Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algerdas Urbšys, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs R. I. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutarimo R. I. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. I. nubaustas už tai, kad būdamas darbdaviu – individualios veiklos savininku (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei kituose miestuose leido dirbti nelegalų pagalbinio darbininko darbą V. B. nuo 2014-03-18 iki 2014-09-03 bei J. J. nuo 2014-04-23 iki 2014-11-07 nesudarius su jais rašytinių darbo sutarčių, nepranešus apie darbuotojų įdarbinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 93 str., 98 str. 1 d. 1 p. bei 99 str. 2 d., 3 d. ir 6 d. reikalavimus.

Skunde taip pat nurodoma, kad su darbuotojais J. J. ir V. B. buvo sudaryta žodinė sutartis atlikti įvairius žemės darbus: kasti griovius, kloti vamzdžius, įrengti kanalizacijos sistemas ir pan. Tariantis dėl bendro darbo minėtiems asmenims buvo paaiškinta, kad R. I. pats vykdo individualią veiklą pagal VMI išduotą pažymą. Patarė jiems taip pat nuvykti į VMI ir taip pat įregistruoti individualią veiklą, nes toks darbo įforminimo būdas yra palankesnis jiems patiems. Teismo teiginys, kad apeliantas pats juos įkalbėjo ir nuvežė į VMI, padėjo tvarkyti individualios veiklos pagal pažymą dokumentus, neturi pagrindo ir yra neteisingas, kadangi be liudytojų tendencingų parodymų, jokių kitų įrodymų bylos medžiagoje nesurinkta. Tiek V. B., tiek J. J. vyko VMI savarankiškai ir patys, kiekvienas atskirai susitvarkė individualios veiklos pagal pažymą dokumentus. Taip pat neteisingas teiginys, kad apeliantas pažadėjo už juos sumokėti Sodros mokesčius.

R. I. nuomone, liudytojai melagingus parodymus davė tik kerštaudami dėl kilusių tarpusavio nesutarimų. Bendra individuali darbinė veikla nutrūko todėl, kad V. B. pradėjo girtauti, o J. J. padarė didelių materialinių nuostolių. Apeliantas pažymi, kad VMI darbuotojai, išduodami pažymas dėl individualios veiklos, privalo supažindinti ir išaiškinti visus šios veiklos reikalavimus, be to, kiekvienam pažymos gavėjui išduodama atmintinė apie šios veiklos vykdymo tvarką. Teismo posėdžio metu liudytojai melagingai patvirtino, kad tokių klausimų jiems niekas neišaiškino, o jie suprato, kad visus klausimus, susijusius su individualia veikla, sutvarkys apeliantas. R. I. nurodo, kad J. J. ir V. B. buvo išaiškinęs, kad už gautus pinigus užsakovo vardu jie privalo išrašyti sąskaitas faktūras ir pildyti pajamų-išlaidų žurnalą. Kodėl jie šiurkščiai pažeidinėjo individualios veiklos buhalterinės apskaitos reikalavimus, paaiškinti apeliantas negali. Nurodo, kad ne vieną kartą buvo priminęs, kad pats tokius dokumentus pildo, kad vėliau galėtų teisingai deklaruoti savo gautas pajamas. Toks reikalavimas besiverčiantiems individualia veikla pagal pažymą yra nustatytas LR Finansų ministro 2003-02-17 įsakymu Nr. 1K-040 patvirtintomis Buhalterinės apskaitos taisyklėmis. Buvo darbuotojams paaiškinęs, kaip pildyti pajamų-išlaidų žurnalą. Be to, įregistravus individualią veiklą, pati VMI apie šį faktą informuoja VSDF valdybos teritorinį skyrių, todėl teismo teiginys, kad apeliantas nepranešė Sodrai, jog tariamai turi samdomų darbuotojų, neatitinka tikrovės, nes tokios pareigos apeliantas neturėjo.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliaciniame skunde R. I. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, mano, kad teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, dėl to nepagrįstai jį pripažino padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 41³ str. 1 d.

Įrodymų vertinimo taisyklės įtvirtintos ATPK 257 str. Šiame straipsnyje nurodyta, kad administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248 str., 257 str., 284 str.). Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir administracinei nuobaudai skirti. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą apylinkės teismo nutarimą, apeliacinio skundo argumentus ir bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl R. I. kaltės padarius ATPK 41³ str. 1 d. numatytą administracinės teisės pažeidimą. Priimdamas skundžiamą nutarimą apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kuriuos įrodymus teismas atmeta kaip nepatikimus.

ATPK 41³ str. numatyta administracinė atsakomybė už nelegalų darbą. ATPK nėra apibrėžta nelegalaus darbo sąvoka, todėl sprendžiant, ar darbas atitinka nelegalaus darbo požymius, reikia vadovautis kitais teisės aktais, kuriuose apibrėžti darbo, taip pat ir nelegalaus, požymiai. Nelegalaus darbo sąvoka apibrėžiama Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – DK). DK 98 str. nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas, kuris atliekamas darbdavio naudai ir jam vadovaujant arba jam prižiūrint, kai darbuotojas, atlikdamas darbo funkcijas, paklūsta nustatytai darbo organizavimo tvarkai, ir kuris atitinka bent vieną iš šių požymių: 1) yra šio Kodekso 93 straipsnyje nustatyti darbo sutarties požymiai, o darbas dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties; 2) darbdavys prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nėra pranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią; 3) darbą dirba užsienio valstybių piliečiai ar asmenys be pilietybės, įdarbinti nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; 4) darbą dirba trečiosios šalies piliečiai, įdarbinti nesilaikant šio Kodekso 98¹ str. 1 d. 1, 2 ir 3 p. nustatytų reikalavimų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad, siekiant veiką kvalifikuoti pagal ATPK 41³ str., o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 str. 1 d. 1 p., būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, ir darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N3-397/2005, N575-858/2010).

Nagrinėjamu atveju R. I. savo nesutikimą su teismo išvadomis iš esmės grindžia tuo, kad darbuotojai V. B. ir J. J. vykdė individualią veiklą pagal VMI išduotas pažymas, visi dirbo kartu pagal žodinį susitarimą, kaip partneriai ir R. I. negalėjo būti jų darbdaviu. Tokios pozicijos R. I. laikėsi ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir šiuos apelianto paaiškinimus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai, kaip siekį išvengti administracinės atsakomybės. Bylos duomenimis nustatyta, kad R. I. nuo 2014-03-14 vykdė individualią veiklą: vandentiekio, šildymo ir oro kondicionavimo sistemų įrengimas (b. l. 6). Byloje taip pat yra duomenys, patvirtinantys, kad J. J. vykdė individualią veiklą nuo 2014-04-23 iki 2014-11-10 (b. l. 9), o V. B. – nuo 2014-03-18 iki 2014-09-03 (b. l. 10). Tačiau ši aplinkybė, priešingai, negu teigia R. I., pati savaime nepaneigia teismo nustatyto fakto, kad tarp R. I. ir darbuotojų J. J. ir V. B. buvo susiklostę darbo teisiniai santykiai, kurie turėjo būti įforminti teisės aktų nustatyta tvarka. Tokia išvada visų pirma darytina vertinant Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (toliau - Įstatymas) apibrėžtą individualios veiklos sampratą ir individualios veiklos požymius.

Įstatymo 2 str. 7 d. individuali veikla apibūdinama kaip savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Esminis individualios veiklos požymis yra savarankiškumas, parodantis individualios veiklos sukuriamų santykių skirtumą nuo darbdavio ir darbuotojo santykių. Veikla laikoma savarankiška, jei gyventojas savo veiklą vykdo nepriklausomai nuo kitų asmenų, t. y. jis nėra pavaldus jo paslaugas perkančio asmens vidinei tvarkai, jam nesuteikiamos darbo priemonės, darbo vieta, paslaugas gyventojas gali atlikti bet kuriuo sau patogiu metu ir pan. Nagrinėjamu atveju byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad J. J. ir V. B., nors ir turėdami individualios veiklos pažymas, nebuvo savarankiški, iš tikrųjų dirbo R. I. naudai, dirbo sulygtą pagalbinio darbininko darbą, iki darbo pradžios buvo sutarę darbo užmokesčio dydį, pakluso darbdavio nustatytai darbo tvarkai, dirbo nustatytą darbo laiką (visą darbo dieną nuo pirmadienio iki penktadienio taip pat ir viršvalandžius, už kuriuos R. I. mokėdavo papildomai), dirbo R. I. suteiktomis darbo priemonėmis, darbo santykiai turėjo ilgalaikį pobūdį. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, taip pat tai, kad pats R. I. surasdavo klientus ir su jais tardavosi dėl apmokėjimo už atliktą darbą, pats turėjo visas reikiamas darbo priemones ir jas suteikė J. J. ir V. B., pagrįstai konstatavo, kad šios aplinkybės akivaizdžiai liudija, kad R. I. siekė su V. B. ir J. J. darbo santykių, o ne tam tikrų paslaugų iš jų gavimo. Taip pat pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino ir tai, kad V. B. ir J. J. deklaruojama individuali veikla iš tikrųjų buvo skirta siekiant išvengti mokesčių mokėjimo. Tiek V. B., tiek J. J. nuo pat tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, kad individualia veikla faktiškai jie neužsiėmė, o dėl individualios veiklos į VMI kreipėsi tik dėl to, kad taip jiems nurodė R. I., sakydamas, kad nieko daryti nereikės, jis sumokės visus mokesčius, tik sveikatos draudimo įmokas reikės susimokėti patiems. Taip pat minėti asmenys nurodė, kad pas R. I. dirbo kaip samdomi darbininkai, jokių dokumentų, susijusių su individualia veikla, iš šios veiklos gaunamomis pajamomis, nepildė, pinigus už darbą sumokėdavo R. I.. Be to, aplinkybę, kad V. B. ir J. J. tariamai vykdoma individualia veikla buvo siekiama maskuoti nelegalaus darbo faktą ir išvengti mokesčių mokėjimo, patvirtina ir paties R. I. paaiškinimai teisme. R. I. teismo posėdyje nurodė, kad darbo santykių nenori forminti darbo sutartimi dėl to, kad darbų apimtis yra maža ir tokiu atveju jis neišsilaikytų. Forminant darbo santykius darbo sutartimi automatiškai reikalinga buhalterė, darbo saugos žurnalai, o pajamos nėra tokios didelės. Dėl to ir buvo pasirinktas toks variantas (b. l. 23). Paminėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas įvertino teisingai ir pagrįstai pripažino, kad R. I. veika atitinka ATPK 41³ str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo požymius. Savo apeliaciniame skunde R. I. nenurodė jokių naujų esminių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o vien tai, kad apelianto netenkina pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimas ir priimtas sprendimas, nėra pagrindas pripažinti, kad teismo padarytos išvados yra neteisingos.

ATPK 41 ³ str. 1 d. numatyta, kad šio pažeidimo padarymas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių iki dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų. Pirmosios instancijos teismas dėl V. B. nelegalaus darbo skyrė 1500 Eur baudą, dėl J. J. nelegalaus darbo – 1800 Eur baudą ir nustatė galutinę nuobaudą – 3300 Eur baudą. Apygardos teismas, priešingai, negu tvirtina apeliantas savo skunde, neturi pagrindo pripažinti, kad paskirta nuobauda yra per griežta, neatitinkanti teisingumo ir protingumo principų.

Nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose (ATPK 30 str. 1 d.), atsižvelgiant į ATPK 31 str., 32 str. nurodytas atsakomybę lengvinančias ir atsakomybę sunkinančias aplinkybes taip pat į ATPK 20 str. apibrėžtus administracinės nuobaudos tikslus. Skiriant baudą taip pat vadovaujamasi ATPK 30² str. nuostatomis, pagal kurias skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio sankcijoje minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o esant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo.

Šioje byloje nenustatyta nei R. I. atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių, R. I. savo kaltės nepripažino, dėl savo veiksmų nesigailėjo, bandė juos pateisinti, padarytas pažeidimas yra vienas iš grubiausių administracinių teisės pažeidimų, ką patvirtina įstatymo leidėjo už šį pažeidimą numatyta pakankamai griežta nuobauda, darančių didelę žalą valstybės ekonomikai, nelegalus darbas truko nemažą laiko tarpą (V. B. nelegaliai dirbo apie 6 mėn., J. J. – apie 7 mėn.). Paminėtas aplinkybes apylinkės teismas įvertino tinkamai ir pagrįstai už kiekvieną nelegaliai dirbusį darbuotoją skyrė baudą, artimą straipsnio sankcijoje numatytam baudos vidurkiui. Aukštesnysis teismas neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė nuobaudų skyrimą reglamentuojančias normas ar netinkamai įvertino nuobaudos individualizavimui reikšmingas aplinkybes. Paskirta nuobauda yra adekvati padaryto teisės pažeidimo pobūdžiui ir sunkumui, yra būtina siekiant ATPK 20 str. numatytų, tiek nubaudimo, tiek prevencinių, tikslų. Skirti švelnesnę nuobaudą šiuo atveju nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p., 302¹³ str.,

nutaria:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutarimą palikti nepakeistą ir R. I. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.