Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-05-10 · Administracinė byla Nr. I-1167-402/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-05-10Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-05-23Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-05-10
Bylos Nr.
I-1167-402/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00202-2017-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Natalja Zelionkienė
Pareiškėjas
R. Ž.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1167-402/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00202-2017-8Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1.1. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 10 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Natalja Zelionkienė,sekretoriaujant Sandrai Barodicaitei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde (b. l. 4) nurodė, jog nuo 2016 m. birželio 29 d. atlieka bausmę Pravieniškių pataisos namų – atvirojoje kolonijoje (toliau tekste – ir Pravieniškių PN) netinkamomis sąlygomis. Nurodė, jog netinkamomis ir nežmoniškomis sąlygomis buvo laikomas karantino kamerose Nr. 1 ir Nr. 2, taip pat kamerose Nr. 4, 5, 10, 12, 13, 15, 16. Minėtose kamerose buvo netinkama ventiliacija, nes per ją oras nei išeidavo, nei ateidavo, o tik girdėjosi triukšmas. Kamerose Nr. 15 ir 16 visai nebuvo įrengta ventiliacija, nebuvo jos ir tualete, pastoviai jautėsi smarvė ir dezinfekavimo priemonių smarvė, todėl sutriko sveikata, atsirado širdies skausmai. Kamerose nebuvo tinkamai įrengti langai, nebuvo stiklų, langai neužsidarydavo, todėl kamerose buvo pastoviai drėgna ir šalta, dėl šių priežasčių reikėdavo miegoti su rūbais. Dirbtinis apšvietimas buvo mažesnis nei reikalauja įstatymai. Kamerose nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m. plotas. Nurodė, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus bei fizinius skausmus.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka (b. l. 12-17). Nurodė, jog pareiškėjas į pataisos namus atvyko 2016 m. birželio 23 d. Buvo paskirtas atlikti bausmę 1-ame sektoriuje, už režimo pažeidimus atliko nuobaudas kamerų tipo patalpose nuo 2016-06-29 iki 2016-11-25. Paaiškino, kad gyvenamosiose patalpose paprastai ne visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto užtenka. Pažymėjo, kad pataisos namų kameros įrengtos laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų. Patalpos vėdinamos per atveriamus langus. Patalpas valyti privalo patys nuteistieji, tam skiriamas valymo inventorius. Pareiškėjas nesikreipė nei į pataisos namų administraciją, nei į Kauno visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų neigiamą poveikį pareiškėjui. Taip pat nėra jokių duomenų, kad pataisos namų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais argumentais, nepagrindžia ir neįrodo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nenurodo, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Nesant šių būtinų civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau - ir Pravieniškių PN) kamerų tipo patalpose.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1

Pareiškėjas nurodė, kad kameros buvo perpildytos. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, o 11¹.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. vienam žmogui.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas į Pravieniškių PN atvyko 2016 m. birželio 23 d. Buvo paskirtas gyventi į gyvenamąsias patalpas, tačiau juose negyveno (b. l. 20).

Laikotarpiu nuo 2016-06-29 iki 2017-02-06 (skundo padavimo teismui dienos) buvo laikomas šiose uždaros zonos kamerose: karantino patalpa Nr. 1 (10 vietų), nuo 2016-06-23 iki 2016-06-28 (kameroje buvo 9-iese), kameros plotas 36,73 kv. m. (teko ploto 3,67 kv. m.); kamera Nr. 10 - (4 vietos), nuo 2016-06-29 iki 2016-07-08 (kameroje buvo 4-iese), kameros plotas 15,66 kv. m. (teko ploto 3,91 kv. m.); kamera Nr. 15 - (2 vietos) nuo 2016-07-08 iki 2016-07-11 (kameroje buvo 2-iese), nuo 2016-11-25 iki 2017-02-21 (kameroje buvo vienas), kameros plotas 8,58 kv. m. (teko ploto 4,29 kv. m.); kamera Nr. 5 - (1 vieta) nuo 2016-07-11 iki 2016-07-13 (kameroje buvo vienas), kameros plotas 7,61 kv. m. (teko ploto 7,61 kv. m.); kamera Nr. 4 - (4 vietos) nuo 2016-07-13 iki 2016-08-22 (kameroje buvo 2-iese), kameros plotas 16,38 kv. m. (teko ploto 4,09 kv. m.); kamera Nr. 12 (4 vietos) nuo 2016-07-22 iki 2016-08-25 (kameroje buvo 2-iese), plotas 16,38 kv. m. (teko ploto 4,09 kv. m.); karantino patalpa Nr. 2 - (10 vietų) nuo 2016-08-25 iki 2016-09-25 (kameroje buvo 6- iese), kameros plotas 36,73 kv. m. (teko ploto 3,67 kv. m.); kamera Nr. 16 (2 vietos) nuo 2016-09-25 iki 2016-10-19 (kameroje buvo vienas), kameros plotas 8,58 kv. m. (teko ploto 4,29 kv. m.); kamera Nr. 13 (4 vietos) nuo 2016-09-19 iki 2016-11-25 (kameroje buvo 3-ise), kameros plotas 16,38 kv. m. (teko ploto 4,09 kv. m.) (b. l. 14, 21, 22).

Konstatuotina, kad pareiškėjui kamerų tipo patalpose teko daugiau, nei 3,6 kv. m. ploto, kas atitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių reikalavimus ir pareiškėjo argumentai dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų ploto atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, jog kamerose buvo netinkama ventiliacija, nes per ją oras nei išeidavo, nei ateidavo, o tik girdėjosi triukšmas. Kamerose Nr. 15 ir 16 visai nebuvo įrengta ventiliacija, nebuvo jos ir tualete, pastoviai jautėsi smarvė ir dezinfekavimo priemonių smarvė, todėl sutriko sveikata, atsirado širdies skausmai.

Pagal 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 17 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atsakovas nurodė, jog gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. 1-o sektoriaus kamerų tipo patalpose Nr. 4, 5, 10, 12, 13, 15 ir 16 įrengta mechaninė vėdinimo sistema (b. l. 67). Vėdinimas per langus arba per mechaninę vėdinimo sistemą atitinka HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovas dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs.

Pareiškėjas nurodė, jog dirbtinis apšvietimas buvo mažesnis nei reikalauja įstatymai.

Atsakovo atstovas pažymoje nurodė, jog įstaiga užtikrina tinkamą patalpų apšvietimą, gavus informacijos apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis (b. l. 67).

Pagal HN 134:2015 14 punktą, mažiausia dirbtinė apšvieta – 200 lx. Kamerų natūralaus apšvietimo nereglamentuoja.

Pareiškėjo argumentus dėl kamerų Nr. 4, 5, 10, 12, 13, 15 bei 1 ir 2 karantino patalpos netinkamo dirbtinio apšvietimo, iš dalies patvirtina pareiškėjo į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Kauno departamento 2017-02-02 raštas Nr. 2.2-522 (17.2.338.2.22) (b. l. 73-74), iš kurio matyti, kad Pravieniškių PN-AK aukščiau paminėtose kamerose buvo atlikti dirbtinio apšvietimo matavimai ir nustatyta, jog dirbtinės apšvietos vertė, matuojant įjungus visus dirbtinio apšvietimo šaltinius ir užtamsinus natūralios šviesos šaltinius nesiekė 200 lx kamerose Nr. 4, 5, 10, karantino patalpoje Nr. 2. Įvertinęs nurodytus duomenis, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui būnant kamerose Nr. 4, 5, 10, karantino patalpoje Nr. 2 nebuvo užtikrinta tinkama dirbtinė apšvieta. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai iš dalies pagrįsti.

Kamerose nebuvo tinkamai įrengti langai, nebuvo stiklų, langai neužsidarydavo, todėl kamerose buvo pastoviai drėgna ir šalta, dėl šių priežasčių reikėdavo miegoti su rūbais.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (įsigaliojusioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 16 punkte numatyta, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 oC ir ne aukštesnė kaip 28 oC, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc.

Iš pareiškėjo į bylą pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Kauno departamento 2017-02-02 rašto Nr. 2.2-522 (17.2.338.2.22) (b. l. 73-74) ir 2016 m. spalio 27 d. patikrinimo akto Nr. PA.2-1435 (17.4.1.2.12) (b. l. 68-69) nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK aukščiau paminėtose kamerose buvo atlikti oro temperatūros ir santykinės drėgmės matavimai, pažeidimų nenustatyta.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str.1d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konsultuotas Psichologinės tarnybos specialistų (b. l. 39). Taip pat buvo kelis kartus apžiūrėtas Sveikatos priežiūros tarnybos specialisto (b. l. 40, 41-61). Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas prieštaravimų dėl atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie jo sveikatos būklę neginčijo, todėl tikėtina atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodytomis aplinkybėmis, jog pareiškėjo kreipimasis į Pravieniškių PN Sveikatos priežiūros tarnybos gydytoją nebuvo sąlygotas kalinimo sąlygų Pravieniškių PN. Įvertinus byloje esamus duomenis, darytina išvada, kad nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo psichinei ar fizinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN per pareiškėjo nurodytą laisvės atėmimo atlikimo šioje įstaigoje laiką neužtikrino jam teisės aktais reglamentuotos tinkamos kamerų Nr. 4, 5, 10, karantino patalpoje Nr. 2 dirbtinės apšvietos, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis, sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai jog atsakovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (neužtikrinat tinkamos kamerų dirbtinės apšvietos), pažeidimų trukmę ir mastą, daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).

Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas (neužtikrinta kamerose tinkama dirbtinė apšvieta), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo R. Ž. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Natalja Zelionkienė