- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-09-14
- Bylos Nr.
- A-403-1286-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Sigita Rudėnaitė (pirm.), Romanas Klišauskas, Algirdas Taminskas (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinės specialiosios ekspertų komisijos, Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinės specialiosios ekspertų komisijos
- Pareiškėjas
- A. B.
- Trečiasis asmuo
- (duomenys neskelbtini)
- Kategorijos
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),
dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinės specialiosios ekspertų komisijos atstovei Irinai Kudrevičiūtei,
atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos atstovui Algirdui Bložei,
atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinės specialiosios ekspertų komisijos atstovei Irinai Kudrevičiūtei,
atsakovo Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos atstovui Algirdui Bložei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinės specialiosios ekspertų komisijos ir Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinei specialiąjai ekspertų komisijai, Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui (duomenys neskelbtini) vyriausiajam policijos komisariatui, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas patikslintu skundu teismo prašė:
pripažinti, kad buvo neteisėtai vilkinamas specialusis pareiškėjo patikrinimas priimant pareiškėją į (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) specialisto pareigas;pripažinti neteisėtais, įrodymais nepagrįstais Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) Centrinės ekspertų komisijos (toliau – ir Ekspertų komisija) 2004 m. rugpjūčio 18 d. protokolo Nr. 1S 6 punktą, Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos (toliau – ir Paslapčių komisija) 2005 m. vasario 4 d. posėdžio protokolą Nr. 1;panaikinti Ekspertų komisijos 2004 m. rugpjūčio 18 d. protokolo Nr. 1S 6 punktą ir Paslapčių komisijos 2005 m. vasario 4 d. protokolą Nr. 1; priteisti 35483,55 Lt nuo 2004 m. vasario 25 d. iki 2005 m. gruodžio 20 d. padarytai materialinei žalai atlyginti;priteisti 5000 Lt moralinei žalai atlyginti.
Šalies argumentai
Patikslintame skunde pareiškėjas paaiškino, kad 2003 m. liepos 26 dieną buvo paskelbtas konkursas į (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir (duomenys neskelbtini) VPK) (duomenys neskelbtini) specialisto pareigas. Pareiškėjas atitiko specialiuosius reikalavimus, nurodytus skelbime. 2003 m. rugpjūčio 25 dieną įvyko konkursas ir pareiškėjas buvo paskelbtas nugalėtoju. Pareiškėjas atliko sveikatos tyrimus, nurodytus (duomenys neskelbtini) VPK siuntime, ir buvo pripažintas sveiku, galinčiu dirbti kenksmingomis sąlygomis, su kompiuteriu. Be to, išraše iš pareiškėjo ambulatorinės kortelės matyti, kad tik 2004 metų sausio mėnesį baigėsi ankstesnis leidimas dirbti muitinės vyr. inspektoriaus pareigose. Pareiškėjas ir tretysis suinteresuotas asmuo rugpjūčio 25 d. susitarė pratęsti priėmimo į darbą terminą iki konkurso nugalėtojo specialiojo patikrinimo, kuris turėjo būti pradėtas praėjus ne daugiau kaip 14 dienų po konkurso, pabaigos. Pareiškėjas patikrinimo laikotarpiu pastoviai lankėsi (duomenys neskelbtini) VPK, domėjosi patikrinimo eiga. Tačiau patikrinimas ir tuo pačiu priėmimas į pareigas buvo nepagrįstai vilkinamas. (duomenys neskelbtini) miesto VPK 2004 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. 0-6533 informavo, kad jį atsisakoma priimti į pareigas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnio l dalimi bei remiantis Ekspertų komisijos 2004 m. rugpjūčio 19 d. posėdžio protokolo Nr. 1S 6 punktu, nenurodant priežasties ir nepateikiant įrodymų, kodėl pareiškėjui neišduotas leidimas dirbti su įslaptinta informacija.
Pareiškėjas manė, kad patikrinimo vilkinimas pablogino jo reputaciją, sudarė pagrindą Ekspertų komisijai duoti neigiamą atsakymą. Ekspertų komisija nusprendė, kad pareiškėjas negali dirbti su slapta informacija dėl psichikos sutrikimų, nors medicininė komisija padarė išvadą, kad pareiškėjas neserga psichikos liga, dėl kurios negalėtų dirbti kenksmingomis sąlygomis. Tik 2004 m. rugsėjo 27 d. teisme pareiškėjas susipažino su protokolo Nr. 1S 6 punkto išrašu ir kitais pateiktais dokumentais.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad charakteristikoje iš (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos nurodyti faktai neparemti įrodymais, paremti kerštu, nes pareiškėjas, dirbdamas mokykloje, bylinėjosi dėl darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo. Pažymėjo, kad jis nėra gavęs papeikimų darbovietėse, išskyrus du subjektyvius papeikimus (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokykloje. (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos išduota charakteristika ir (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centro raštas nenurodo ir neįrodo jokių pareiškėjo psichikos sutrikimų. Ekspertų komisija protokole nenurodė pareiškėjo psichinės veiklos sutrikimų pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punktą. Pareiškėjui buvo neaišku, ką komisija norėjo pasakyti, nurodydama Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktą, nes nenurodytos ir nepagrįstos neigiamos pareiškėjo asmeninės ar dalykinės savybės, dėl kurių jis negalėtų dirbti su įslaptinta informacija. Pareiškėjas nevartoja jokių vaistų ar kitų psichotropinių medžiagų, nėra aišku, kaip pagrindžiama ir 17 straipsnio 5 dalis. Teigė, kad specialusis tikrinimas nebuvo nutrauktas, o buvo užtęstas daugiau kaip 120 darbo dienų, todėl jis negalėjo būti nutrauktas, nes tiesiog baigėsi jam atlikti skirtas laikas.
Pareiškėjas nurodė, kad po 1988 m. nesirgo psichine liga ir nebuvo dėl to hospitalizuotas, nebuvo periodiškų vizitų pas psichiatrus dėl ligos ar receptų vaistams išrašymo, pareiškėjas nevartoja jokių vaistų dėl jokio psichinio ar psichosomatinio susirgimo, visą laiką gaudavo leidimą dirbti, galėjo dirbti ir dirbo pagal programuotojo specialybę su kompiuteriu. Akcentavo, kad asmuo, praeityje sirgęs psichikos liga, negali būti dėl šios priežasties diskriminuojamas, jeigu medicininė komisija pripažino tinkamu dirbti kenksmingomis sąlygomis, t. y. jei jis yra sveikas ir neturi psichikos veiklos sutrikimų. Manė, kad (duomenys neskelbtini) VPK inspiruotas nepasitikėjimas medicininio patikrinimo rezultatais galėjo turėti įtakos Ekspertų komisijos sprendimui, pareiškėją pažemino ir įžeidė, pablogino jo reputaciją. Teigia, kad siuntimas buvo išduotas remiantis 2003 m. spalio 16 d. (duomenys neskelbtini) VPK raštu Nr. 0‑10320. Tam raštui parašyti ir abejoti medicininės komisijos išvadomis pagrindo nebuvo, nes pareiškėjas (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centro komisijai sakė, kad dirbs policijoje ir su kompiuteriu. Be to, pareiškėjo pareigos nėra statutinio valstybės karjeros tarnautojo (pareigūno) pareigos, todėl nereikia taikyti pareigūnams, t. y. statutiniams valstybės tarnautojams, VRM nustatytos sveikatos patikrinimo tvarkos (Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnis, 2003 m. spalio 21 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. 1V-380/V-618 “Dėl sveikatos būklės reikalavimų asmenims, pretenduojantiems į vidaus tarnybą, pageidaujantiems mokytis vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, kitose mokymo įstaigose vidaus reikalų ministerijos siuntimu, bei vidaus tarnybos sistemos pareigūnams sąvado patvirtinimo”). Vietoj VRM Centrinės medicininės ekspertų komisijos dėl pareiškėjo sveikatos nusprendė Ekspertų komisija, t. y. dėl neegzistuojančių sveikatos sutrikimų buvimo buvo nuspręsta be medikų pagalbos.
Pareiškėjas pažymėjo, kad jo sveikatos būklė atitiko pareigūnų psichinės sveikatos būklės reikalavimus, nes jis neturi psichikos veiklos sutrikimų, nurodytų įsakyme Nr. 1V-380/V-618. Teigė, kad nėra atskiros sveikatos tikrinimo tvarkos darbui su slapta informacija leidimui gauti ir tokio patikrinimo nebuvo, nes medicininis patikrinimas dirbti kenksmingomis sąlygomis yra nuodugniausias patikrinimas. Pareiškėjui buvo neaišku, kodėl jis diskredituojamas dėl praeities susirgimų, nors neserga ir neturi patologinių sutrikimų dėl praeities susirgimų ir kodėl buvo pateikta melaginga formacija, bloginanti jo reputaciją, įtakojusi Ekspertų komisijos sprendimą. Medicininės komisijos pareiškėjui nenustatė jokių psichikos ar kitokių sveikatos sutrikimų, jokių asmenybės ar elgesio sutrikimų dėl persirgtų susirgimų, eilinį kartą leido dirbti kenksmingomis sąlygomis. Pareiškėjas pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo Nr. 301 ”Dėl profilaktinių sveikatos tikrinimų sveikatos priežiūros įstaigose” 13 priedą neturi sveikatos sutrikimų, taip pat nevartoja jokių psichoaktyvių ar kitokių vaistų.
Pareiškėjas teigė, kad Ekspertų komisija dirbo aplaidžiai, nepagrįstai, nepateikdama psichikos veiklos sutrikimų ar ligos įrodymų, prieštaraudama teigiamiems medicininio patikrinimo rezultatams neišdavė leidimo dirbti arba susipažinti su įslaptinta informacija. Paslapčių komisija nepagrįsdama įrodymais atmetė pareiškėjo prašymą panaikinti Ekspertų komisijos sprendimą, todėl taip pat dirbo aplaidžiai, nepatikrino Ekspertų komisijos išslaptintos informacijos. Paslapčių komisija kažkodėl nusprendė dėl darbo su įslaptinta informacija su žyma “labai slaptai”, nors (duomenys neskelbtini) VPK rašė apie darbą su įslaptinta informacija su žyma “slaptai”. Manė, kad dėl Ekspertų ir Paslapčių komisijų neteisėtų sprendimų, neteisėto specialiojo patikrinimo vilkinimo pareiškėjas nebuvo įdarbintas, todėl jis negavo pajamų, jam buvo padaryta turtinė ir moralinė žala, pabloginta jo, kaip sveiko ir darbingo piliečio, reputacija.
Atsiliepimas
Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Ekspertų komisijos, Ekspertų komisija su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodė, kad Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad į valstybės tarnautojo pareigas priimami asmenys turi atitikti specialius reikalavimus, nustatytus pareigybės aprašyme, o to paties straipsnio 6 dalis – kad priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarką nustato Valstybės tarnybos įstatymas, kiti įstatymai ir Vyriausybės patvirtinta tvarka. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnio l dalyje įtvirtintas pagrindinis reikalavimas pretendentams, kurių siekiamos eiti pareigos susijusios su įslaptintos informacijos naudojimu ar apsauga, t. y. jame nustatyta, kad pretendentai, atrinkti pareigoms, susijusioms su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, į šias pareigas gali būti skiriami, prieš tai patikrinus jų kandidatūras ir gavus išvadą, kad asmuo atitinka Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio l dalyje nurodytas sąlygas. Asmenų, kurie pretenduoja gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, vidaus reikalų sistemoje kandidatūras tikrina vidaus reikalų ministro įgaliotos institucijos ir Valstybės saugumo departamentas. Tais atvejais, kai kandidatūrą patikrino vidaus reikalų ministro įgaliotos institucijos ir tikrinimo metu buvo nustatytos aplinkybės, nurodytos Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje, tikrinimas vidaus reikalų ministro ar jo įgaliotų asmenų sprendimu nutraukiamas. Apie šį sprendimą informuojamas paslapčių subjektas ir asmuo, kurio kandidatūra buvo tikrinama.
Be to, atsakovai nurodė, kad pareiškėjas tikrintas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo bei šį įstatymą detalizuojančios Dirbančių bei priimamų į valstybės tarnybą Vidaus reikalų ministerijos administracijos struktūriniuose padaliniuose ir įstaigose prie Vidaus reikalų ministerijos asmenų, kurių darbas susijęs su Lietuvos Respublikos valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos naudojimu ar šios informacijos apsauga, tikrinimo, leidimų dirbti ar susipažinti su valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančia informacija tvarkos, patvirtintos Vidaus reikalų ministro 2002 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 7RN, nustatyta tvarka. Tikrinimo metu nustačius, kad yra aplinkybių, esant kurioms leidimas dirbti ar susipažinti su slapta informacija neišduodamas, pareiškėjo patikrinimas nutrauktas. Pažymėjo, kad pareiškėjas ikiteismine tvarka kreipėsi į Paslapčių apsaugos koordinavimo komisiją, kuri pripažino, jog pareiškėjo atžvilgiu patikrinimas nutrauktas pagrįstai.
Šie atsakovai taip pat nurodė, kad Ekspertų komisijos sprendimas nutraukti tikrinimą leidimui dirbti su įslaptinta informacija grindžiamas tikrinimo metu surinktais dokumentais, kuriuose nurodyta informacija teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo paneigta ar pripažinta nepagrįsta. Atsižvelgiant į tai, kad aplinkybės, kurios sąlygojo tokį komisijos sprendimo priėmimą, yra išdėstytos komisijos sprendime nurodytuose dokumentuose, bei į tai, kad Ekspertų komisijos sprendimams, įgyvendinant Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo reikalavimus, yra suteikiamos atitinkamos slaptumo žymos, todėl su jų turiniu negali būti supažindinami asmenys, neturintys teisės sužinoti įslaptintos informacijos, kartoti rinktų tikrinimo metu dokumentų turinį sprendime nėra tikslinga. Manė, kad nepaaiškinti skaičiavimai materialinei žalai atlyginti bei nepagrįstas teisės aktų normomis reikalavimas dėl moralinės žalos atlyginimo. Viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka, o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Nei nurodytieji, nei kiti įstatymai nenustato moralinės žalos atlyginimo, kai žala atsiranda dėl viešojo administravimo subjektų veiksmų ar aktų.
Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Paslapčių komisijos, Paslapčių komisija atsiliepime į skundą nurodė, kad 2005 m. vasario 4 d. posėdyje Paslapčių komisija išnagrinėjo pareiškėjo skundą dėl 2004 m. rugpjūčio 19 d. Ekspertų komisijos posėdžio protokolo Nr. 1S. Skundžiamas aktas – 2004 m. rugpjūčio 19 d. posėdyje priimtas Ekspertų komisijos sprendimas – vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17, 18 punktais bei 17 straipsnio 5 dalimi, nutraukti A. Buko tikrinimą leidimui dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Ekspertų komisijos 2004 m. rugpjūčio 19 d. posėdžio protokole Nr. 1S nurodyta, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į tikrinimo metu surinktą informaciją, (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centro 2003 m. gruodžio 17 d. raštą Nr. 01-10/2974 bei (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos pateiktą asmens charakteristiką. Komisija, gavusi pareiškėjo skundą, kreipėsi į VRM su prašymu pateikti pareiškėjo patikrinimo medžiagą (dokumentų kopijas), kurios pagrindu buvo priimtas sprendimas nutraukti pareiškėjo patikrinimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo. Gavusi ir išnagrinėjusi šią medžiagą, Komisija 2005 m. vasario 4 d. posėdyje nutarė pripažinti, kad Ekspertų komisija 2004 m. rugpjūčio 19 d. posėdyje pagrįstai nusprendė nutraukti pareiškėjo tikrinimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai”.
Tretysis suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) VPK su skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad (duomenys neskelbtini) VPK organizuotą pretendentų į valstybės tarnautojo ((duomenys neskelbtini) VPK (duomenys neskelbtini) specialisto) pareigas konkursą laimėjo pareiškėjas. (duomenys neskelbtini) VPK (duomenys neskelbtini) specialisto pareigybių aprašymo 3 dalies 9 punkte nurodyta, kad šias pareigas pageidaujantis užimti asmuo privalo turėti leidimą dirbti su atitinkamos kategorijos įslaptinta informacija. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnio l punkte nurodyta, kad eiti pareigas, susijusias su Lietuvos Respublikos įslaptintos informacijos, žymimos slaptumo žymomis “Visiškai slaptai”, “Slaptai” arba “Konfidencialiai” naudojimu ar tokios informacijos apsauga, gali tik atitinkamus leidimus dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija turintys asmenys. Pretendentai, atrinkti pareigoms, susijusioms su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, į šias pareigas gali būti skiriami prieš tai patikrinus jų kandidatūrą ir gavus išvadą, kad asmuo atitinka šio įstatymo 16 straipsnio l dalyje nurodytas sąlygas. Šiame įstatyme taip pat nustatyta ir leidimų išdavimo tvarka. Ji detalizuota Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. gegužės 22 d. įsakyme Nr. 7RN. Pareiškėjas, pretenduodamas į minėtas pareigas, turėjo būti patikrintas šių teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966 “Dėl priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo” VI skyriaus 66 punkte nurodyta, kad konkursą laimėjęs asmuo skiriamas į pareigas ne vėliau kaip po 14 kalendorinių dienų po konkurso pabaigos, bet konkursą laimėjusio asmens ir valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens susitarimu šis terminas gali būti pratęstas. Pareiškėjas savo sutikime nurodė, kad sutinka būti priimtas į valstybės tarnautojo pareigas, kai bus atliktas patikrinimas dėl priėmimo į pareigas. Ekspertų komisija 2004 m. rugpjūčio 19 d., atsižvelgdama į tikrinimo metu surinktą informaciją, pareiškėjo tikrinimą leidimui dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija nutraukė ir tokio leidimo neišdavė. (duomenys neskelbtini) VPK, gavęs šią informaciją, iškart pranešė pareiškėjui, kad negavęs leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, jis negali būti priimtas į pareigas. Paslapčių komisijos 2005 m. vasario 4 d. sprendimas buvo nepalankus pareiškėjui ir remiantis juo pareiškėjas negali būti priimtas į pareigas.
Tretysis suinteresuotas asmuo taip pat pažymėjo, kad asmens kandidatūros tikrinimas pradedamas, kai asmuo, pretenduojantis gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, atsakingam asmeniui pateikia užpildytą nustatyto pavyzdžio klausimyną, rašytinį sutikimą būti tikrinamu bei išsamią autobiografiją. (duomenys neskelbtini) VPK, gavęs iš pareiškėjo minėtus dokumentus, nedelsdamas pradėjo specialų patikrinimą. Patikrinimas buvo atliktas laiku, nebuvo vilkinamas, viskas buvo atliekama teisės aktų nustatyta tvarka.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad 2003 m. liepos 26 dienos „Valstybės žinių informaciniuose pranešimuose” buvo paskelbtas konkursas į (duomenys neskelbtini) VPK (duomenys neskelbtini) specialisto pareigas. Skelbime nebuvo nurodytas pretendentams specialus reikalavimas – turėti teisę dirbti su specialiais dokumentais. Pareiškėjas atitiko specialiuosius reikalavimus, nurodytus skelbime, pareigoms užimti. 2003 m. rugpjūčio 25 dieną įvyko konkursas ir pareiškėjas buvo paskelbtas nugalėtoju. (duomenys neskelbtini) VPK (duomenys neskelbtini) specialisto pareigybės aprašymo 9 punkte nustatytas reikalavimas turėti leidimą dirbti su atitinkamos kategorijos įslaptinta informacija. Pareiškėjas medicinos įstaigų pripažintas sveiku, galinčiu dirbti su kompiuteriu ir galinčiu dirbti valstybės tarnautojo pareigose. Pareiškėjas ir atsakovas rugpjūčio 25 d. susitarė pratęsti priėmimo į darbą terminą iki konkurso nugalėtojo specialiojo patikrinimo. (duomenys neskelbtini) VPK 2004 m. rugpjūčio 30 d raštu Nr. 0‑6533 pareiškėjas buvo informuotas, kad jį atsisakoma priimti į pareigas, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi bei Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnio l dalimi ir motyvuojant Ekspertų komisijos 2004 m. rugpjūčio 19 d. posėdžio protokolo Nr. l S 6 punktu, nes jis negavo leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, o šiai pareigybei nustatytas reikalavimas turėti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai”.
Ekspertų komisija 2004 m. rugpjūčio 19 d. posėdyje 6 klausimu svarstė dėl pareiškėjo ir kitų asmenų tolesnio tikrinimo leidimui dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija išduoti tikslingumo ir nutarė, atsižvelgiant į tikrinimo metu surinktą informaciją, VĮ (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centro raštą, pateiktą charakteristiką, vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17, 18 punktais bei 17 straipsnio 5 dalimi, pareiškėjo tikrinimą leidimui išduoti nutraukti. Pareiškėjas šį sprendimą skundė, tačiau Paslapčių komisija 2005 m. vasario 4 d. protokolu Nr. 1 pripažino, kad Ekspertų komisija pagrįstai nutraukė pareiškėjo tikrinimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai”, išdavimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnio l punkte nustatyta, kad eiti pareigas, susijusias su Lietuvos Respublikos įslaptintos informacijos, žymimos slaptumo žymomis “Visiškai slaptai”, “Slaptai” arba “Konfidencialiai”, naudojimu ar tokios informacijos apsauga, gali tik atitinkamus leidimus dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija turintys asmenys. Pretendentai, atrinkti pareigoms, susijusioms su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, į šias pareigas gali būti skiriami prieš tai patikrinus jų kandidatūrą ir gavus išvadą, kad asmuo atitinka šio įstatymo 16 straipsnio l dalyje nurodytas sąlygas. Šis sakinys kalba jau apie pretendentus, atrinktus pareigoms. Atrankos į pareigas faktas turi būti įvykęs, kaip ir atsitiko pareiškėjo atveju. Pagal įstatymo prasmę, konkurso tvarka atrinkti asmenys turi būti tikrinami patikimumo prasme dėl galimybės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Galiojantys norminiai aktai nenustato, kad skelbiant atvirą konkursą pareigoms užimti, prie specialiųjų reikalavimų turi būti nurodytas reikalavimas turėti leidimą dirbti su įslaptinta informacija. Norminiai aktai nenustato, kad prieš įvykstant konkursui pretendentai karjeros valstybės tarnautojo pareigybei užimti privalo būti gavę leidimus dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyti atvejai, kuomet leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas neišduodamas. Šio straipsnio 17, 18 punktuose tarp tokių atvejų įvardinamos asmeninės, dalykinės savybės, sveikata. Asmens tikrinimą atlikęs subjektas rėmėsi surinkta informacija, tame tarpe ir asmens charakteristika, Psichikos sveikatos centro raštu. Subjektas pasinaudojo savo diskrecijos teise įvertinti surinktą informaciją ir jos pagrindu priimti sprendimą. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 5 dalyje nustatyta, kad nustačius šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, asmenų tikrinimas yra nutraukiamas.
Dėl paminėtų priežasčių teismas konstatavo, kad prašomi naikinti sprendimai teisėti. Taip pat padarė išvadą, kad pareiškėjas, dalyvaudamas atvirame konkurse karjeros valstybės tarnautojo pareigoms užimti, kuomet prieš konkursą negalėjo būti atliekamas asmens tikrinimas dėl jo galimybės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, veikė savo rizika. Jam turtinė ir neturtinė žala nepadaryta. Be to, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Nei nurodytieji, nei kiti įstatymai nenustato moralinės žalos atlyginimo, kai žala atsiranda dėl viešojo administravimo subjektų veiksmų ar aktų.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 6 d. sprendimą ir bylą perduoti tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie nurodyti pirmosios instancijos teismui pateiktame patikslintame skunde. Be to, pareiškėjas akcentuoja, kad Ekspertų ir Paslapčių komisijos elgėsi neteisėtai, nes diskreditavo pareiškėją dėl praeities susirgimų, įskaitos (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centre (toliau – ir KPSC) (Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 3 straipsnio l dalies 3 sakinys: “Asmuo, praeityje sirgęs psichikos liga, negali būti dėl šios priežasties diskriminuojamas”), nesirėmė medicininės komisijos rezultatais. Dėl to (duomenys neskelbtini) VPK nepriėmė pareiškėjo į valstybės tarnautojo pareigas, nes pareiškėjas negavo leidimo dirbti arba susipažinti su įslaptinta informacija. Mano, kad teismas buvo šališkas, nes neapklausė liudininkų ir todėl pareiškėjas negalėjo paneigti melagingos informacijos KPSC rašte dėl hospitalizavimo kartų. Be to, teismas rėmėsi atsakovų diskrecine teise, kuri neparemta įstatymais, pateisina pareiškėjo diskreditaciją, Ekspertų ir Paslapčių komisijų subjektyvumą. Pažymi, kad pareiškėjas visą laiką galėjo dirbti kenksmingomis sąlygomis kompiuterijos srityje, neserga psichikos liga, todėl nevartoja psichoaktyvių vaistų, daugiau kaip 17 metų nesiskundžia psichine sveikata. Pareiškėjas negali vienu metu būti sveikas, t. y. nesirgti psichine liga, neturėti psichikos veiklos sutrikimų ir tuo pat metu nebūti tinkamu dirbti su slapta informacija dėl psichikos veiklos sutrikimų.
Pareiškėjas taip pat prašo teismo apklausti liudininkus – (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centro Gydytojų konsultacinės komisijos narius L. e. vyriausiojo gydytojo pareigas O. D., gydytoją psichiatrę L. S., gydytoją psichiatrę R. S.: kiek kartų ir nuo kada iki kada pareiškėjas buvo hospitalizuotas, ar jis lankėsi pastaruosius 5 metus (2001-2005 m.) KPSC dėl receptų vaistams išrašymo. Be to, prašo atleisti pareiškėją nuo išlaidų, susijusių su liudytojų apklausa apmokėjimo pagal ABTĮ 43 straipsnį, nes pareiškėjas nedirba nuo 2003 metų rugsėjo, yra socialiai remtinas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą VRM prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kurie buvo paminėti pirmosios instancijos teismui pateiktuose atsiliepimuose. Be to, pažymi, kad procesinių normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jei dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Specialiojo patikrinimo laikas nelemia dėl patikrinimo priimtų sprendimų teisėtumo. Patikrinimo vilkinimas esant konstatuotam sprendimų neteisėtumo faktui galėtų būti atsakomybės pagrindas, tačiau teismui pagrįstai nustačius, kad priimti sprendimai yra teisėti, atsakomybei teisinio pagrindo nėra.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti argumentus dėl atitinkamų aplinkybių, numatytų byloje taikytinos teisės normos hipotezėje, buvimo ar nebuvimo taip pat ir dėl tam tikrų aplinkybių nereikšmingumo bylai (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis). Nemotyvuotas teismo sprendimas pažeidžia tiek privačių šalių teisėtą lūkestį dėl efektyvios jų teisės į teisminę gynybą realizacijos, tinkamo jų ginčo išsprendimo, tiek viešąjį interesą, nes šiuo atveju pažeidžiami pagrindiniai proceso principai.
Vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės, todėl ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis įpareigoja teismą sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Taigi išspręstoje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta. Siekiant šio tikslo, būtina įvertinti visas skundo (prašymo) pagrindu nurodytas aplinkybes, skunde (prašyme) pareikštus reikalavimus. Sprendimu, kuriame teismas nepasisako dėl esminių kaip skundo (prašymo) pagrindas nurodomų aplinkybių, nepasisako dėl skunde (prašyme) iškeltų pakankamai savarankiškų reikalavimų, ginčas iš esmės nėra išsprendžiamas. Tokioje byloje teisingumas nėra įvykdomas, todėl toks teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas priėmė visą pareiškėjo 2005 m. balandžio 1 d. skundą. Nors pareiškėjas vėliau pateikė patikslintus skundus, tačiau jais savo reikalavimų, nurodytų 2005 m. balandžio 1 d. skunde, esmės nekeitė. Kaip matyti iš pareiškėjo pateiktų procesinių dokumentų, pareiškėjas inter alia (iš lot. – tarp kitko) prašė teismo pripažinti, kad buvo neteisėtai vilkinamas specialusis pareiškėjo patikrinimas priimant pareiškėją į (duomenys neskelbtini) miesto vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) specialisto pareigas bei priteisti materialinės ir moralinės žalos atlyginimą.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad reikalavimas dėl vilkinimo pripažinimo negali būti skundo dalyku, teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje teismo išvada dėl šio reikalavimo paprastai nenurodama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A7-915/2004; Administracinių teismų praktika Nr. 6). Tačiau tai nereiškia, kad teismas visais atvejais apskirtai neprivalo vertinti tokio reikalavimo. Galimi atvejai, kai vilkinimo, kaip neteisėtų veiksmų, pripažinimas gali būti pagrindu ginti pareiškėjo teises kitais įstatyme numatytais teisių gynimo būdais, pavyzdžiui, priteisti atlyginti turtinę ar moralinę žalą, padarytą valstybės ar vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų tarnautojų, einančių tarnybines pareigas, neteisėtais veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje (ABTĮ 88 straipsnio 5 punktas). Tokiu atveju sprendžiant, ar gali būti tenkinamas pareiškėjo reikalaujamas ir įstatymo leistinas teisių gynimo būdas, pareiškėjo keliamas neteisėto vilkinimo klausimas turėtų būti aptariamas ir įvertinamas teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje. Paprastai tik išsprendus šį klausimą būtų įmanoma tinkamai (pagrįstai ir teisėtai) išspręsti asmens teisių gynimo, t. y. skundo tenkinimo ar atmetimo, klausimą.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Šį reikalavimą pareiškėjas, be kita ko, grindė ir tuo argumentu, kad dėl neteisėto jo specialaus patikrinimo vilkinimo, viršijusio 120 darbo dienų limitą, jis patyrė turtinės ir neturtinės žalos (I t., b. l. 4, 142).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Kad būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės. Pažymėtina, kad vadovaujantis CK 6.246 straipsnio 1 dalimi ir 6.271 straipsnio 3 dalimi, neteisėta veika gali pasireikšti tiek veikimu, tiek neveikimu. Taigi valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir dėl neteisėto veiksmų neatlikimo, jų neteisėto vilkinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A14-1625/2005 (Administracinių teismų praktika Nr. 8) taip pat yra pažymėjęs, kad teisinėje valstybėje yra ginami visų asmenų teisėti lūkesčiai, kad įstatymo jiems suteiktos teisės valstybės institucijose bus įgyvendinamos laikantis įstatymo nustatytos tvarkos ir terminų. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, darytina išvada, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Todėl teismas, spręsdamas dėl reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą, bei atsižvelgiant į šioje nutartyje paminėtus reikalavimus, keliamus teismo sprendimui ir jo turiniui, nurodyti konkrečius motyvus bei argumentus, kurių pagrindu padaro vienokią ar kitokią išvadą.
Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą teismas apsiribojo teiginiu, kad pareiškėjas veikė savo rizika, kad pareiškėjui turtinė ir neturtinė žala nepadaryta. Teisėjų kolegijos nuomone, tokių argumentų aiškiai nepakanka, kad pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje pareiškėjo reikalavimų dalyje laikyti pakankamai motyvuotu. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas iš esmės netyrė ir nepasisakė dėl to, ar faktiškai buvo pažeisti pareiškėjo specialaus patikrinimo terminai (t. y. ar specialus tikrinimas buvo neteisėtai užvilkintas), ar padaryti pažeidimai (jei tokie būtų nustatyti) padarė pareiškėjui žalos, kuri pakankamu priežastiniu ryšiu yra susijusi su padarytu pažeidimu (jei toks būtų nustatytas). Teismas nenurodė kokios aplinkybės ir jas patvirtinantys įrodymai leido jam padaryti išvadą, kad pareiškėjui turtinė ir neturtinė žala nebuvo padaryta.
Be to, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įstatymai nenustato neturtinės žalos (pareiškėjo įvardijamos moraline žala) atlyginimo, kai žala atsiranda dėl viešojo administravimo subjektų veiksmų ar aktų. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Ši teisės norma nustato neturtinės žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginimą ir į Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą nukreipia tik dėl šios žalos atlyginimo tvarkos. Taigi viešojo administravimo institucijos padaryta neturtinė (moralinė) žala atlyginama asmeniui tais atvejais, kaip ir turtinė žala, t. y. kai ji padaroma administravimo institucijos neteisėtomis veikomis (veiksmais ar neveikimu), bet nebūtinai tiesiogiai siejant ją su turtinės žalos padarymu. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A6-816/2002; Administracinių teismų praktika Nr. 3)
Dėl paminėtų aplinkybių, esminių proceso ir materialinės teisės normų pažeidimo, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kuria atmesti pareiškėjo reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, negali būti laikomas teisėtu, todėl ši sprendimo dalis panaikintina.
V.
Skunde pareiškėjas be reikalavimo atlyginti žalą kėlė ir kitus reikalavimus, t. y.:
pripažinti neteisėtais, įrodymais nepagrįstais Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinės ekspertų komisijos (toliau – ir Ekspertų komisija) 2004 m. rugpjūčio 18 d. protokolo Nr. 1S 6 punktą, Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos (toliau – ir Paslapčių komisija) 2005 m. vasario 4 d. posėdžio protokolą Nr. 1; panaikinti Ekspertų komisijos 2004 m. rugpjūčio 18 d. protokolo Nr. 1S 6 punktą ir Paslapčių komisijos 2005 m. vasario 4 d. protokolą Nr. 1.
Kaip matyti iš Ekspertų komisijos 2004 m. rugpjūčio 18 d. protokolo Nr. 1S 6 punkto, Ekspertų komisija, nustačiusi aplinkybes, kurioms esant leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija neišduodamas, nutraukė tikrinimą leidimui dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, t. y. faktiškai atsisakė išduoti paminėtą leidimą. Paslapčių komisija 2005 m. vasario 4 d. nutarė, kad Ekspertų komisija pagrįstai nusprendė nutraukti pareiškėjo tikrinimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.
Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas dėl atitinkamų sprendimų pripažinimo neteisėtais šioje byloje nelaikytinas savarankišku skundo dalyku (reikalavimu), nes tai yra tik argumentas, kurio pagrindu pareiškėjas prašo panaikinti skundžiamus sprendimus. Tačiau nagrinėdama reikalavimą dėl sprendimų panaikinimo teisėjų kolegija turi įvertinti ir pareiškėjo nurodomas aplinkybes, kuriomis jis remiasi teigdamas, kad skundžiami sprendimai yra neteisėti.
Apeliacinį skundą paminėtų nagrinėtinų reikalavimų dalyje pareiškėjas grindžia iš esmės tuo, kad sprendimas neišduoti jam leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija buvo priimtas nepagrįstai, netinkamai įvertinus duomenis apie jo sveikatos būklę bei asmenines savybes, be to, tokio sprendimo priėmimas buvo užvilkintas. Todėl teisėjų kolegija dėl šių argumentų pasisako.
ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje surinktų įrodymų analize, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria konstatuota, kad pareiškėjo prašomi panaikinti sprendimai teisėti, t. y. buvo pakankamas pagrindas neišduoti pareiškėjui leidimo dirbti su įslaptinta informacija.
Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 2 straipsnio 1-3 dalis įslaptinta informacija – tai paprastai informacija, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali sukelti grėsmę Lietuvos Respublikos suverenitetui, teritorijos vientisumui, gynybinei galiai, padaryti žalos valstybės interesams, sukelti pavojų žmogaus gyvybei, arba informacija, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali pakenkti valstybės ar jos institucijų interesams arba sudaryti prielaidas neteisėtam valstybės paslaptį sudarančios informacijos atskleidimui, sukelti pavojų žmogaus sveikatai. Taigi įslaptinta informacija yra svarbi ir reikšminga informacija, todėl su ja susipažinti ir dirbti gali tik visapusiškai patikimi asmenys, atitinkantys įstatymo reikalavimus. Tai leidžia užtikrinti šios svarbios informacijos saugumą. Todėl kompetentingos institucijos, nagrinėjančios galimybę išduoti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, turi teisę imtis teisėtų, protingų ir adekvačių priemonių tam, kad nustatyti ar tikrinamas asmuo atitinka įstatymo reikalavimus.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju pareiškėjas sutiko, kad jis būtų tikrinimas prieš priimant jį į pareigas, kad būtų renkami ir gaunami reikiami duomenys apie jį (prijungtos administracinės bylos Nr. I‑16‑583/2006 b. l. 18-19). Priimdama sprendimą Ekspertų komisija rėmėsi (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centro pateiktais duomenimis, pareiškėjo charakteristika gauta iš paskutinės pareiškėjo darbovietės ((duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos). (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centras 2003 m. gruodžio 17 d. rašte nurodė, kad prie išvados apie galimybę dirbti vidaus reikalų ministerijos sistemoje neprieita, pareiškėjas pakartotinai nukreiptas į Gydytojų konsultacinę komisiją, tačiau pareiškėjas į šią komisiją nenuėjo. Taigi (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centras vienareikšmiškai nepatvirtino, kad pareiškėjo sveikatos būklė yra tinkama darbui vidaus reikalų sistemoje. Šią išvadą pasirašė tie gydytojai, kuriuos pareiškėjas prašė iškviesti liudytojais. Paskutinės pareiškėjo darbovietės pateikta pareiškėjo charakteristika taip pat nebuvo teigiama.
Pažymėtina, kad pareiškėjas, turėdamas galimybę išsklaidyti visas galimas abejones dėl jo sveikatos būklės tinkamumo, t. y. pagal (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centro siuntimą nuvykti į Gydytojų konsultacinę komisiją, to nepadarė. Taigi pareiškėjas savo paties veiksmais objektyviai užkirto kelią visapusiškam jo patikrinimui ir bet kokių abejonių dėl jo sveikatos būklės pašalinimui. Tokie pareiškėjo veiksmai galėjo sukelti pagrįstas abejones dėl jo asmeninių savybių, sudaryti pagrindą manyti, kad pareiškėjas siekia nuslėpti informaciją apie jo sveikatos būklę. Be to, pareiškėjas, siekdamas paneigti jo paskutinės darbovietės pateiktą pakankamai kritišką charakteristiką, galėjo teismui pateikti charakteristikas iš kitų darboviečių, kuriose dirbo. Tačiau pareiškėjas to nepadarė.
Bylos nagrinėjimo teisme metu taip pat buvo gauta informacija iš (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centro apie tai, kad pareiškėjas keturis kartus gydėsi psichiatrijos stacionaruose (paskutinį kartą – keletą dienų 1995 metais), todėl apklausti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus liudytojus nebuvo būtinybės, nes apie aplinkybes, kurias pareiškėjas iš esmės norėjo patvirtinti šių liudytojų parodymais, teismas gavo rašytinį atsakymą iš (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centro.
Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai ir teisėtai atmetė pareiškėjo skundą dalyje dėl Ekspertų komisijos ir Paslapčių komisijos sprendimų panaikinimo, nes teisėjų kolegijos nuomone, Ekspertų komisija turėjo pakankamą pagrindą neišduoti leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptina informacija ir vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 17 straipsnio 5 dalimi nutraukti pareiškėjo tikrinimą.
Pastebėtina, kad termino atlikti pareiškėjo specialų patikrinimą praleidimo ar nepraleidimo klausimas nagrinėjamu atveju ginčijamų sprendimų teisėtumui esminės reikšmės neturi. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vadovaujantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu, ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A14-416/2005; Administracinių teismų praktika Nr. 7). Todėl šiuo atveju net jei ir būtų nustatytas procedūrinio termino pažeidimas, tai nebūtų laikoma pakankamu pagrindu panaikinti atitinkamus sprendimus.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 6 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmesti pareiškėjo A. B. skundo reikalavimai priteisti materialinės (turtinės) ir moralinės (neturtinės) žalos atlyginimą, ir bylą šioje dalyje perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitoje pareiškėjo A. B. skundo reikalavimų dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.