Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Egidijos Puzinskaitės ir Liudmilos Zaborovskos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Minola” skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja UAB „Minola” kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydama panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2019 m. sausio 15 d. nutarimą (toliau – ir Nutarimas).

Skunde nurodoma, kad išnagrinėjus teisės pažeidimo bylą buvo priimtas Nutarimas, kuriuo pareiškėja buvo pripažinta pažeidusi Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) reikalavimus ir jai paskirta 7 000 Eur bauda. Pareiškėja iš esmės nubausta už tai, kad įvairiais laikotarpiais Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekė supakuotus gaminius, už kurių vienkartinę pakuotę pagal Įstatymo 11 straipsnio 2 dalį privalo imti užstatą, tačiau nevykdė pareigos dalyvauti užstato už vienkartines pakuotes sistemoje bei nevykdė kitų, su tuo susijusių, pareigų.

Pareiškėja nurodo, kad visi šeši pažeidimai yra susiję su Įstatymo 11 straipsniu, kuriame numatyta, kad gamintojai, importuotojai ar pakuočių pardavėjai privalo imti užstatą iš pakuočių platintojų, pardavėjų ar vartotojų, tuo pačiu dalyvauti užstato už vienkartines pakuotes sistemoje. Pareiškėjos teigimu, prieš paskiriant nuobaudą, turėjo būti išsiaiškinta, ar ji privalo dalyvauti užstato sistemoje. Skunde nurodoma, kad pareiškėjai nepriklauso dalyvauti užstato sistemoje, nes ji neplatina gaminio vartotojams, o tik teikia viešojo maitinimo paslaugas, tame tarpe ir parduoda alkoholį vartojimui vietoje, t. y. tik realizuoja pažymėtą produktą. Tokia įstaiga neturėtų būti laikoma gamintoju ar pardavėju.

Pareiškėja teigia, kad plastikiniai indai buvo skirti perpilti alkoholinius gėrimus į indus vartoti vietoje, šie plastikiniai indai nebuvo naudojami kaip tara laikyti, parduoti ar transportuoti alkoholinius ar kitokius gėrimus. Kadangi plastikiniai indai nelaikytini tara, jie nedalyvavo apyvartoje, todėl juos įsigijus iš UAB „Plastikė” jie nebuvo pažymėti identifikaciniu brūkšniniu kodu ir užstato sistemos taikymą nurodančiu ženklu, nebuvo vykdoma jų apskaita bei neteikiama informacija, kaip to reikalauja Įstatymas. Skunde teigia, kad Įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys leidžia pasirinkti, viešojo maitinimo įstaigoms dalyvauti ar nedalyvauti užstato sistemoje.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 29–33).

Departamentas atsiliepime nurodo, kad UAB „Minola“ laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 22 d. į didesnius negu viena dešimtoji litro bet mažesnius negu trys litrai (500 ml, 700 ml ir 1000 ml) vienkartinius PET butelius perpilinėjo, t. y. pakavo alkoholinius gėrimus (alų, sidrą, alkoholinius kokteilius) ir taip supakuotus minėtus alkoholinius gėrimus tiekė Lietuvos Respublikos vidaus rinkai, t. y. platino - pardavinėjo baro lankytojams, todėl UAB „Minola“ pagal Įstatymo sąvokas laikytina gamintoja (pakuočių naudotoja), pakuočių pardavėja ir pakuočių platintoja. Nors pareiškėja ir nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymą įmonei draudžiama alkoholinius gėrimus parduoti išsinešimui, todėl įmonė alkoholinius gėrimus perpildavo į plastikinius indus su tikslu alkoholį vartoti vietoje, tačiau Departamentas pažymi, kad UAB „Minola“ atsakomybėn traukiama dėl to, kad Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekė gaminiais (alumi, sidru ir alkoholiniais kokteiliais) užpildytą užstatinę vienkartinę PET pakuotę ir nevykdė Įstatyme nustatytų gamintojams (pakuočių naudotojams), pakuočių pardavėjams ir pakuočių platintojams numatytų pareigų.

Departamentas nurodo, kad pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalį, vienkartinių pakuočių pardavėjai, kuriems taikoma šiose dalyse numatyta išimtis, gali savo pasirinkimu dalyvauti užstato už vienkartines pakuotes sistemoje. Įstatymo 8 straipsnio tiek 1 dalyje, tiek 2 dalyje reglamentuota daugkartinių ir vienkartinių pakuočių pardavėjų pareiga priimti daugkartinių pakuočių, už kurias nustatytas užstatas ir vienkartinių pakuočių, už kurias pagal šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalį nustatytas užstatas, atliekas, išskyrus ši pareiga nėra privaloma daugkartinių pakuočių pardavėjams, prekiaujantiems smulkiose parduotuvėse, kurių bendrasis plotas neviršija 90 kv. m (neskaitant kaimo parduotuvių), ir prekyvietėse, kioskuose, degalinėse, viešojo maitinimo įstaigose bei vienkartinių pakuočių pardavėjams prekiaujantiems parduotuvėse, kurių prekybos plotas neviršija 300 kv. m (neskaitant kaimo parduotuvių), ir prekyvietėse, kioskuose, degalinėse, viešojo maitinimo įstaigose. Departamentas atkreipia dėmesį, kad UAB „Minola“ netaikyta atsakomybė už vienkartinių pakuočių, už kurias pagal šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalį nustatytas užstatas, atliekų nepriėmimą, todėl šia išimtimi vadovaujamasi nepagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2019 m. sausio 15 d. nutarimo, kuriuo pareiškėjai paskirta piniginė sankcija dėl Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo pažeidimų, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad pareiškėja turi licenciją Nr. 604 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais (b. l. 3). Licencijoje nurodyta, kad įmonės veiklos rūšis yra viešasis maitinimas, o pardavimo būdas – vartoti vietoje.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais taip pat nustatyta, kad Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas pranešė atsakovui apie galimai pareiškėjos daromus Įstatymo pažeidimus, o būtent, kad pareiškėja pilsto alkoholinius gėrimus į PET tarą, bet nedalyvauja užstato sistemoje (b. l. 38–39).

2018 m. gegužės 11 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Mokesčių ir atliekų kontrolės skyrius pavedė atlikti pareiškėjos neplaninį patikrinimą (b. l. 68–69).

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriaus 2018 m. gegužės 24 d. patikrinimo akte Nr. 16066959 (b. l. 104–108) nustatyta, kad neplaninio patikrinimo metu atvykus į UAB „Minola” priklausančią įmonę, plastikiniuose maišuose rasta 500 ml, 700 ml ir 1000 ml talpos tuščių PET (polietileno tereflato) butelių be kamštelių, kurie yra nepaženklinti. Įmonės darbuotojų teigimu, jie naudojami parduodamų alkoholinių gėrimų (alaus, kokteilių, vyno ir kt.) perpylimui klientui įsigyjant gėrimus. Į butelius perpilami didesnės kaip 600 ml talpos gėrimai. Patikrinimo metu taip pat buvo nustatyta, kad įmonė nėra sudariusi sutarties su užstato už vienkartinės pakuotės sistemos administratoriumi, baro patalpose nebuvo pateikusi rašytinės informacijos apie tai, kaip pakuočių vartotojai gali grąžinti vienkartinių pakuočių atliekas, Vieningoje gaminių, pakuočių ir atliekų apskaitos informacinėje sistemoje (toliau - GPAIS) 2018 m. nevykdė pakuočių apskaitos. Įmonė nurodė, kad parduodama alkoholinius gėrimus, kuriuos perpila į PET pakuotę, kasos čekyje UAB „Minola” atskirai nenurodo pakuotės užstato dydžio ir jo neima iš pirkėjų. Patikrinimo metu buvo nustatyta, jog UAB „Minola“ laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 22 d. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekė 0,003 t gaminiais pripildytos PET užstatinės pakuotės.

Pareiškėja 2019 m. sausio 15 d. teiktuose paaiškinimuose (b. l. 114) nurodė, kad UAB „Minola“ tuščią, nepaženklintą tarą (palstikinius butelius) įsigijo iš UAB „Plastiksė“, tam, kad perpiltų bet kokius alkoholinius gėrimus vartojimui vietoje. Įsigyta tuščia pakuotė, į kurią buvo perpilami alkoholiniai gėrimai ir pateikiami vartotojams vartojimui vietoje, nebuvo ženklinta pakuotės gamintoją identifikuojančiu brūkšniniu kodu, kadangi tuščią nepaženklintą pakuotę teisę ženklinti turi tik alkoholio gamintojas. Pinigų kaip užstato už vartojimui pateiktą plastikinę vienkartinę pakuotę, UAB „Minola“ neėmė. UAB „Minola“ pakuotės apskaitos nei popierinėje formoje, nei Vieningoje gaminių, pakuočių ir atliekų apskaitos informacinėje sistemoje (GPAIS) nevedė, įmonėje nebuvo patvirtintos tvarkos dėl pakuočių apskaitos vedimo. Rašytinės informacijos vartotojams, kur turėtų būti dedama ištuštinta tara, bare nebuvo.

Departamentas 2019 m. sausio 15 d. priėmė skundžiamą Nutarimą (b. l. 117–123), kuriuo pareiškėją nubaudė už tai, kad ji pažeidė Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, 6 straipsnį, 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 7 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 7 straipsnio 5 dalies 3 punktą, 8 straipsnio 7 dalį, 11 straipsnio 5 ir 8 dalis, Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 348, „Dėl pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ 23, 24, 27, 30, 32, 33, 46, 47 punkto reikalavimus. Nutarime nustatyta, kad UAB „Minola“ nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 22 d. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekė gaminius (alų, sidrą, alkoholinius kokteilius, supakuotus į 22 vnt. 500 ml talpos PET butelius, 35 vnt. 700 ml talpos PET butelius ir 17 vnt 1 000 ml PET butelius), už kurių vienkartinę pakuotę pagal Įstatymo 11 straipsnio 2 dalį privalo imti užstatą, tačiau nevykdė pareigos dalyvauti užstato už vienkartines pakuotes sistemoje, nevykdė pareigos pakuotę pažymėti atitinkamos užstato sistemos taikymą nurodančiu ženklu, nevykdė pareigos organizuoti vienkartinių pakuočių, už kurias nustatytas užstatas, atliekų priėmimą ir užstato grąžinimą, nevykdė pareigos nurodyti užstato dydį gaminio, supakuoto į pakuotę, už kurią nustatytas užstatas, kainos etiketėje, nevykdė pareigos šviesti ir (ar) informuoti visuomenę apie pakuotes ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymą nustatyta tvarka, nevykdė pakuočių apskaitos.

Pareiškėja skunde teismui neginčija Departamento nustatytų aplinkybių, tačiau kelia teisės aiškinimo klausimą, teigdama, kad pagal Įstatymo nuostatas pareiškėja nedalyvauja užstato už vienkartines pakuotes sistemoje, todėl nepagrįstai buvo nubausta už su tuo susijusius pažeidimus. Departamentas Nutarime padarė išvadą, kad pareiškėja Įstatymo taikymo prasme laikytina gamintoja (pakuočių naudotoja), pakuočių pardavėja ir pakuočių platintoja, todėl pagrįstai nubaudė pareiškėją.

Įstatymo paskirtis yra nustatyti pagrindinius pakuočių reikalavimus, bendruosius Lietuvos Respublikoje gaminamų ir į Lietuvos Respubliką įvežamų pakuočių ir pakuočių atliekų apskaitos, ženklinimo, surinkimo, naudojimo reikalavimus, kad būtų išvengta pakuočių ir pakuočių atliekų neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai, taip pat gamintojų, importuotojų, pardavėjų, vartotojų, atliekų tvarkytojų teises ir pareigas tvarkant pakuotes ir pakuočių atliekas (1 straipsnio 1 dalis). Šis įstatymas taikomas visiems pakuočių vartotojams ir ūkinės veiklos vykdytojams (1 straipsnio 2 dalis). Įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje įtvirtinta, kad ūkinės veiklos vykdytojai – teisės aktų nustatyta tvarka savo veiklą įregistravę asmenys pakuočių medžiagų tiekėjai, pakuočių gamintojai, supakuotų (sufasuotų) produktų gamintojai (pakuočių naudotojai), importuotojai, pardavėjai, platintojai, pakuočių atliekų tvarkytojai, kitos šiame ir kituose įstatymuose numatytos organizacijos. To paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad gamintojas (pakuočių naudotojas) – Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka įregistravęs savo veiklą asmuo, gaminantis ir (ar) pakuojantis gaminius (išskyrus ūkininkavimo veikloje naudojamą šienainį), net jeigu pakavimo operacijas sutartiniais pagrindais atlieka kitas asmuo; 2 straipsnios 17 dalyje įtvirtinta, kad pakuočių pardavėjas – asmuo, parduodantis kitiems asmenims gamintojų ir importuotojų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiamas pakuotes ir supakuotus (sufasuotus) produktus, o 18 dalyje nurodyta, kad pakuočių platintojas – asmuo, platinantis (perduodantis kitiems asmenims) gamintojų ir importuotojų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiamas pakuotes ir supakuotus (sufasuotus) produktus. Tiekimas Lietuvos Respublikos vidaus rinkai suprantamas kaip tuščių ar gaminiais pripildytų pakuočių perleidimas už atlygį ar nemokamai kitam asmeniui Lietuvos Respublikos teritorijoje arba gaminiais pripildytų pakuočių sunaudojimas savoms reikmėms (2 straipsnio 24 dalis).

Įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta pareiga gamintojams ir importuotojams pažymėti pakuotės gamintoją ar importuotoją identifikuojančiu brūkšniniu kodu ir atitinkamos užstato sistemos taikymą nurodančiu ženklu. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be kita ko, nurodyta, kad gamintojai ir importuotojai privalo dalyvauti užstato už vienkartines pakuotes sistemoje. Įstatymo 11 straipsnio 4 ir 5 dalyse įtvirtinta pareiga pakuočių platintojams platinant, o pakuočių pardavėjams parduodant gaminius, už kurių pakuotę nustatytas užstatas, imti užstatą iš pakuočių vartotojų.

Byloje nustatyta, o taip pat nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja verčiasi mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Pareiškėja Departamentui teiktuose paaiškinimuose bei skunde nurodė, kad tara buvo įsigyta turint tikslą perpilti alkoholinius gėrimus vartojimui vietoje ir klientų poreikių tenkinimui. Teismas, įvertinęs pareiškėjos veiksmus su vienkartiniais PET buteliais, o būtent, kad pareiškėja atliko jų pakavimą perpilant gėrimus iš stiklinių pakuočių į PET pakuotes, pakuočių pardavimą baro klientams su alkoholiniais gėrimais (užfiksuota 2018 m. kovo 19 d. protokole Nr. ATK2-055, b. l. 49–50, taip pat kitoje byloje esančioje medžiagoje) bei platino-perdavė kitiems asmenims t. y. baro klientams plastikinę PET pakuotę su alkoholiniais gėrimais, daro išvadą, kad šie pareiškėjos veiksmai atitinka Įstatyme įtvirtintą pakuočių gamintojo (pakuočių naudotojo), pakuočių pardavėjo ir pakuočių platintojo apibrėžimą (2 straipsnio 4, 17 ir 18 dalys).

Įvertinus tai, kas išdėstyta, teismas kaip nepagrįstus vertina pareiškėjos argumentus, jog pareiškėja neįgija Įstatyme įtvirtinto statuso bei jai nekyla Įstatyme numatytos pareigos dėl tos aplinkybės, kad ji neprekiauja PET pakuotėmis vidaus rinkoje, neatlieka kitų Įstatyme nurodytų veiksmų, o tik teikia viešo maitinimo paslaugas. Kaip matyti, pareiškėja atitinka tiek pakuočių gamintojo (pakuočių naudotojo), pakuočių pardavėjo, tiek pakuočių platintojo apibrėžimą, todėl, be kita ko, privalėjo dalyvauti užstato už vienkartines pakuotes sistemoje bei vykdyti pareigą pakuotę pažymėti atitinkamos užstato sistemos taikymą nurodančiu ženklu. Šiuo atveju Departamentas skundžiamu 2019 m. sausio 15 d. Nutarimu pagrįstai įvertino bei remdamasis 2018 m. gegužės 24 patikrinimo aktu Nr. 16066959, įmonės gautais paaiškinimais, prekių pirkimo dokumentais bei kitais pareiškėjos pateiktais dokumentais padarė išvadą, kad pareiškėja minėtų bei kitų pareigų nesilaikė.

Pažymėtina, kad pareiškėja skunde nepagrįstai teigia, kad Įstatymas numato pasirinkimo laisvę bei alternatyvą dalyvauti arba ne užstato už pakuotes sistemoje, kadangi Įstatyme tokia alternatyva nėra numatyta. Straipsnis, kuriuo vadovaujasi pareiškėja (8 straipsnio 1 ir 2 dalys) skirtas reguliuoti pakuočių pardavėjų pareigas užstato sistemoje priimant pakuotes, tačiau pareiškėja už tokį pažeidimą nubausta nebuvo. Be to, pareiškėja skunde nurodo, kad gėrimai perpilami į plastikinę tarą vartoti vietoje buvo tam, kad būtų laikomasi Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų, tačiau teismas pažymi, kad pareiga laikytis vieno įstatymo nuostatų neatleidžia pareiškėjos nuo pareigos taip pat įgyvendinti bei kito įstatymo – šiuo atveju Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo – reikalavimų.

Nustačius, kad pareiškėja yra pakuočių gamintoja (naudotoja), platintoja ir pardavėja bei privalo dalyvauti vienakrtinės pakuotės užstato sistemoje, pareiškėjai taip pat kyla kitos, išvestinės pareigos. Byloje nustatyta, kad pareiškėja Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekė gaminius: alų, sidrą, alkoholinius kokteilius, supakuotus į 22 vnt. 500 ml talpos PET butelius, 35 vnt. 700 ml talpos PET butelius ir 17 vnt 1 000 ml PET butelius, todėl pareiškėjai, kaip gamintojai (pakuočių naudotojai), kilo Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiga imti užstatą iš pakuočių vartotojų, tačiau Departamentas pagrįstai nustatė, kad šios Įstatyme įtvirtintos pareigos pareiškėja nevykdė. Be to, to paties 11 straipsnio 8 dalyje taip pat įtvirtinta pareiga asmenims, dalyvaujantiems užstato sistemoje, apskaitos dokumentuose atskirai nurodyti gaminio kainą ir pakuotės užstato dydį, tačiau 2018 m. gegužės 24 d. patikrinimo akte Nr. 16066959 nurodyta, kad pati įmonė pateikė paaiškinimus, jog parduodama gėrimus, kuriuos perpila į PET pakuotę, kasos čekyje atskirai nenurodo pakuotės užstato dydžio ir jo neima iš pirkėjų. Be to, pareiškėja turėjo pareigą tvarkyti pakuočių apskaitą (Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Patikrinimo metu nustatyta, kad įmonė pakuočių apskaitos GPAIS 2018 m. nevykdė, pakuočių apskaitos nepateikė bei pati pripažino, kad tokios apskaitos nevykdė, taigi konstatuotina, kad Departamentas Įstatymo pažeidimus nustatė pagrįstai.

Įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad pakuočių pardavėjai, prekybos vietose parduodami gaminius, už kurių pakuotes nustatytas užstatas, turi teikti rašytinę informaciją (ne mažesniame kaip A3 formato (420 x 297 mm) plakate) apie tai, kaip pakuočių vartotojai gali grąžinti daugkartines pakuotes ir vienkartinių pakuočių atliekas. Pareiškėja nepateikė duomenų, jog pardavimo vietoje tokią informaciją vartotojams būtų teikusi, todėl departamentas skundžiamame Nutarime pagrįstai nustatė šios Įstatymo nuostatos pažeidimą.

Apibendinant tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Departamentas, surinkęs ir išanalizavęs visa informaciją, pagrįstai priėmė 2019 m. sausio 15 d. Nutarimą, kurio naikinti nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Minola“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.