Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-11-30 · Administracinė byla Nr. I-2903-423/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-11-30
Bylos Nr.
I-2903-423/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01884-2017-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Asta Urbonienė, Audrius Grauželis, Jolanta Medvedevienė
Atsakovas
Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Pareiškėjas
P. B.
Administracinė byla Nr.1-2903-423 /2017 Proceso Nr. 3-62-3-01884-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 41.; 55.1.1. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. lapkričio 30 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Urbonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Audriaus Grauželio, Jolantos Medvedevienės,

sekretoriaujant Ritai Kinderienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui E. K.,atsakovo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui E. L.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. B. skundą atsakovui Alytaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo bei oficialaus perspėjimo panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas P. B. skundu prašo panaikinti Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017-07-25 nutarimą Nr. 52-AT2-22 „Dėl prevencinės poveikio priemonės taikymo“ ir 2017-07-27 oficialų perspėjimą Nr. 52-IL-7437 (b.l. 5-9).

Pareiškėjas skunde nurodė ir pareiškėjo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad ginčijamas nutarimas ir oficialus perspėjimas yra paremti prielaidomis, nepagrįsti ir neteisėti. Pareiškėjo veiksmai, pareiškiant jam oficialų perspėjimą, buvo įvertinti kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui. Mano, kad ginčijami aktai yra abstraktaus pobūdžio, motyvai tik formalūs, išdėstyti argumentai neatitinkantys tikrovės, pagrįsti prielaidomis ir spėlionėmis, be to, nenurodyti jokie konkretūs faktai ir įrodymai. Pareiškėjas laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržo jokių kitų žmonių teisių ir laisvių, niekada nepriklausė jokioms organizuotoms grupėms, nėra susijęs su nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, nesirengia daryti jokių nusikaltimų ar vykdyti kitokią neteisėtą veiklą, keliančią didelę žalą valstybės ar visuomenės interesams, jų saugumui. Pareiškėjas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, augina nepilnametį sūnų, juo rūpinasi, jokių nusikalstamų veikų nedaro, todėl nepagrįstai jam pareikštas oficialus perspėjimas. Prašo skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime (b.l. 14-17) nurodė ir atsakovo atstovas teismo posėdyje paaiškino, jog su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad oficialus perspėjimas yra pagrįstas ir teisėtas. Pareiškėjui buvo pritaikyta Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme numatyta prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas, esant pakankamai įstatymo nustatyta tvarka gautų neviešų duomenų apie jo palaikomus nuolatinius ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ir jų nariais, pagrįstai manant, jog pareiškėjas linkęs nusikalsti, t. y. gali daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus. Pabrėžia, kad pareiškėjas anksčiau buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikaltimų padarymo, oficialaus perspėjimo taikymo pagrindus pareiškėjo atžvilgiu pagrindžia ir tai, kad jis daug kartų baustas už administracinius teisės pažeidimus. Atkreipia dėmesį, jog ginčo atveju pakankami duomenys, dėl kurių pareiškėjui buvo taikyta prevencinio poveikio priemonė, yra gauti ir kriminalinės žvalgybos metu bei užfiksuoti teisės aktų nustatyta tvarka ir tai yra papildoma riboto naudojamo medžiaga, papildanti neslaptus faktinius duomenis. Pažymėjo, jog pareiškėjui prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas buvo taikyta ir 2013 metais. Prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Byloje nustatyta, kad Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Alytaus apskrities VPK) Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo 2017-07-25 nutarimu Nr. 52-AT2-22 „Dėl prevencinės poveikio priemonės taikymo“ nutarta taikyti P. B. prevencinę poveikio priemonę - oficialų perspėjimą (b. l. 19). Vykdant minėtą Alytaus apskrities VPK viršininko pavaduotojo patvirtintą nutarimą, nurodant, kad P. B. veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, vadovaujantis Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 4, 5 straipsniais, 2017-07-27 jam pareikštas oficialus perspėjimas Nr. 52-IL-7437, kadangi jo veiksmai vertinami kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui (b. l. 11, 18).

Pareiškėjo skundžiami aktai yra priimti Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 ir 5 straipsnių pagrindais, todėl, nagrinėjant šį administracinį ginčą, yra būtina pateikti šių straipsnių nuostatų taikymo aiškinimą.

Organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką nustato 1997-07-01 Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas Nr. VIII-353 (toliau – ir Užkardymo įstatymas).

Užkardymo įstatymo 5 straipsnyje yra pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, pagal kurią oficialus perspėjimas - tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.

Oficialus perspėjimas yra ne represinė, bet prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant Užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 straipsnio 1 punktas). Pagal šio įstatymo 4 straipsnį, nustatantį prevencinių priemonių taikymo pagrindus, įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.

Kadangi Užkardymo įstatymas oficialaus perspėjimo taikymą sieja su 4 straipsnyje apibrėžto turinio informacijos (duomenų) apie asmenį turėjimu policijos įstaigoje bei su sąlyga, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka, kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo skyrimo pagrįstumo bei teisėtumo kiekvienu konkrečiu atveju pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 56 straipsnis) turi būti patikrinta, ar oficialus perspėjimas buvo paskirtas esant įstatyme numatytiems pagrindams. Įstatymo 4 straipsnyje numatyta informacija apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais gali būti surinka vadovaujantis specialiaisiais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais. Tokios informacijos turinys nėra viešas. Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktą valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie operatyvinės veiklos subjektų operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių vykdomos operatyvinės veiklos organizavimą, eigą ir rezultatus, priemonių ir metodų naudojimą, jų finansavimą, materialinį bei techninį aprūpinimą, operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių operatyvinių veiksmų metu gauta informacija bei jos pagrindu parengta analitinė informacija. Taigi, asmeniui, kuriam pateikiamas oficialus perspėjimas, Užkardymo įstatymo 4 straipsnyje išvardyti duomenys neturi būti pateikti. Kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo paskyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, bylą nagrinėjantis teismas kiekvienu konkrečiu vadovaudamasis ABTĮ 56 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis turi patikrinti, ar oficialus perspėjimas yra paskirtas esant įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams.

Aiškindamas Užkardymo įstatymo 4 straipsnio taikymą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, jog šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Todėl, taikant šį straipsnį, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti nurodytos informacijos gavimo teisėtumą, t. y. įsitikinti, ar minėta informacija buvo renkama ir pateikta įgaliotam taikyti minėtas prevencines poveikio priemones policijos pareigūnui įstatymų nustatyta tvarka. Kitaip tariant, teismas turi patikrinti pateiktus įrodymus jų leistinumo aspektu. Atsižvelgiant į šios teisės normos blanketinį pobūdį, yra būtina vadovautis ir kitais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (LVAT 2013-03-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-863/2013). Be kita ko, šioje nutartyje kolegija pažymėjo ir tai, kad svarstomoje normoje nurodytos informacijos pobūdis bei turinys parodo, kad ši informacija gali būti prieinama tik griežtai apibrėžtam asmenų ratui, t. y. ji turi turėti slaptumo elementus. Tai patvirtina jau minėtas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktas, pagal kurį valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie vykdomą (vykdytą) operatyvinę veiklą bei šios veiklos rezultatus. Minėtos informacijos turinio ir jos rinkimo būdų požiūriu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad nors nurodyta informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu, tačiau šios informacijos turinys (byloje nagrinėjamu aspektu) turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (žr., pvz., LVAT 2008-10-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-224/2008, 2008-07-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1338/2008, 2008-05-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A143-803/2008, 2008-11-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1859/2008 ir kt.).

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą informacijos slaptą pobūdį, paminėtų aplinkybių aiškinimas sietinas su ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymu, todėl nagrinėjant šį administracinį ginčą taip pat yra būtina pasisakyti dėl šios ABTĮ normos taikymo ypatumo.

Jau minėtoje 2013-03-19 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-863/2013 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad ABTĮ 56 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Šios įstatymo normos konstrukcija leidžia daryti išvadą, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau kartu pažymėtina, kad sąvoka „paprastai“ rodo, jog gali būti atvejai, kai tokie duomenys gali būti laikomi įrodymais ir tuo pačiu teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje. Pasisakydama dėl ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir jos taikymo, kolegija taip pat pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas, spręsdamas ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies atitikimo Konstitucijai klausimą, 2007-05-15 nutarime, be kita ko, nurodė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Iš esmės tokios pačios nuostatos yra laikomasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, pagal kurią asmens (pareiškėjo) neturėjimas priėjimo prie įslaptintų dokumentų, kurie buvo panaudoti kaip vieninteliai įrodymai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinto teisingo bylos nagrinėjimo principo taikymo požiūriu gali būti laikomas šio straipsnio pažeidimu (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai: 2007-11-27 Meral prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 33446/02, 32-39 p.; 2009-04-21 Miran prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 43980/04, 9-18 p.; 2009-04-21 Topal prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 3055/04, 12-15 p.; 2008-12-16 Gulijev prieš Lietuvą, pareiškimas Nr. 10425/03).

Atsižvelgdama į nurodytas ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymo ypatumus nustatančias taisykles darytina išvada, kad ginčo atveju, sprendžiant klausimą, ar teismui pateikta įslaptinta informacija ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymo požiūriu gali būti laikoma įrodymu administracinėje byloje, kaip ne kartą nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, svarbu nustatyti:

1) ar tokie (įslaptinti) įrodymai yra vieninteliai įrodymai, patvirtinantys (galintys patvirtinti) reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kurioms esant pareiškėjui galėjo būti pareikštas Užkardymo įstatymo 3 ir 4 straipsniuose numatytas oficialus perspėjimas. Tai nustatęs, teismas, vadovaudamasis šiomis taisyklėmis, turi motyvuotai atsisakyti laikyti įslaptintus įrodymus leistinais įrodymais ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymo prasme ir pripažinti oficialų perspėjimą nepagrįstu;

2) ar byloje esantys neįslaptinti įrodymai yra patikimi ir pakankami tam, kad būtų galima daryti išvadą apie pareiškėjui pareikšto oficialaus perspėjimo pagrįstumą Užkardymo įstatymo 4 straipsnio taikymo prasme. Tokiu atveju teismas, laikydamasis pakankamumo kriterijaus ir vadovaudamasis ABTĮ 56 straipsnio 3 dalyje nurodyta bendro pobūdžio nuostata, kad valstybės ar tarnybos paslaptį sudarantys faktiniai duomenys (įrodymai) paprastai negali būti laikomi įrodymais administracinėje byloje, taip pat turi atsisakyti laikyti įslaptintus įrodymus leistinais įrodymais ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymo prasme;

3) ar byloje esantys neįslaptinti įrodymai leidžia daryti pakankamai pagrįstą prielaidą apie Užkardymo įstatymo 4 straipsnyje nurodytus pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, tačiau jų nepakanka padaryti vienareikšmišką išvadą dėl būtinumo taikyti pareiškėjui šią prevencinę poveikio priemonę. Tokiais atvejais teismas turi motyvuotai pripažinti įslaptintą informaciją leistinu įrodymu administracinėje byloje ir ją įvertinti kartu su kitais (neįslaptintais) byloje esančiais įrodymais pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje.

Atsakovas teigia, kad remdamasis tiek įslaptintų, tiek neįslaptintų įrodymų visuma, padarė išvadą, jog pareiškėjui oficialus perspėjimas buvo taikytas teisėtai ir pagrįstai.

Tikrinant, ar oficialus perspėjimas pareiškėjui paskirtas esant Užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, teismas sprendžia, jog šiuo atveju vykdant teisingumą turi būti remiamasi valstybės paslaptį sudarančia informacija, todėl susipažinus su atsakovo atstovo teismo posėdyje pateikta kriminalinės žvalgybos informacija, kuria remiantis pareiškėjui buvo pateiktas oficialus perspėjimas ir priimant sprendimą, ši medžiaga vertintina kaip leistinas bei priimtinas įrodymas (ABTĮ 56 str. 6 d.), patvirtinantis pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, jų nariais ir leidžiantis daryti išvadą, jog šis asmuo gali daryti nusikaltimas, kad oficialus perspėjimas paskirtas pagrįstai, o medžiaga surinkta įstatymų nustatyta tvarka.

Pažymėtina, kad tik tokie slapti duomenys, kaip vieninteliai kaltinantys įrodymai, įvertinus Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką, negali nulemti oficialaus perspėjimo taikymo. Tačiau ginčo atveju pareikšto oficialaus perspėjimo teisėtumas įrodytas ne tik įslaptinta medžiaga, bet ir kitais papildomais neįslaptintais viešaisiais duomenimis, kurių pagrindu taip pat galima patikimai vertinti pareiškėjo veiksmus, kaip keliančius grėsmę visuomenės saugumui, spręsti apie jo ryšius su asmenimis, susijusiais su nusikalstama veikla, o būtent: Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenys patvirtina, kad 2010-07-14 Kauno apygardos teismo baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 199² straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta galutinė bausmė – 118 MGL dydžio bauda; 2015-05-18 Lazdijų rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 286 straipsnyje, ir jam skirta bausmė – 16 MGL dydžio bauda (b.l. 20-22); Administracinių teisės pažeidimų registro duomenys patvirtina pareiškėjo padarytus administracinius teisės pažeidimus (iš viso 14 (b. l.23-33)). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjui 2013-07-26 Alytaus apskrities VPK Lazdijų rajono PK buvo pareikštas oficialus perspėjimas, kuris galiojo iki 2014-07-26 (šio fakto pareiškėjo atstovas neginčijo). Minėti duomenys ne tik charakterizuoja pareiškėją, tačiau tokie įrodymai yra pakankami bei sudaro pagrindą spręsti apie kriminalinės žvalgybos metu surinktų ir nustatytų jo nuolatinių ryšių su asmenimis, susijusiais su nusikalstama veikla, palaikymą, tamprumą, bendravimą, keitimąsi informacija, naudinga nusikalstamai veiklai plėtoti bei pripažinti pareiškėjo veiksmus, kaip keliančius grėsmę visuomenės saugumui ir tuo pačiu pagrįstai manyti, kad pareiškėjas gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus bei nuspręsti, jog prevencines poveikio priemones reikia taikyti jo atžvilgiu, siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.

Taigi, tiek slaptų, sudarančių valstybės paslaptį, tiek daugybės neslaptų, iš viešųjų šaltinių gautų, įrodymų visuma sudaro objektyvų pagrindą konstatuoti, kad oficialus perspėjimas pareiškėjui taikytas pagrįstai ir teisėtai, t. y. pareiškėjui prevencinio poveikio priemonė - oficialus perspėjimas buvo pritaikyta esant Užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, ir šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004-12-29 ir 2007-05-15 nutarimų bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatos.

Kolegijos vertinimu, aiškinant Užkardymo įstatymo 5 straipsnio taikymą, atsižvelgiant į Užkardymo įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, taip pat į 5 straipsnio konstrukciją, darytina išvada, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs nusikalstami susivienijimai, jų nariai, įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas ir tokių veiksmų teisinė kvalifikacija.

Esant minėtoms aplinkybėms ir įrodymams bei dėl išdėstytų argumentų, darytina išvada, kad ginčijama prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas – P. B. paskirta pagrįstai ir teisėtai, jos naikinti nėra pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Asta UrbonienėAudrius GrauželisJolanta Medvedevienė