Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų (Kybartų sektorius), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Į bylą kaip Lietuvos valstybės atstovas 2019 m. birželio 5 d. nutartimi buvo įtraukti Marijampolės pataisos namai, pasibaigusio juridinio asmens Kybartų pataisos namų teisių ir pareigų perėmėjas (b. l. 6).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, patirtą 2018 m. kovo 4 d. – 2019 m. gegužės 20 d. laikotarpiu dėl kalinimo pataisos įstaigoje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Nagrinėjamam ginčui spręsti aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė; valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog kamerose Nr. 1 ir Nr. 6 jam teko mažesnis gyvenamasis plotas negu numatyta teisės aktuose.

Marijampolės PN pateiktos 2019 m. birželio 26 d. pažymos Nr. 14/07K-1146 duomenys patvirtina, kad E. S. kameroje Nr. 1 buvo kalinamas 2018 m. balandžio 17 d. - 2019 m. gegužės 17 d. laikotarpiu, o kameroje Nr. 6 buvo kalinamas 2019 m. gegužės 17 d. - 2019 m. gegužės 30 d. laikotarpiu; kameros Nr. 1 plotas - 8,04 kv. m, kameros Nr. 6 plotas - 10,66 kv. m; ginčo laikotarpiu šiose kamerose pareiškėjas bausmę atliko vienas (b. l.25).

Sprendžiant dėl proceso dalyvių paaiškinimų apie patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, plotą, atsižvelgiama į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų savo argumentams dėl gyvenamojo ploto trūkumo patalpose pagrįsti. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis, todėl darydamas išvadas, jais remiasi.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.2 punktas (2015 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1R-238 redakcija) nustato, kad kamerų tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Nurodytas teisinis reglamentavimas nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl daroma išvada, kad apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.

Taikomi nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į patalpose esančių apstatymo baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą. Teisminėje praktikoje yra suformuota taisyklė, kad tik nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Pagal suformuotą teisminę praktiką, baldų ir kitų įrenginių užimamas patalpos plotas yra reikšmingas vertinant patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant padarytus teisės pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018).

Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybės ir atsižvelgęs į taikomą teisinį reglamentavimą, teismas sprendžia, kad byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į Taisyklių 11¹.2 punkte (2015 m. rugpjūčio 20, įsakymo Nr. 1R-238 redakcija) nustatytą vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamųjų patalpų plotą kamerų tipo patalpose nebuvo pažeista.

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, kad ginčo laikotarpiu jis buvo kalinamas netinkamos būklės kamerose: kameroje Nr.1 nebuvo ventiliacijos, sklido nemalonus kvapas iš kanalizacijos, kameros langai buvo sulaužyti, todėl kameroje būdavo šalta; kameroje neveikė radijo taškas; kameroje esančios spintelės ir stalas buvo sulužę; iš krano bėgdavo baltos spalvos ir putojantis vanduo; sulaužytos tualeto durys sulaužytos; kameroje Nr. 6 esančios grindys buvo medinės, sienos purvinos, vietomis nudaužytos; kameros langas buvo užkaltas skylėta plėvele, kameroje šalta, drėgna; rozetė buvo sulaužyta; ant lempų nebuvo gaubtų; kameroje įrengto tualeto durys sulaužytos, jose nebuvo rankenos, tualetas silpnai apšviestas, nebuvo ventiliacijos; buvo priverstas naudotis sulaužytais dušais (b. l. 2).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas); gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15-0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05-0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose naudojimosi šiomis patalpomis dieną oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 punktas). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.9. punkte numatyta, kad kamerose turi būti skaidraus stiklo langai, ne mažesni kaip 80x80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Nuteistųjų aprūpinimą būtinu inventoriumi reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse numatyta, kad kamerose elektros instaliacija montuojama paslėptu būdu kameros sienose ir lubose; koridoriuje prie kameros sumontuojami elektros jungikliai, atliekantys ir saugiklių funkciją, kuriais būtų galima valdyti naktinį apšvietimą ir elektros energijos tiekimą į kamerą (16.8. punktas) pasivaikščiojimo kiemų sienos turi būti dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios (16.8. punktas). Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 233 punkte numatyta, jog pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, nuteistieji privalo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį.

Marijampolės PN atsiliepime nurodė, kad kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, būklė atitiko Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus; kameros tinkamai įrengtos ir aprūpintos būtinu inventoriumi, kuris buvo techniškai tvarkingas, o sugadintas – keičiamas arba sutaisomas; elektros instaliacija Kybartų sektoriuje tvarkinga; radijo transliacijos ir pareigūnų iškvietimo sistema kamerų tipo patalpose buvo atnaujinta 2016 m., ją nuteistieji nuolat gadina ir niokoja, todėl pastebėjus sugadinimus ar nuteistiesiems informavus apie tai, įrengimai yra kaip galima greičiau suremontuojami; dušai ir sanitarinis mazgas atitinka nustatytus reikalavimus (b. l. 21-22). Atsakovės atstovas atsiliepimo teiginiams apie higienos normų reikalavimus atitinkančias kamerų sąlygas pagrįsti pateikė Nacionalinio visuomenės centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento atliktų patikrinimų aktus (b. l. 27-44). Teismo vertinimu, nors šiuose dokumentuose užfiksuota ne kamerų Nr. 1 ir Nr. 6 būklė, tačiau vertinama, kad patikrinimų metu nustatyta kitų kamerų būklė atspindi bendrą Kybartų sektoriaus analogiškos paskirties patalpų būklę.

Vertindamas pareiškėjo paaiškinimus apie teisės aktų reikalavimų neatitinkančias kamerų, į kurias ginčo laikotarpiu buvo paskirtas, oro judėjimo, temperatūros, apšvietimo sąlygas, teismas vadovaujasi bendrąja įrodinėjimo taisykle, pagal kurią, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11 ir kt.).

Pagal Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktą, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Byloje nebuvo pateikta duomenų, jog pareiškėjas ar kiti kartu su juo kalinami asmenys būtų kreipęsi dėl ginčo laikotarpiu galimai neužtikrinamų apšvietimo, ventiliacijos, oro temperatūros sąlygų, tiekiamo vandens kokybės ir kad pagal šiuos skundus būtų atlikti patikrinimai, jų rezultatus užfiksuojant nustatytos formos patikrinimo aktuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas teisminėje praktikoje laikosi aiškinimo, kad nors laisvės atėmimo įstaiga ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo kalinamas pareiškėjas, tačiau pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A246-624/2015). Be to, teismas sprendžia, kad pareiškėjo argumentai, kuriuos jis pateikė neturtinei žalai pagrįsti, yra abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio, todėl nepakankami skunde nurodytoms aplinkybėms pagrįsti.

Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, daroma išvada, kad pareiškėjo teiginiai dėl neturtinės žalos, kurią galimai sukėlė netinkamos kalinimo sąlygos, nepagrįsti ir atmetami.

Minėta, kad valstybės viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų, nurodytų CK 6.246, 6.249 ir 6.247 straipsniuose, buvimo; nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir įvertinus jas patvirtinančius įrodymus, daroma išvada, kad byloje nenustatyta Marijampolės PN Kybartų sektoriaus ir jo pareigūnų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Dėl šios priežasties nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Sprendimas per trisdešimt kalendorių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.