Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Kemitek“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Kemitek“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Burės“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Kemitek“ pareiškimu prašė iškelti bankroto bylą atsakovui UAB „Burės“. Nurodė, kad ieškovas atsakovui išrašė PVM sąskaitą – faktūrą, kurios atsakovas neapmokėjo ir liko skolingas 287,36 Lt. Ieškovas raštu, išsiųstu atsakovui registruotu paštu 2010-04-29, įspėjo atsakovą dėl skolos sumokėjimo, tačiau atsakovas įsiskolinimo nepadengė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. balandžio 26 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo UAB „Kemitek“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB „Burės“ ir pareiškimą bei jo priedus grąžino jį pateikusiam asmeniui. Teismas nurodė, kad Lietuvos pašto internetiniame puslapyje atlikus vidaus siuntų paiešką, nustatyta, kad ieškovo siųstas registruotas laiškas (siuntos brūkšninio kodo Nr. RN153915961LT ) Vilniaus 29-jame pašte buvo priimtas 2011-02-11, todėl ieškovo pareiškime nurodyta raginimo išsiuntimo atsakovui data neatitinka minėtiems duomenims. Taigi ieškovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių minėto raginimo įteikimą atsakovui CPK 123 straipsnio nustatyta tvarka. Prie pareiškimo pateiktas vokas patvirtina, kad atsakovui jo buveinės adresu siųstą raginimą įteikti nepavyko ir jis buvo grąžintas siuntėjui, todėl teismas padarė išvadą, jog atsakovas apie jo atžvilgiu ketinamą inicijuoti bankroto procesą nebuvo tinkamai informuotas.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu apeliantas UAB „Kemitek“ prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartį panaikinti ir tęsti bylos nagrinėjimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas nebuvo tinkamai informuotas apie ketinamą inicijuoti bankroto procesą. Remiantis Lietuvos teismų formuojama praktika apeliantas tinkamai įgyvendino pareigą informuoti atsakovą raštu apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad pagal CK 2.49 straipsnio 3 dalį visas susirašinėjimas su juridiniu asmeniu laikomas tinkamu, kai jis vyksta juridinio asmens buveinės adresu, jeigu juridinis asmuo aiškiai nenurodė kitaip. Lietuvos apeliacinis teismas yra nekartą pažymėjęs, kad pranešimo išsiuntimas atsakovui registruotu paštu yra tinkamas informavimas ir laikytina, jog tokiu atveju buvo laikomasi išankstinės neteisminės tvarkos ginčui spręsti.Atsakovas jau nuo 2008-09-10 neatsiskaito už apelianto suteiktas paslaugas bei, gavęs įspėjimą dėl bankroto bylos iškėlimo, įspėjime nurodyto įsiskolinimo dydžio taip pat nepadengė, todėl galima daryti išvadą apie atsakovo nemokumo buvimą. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad neatsiskaitymas už prekes ar paslaugas ilgą laiką apibūdina prastą įmonės finansinę padėtį.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo UAB „Kemitek“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB „Burės“, teisėtumo ir pagristumo patikrinimas.

Bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas, skirtas bankroto bylų nagrinėjimui, yra Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio specialiojo įstatymo nuostatoms.

Ieškiniui, kaip specialiam procesiniam dokumentui, keliami tam tikri turinio ir formos reikalavimai, kurie imperatyviai įtvirtinti CPK 111, 135 straipsniuose. Laikytis šių reikalavimų privalo kiekvienas asmuo, paduodantis teismui ieškinį. Procesiniam dokumentui, kuriuo asmuo siekia bankroto bylos įmonei iškėlimo, be bendrųjų reikalavimų yra keliami ir specialūs reikalavimai, kuriuos reglamentuoja ĮBĮ normos. ĮBĮ nustato išankstinę neteisminę tvarką, kurios kreditorius privalo laikytis prieš paduodamas pareiškimą teismui dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo. ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kreditorius (kreditoriai) apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pranešti įmonei raštu. Pranešime nurodomi įmonės neįvykdyti įsipareigojimai ir įspėjama, kad jeigu jie nebus įvykdyti per šiame pranešime nurodytą laikotarpį, kreditorius (kreditoriai) kreipsis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Įsipareigojimams įvykdyti kreditorius (kreditoriai) nustato ne trumpesnį kaip 30 dienų laikotarpį.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar apeliantas tinkamai įvykdė ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, sprendė, kad atsakovas nebuvo tinkamai informuotas apie jo atžvilgiu ketinamą inicijuoti bankroto procesą, todėl apeliantas netinkamai įvykdė reikalavimą apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pranešti atsakovui raštu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada.

Teismų praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostata yra skirta skolininko, tai yra bendrovės, kuriai norima kelti bankroto bylą, interesų apsaugai, nes tokiu būdu bendrovei suteikiama galimybė atsiskaityti su kreditoriumi, ginčą išspręsti taikiai ir išvengti bankroto procedūros bei bankroto bylos iškėlimo pasekmių, arba kreiptis į teismą dėl kreditoriaus reikalavimo nuginčijimo ir pan. Šia norma siekiama, kad ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo nebūtų bendrovei netikėtas, nes bankroto bylos iškėlimas sustabdo normalią bendrovės veiklą. Todėl ši norma turi būti aiškinama bei taikoma atsižvelgiant į tokią jos funkciją. Būtent šis kreditoriaus reikalavimas, kurio skolininkas neįvykdė per nustatytą terminą, ir sudaro pagrindą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo šiam skolininkui (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-540/2009; 2009 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-696/2009).

Byloje nustatyta, kad apelianto 2010-04-14 raginimas atsakovui buvo išsiųstas 2011-02-11 (b. l. 31), tačiau duomenų, kad šis raginimas atsakovui buvo įteiktas byloje nėra. Prie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateiktas vokas, kuriame apeliantas siuntė atsakovui pareiškimą bei jo priedus, patvirtina, kad apelianto siųsti dokumentai atsakovui įteikti nebuvo. Taigi bylos duomenys nepatvirtina, kad atsakovui buvo žinoma apie apelianto ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo. Byloje nėra duomenų apie tai, kad apeliantas, nepavykus atsakovui įteikti dokumentų, būtų išnaudojęs visas jam įstatymų suteiktas galimybes nustatyti realų atsakovo adresą ir pasinaudojęs visomis CPK 123 ir kituose straipsniuose numatytais įteikimo juridiniam asmeniui būdais. Tuo atveju, kai bylos medžiaga rodo, kad atsakovui nebuvo įteiktas raginimas dėl skolos sumokėjimo bei pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, nesilaikymas ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje numatytos kreditoriaus pareigos įspėti atsakovą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi ypatingą reikšmę, kadangi skolininkui, nežinančiam apie kreditoriaus ketinimus inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, nesudaroma galimybė gintis nuo pareikšto reikalavimo.

Be to, pats apelianto atsakovui siųstas raginimas neatitinka ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalies reikalavimo nurodyti skolininko neįvykdytą įsipareigojimą ir jo dydį. Raginime tik nurodoma, kad pagal UAB „Kemitek“ buhalterinius dokumentus atsakovas yra jam skolingas 287,36 Lt. Tačiau raginime nenurodyta kokį konkretų įsipareigojimą neįvykdė atsakovas, nenurodytas įsiskolinimo atsiradimo pagrindas. Nesant šių duomenų atsakovas, net ir tuo atveju, jeigu raginimas jam būtų įteiktas, neturėjo galimybės konkretų įsiskolinimą padengti ar pareikšti dėl jo prieštaravimus.

Tokiu būdu apeliantas neįrodė, kad kreipdamasis į teismą tinkamai įvykdė ĮBĮ 6 straipsnio 2 ir 4 dalių reikalavimus, dėl ko pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atsisakyti priimti pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo.

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl ją naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

TeisėjaiVirginija ČekanauskaitėDanutė MilašienėNijolė Piškinaitė