Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Leono Jachimavičiaus, kolegijos teisėjų Nijolios Indreikienės ir Gintauto Koriagino, sekretoriaujant Vaidai Stankevičiūtei, dalyvaujant ieškovams K. M. P. ir J. P., ieškovų atstovui advokatui Vytautui Merkšaičiui, atsakovams B.R.M. ir Irenai B.M., atsakovės atstovei advokatei Eglei Keidošienei, trečiojo asmens Marijampolės apskrities viršininko administracijos atstovui T.R., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovų B.R.M. ir Irenos B.M. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal K. M. P. ir J. P. ieškinį atsakovams B. R. M., Irenai B. M., trečiajam asmeniui Marijampolės apskrities viršininko administracijai dėl servituto nustatymo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Aukščiausias Teismas, nagrinėdamas bylas dėl servituto nustatymo ar panaikinimo pagrįstumo, ne kartą yra pasisakęs, jog CK 4.126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirti. Šiame straipsnyje yra įtvirtintos dvi sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu, tai: 1) savininkų nesutarimas ir 2) būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį. Servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t.y., bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtu galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų.

Iš brėžinio, kuriuo rėmėsi tiek ieškovai, tiek ir Marijampolės rajono apylinkės teismas priimdamas skundžiamąjį sprendimą, (brėžinio pagrindu buvo nubraižytas ir projektas, patvirtintas Marijampolės apskrities viršininko 2000 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 156 ŽM) matosi, jog 0,13 ha kelią sudaro 2 atkarpos - 0,9 ha nuo kelio Marijampolė-Kaunas ir 0,4 ha už pasodybinio sklypo. Pasodybiniame sklype (kieme) esantis privažiavimas iki gyvenamojo namo, nebuvo laikomas keliu ir į kelio apskaičiavimą neįtrauktas. Tai patvirtina byloje esantys su atsakovui B.R.M. skirtu Valstybinės žemės nuosavybės Aktu Nr.153, susiję dokumentai - žemės sklypo kontūrai ir jų skaičiavimai (t.2 b.l.21-24). Pagal šiuos dokumentus per atsakovų pasodybinį sklypą (kelią) jokio kelio nebuvo ir nėra, todėl Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nustatytu 0.13 ha kelio servitutu nebus galima naudotis, kadangi šį kelią, kaip jau minėta sudaro 2 atskiros atkarpos, atskirtos 0,25 ha pasodybiniu sklypu (kiemu). Atsakovai visą laiką teigė, jog jų sklype esantis ir jiems nuosavybės teisėmis priklausantis kelias yra ne bendro naudojimo kelias, kadangi jis yra įskaičiuotas į jiems nuosavybės teisėmis priklausantį bendrą 12,72 ha žemės sklypo plotą. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovų nuosavybės teisėmis turimame žemės sklype yra bendro naudojimo elektros pastotė (transformatorinė), jie visuomet duodavo leidimus elektros pastotę prižiūrinčioms tarnyboms patekti iki šios elektros pastotės, todėl viso bylos nagrinėjimo metu ir teigė, jog jų už pasodybinio sklypo (kiemo) jokio kelio nebuvo ir nėra, o tik galima patekti iki elektros pastotės (transformatorinės).

Pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir tos aplinkybės, jog priimant Marijampolės apskrities viršininko, 2000 m. kovo 14 d. įsakymą Nr.156 ŽM, nebuvo pakeisti ir šiuo metu tebėra galiojantys atsakovams skirti: Marijampolės rajono valdybos 1991m. liepos 9 d. potvarkis Nr. 9-1, Marijampolės rajono valdybos 1991 m. liepos mėn. 25 d. išduotas Valstybinės žemės nuosavybės Aktas Nr. 153, 1994 m. lapkričio 10 d. Marijampolės rajono valdybos Potvarkis Nr.12-4, dėl nuosavybės teisės atstatymo į žemę bei 1994 m. gruodžio 19 d. Marijampolės rajono valdybos Sprendimas Nr. 2393-883, 1994 m. balandžio 12 d. Marijampolės rajono valdybos Potvarkiu Nr. 5-4, dėl leidimo parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypus bei 1995 m. sausio 27 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis Nr. P51/95-0039, (t.2 b.l.15-18), nes visuose šiuose Marijampolės rajono/apskrities parengtuose dokumentuose nėra nurodyti jokie žemės sklypo naudojimo apribojimai, nėra nurodyti jokie žemės sklype esantys bendro naudojimo keliai. Atsižvelgiant į tai, jog jeigu vėlesniu administraciniu aktu (įsakymu) nustatomi tam tikri pakeitimai dėl anksčiau priimtų administracinių sprendimų, tai privaloma apie tai įrašyti naujai priimtame administraciniame akte. Šiuo konkrečiu atveju apie jokius ankstesnių administracinių aktų pakeitimus Marijampolės apskrities viršininko, 2000 m. kovo 14 d. įsakyme Nr.156 ŽM nėra įrašyta, taigi šis įsakymas negali būti tiesiogiai sietinas su atsakovams nuosavybės teisėmis priklausančiu žemės sklypu, kuris buvo suformuotas 1991-1994 metais. Ir dėl šios priežasties Marijampolės rajono apylinkės teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo pripažinti, jog Marijampolės apskrities viršininko 2000 m. kovo 14 d. įsakymas Nr. 156 ŽM yra galiojantis ir atsakovų atžvilgiu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Konstitucijos 23 straipsnio nuostata, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, suponuoja teisinį nuosavybės santykių reglamentavimą, o tai reiškia nuosavybės teisių įgyvendinimo tam tikrų taisyklių (ribų) nustatymą laikantis Konstitucijos reikalavimo, jog įstatymu turi būti garantuojama nuosavybės teisių apsauga. Ši nuostata išreikšta CK 4.37 straipsnio 1 dalyje įtvirtintame nuosavybės teisės apibrėžime, pagal kurį nuosavybės teisė yra išimtinė daiktinė savininko teisė savo nuožiūra tvarkyti nuosavybės reikalus, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Taigi išimtinis šios daiktinės teisės pobūdis nepaneigia jos įgyvendinimo tam tikrų ribojimų; svarbu, kad kiekvienu atveju tai reglamentuojančios teisės normos bei jų taikymas atitiktų iš Konstitucijos, kaip vientiso akto, kylantį būtinumo ir proporcingumo reikalavimą.

Servitutas yra daiktinė teisė, kuri suvaržo kito asmens nuosavybės teises (CK 4.111 straipsnis). Servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas (CK 4.124 str. 1 d.). Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (CK 4.126 str. 1 d.). Ar teisiškai buvo pagrindo nustatyti servitutą, turi būti sprendžiama pagal CK 4.126 straipsnio nuostatas, kuriose pateiktos servituto nustatymo sąlygos, kai jis nustatomas teismo sprendimu.

Servituto nustatymo sąlygos traktuotinos atsižvelgiant į šio instituto prigimtį ir paskirtį. Servitutu suteikiama teisė naudotis svetimu nekilnojamuoju daiktu. Tuo užtikrinami viešpataujančiojo daikto savininko poreikiai normaliai naudotis savo daiktu. Jie turi būti suderinti su tarnaujančio daikto savininko interesu nekliudomai naudotis savo nuosavybe. Savininko nuosavybės teisė yra svarbi ir gerbtina, tačiau ji nėra absoliuti. Ši teisė gali būti ribojama, jeigu to reikia užtikrinti kitų asmenų teises ar teisėtus interesus. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, jos ribojimas gali būti pateisinamas tik esant svarioms priežastims. Pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį, nustatyti servitutą teismas gali tuomet, kai nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Kokios sąnaudos būtų normalios, kiekvienu konkrečiu atveju yra fakto klausimas, spręstinas pagal bylos aplinkybes, vadovaujantis protingumo kriterijumi. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas rėmėsi keletu svarbių aplinkybių. Pirmiausia buvo nustatyta, kad iki 2006 metų ieškovai naudojosi ginčo keliu, einančiu per atsakovams priklausantį žemės sklypą. Minimo kelio buvimo faktą, apylinkės teismas nustatė išanalizavęs byloje esančius įrodymus bei apžiūrėjęs ginčo teritoriją. Taip pat, teisingai atsižvelgta į tai, kad ieškovams įsirengti kitą kelią, einantį nuo jų sodybos iki pagrindinio kelio Marijampolė-Kaunas, ar sutaisyti esamą, kelis kartus ilgesnį bei blogos būklės kelią, be investicijų, kurių ieškinį pateikę asmenys neturi, būtų neįmanoma. Antra, nustatydamas servitutą, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ieškovų šeimoje auga du neįgalūs asmenys - dukrai G.P., gim. 1963 m. lapkričio 27 d., nustatytas 85 procentų netektas darbingumas dėl sveikatos būklės, atsiradusios nuo vaikystės, specialusis nuolatinės priežiūros poreikis ir specialiojo transporto išlaidų kompensacijos poreikis (1t. b.l.101-104), sūnui S.P., gim. 1967 m. balandžio 18 d., nustatytas 80 proc. netektas darbingumas dėl sveikatos būklės, atsiradusios nuo vaikystės, ir specialusis nuolatinės priežiūros poreikis (t.1 b.l.105-107), o ieškovas K.M.P. yra 2 grupės invalidas, nedarbingas, garbaus amžiaus - 70 m. (t.2 b.l.108-109), todėl dėl sveikatos būklės jiems būtų sunkiau naudotis ilgesniu keliu iki pagrindinio kelio, kuriuo pavasarį ar rudenį neįmanoma pravažiuoti. Šias aplinkybės pirmosios instancijos teismas, kolegijos nuomone, pagrįstai laikė pateisinančias, atsakovų nuosavybės teisių ribojamą, nes kitų argumentų išskyrus tai, kad nustačius servitutą atsakovai negalės apsitverti sodybos tvora, nenurodyta. Įvertinus tai, kad ieškovų poreikiai tinkamai naudotis viešpataujančiu daiktu atitinka CK 4.126 str. 1 d. ir 4.128 str. 1 d. nustatytus reikalavimus, o atsakovų teisių ribojimas, per jų sodybą nustatant servitutą, atitinka proporcingumo bei abiejų savininkų (šalių) interesų pusiausvyros principus, apeliantų argumentai laikytini nepagrįstais, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o sprendimas nekeistinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Argumentai, kad Marijampolės rajono valdybos 1991m. liepos 9 d. potvarkyje Nr. 9-1, Marijampolės rajono valdybos 1991 m. liepos mėn. 25 d. išduotame Valstybinės žemės nuosavybės Akte Nr. 153, 1994 m. lapkričio 10 d. Marijampolės rajono valdybos Potvarkyje Nr.12-4, dėl nuosavybės teisės atstatymo į žemę, 1994 m. gruodžio 19 d. Marijampolės rajono valdybos Sprendime Nr. 2393-883, 1994 m. balandžio 12 d. Marijampolės rajono valdybos Potvarkyje Nr. 5-4, dėl leidimo parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypus bei 1995 m. sausio 27 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. P51/95-0039, nėra nurodyta jokių žemės sklypo apribojimų ir dėl šios priežasties Marijampolės rajono apylinkės teismas neturėjo teisinio pagrindo pripažinti, jog Marijampolės apskrities viršininko 2000 m. kovo 14 d. įsakymas Nr. 156 ŽM yra galiojantis ir atsakovų atžvilgiu, sprendžiant servituto nustatymo pagrįstumo klausimą reikšmės neturi, nes pastarajame projekte yra tik pažymėtas konkretus 4 metro pločio kelias, einantis per atsakovų sodybą, kuriam nustatytas servitutas važiuoti transporto priemonėmis ir naudotis kaip pėsčiųjų taku.

Atmetus apeliacinį skundą iš atsakovų ieškovams priteistina 1000 Lt išlaidų už advokato teisinę pagalbą bei 10,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti solidariai iš atsakovų B. R.M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini), ir Irenos B. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini), ieškovams K.M.P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir J.P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenantiems (duomenys neskelbtini), 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) už advokato teisinę pagalbą.

Priteisti iš atsakovų B.R.M. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini), ir I.B.M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini), po 5,07 Lt (penkis litus 7 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.