Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėjas Birutė Drozdienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-551-579/2015

Pranešėjas Evaldas Gražys Teisminio proceso Nr. 1-26-1-01650-2013-8

2015 m. rugsėjo 9 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Evaldo Gražio, teisėjų Jurgio Kiškio ir Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Renatai Oželienei, gynėjai advokatei Loretai Daukšienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo nuteistojo R. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8 punktais, bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant R. G. bausmės vykdymo atidėjimo metu dirbti arba registruotis darbo biržoje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir per 6 mėnesius atlyginti nukentėjusiajai D. J. turtinę žalą.

Iš R. G. nukentėjusiajai D. J. priteista 144,81 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2013-12-17 apie 15.30 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), prie namo Nr. 37, Kaune, vairuodamas automobilį „BMW 530“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) veidrodėliu užkliudė ne važiuojamoje kelio dalyje – ant šaligatvio stovėjusį nepilnametį nukentėjusįjį M. J., gim. (duomenys neskelbtini), po to išlipo iš automobilio, aprėkė nukentėjusįjį ir vieną kartą spyrė jam į kairę ranką, išmušė iš rankos mobilaus ryšio telefoną ,,iPhone 4S“, 300 Lt vertės, priklausantį D. J., kuris nukritęs ant grindinio sudužo, po to kumščiu smogė vieną kartą nukentėjusiajam į veidą, tokiu būdu sudaužė jo akinius 300 Lt vertės, tokiu savo įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais kaltinamasis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. G. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

R. G. apeliaciniame skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas. Nuteistojo manymu, teismas netinkamai įvertinęs surinktus duomenis, neteisingai nustatė faktines aplinkybes, todėl nepagrįstai jį pripažino kaltu, padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas, kad teismas šališkas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi R. G. apeliacinį skundą, konstatuoja jog apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, išsamiai, visapusiškai įvertino surinktų duomenų visumą, motyvavo ir nuosekliai argumentavo išvadas tiek dėl pačios veikos, tiek ir dėl nuteistojo kaltės, todėl pagrįstai nustatė R. G. veikoje BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymius, pripažino jį kaltu padarius šią nusikalstamą veiką.

Neginčytinai nustatyta, kad 2013 m. gruodžio 17 d. apie 15.30 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), prie namo Nr. 37, Kaune, tarp R. G. ir M. J. kilo konfliktas, kurio metu buvo sudaužyti nukentėjusiojo akiniai. Šios aplinkybės neneigia ir apeliantas, tačiau jis nesutinka su tuo, kad konflikto metu smurtavo nukentėjusiojo atžvilgiu, kad M. J. mobilaus ryšio telefonas buvo apgadintas dėl jo veiksmų. Tačiau tokius nuteistojo teiginius paneigia iš esmės nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai, kuriuos patvirtina liudytojų N. B., A. P., D. K., M. T. parodymai. Visi šie asmenys buvo įvykio vietoje ir matė, jog tarp R. G. ir M. J. buvo kilęs konfliktas, kurio metu nuteistasis nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, dėl kurio buvo sudaužyti M. J. akiniai ir mobilaus ryšio telefonas. Byloje nustatyta, kad konfliktas kilo dėl to, jog apeliantui bandant pastatyti automobilį M. J. nepasitraukė nuo šaligatvio krašto ir dėl to buvo kliudytas veidrodėliu. Pats nuteistasis pripažįsta, kad apšaukė nukentėjusįjį, tačiau neigia smurtavęs šio atžvilgiu. Apeliantas tikina, kad jis tik delnu stumtelėjo jaunuolio veidą. Tačiau tokių jo teiginių nepatvirtina nei vienas byloje esantis įrodymas, todėl teismas juos vertina kritiškai, kaip nuteistojo siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kad nuteistasis ne tik apšaukė M. J., bet ir jo atžvilgiu vartojo fizinį smurtą, patvirtina be išimties tiek nukentėjusysis, tiek visi apklausti liudytojai. Nukentėjusysis aiškino, kad R. G. jam spyrė į petį, dėl ko ant žemės nukrito telefonas, sudavė kumščiu į veidą sulaužydamas akinius. Liudytojai N. B. ir A. P. paaiškino, kad nuteistasis spyrė M. J. į veidą, daugiau smūgių jie nematė. Liudytojai D. K. ir M. T. paaiškino, kad apeliantas trenkė M. J. į veidą. Taigi, nei vienas liudytojas nepatvirtino to, kad R. G. būtų ir spyręs, ir sudavęs nukentėjusiajam. Vertinant tokius parodymų skirtumus, visgi svarbu pažymėti, kad visi jaunuoliai buvo išsidėstę kelių metru atstumu, kaip patys aiškino, ne visą laiką stebėjo, kas vyksta tarp M. J. ir R. G.. Tad natūralu, kad vieni iš jų galėjo matyti tik spyrį, kiti – tik smūgio ranka sudavimo momentą. Be to, jie buvo apklausti praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo įvykio, todėl objektyviai galėjo neprisiminti kai kurių detalių. Tuo tarpu nukentėjusysis, tiek apklausiamas incidento dieną, tiek vėlesnių apklausų metu nuosekliai tvirtino, kad R. G. jam spyrė į petį ir kumščiu sudavė į veidą, dėl ko buvo sudaužyti mobilaus ryšio telefonas ir akiniai. Netikėti tokiais jo parodymais teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo, juolab, kad juos, kaip minėta, patvirtina liudytojų parodymai.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvadomis, kad būtent dėl nuteistojo neteisėtų veiksmų buvo sudaužyti nukentėjusiojo akiniai ir mobilaus ryšio telefonas. Nors šie daiktai policijos pareigūnams buvo pateikti ir apžiūrėti praėjus daugiau nei devyniems mėnesiams po įvykio (t. 1, b. l. 24-27), manyti, kad jie galėjo būti sugadinti ne aptariamo įvykio metu, teismas, įvertinęs nukentėjusiojo, paties nuteistojo, liudytojų parodymus, neturi pagrindo. Apelianto teiginiai, kad telefonas buvo apgadintas ne dėl jo veiksmų, vertinami kaip jo pasirinkta gynybinė versija, kurios nepatvirtina byloje esantys įrodymai. Nukentėjusysis nuosekliai tvirtino, kad iki incidento telefonas buvo įskilęs ties kamera, o nukritus ant žemės, suskilo ekranas. Kad po suduoto smūgio ant grindinio nukrito telefonas, patvirtino ir liudytojai A. P., D. K., M. T.. Atsižvelgus į tai, kad „iPhone“ mobilaus ryšio telefonas nukrito ant asfalto (nukentėjusysis, liudytojai A. P., D. K. paaiškino, kad nukrito po mašina, o nuteistasis paaiškino, kad automobilį statėsi šalia šaligatvio bortelio), nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo teiginiais, kad telefonas sudužo būtent dėl nuteistojo veiksmų. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog nuteistasis viešoje vietoje smurtavo M. J. atžvilgiu, dėl ko buvo sudaužyti nukentėjusiojo akiniai ir mobilaus ryšio telefonas.

BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės, kas pradėjo konfliktą, neturi reikšmės ir veikos padarymo motyvai. Veikos kvalifikavimą apsprendžia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta – yra viešoji vieta, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nors šis BK straipsnis ima apsaugon tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas. Todėl papildoma vertybė, saugoma BK 284 straipsnio, yra žmogaus sveikata bei nuosavybė. Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad R. G. viešoje vietoje kitų asmenų akivaizdoje dėl menkavertės priežasties, t. y., dėl to, kad M. J. nuteistajam statant automobilį nepasitraukė į šalį, šį apšaukė, spyrė jam į ranką, kumščiu sudavė į veidą. Dėl tokių nuteistojo veiksmų buvo sugadinti nukentėjusiojo akiniai bei mobilaus ryšio telefonas. Taip pat dėl paminėtų R. G. veiksmų nesaugiai pasijuto ir įvykio vietoje buvę asmenys. Liudytojai N. B., A. P. paaiškino, kad jie išsigando, bijojo patys nukentėti. D. K. paaiškino, kad buvo pasimetęs, sutrikęs. Apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad tokie R. G. veiksmai buvo įžūlūs. Kadangi apeliantas veikė be aiškios asmeninės motyvacijos, daroma išvada, kad jo veika pirmiausia buvo nukreipta viešajai tvarkai pažeisti. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas pagrįstai pripažino, jog nuteistasis tyčia, dėl menkavertės priežasties sudavė smūgius nukentėjusiajam, sugadino šio asmens turtą, todėl jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Tačiau apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo, kad nuteistojo veiksmai buvo vandališki. Vandalizmas – tai betikslis, beprasmis, nemotyvuotas kultūros, meno vertybių, kitokio turto niokojimas parkuose, skveruose, kapinių, kultūros ir kulto pastatų, namų fasadų, vitrinų ir kitokių objektų dergimas, niokojimas bei naikinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-335/2014). Teismas, pripažindamas vandališkais R. G. veiksmus, neįsigilino į sąvokos prasmę ir be pagrindo pripažino šį viešosios tvarkos pažeidimo būdą objektyviuoju požymiu. Todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo R. G., nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, kurias sudaro advokato užmokestis – 75,27 Eur (t. 2, b. l. 22-23). BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (žr., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš R. G. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 13 d. nuosprendį:

pašalinti iš nuosprendžio nustatomosios dalies aplinkybę, kad BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką R. G. padarė vandališkais veiksmais.

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.