- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-02-19
- Bylos Nr.
- eI1-1232-561/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00827-2025-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- M. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. K. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba, LKT), 10 950 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Pareiškėjas teismui nurodo, kad laikotarpiu nuo 2022 m. vasario 28 d. iki 2025 m. vasario 28 d. Šiaulių kalėjime buvo pažeidžiamos galiojančios teisės aktų nuostatos – nustatytų minimalaus ploto reikalavimų vienam asmeniui, sanitarinis mazgas nėra izoliuotas nuo kameros ploto, prasta ventiliacija bei kameroje trūko teisės aktais nustatyto inventoriaus – trūko suoliuko arba taburetės.
Dėl šių Kalėjimo veiksmų patyrė žalą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus. Pareiškėjo teigimu, kalinimas tokiomis sąlygomis prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnio nuostatoms.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjo skundo netenkinti.
Atsiliepime nurodo, kad vienam asmeniui tenkanti minimali ploto norma ginčui aktualiu laikotarpiu buvo įtvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakyme Nr. V- 317 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (galiojusi teisės akto redakcija nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2023 m. sausio 5 d.), taip pat vienam asmeniui tenkanti minimali ploto norma ginčui aktualiu laikotarpiu buvo įtvirtinta LKT direktoriaus 2023 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. V-15 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (galiojanti teisės akto redakcija nuo 2023 m. sausio 5 d.) 1.2.2 papunktyje, pagal kurį vienam asmeniui, atliekančiam bausmę uždaro tipo sąlygomis negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atsiliepime detalizuoja pareiškėjo buvimą tam tikrose kamerose ir nurodo, kad pareiškėjui visas kalinimo dienas (laikotarpis nuo 2022 m. vasario 28 d. iki 2025 m. vasario 28 d.) kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Taip pat nemažai laiko pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas.
Dėl sanitarinio mazgo įrengimo paaiškina, kad Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 12.5 papunktyje įtvirtinta nuostata, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, jose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm, arba ne mažiau kaip 1,42 m² matmenų (ploto) sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos ir grindys dengiamos lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Nesant techninėms galimybėms esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto pertvara (iki kameros lubų) ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Iš pastarosios nuostatos matyti, kad reikalavimas įrengti sanitarinio mazgo kabinas arba pertvara iki lubų atskirti sanitarinio mazgo vietą taikoma įstaigoms, kuriose įrengiamos naujos kameros arba rekonstruojamos ar kapitališkai remontuojamos esamos kameros. Šiuo atveju Šiaulių kalėjime naujos kameros neįrenginėjamos, taip pat nerekonstruojamos ar kapitaliai neremontuojamos, kadangi Šiaulių kalėjimo pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą ir jame rekonstrukcija ar kapitaliniai remontai negalimi.
Kartu paaiškina, kad visose Šiaulių kalėjimo kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių, taip suformuojant kabiną. Taip pat paaiškina, kad sanitarinių mazgų atitvėrimas iki lubų reikalautų rekonstruoti ar kapitališkai remontuoti esamas kameras, kadangi įrengus pertvaras iki lubų, sanitariniuose mazguose neliktų nei natūralios, nei dirbtinės apšvietos, be to, dalyje kamerų būtų pabloginta ventiliacija: iš visų kamerų išvestos angos į koridorių, kurių pagalba kamerose užtikrinama pakankama oro cirkuliacija, be to, 2020 m. rugsėjo 25 d. užbaigti darbai, susiję su ventiliacijos pagerinimu – o būtent, minėtos angos iš koridoriaus pusės prijungtos prie vamzdžio, kuriuo paduodamas ir grąžinamas oras iš lauko, todėl sanitarinius mazgus atskyrus iki lubų, kai kurios ventiliacijos angos liktų tik sanitariniame mazge, o kai kurios tik likusioje kameros dalyje ir tai neabejotinai mažintų oro judėjimą.
Kaip matyti iš pridedamų nuotraukų, visose gyvenamosiose kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu teko būti pareiškėjui – Nr. 1, 3, 9, 10, 20, 56, 62, 101, 102, 103, 109 sanitarinio mazgo įėjimas atskirtas durimis. Taip pat iš pateiktų duomenų matyti, kad ne mažą laiko tarpą pareiškėjas gyvenamosiose kamerose buvo laikomas visiškai vienas. Iš nuotraukų taip pat matyti, kad nei kamerose esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali stebėti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens. Be to, jokių duomenų, jog kas nors būtų stengęsis piktybiškai stebėti pareiškėją naudojantis sanitariniu mazgu nėra.
Teisės aktai nereglamentuoja, ar sanitariniai mazgai turi būti sėdimi, ar gali būti tupimi, tačiau Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ patvirtintų Patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (toliau – Normos) 9.1 papunktyje įtvirtinta, jog tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose turi būti „sanitarinis mazgas (klozetas (gali būti ir tupimas) bei praustuvė) – 1 komplektas“.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V- 908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015, Higienos norma) reikalavimo įrengti būtent sėdimą tualetą taip pat nenumato. Taip pat atsakovės atstovė pažymi, kad jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų. Tokie pareiškėjo teiginiai yra subjektyvūs kiekvieno asmens atžvilgiu, todėl negali būti vertinami kaip neturtinę žalą galintys sukelti veiksniai.
Pasisakydama dėl kameroje esančio inventoriaus paaiškina, kad Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 „Dėl Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 33 punkte nurodyta, kad įkalinimo įstaigų nuteistųjų (suimtųjų) laikymo patalpos, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpos aprūpinamos baldais ir kitu inventoriumi vadovaujantis Normomis. Gyvenamosiose kamerose pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova yra dėžės asmeniniams daiktams sudėti. Pažymi, kad visose kamerose gultai yra vienodi, be kopėtėlių ir teisės aktai nenumato, kad dviejų aukštų gultuose būtų padarytos kopėtėlės. Taip pat Normų 9 punkte nurodyti tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose turintys būti baldai ir kitas inventorius. Pagal šias normas kamerose, be kita ko, turi būti metalinė lova (1 vnt. 1 asmeniui), spintelė (1 vnt. ne daugiau kaip 2 asmenims), stalas (1 vnt.), maisto produktų spintelė arba lentyna (1 spintelė ne daugiau kaip 2 asmenims, lentynoje – viena sekcija 1 asmeniui), veidrodis (1 vnt.).
Nurodo, kad iš išdėstytų argumentų ir pateiktos dokumentinės medžiagos matyti, kad atsakovė jokiais savo veiksmais ir sprendimais pareiškėjo teisių nepažeidė, atlikti veiksmai ir priimti sprendimai yra teisėti, pagrįsti ir motyvuoti, todėl tenkinti pareiškėjo skundą nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
Atsiliepimas
Atsakovės nuomone, pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, pareiškėjo skunde nėra tiesioginio ryšio dėl skunde minimų aplinkybių ir tariamai jam padarytos žalos. Atsakovės nuomone, Šiaulių kalėjimo darbuotojai veikė tinkamai, teisėtai. Šiaulių kalėjimo darbuotojai tinkamai vykdė pavestas darbo funkcijas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 10 950 Eur neturtinės žalos, kuri jam padaryta dėl netinkamų suimtųjų laikymo Šiaulių kalėjime sąlygų, pažeidžiančių Suėmimo vykdymo įstatymo, Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių ir Higienos normos reikalavimus, laikotarpiu nuo 2022 m. vasario 28 d. iki 2025 m. vasario 28 d.
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 39 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų administracinių aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.
Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A-5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, Nr. A-822-619/2009).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).
Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Pareiškėjas teismui nurodo, kad laikotarpiu nuo 2022 m. vasario 28 d. iki 2025 m. vasario 28 d. Šiaulių kalėjime buvo pažeidžiamos galiojančios teisės aktų nuostatos – nustatytų minimalaus ploto reikalavimų vienam asmeniui, sanitarinis mazgas nėra izoliuotas nuo kameros ploto, prasta ventiliacija bei kameroje trūko teisės aktais nustatyto inventoriaus – suoliuko arba taburetės.
Dėl kameros ploto
Vienam asmeniui tenkanti minimali ploto norma ginčui aktualiu laikotarpiu buvo įtvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakyme Nr. V-317 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (galiojusi laikotarpiu nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2023 m. sausio 5 d.) bei LKT direktoriaus 2023 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. V-15 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (galiojanti nuo 2023 m. sausio 5 d.) 1.2.2 papunktyje, pagal kurį vienam asmeniui, atliekančiam bausmę uždaro tipo sąlygomis plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Atsakovės pateikti duomenys atsiliepime patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas atitiko paminėtuose teisės aktuose nurodyto minimalaus ploto reikalavimus. Taigi, byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucija veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Pareiškėjas šių aplinkybių neneigia, tačiau nurodo, kad iš kameros bendro ploto turėtų būti išskaičiuojamas plotas, kuris yra užimtas kitų baldų ir sanitarinių įrenginių.
Atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos ar baldų užimamas plotas. Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl kameroje esančių baldų išskaitymo iš bendro kameros ploto atmestini. Teismas taip pat nori pastebėti, kad pateikti atsakovės duomenys patvirtina, kad didžiąją dalį pareiškėjas kameroje buvo visiškai vienas.
Dėl ventiliacijos
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose, kuriose jis buvo kalinamas sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo kameros erdvės, todėl pasinaudojus tualetu sklido nemalonūs kvapai.
HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 12.5. papunktyje nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, jose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm, arba ne mažiau, kaip 1,42 m² matmenų (ploto) sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos ir grindys dengiamos lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Nesant techninėms galimybėms esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto pertvara (iki kameros lubų) ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Taigi, šis reikalavimas yra įtvirtintas įstaigoms, kuriose įrengiamos naujos kameros arba rekonstruojamos ar kapitališkai remontuojamos esamos kameros.
Atsakovės atstovė kartu su atsiliepimu teismui pateikė nuotraukas, kurios patvirtina, kad ginčo laikotarpiu kamerose Nr. 1, 3, 9, 10, 20, 56, 62, 101, 102, 103, 109 sanitarinio mazgo įėjimas atskirtas durimis. Kitose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas sienele su užuolaida.
HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kad neturėjo galimybės kamerų išvėdinti natūraliu būdu, todėl argumentai dėl nemalonių kvapų pasinaudojus tualetu yra atmestini.
Dėl kamerų inventoriaus
Pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad kamerose nebuvo pakankamai inventoriaus – taburečių ir suoliukų, lentynų. Taip pat nurodo, kad šis inventorius buvo nusidėvėjęs.
Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 36 punktas nustato, kad įkalinimo įstaigų nuteistųjų (suimtųjų) laikymo patalpos, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpos aprūpinamos baldais ir kitu inventoriumi vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“.
Normų 9 punkte nurodyti tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose turintys būti baldai ir kitas inventorius. Pagal šias normas kamerose turi būti metalinė lova (1 vnt. 1 asmeniui), spintelė (1 vnt. ne daugiau kaip 2 asmenims), stalas (1 vnt.), maisto produktų spintelė arba lentyna (1 spintelė ne daugiau kaip 2 asmenims, lentynoje – viena sekcija 1 asmeniui), veidrodis (1 vnt.), suolas arba kėdė, arba taburetė – 1 sėdima vieta 1 asmeniui.
Iš pridedamų nuotraukų matyti, kad gyvenamosiose kamerose sąlygos sėdėti prie stalo buvo sudarytos. Visose kamerose buvo didelės lentynos, suskirstytos į sekcijas, lentynų vienam asmeniui teko kur kas daugiau, nei numato teisės aktai. Teismas pažymi, jog byloje nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, t. y. pareiškėjo teiktų nusiskundimų Šiaulių kalėjimo administracijai, kuriuos teismas galėtų įvertinti. Pareiškėjo argumentai keliamu klausimu laikytini abstrakčiais. Kaip jau nustatyta, didžiąją dalį laiko pareiškėjas kameroje buvo visiškai vienas, todėl argumentai dėl nepakankamo inventoriaus vertinami kritiškai.
Teismas įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus bei surinktą rašytinę bylos medžiagą, sprendžia, kad atsakovės atstovė veikė įstatymų nustatytose ribose, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, patvirtinančių žalos pareiškėjui atsiradimą. Dėl nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad nenustačius atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų, nėra ir jos atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, o, kaip jau minėta, nesant pagrindinės sąlygos, kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės. Toks reguliavimas atitinka ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–134 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo M. K. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.