Kauno apylinkės teismo sprendimas

2014-03-06 · Civilinė byla Nr. 2-542-945/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-03-06
Bylos Nr.
2-542-945/2014
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-16084-2013-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Marius Bartninkas
Ieškovas
UAB „Dinaka“
Atsakovas
V. P.
Kategorijos
  • 11.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-542-945/2014Teisminio proceso Nr. 2-69-3-16084-2013-5Procesinio sprendimo kategorijos: 11.10.; 116.1. (S)
KAUNO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 6 d.Kaunas

Kauno apylinkės teismo teisėjas Marius Bartninkas, sekretoriaujant Ivetai Bartkevičienei, dalyvaujant ieškovės UAB „Dinaka“ direktoriui V. Č., atsakovei V. P., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Dinaka“ ieškinį atsakovei V. P. dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo ir atsakovės V. P. priešieškinį ieškovei UAB „Dinaka“ dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė pateikė teismui ieškinį (b.l. 3-4, 15-16), kuriuo prašo panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau- Darbo ginčų komisija) 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. DGKS-3131, priimtą darbo byloje Nr. APS-2-12136, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškinyje nurodoma, jog sprendimas, kuriuo atsakovei iš ieškovės priteista 559,73 Lt kompensacija už nepanaudotas atostogas, 1.679,19 Lt vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką, skaičiuojant nuo sekančios dienos po darbo sutarties su ieškove nutraukimo (2013 m. gegužės 4 d.) iki Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos (2013 m. rugpjūčio 27 d.), ir po 26,32 Lt už kiekvieną darbo dieną, skaičiuojant nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d. iki visiško atsiskaitymo dienos, yra neteisėtas, kadangi priimtas išnagrinėjus bylą posėdyje, apie kurį ieškovės atstovai nebuvo informuoti, remiantis atsakovės pateiktais melagingais duomenimis, neįvertinus aplinkybės, jog galutinis atsiskaitymas su atsakove buvo sulaikytas dėl to, kad atsakovė buvo pasiėmusi avansą, už kurį turėjo atsiskaityti, taip pat nebuvo grąžinusi inventoriaus.

Priešieškiniu (b.l. 42-44) atsakovė prašo priteisti iš ieškovės 484 Lt išlaidų už teisines paslaugas, patirtų bylą nagrinėjant Darbo ginčų komisijoje, ir 242 Lt išlaidų už teisines paslaugas, susijusių su priešieškinio parengimu, atlyginimą. Atsakovė nurodė, jog ieškinys 2013 m. rugsėjo 30 d. pareikštas praleidus vieno mėnesio ieškinio senaties terminą. Priešieškinį atsakovė grindžia aplinkybe, jog ji patyrė bylinėjimosi išlaidas, kurių atlyginimo Darbo ginčų komisija nepriteisė, nurodė, jog šias išlaidas patvirtinantys įrodymai yra darbo byloje.

Kaip matyti iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, 2013 m. gegužės 3 d. buvo nutraukta atsakovės su ieškove sudaryta 2012 m. lapkričio 6 d. darbo sutartis Nr. 382 (b.l. 100). Tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog ieškovė yra įvykdžiusi finansines prievoles atsakovei už laikotarpį iki 2013 m. gegužės 1 d. (b.l. 74-80). Atsakovė į Darbo ginčų komisiją kreipėsi (b.l. 54-59) reikalaudama priteisti atleidžiant iš darbo neišmokėtą kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir su vėlavimu atsiskaityti susijusias sumas. Darbo ginčų komisija ginčijamame sprendime (b.l. 5-9, 86-90) atsakovės prašymą patenkino iš dalies, vietoj atsakovės nurodytos 590 Lt atlyginimo ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas sumos priteisdama atsakovei 559,73 Lt, kuriuos, kaip atsakovei paskaičiuotą sumą, ieškovė deklaravo teikdama duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (b.l. 82). Darbo ginčų komisija sprendime nurodė, jog pranešimas apie bylos nagrinėjimą ieškovei buvo tiek išsiųstas paštu, tiek ir įteiktas viešo paskelbimo Valstybinės darbo inspekcijos interneto svetainėje būdu. 1.679,19 Lt vidutinio darbo užmokesčio sumą Darbo ginčų komisija nurodė paskaičiavusi atsižvelgdama į neišmokėtos sumos proporciją. Kartu Darbo ginčų komisija atmetė atsakovės prašymą priteisti jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą nurodydama, jog bylą nagrinėjant ikiteisminėje institucijoje patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimas įstatyme nenumatytas. Į bylą pateikta 2013 m. liepos 9 d. pranešimo kopija (b.l. 68) patvirtina, jog prieš kreipdamasi į darbo ginčų komisiją atsakovė pateikė reikalavimą ieškovei dėl įsiskolinimo padengimo. Byloje esanti voko kopija (b.l. 10) patvirtina, kad Darbo ginčų komisijos sprendimas ieškovei buvo išsiųstas 2013 m. rugpjūčio 30 d., įteiktas- 2013 m. rugsėjo 3 d. Ieškovės pateikto 2013 m. rugsėjo 24 d. mokėjimo nurodymo kopija (b.l. 19-20, 31) patvirtina, jog dar neįsiteisėjus Darbo ginčų komisijos sprendimui ieškovė pervedė į atsakovės banko sąskaitą 495,90 Lt sumą, kuri, vadovaujantis ieškovės pateikta darbo užmokesčio pažyma už 2013 m. 5 mėnesį Nr. 2 (b.l. 32), atitinka 559,73 Lt sumą, atskaičius mokesčius. Iš pastarosios pažymos, vertinant ją kartu su ieškovės pateikta Darbo užmokesčio vidurkio ir atostogų kompensacijos pažyma Nr. 01 (b.l. 30), matyti, jog 559,73 Lt sumą sudaro 468,82 Lt kompensacija už nepanaudotas atostogas ir 90,91 Lt darbo užmokestis už 2013 m. gegužės mėn. Į bylą pateikta 2013 m. lapkričio 13 d. Sutartis dėl teisinių paslaugų Nr. EU-RUS2013/11-10, jos pagrindu išrašyta PVM sąskaita- faktūra ir 2013 m. lapkričio 14 d. Pinigų priėmimo kvitas (b.l. 47-49) patvirtina ieškovės argumentą, jog ji patyrė 242 Lt atstovavimo rengiant priešieškinį išlaidų. 2013 m. liepos 1 d. Sutartis dėl teisinių paslaugų Nr. EU-RUS2013/06-34, jos pagrindu išrašyta PVM sąskaita- faktūra ir 2013 m. liepos 31 d. Pinigų priėmimo kvitas (b.l. 61-64, 70) patvirtina, jog už teisines paslaugas, susijusias su atsakovės kreipimosi į Darbo ginčų komisiją nagrinėjimu, atsakovė sumokėjo 484 Lt.

Vadovaujantis DK 296 straipsniu, nesutinkanti su darbo ginčų komisijos sprendimu individualaus darbo ginčo šalis turi teisę pateikti ieškinį teismui per mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo. Nagrinėjamu atveju Darbo ginčų komisijos sprendimas priimtas 2013 m. rugpjūčio 27 d., tuo tarpu ieškinys teismui pateiktas 2013 m. rugsėjo 30 d. Nurodyta aplinkybė leidžia teismui sutikti su atsakovės pateiktu argumentu, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Iš kitos pusės, vadovaujantis CK 1.131 straipsniu, ieškinio senaties termino praleidimas gali tapti priežastimi ieškinį atmesti tik tuo atveju, jeigu teismas nenustato svarbių termino praleidimo priežasčių ir šio termino neatnaujina. Nagrinėjamu atveju teismas reikšmingomis laiko aplinkybes, jog terminas praleistas vos tris dienas, be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, byla išnagrinėta ieškovės atstovams nedalyvaujant, apie teismo posėdį jiems pranešus viešo paskelbimo būdu, Darbo ginčų komisijos sprendimas ieškovei išsiųstas 2013 m. rugpjūčio 30 d., įteiktas- 2013 m. rugsėjo 3 d., ieškinio senaties terminą ieškovės direktorius nurodė skaičiavęs nuo Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos, t.y., galimai sąžiningai suklydo, todėl pripažinti, jog pateikti ieškinį buvo nepagrįstai delsiama, nėra pagrindo. Teismas konstatuoja, jog ieškinio senaties termino praleidimo pasekmių taikymas nagrinėjamu atveju sukurtų neproporcingas pasekmes, neatitiktų šio teisinio instituto įtvirtinimo civilinės teisės sistemoje tikslų, todėl, net ir nesant ieškovės prašymo, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas ieškovės direktoriaus įvardintas aplinkybes, atsakovės prašymas taikyti ieškinio senatį atmestinas, praleistas ieškinio senaties terminas atnaujintinas.

Šalies argumentai

Nors ieškiniu prašoma panaikinti visą Darbo ginčų komisijos sprendimą, dėmesys atkreiptinas į tai, jog reikalavimą dėl pagrindinės įsiskolinimo sumos (559,73 Lt) priteisimo ieškovė netiesiogiai pripažino po Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo ją atsakovei sumokėdama (atskaičius mokesčius). Reikšminga šiuo aspektu laikytina ir ta aplinkybė, jog Darbo ginčų komisija aptariamą sumą atsakovei priteisė atsižvelgdama būtent į ieškovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai pateiktą informaciją bei faktą, jog nėra duomenų apie deklaruotos sumos apmokėjimą. Atsiskaitymo faktą šiuo atveju teismas vertina kaip Darbo ginčų komisijos sprendimo savanorišką vykdymą, kas leidžia spręsti, jog pareikštas reikalavimas dėl atitinkamos Darbo ginčų komisijos sprendimo dalies panaikinimo yra nepagrįstas. Akcentuotina ir tai, jog teisminio bylos nagrinėjimo metu nei viena iš šalių neginčijo nurodytos sumos dydžio pagrįstumo. Aplinkybė, jog Darbo ginčų komisijos sprendime visa nurodoma suma įvardijama kaip kompensacija už nepanaudotas atostogas, tuo tarpu iš ieškovės į bylą pateiktų duomenų matyti, jog į nurodytą sumą yra įtrauktas ir darbo užmokestis už iki atleidimo iš darbo gegužės mėnesį dirbtas dienas, vertintina kaip pagrindas patikslinti Darbo ginčų komisijos sprendimą. Kartu dėmesys atkreiptinas į tai, jog toks patikslinimas negali būti vertinamas kaip sukuriantis pareigą nurodytą sumą sumokėti pakartotinai. Kadangi ši suma jau yra sumokėta, atitinkama Darbo ginčų sprendimo dalis pripažintina įvykdyta.

Savalaikio neatsiskaitymo su atsakove faktą ieškovė sieja su aplinkybe, jog atsakovė buvo paėmusi avansą, be to, nebuvo grąžinusi darbo inventoriaus. Jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų į bylą ieškovė nepateikė. Ieškovė neginčijo ir į bylą pateiktų duomenų, jog visi atsiskaitymai su atsakove buvo vykdomi pervedant pinigus į atsakovės sąskaitą banke, kas paneigia ieškovės pozicijos apie galimus avansus grynaisiais pinigais pagrįstumą, o kartu ir ieškovės teisės sustabdyti atsiskaitymą su atsakove egzistavimą. Vadovaujantis DK 141 straipsnio 3 dalimi, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Šios pasekmės nustatymas atlieka dvejopą funkciją: pirma, įtvirtinamas kompensuojamasis mechanizmas; antra, nustatomas papildomas atleidžiamo darbuotojo teisių apsaugos svertas. Nors DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytas konkretus išmokos dydis- darbuotojo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką, absoliutus ir nekritiškas šios normos taikymas ne visais atvejais būtų adekvatus susiklosčiusio teisinio santykio sureguliavimas. Visas vidutinis darbo užmokestis mokėtinas tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui neišmokėta suma yra lygi arba didesnė už jo vieno mėnesio vidutinį darbo užmokestį. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta mažesnė suma, pagal DK 141 straipsnio 3 dalį mokėtinos išmokos dydį sudaro neišmokėto darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką. Nagrinėjamu atveju ieškovės vidutinis darbo užmokestis sudaro 49,04 Lt per dieną (2.550 Lt darbo užmokestis (už 2013 m. vasario- balandžio mėn.) už 52 darbo dienas), vidutiniam penkias dienas per savaitę dirbusio asmens mėnesio darbo dienų skaičiui esant lygiam 20,9 (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. gruodžio 21 d. įsakymas Nr. A1-581), vidutinis ieškovės mėnesio darbo užmokestis atleidimo iš darbo dieną sudarė 1.024,94 Lt (neatskaičius mokesčių). Nepagrįstai neišmokėta suma sudaro 559,73 Lt (neatskaičius mokesčių) (54,61% vidutinio darbo užmokesčio sumos), todėl didesnės apimties sankcijos taikymas taptų neproporcinga padarytam pažeidimui priemone. Iš kitos pusės, papildomai mažinti ar iš viso paneigti atsakovės teisę gauti nurodytą kompensaciją už jos teisių pažeidimą nėra jokio pagrindo, kadangi, kaip patvirtino ieškovės direktorius, nemokėti atsakovei nurodytų sumų buvo valinis ieškovės direktoriaus sprendimas, kuriuo dėl subjektyvių, neteisėtų motyvų buvo ignoruojama sprendimą priėmusio asmens aiškiai suvokta įstatyminė pareiga, tuo tarpu atsakovės kaltė dėl su aptariamos sankcijos taikymu susijusios sumos bendro dydžio nėra nustatyta.

Kaip matyti iš Darbo ginčų komisijos sprendimo turinio, už laikotarpį nuo sekančios dienos po darbo sutarties nutraukimo (2013 m. gegužės 4 d.) iki Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos (2013 m. rugpjūčio 27 d.) priteista 1.679,19 Lt suma yra lygi 559,73 Lt sumai, padaugintai iš trijų mėnesių. Nors ieškinį teismui dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo pateikė darbdavys, tuo tarpu darbuotoja nepateikė pozicijos dėl atitinkamos Darbo ginčų komisijos sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo, teismas atkreipia dėmesį į tai, jog CPK 414, 417-418 straipsnių nuostatos, aiškinant jas sistemiškai, kartu su civilinio proceso teisėje įtvirtintų darbo bylų nagrinėjimo ypatumų tikslais, leidžia daryti išvadą, jog darbo ginčų komisijos sprendimo turinys neriboja teismo teisės užtikrinti darbuotojo interesų apsaugą, neužkerta kelio, įvertinus bylos medžiagą, apginti daugiau darbuotojo teisių, nei buvo padaryta darbdavio ginčijamu darbo ginčų komisijos sprendimu. Nagrinėjamu atveju teismas pripažįsta, jog sumažinusi vidutinio vieno mėnesio darbo užmokesčio dydį iki pradelstos sumokėti sumos, Darbo ginčų komisija be pagrindo šios sumos neskaičiavo už visą laikotarpį iki Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo. Kartu dėmesys atkreiptinas ir į tai, jog, nenurodydama motyvų, Darbo ginčų komisija sankcijos už kiekvieną darbo dieną dydį nustatė 26,32 Lt. Vienos dienos vidutiniam darbo užmokesčiui esant 49,04 Lt, pritaikius aukščiau nurodytą proporciją tarp pradelstos sumokėti sumos ir vidutinio darbo užmokesčio, priteistina sankcijos už kiekvieną darbo dieną suma turi būti lygi 26,78 Lt. Kartu teismas akcentuoja, jog, kaip minėta, skola, už vėlavimą kurią sumokėti buvo taikoma sankcija, buvo padengta 2013 m. rugsėjo 24 d. Vadovaujantis DK 141 straipsnio 3 dalimi, vidutinis darbo užmokestis darbuotojui priteisiamas už uždelsimo atsiskaityti laiką. Griežta sankcija darbdaviui nustatyta siekiant užtikrinti, jog darbuotojui būtų laiku sumokamos su darbo santykiais susiję sumos (darbo užmokestis, kompensacija už nepanaudotas atostogas ir pan.). Sankcijos už vėlavimą įvykdyti sankciją (t.y. sumokėti vidutinį darbo užmokestį, skaičiuojamą DK 141 straipsnio 3 dalies pagrindu) taikymas teisės aktuose nenumatytas. DK 303 straipsnyje tėra numatyta situacija, kai darbuotojui, jo prašymu, darbo užmokestis priteisiamas už įsiteisėjusio darbo ginčą nagrinėjusio organo sprendimo nevykdymą. Darbdavys negali būti baudžiamas už tai, jog sumokėjęs darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas, kelia klausimą dėl sankcijos už vėlavimą atsiskaityti paskyrimo pagrįstumo. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog nagrinėjamoje byloje sumažintas vidutinis darbo užmokestis iš darbdavio darbuotojai gali būti priteistas už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 4 d. iki 2013 m. rugsėjo 24 d. ir sudaro 2.640,62 Lt (559,73 Lt * 4 mėnesių + 26,78 Lt * 15 darbo dienų ( 2013 m. rugsėjo 4-24 dienomis) = 2.640,62 Lt). Nurodyta aplinkybė vertintina kaip pagrindas patikslinti Darbo ginčų komisijos sprendimą.

Kartu teismas kaip formalų, negalintį turėti įtakos galutinės teismo išvados teisėtumui ir pagrįstumui, atmeta ieškovės argumentą, jog Darbo ginčų komisijos sprendimas turi būti naikinamas dėl to, kad ieškovė nebuvo tinkamai informuota apie darbo bylos nagrinėjimą. Pirma, teisės aktuose yra numatyta galimybė, nepavykus procesinių dokumentų įteikti darbdavio buveinės adresu, dokumentus įteikti ir apie bylos nagrinėjimą darbdaviui pranešti viešo paskelbimo internete būdu (DK 295 straipsnio 4 p.), tokią galimybę siejant su proceso operatyvumo užtikrinimu. Antra, niekas netrukdė darbdaviui savo poziciją išdėstyti ir ją pagrindžiančius įrodymus pateikti bylą nagrinėjant teisme. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė, teismui suteikus tokią galimybę, nenurodė jokių aplinkybių, nepateikė į bylą jokių įrodymų, kurie galėtų turėti reikšmės sprendžiant klausimą dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, neįrodė, jog ieškovės atstovo dalyvavimas nagrinėjant bylą Darbo ginčų komisijoje būtų sąlygojęs kitokio sprendimo priėmimą.

Kaip niekuo nepagrįstas atmestinas ir ieškinio motyvas, jog ginčijamas sprendimas buvo priimtas remiantis melaginga atsakovės Darbo ginčų komisijai pateikta informacija. Kaip teismo posėdžio metu nurodė ieškovės direktorius, šis motyvas siejamas su tuo, jog atsakovė kreipdamasi į Darbo ginčų komisiją tvirtino iš darbo išėjusi dėl to, kad su ja buvo netinkamai elgiamasi. Nei Darbo ginčų komisija, nei civilinę bylą nagrinėjęs teismas šios aplinkybės nevertino, kadangi ji nesusijusi su byla. Byloje sprendžiamas klausimas dėl piniginių sumų priteisimo, o ne dėl darbo sutarties nutraukimo priežasčių ir aplinkybių. Tai, ar atsakovės argumentai dėl netinkamo ieškovės direktoriaus elgesio atitinka tikrovę, ar ne, neturi jokios įtakos Darbo ginčų komisijos sprendimo turiniui, o kartu ir teismo šiuo sprendimu nustatomiems įpareigojimams.

Įvertinęs priešieškinio reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, teismas sprendžia, jog Darbo ginčų komisija, atsisakydama tenkinti atitinkamą atsakovės prašymą, netinkamai aiškino ir taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Darbo ginčų komisija sprendime rėmėsi CPK 98 straipsnio 3 dalies nuostata, kurioje nurodoma, jog atlyginamos išlaidos advokato ir advokato padėjėjo paslaugoms bylą nagrinėjant visų instancijų teismuose. Ši nuostata yra skirta pabrėžti, jog atlyginamos ne tik pirmosios instancijos teisme patiriamos atstovavimo išlaidos, bet negali būti vertinama kaip užkertanti kelią priteisti atstovavimo išlaidų, patirtų sprendžiant ginčą privalomoje neteisminėje institucijoje, atlyginimą. Šią normą aiškinant kartu su CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostata, nustatančia, jog bylinėjimosi išlaidų sąrašas yra nebaigtinis, prie tokių išlaidų priskiriamos ir kitos būtinos bei pagrįstos išlaidos, darytina išvada, jog turi būti atlyginamos ir pagrįstos išlaidos, susiję su ginčų nagrinėjimu privalomoje neteisminėje institucijoje. Priešinga išvada nepagrįstai apribotų asmenų teisę pasitelkti kvalifikuotą teisinę pagalbą. Vertinant darbo ginčų komisijos kompetenciją spręsti tokių išlaidų paskirstymo klausimą, analizuotini tokios komisijos, kaip privalomo išankstinio individualaus darbo ginčų nagrinėjimo organo, įtvirtinimo darbo teisės sistemoje tikslai. Darbo ginčų komisijos veikla yra prasminga tik tuo atveju, jeigu ji padeda išvengti teisminio ginčo. Pripažinus, jog darbo ginčų komisija negali išspręsti su ginčo nagrinėjimu susijusių išlaidų paskirstymo klausimo, būtų užprogramuojami teisminiai ginčai, kai išsprendę individualų darbo ginčą darbo ginčų komisijoje darbo santykių šalys privalėtų kreiptis į teismą su savarankišku ieškiniu, reikalaudamos priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą civilinės atsakomybės taikymo pagrindu. Toks teisinio reglamentavimo aiškinimas negali būti logiškai pateisinamas, jis yra akivaizdžiai nesuderinamas su darbo ginčų komisijos veiklos tikslais- operatyviai išspręsti tarp darbo santykių šalių kilusį ginčą, sumažinant darbo krūvį teismams. Aiškinimas būtų nesuderinamas ir su ekonomiškumo principu, kadangi darbo bylos sudėtine dalimi esantis klausimas ne tik taptų savarankišku procesu, bet ir lemtų į teismą iš esmės dėl bylinėjimosi išlaidų besikreipiančio asmens pareigą reiškiant reikalavimą civilinės atsakomybės taikymo pagrindu susimokėti procesinio įstatymo nustatytą žyminį mokestį. Išnagrinėjusi darbo ginčą komisija privalo išspręsti visus su tuo ginču susijusius klausimus, atkurdama teisinę taiką tarp ginčo šalių, o ne užprogramuodama naują teisminį ginčą. Įvertinęs tai, kas nurodyta, teismas sprendžia, jog Darbo ginčų komisija be pagrindo netenkino atsakovės prašymo priteisti jai bylą nagrinėjant Darbo ginčų komisijoje patirtų išlaidų atlyginimą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, už teisinę pagalbą nagrinėjant bylą Darbo ginčų komisijoje, ieškovė sumokėjo 484 Lt. Ieškovės direktorius teismo posėdžio metu atsisakė teikti poziciją dėl atsakovės reikalavimo priteisti jai šią sumą nurodydamas, jog jam turi būti pateiktos mokėjimo faktą patvirtinančių dokumentų kopijos. Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog teikdama priešieškinį atsakovė nurodė, jog mokėjimo dokumentų originalai yra pateikti Darbo ginčų komisijai. Parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovės direktorius buvo apie tai informuotas, jam buvo pranešta, kad yra gauta medžiaga iš Darbo ginčų komisijos, išaiškinta teisė susipažinti su byla, nurodyta, kokio turinio mokėjimo dokumentai yra pateikti Darbo ginčų komisijai. Nors į bylą Darbo ginčų komisija medžiagą pateikė elektroniniu paštu, atsiųsdama nuskenuotus dokumentus, aplinkybė, jog byloje esančių dokumentų kopijų tikrumas nėra patvirtintas, neleidžia abejoti šių dokumentų autentiškumu dėl kelių priežasčių: pirma, atsakovės nurodytą aplinkybę, jog mokėjimo dokumento originalas yra pateiktas Darbo ginčų komisijai, patvirtina ir Darbo ginčų komisijos sprendimo turinys, kuriame patvirtinamas prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas pateikimas; antra, skenuotą dokumentą teismui atsiuntė valstybinė institucija, neturinti suinteresuotumo klausimo sprendimu; trečia, ieškovės direktorius nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su galimais pateikto dokumento trūkumais, neįvardijo objektyvių priežasčių, kurios leistų abejoti dokumento autentiškumu. Nurodytos aplinkybės ieškovės direktoriaus teismo posėdžio metu išdėstytą poziciją leidžia vertinti kaip formalią, nesuderinamą su proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principais.

Įvertinęs prašymą priteisti išlaidų atlyginimą, teismas akcentuoja, jog atsakovės Darbo ginčų komisijai pateiktas prašymas buvo patenkintas didžiąja dalimi, išlaidų atsiradimą nulėmė nepagrįstas darbdavio elgesys vengiant vykdyti savo finansinius įsipareigojimus, išlaidos negali būti vertinamos kaip nepagrįstai didelės, priteistų sumų tikslinimas negali būti siejamas su atsakovės kalte. Nurodytas aplinkybes teismas vertina kaip pagrindą priteisti atsakovei visų jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 str. 4 d.).

Motyvuojamoji dalis

Patenkinus priešieškinį, tenkintinas ir atsakovės reikalavimas priteisti jai su priešieškinio parengimu susijusių išlaidų atlyginimą- 242 Lt.

Ieškinį atmetus ir patenkinus priešieškinį, iš ieškovės valstybei priteistinas teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas- 13,73 Lt.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268, 270, 282 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Atnaujinti ieškovei senaties terminą ieškiniui pareikšti.

Ieškinį atmesti.

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisijos 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. DGKS-3131, priimtą darbo byloje Nr. APS-2-12136, pakeisti nustatant, kad:

Sprendime nurodyta 559,73 Lt suma apima kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir darbo užmokestį už 2013 m. gegužės mėnesį.A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės UAB „Dinaka“, juridinio asmens kodas 134592392, priteisiama 2.640,62 Lt (du tūkstančiai šeši šimtai keturiasdešimt litų 62 ct) (neatskaičius mokesčių) už ieškovės vėlavimą atsiskaityti už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 4 d. iki 2013 m. rugsėjo 24 d.

Priešieškinį patenkinti.

Panaikinti kaip nepagrįstą Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisijos 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. DGKS-3131, priimto darbo byloje Nr. APS-2-12136, dalį, kuria atmestas atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti ieškovei V. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės UAB „Dinaka“, juridinio asmens kodas 134592392, 726 Lt (septynių šimtų dvidešimt šešių litų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti valstybei iš atsakovės UAB „Dinaka“, juridinio asmens kodas 134592392, 13,73 Lt (trylikos litų 73 ct) teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660, mokėjimo paskirtis- „Žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu“, teismui turi būti pateikiami sumokėjimo faktą patvirtinantys įrodymai.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį Kauno apylinkės teismą.

Teisėjas Marius Bartninkas