surašytame dokumente išdestytu aplinkybiu jauciasi pažeminta, nuvertinta, apšmeižta, nesudaro pagrindo pripažinti, kad nagrinejamoje byloje yra irodyti visi nusikaltimu, numatytu Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d., sudeties elementai. Kaip jau yra mineta, V. D. išteisinta neirodžius jos tycios padaryti nusikalstamas veikas, t.y. neirodžius vieno iš pagrindiniu nusikalstamu veiku požymiu – nusikaltimu subjektyviosios puses. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pilnai ir išsamiai nurodomi tokio išteisinimo motyvai.

Apeliante nepagristai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas irodymus ištyre pažeisdamas baudžiamojo proceso normas. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d., teismas irodymus vertina pagal savo vidini isitikinima, pagrista išsamiu ir nešališku visu bylos aplinkybiu išnagrinejimu, vadovaujantis istatymu. Kolegija, ivertinusi visa teisminio proceso metu surinkta bylos medžiaga, yra isitikinusi, kad pirmosios instancijos teismas irodymus ivertino nepažeidžiant baudžiamojo proceso istatymo reikalavimu. Teismo padaryta išvada del V. D. išteisinimo yra pagrista ir teisinga.

Byla nagrinejant apeliacine tvarka, išteisintoji pateike prašyma priteisti proceso išlaidas už atstovavima apeliacines instancijos teisme ir tai patvirtinancius dokumentus – 2010-01-05 pinigu priemimo kvita. 1 000 Lt išlaidu atstovui suma nera pertekline, atitinka protingumo kriteriju, todel iš privacios kaltintojos T. K. išteisintosios V. D. naudai pilnai priteistinos 1 000 Lt išlaidos už atstovavima apeliacineje instancijoje (LR BPK 105 str. 6 d.).

Rezoliucinė dalis

nutare:

T. K. apeliacini skunda atmesti.

Priteisti iš T. K. 1 000 Lt advokato atstovavimo išlaidu apeliacines instancijos teisme išteisintosios V. D. naudai.