- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-03
- Bylos Nr.
- 2A-173-357/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-02704-2009-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius, Rasa Bartašienė, Vilija Valantienė
- Ieškovas
- E. D.
- Atsakovas
- A. D.
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo E. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. D. ieškinį atsakovei A. D. dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausiusio buto dalies vertės priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas E. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš ieškovės A. D. 8782,73 Eur nuostolių už negrąžintus baldus ir atsakovės buto kompensaciją, 5 % dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas, taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti bankų sąskaitose esančias atsakovės A. D. pinigines lėšas 9237,43 Eur sumai. Nurodė, kad 1990-1992 m. su atsakove buvo įrašyti jos darbovietėje kooperatiniam 2 kambarių butui gauti, kaip jauna šeima. Vėliau atsakovė pasakė, kad yra galimybė iš jos darbovietės gauti bendrabutį. Todėl jie susitarė nutraukti santuoką, kad gautų ir bendrabutį, ir statomame name dviejų kambarių butą. 1993 m. spalio 28 d. jie santuoką nutraukė. Iš atsakovės darbovietės AB „Rūta“ gavo bendrabutį (duomenys neskelbtini), kurį laiką abu ten gyveno. Daugiabučiam kooperatiniam namui statyti (duomenys neskelbtini) buvo įsteigtas 154 statybos kooperatyvas, eilėje butui gauti buvo įrašyta atsakovė, nes ji dirbo AB „Rūta“. Įnešus pradinį 8000 rublių įnašą statybos kooperatyvui, atsakovės vardu buvo paimtas kreditas. Apie 1994 m. gavo neįrengtą dviejų kambarių butą (duomenys neskelbtini). Atsakovei vienai nebūtų skyrę dviejų kambarių buto, jį skyrė jų šeimai, pardavus bendrabutį, gautus pinigus jie panaudojo kooperatinio buto įrengimui. Nors nuo 1993-10-28 buvo įregistruota jų ištuoka, tačiau jie su atsakove visą laiką gyveno faktinėje santuokoje apie 19 metų, vedė bendrą šeimos ūkį, abu buvo deklaravę savo gyvenamąsias vietas bute. Prie gauto buto įrengimo prisidėjo ir jo motina V. V. D.. 2013 m. pradžioje jis su atsakove susipyko, todėl išėjo pagyventi pas motiną, tikėdamasis, pykčiui praėjus, grįžti, tačiau grįžti į namus negalėjo, nes atsakovė pakeitė buto durų spyną ir jo neįsileido. Iki 2013 m. pradžios, kai jis išėjo gyventi kitur, jų nuosavybės teisės į butą ir ginčo buto dalys kiekvienam buvo lygios. Atsakovė, pažeisdama jo teisę į 1/2 dalį įgyto buto, be jo žinios įregistravo savo nuosavybės teisę į visą butą ir jį pardavė trečiajam asmeniui. Kadangi ieškovas su atsakove butą adresu butą (duomenys neskelbtini), įgijo jungtine veikla bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis, jam priteistina ½ įgyto turto vertės.
Atsakovė A. D. su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti. Nurodo, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), negalėjo būti bendrosios jungtinės veiklos objektu, nes tai būtų prieštaravę tuo metu galiojusiems įstatymams. Kooperatinio buto savininku galėjo tapti tik kooperatyvo narys, pilnai išmokėjęs pajų. Net kooperatyvo nario šeimos narys tokios teisės neturėjo, o ieškovas net nebuvo jos šeimos narys, kai pajus buvo pilnai išmokėtas. Kiti asmenys, prisidėję lėšomis prie pajaus išmokėjimo, galėjo pretenduoti tik į piniginių lėšų kompensavimą. Jeigu ieškovas manė, kad buto pajus yra dalinai išmokėtas jo lėšomis, jis turėjo teisę kreiptis į teismą per tuo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso l str. numatytą 3 metų terminą dėl šių lėšų prisiteisimo, tačiau to nepadarė, todėl praleido ieškinio senaties terminą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. spalio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo E. D. atsakovei A. D. 492,35 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nurodė, kad nėra jokių įrodymų apie parduoto bendrabučio pinigų panaudojimą buto įsigijimui ar įrengimui, nes atsakovė šį faktą neigia, nurodo, kad ieškovas iš šių pinigų įsigijo automobilį. Abejonių, kad pinigai buvo panaudoti buto įsigijimui, kelia ir tai, kad ieškovei 1993 m. gegužės mėn. buvo suteikta paskola, kuri buvo grąžinta (492,35 Eur) 1994 m. gegužės mėnesį, dar viena paskola jai buvo suteikta 1994 m. rugpjūčio 5 d., kuri buvo grąžinta 1995 m. rugsėjo mėnesį. Tuo tarpu atsakovas negalėjo nurodyti, kada ir kokios paskolos buvo suteiktos atsakovei. Apklausta liudytoja R. B. teigė, kad ieškovas už bendrabutį gautas lėšas panaudojo buto įsigijimui, tačiau liudytoja nurodė, kad su atsakove pradėjo bendrauti nuo 1996 metų, todėl abejotina, ar jai buvo žinoma, kur buvo panaudoti atsakovo 1994 metais gauti pinigai. Apklausta liudytoja V. V. D. nurodė, kad ieškovui buvo davusi kooperatiniam butui įsigyti ir įsirengti 3475,44 Eur. Tačiau atsakovė neigia šią aplinkybę, nurodo, kad apie šiuos pinigus nieko nežino, jos santykiai su V. V. D. buvo prasti, lankydavosi ji pas juos labai retai. Todėl iš liudytojos parodymų negalima daryti išvados, kad buto įsigijimui ir įrengimui buvo panaudotos jos piniginės lėšos, jos parodymai nepatvirtinti kitais įrodymais. Kad atsakovei butą padėjo išsipirkti motina, pinigus skolino ir jos sesuo V. V., patvirtino liudytojos G. J., V. V.. Ieškovas, prašydamas priteisti iš atsakovės 8782,73 Eur už pusę buto, nors buto rinkos vertė yra 25081,09 Eur, pats sau prieštarauja, įtraukia net baldų vertę, nors nepateikė įrodymų, kad pirko medžiagas ar apmokėjo už darbus įrenginėjant butą. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu negalėjo nurodyti, ar prie buto įsigijimo prisidėjo asmeninėmis, ar bendromis lėšomis. Vien aplinkybė, kad šalys gyveno kartu, apmokėjo išlaidas, skirtas būtinų poreikių tenkinimui, nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovas bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo butą (duomenys neskelbtini).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė
Apeliantas E. D. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo, arba Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti; priteisti iš atsakovės A. D. ieškovui E. D. 263,55 Eur sumokėtą žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir 144,81 Eur ieškovo turėtų atstovavimo išlaidų; bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka ir ieškinį patenkinus, priteisti ieškovui E. D. iš atsakovės A. D. visas turėtas bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas: 527,11 Eur sumokėto žyminio mokesčio ir 726,95 Eur atstovavimo išlaidų. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:
1. Nurodo, kad parengiamajame teismo posėdyje ieškovas pateikė prašymą pakeisti ieškinio dalyką - ne žalos atlyginimo pagrindu, bet bendros jungtinės veiklos pagrindu prašydamas priteisti su atsakove įgyto turto bendrosios dalinės nuosavybės teise buto su priklausiniais, esančio (duomenys neskelbtini), ½ dalies vertę 8782,73 Eur. Ginčo buto vertė yra 25081,09 Eur, nustatyta masinio vertinimo būdu, jis negali gauti įrodymų, kokią dalį kredito už butą sumokėjo atsakovė po to, kai jie pradėjo gyventi skyrium nuo 2013 m. pradžios, už kokią sumą atsakovė pardavė butą, nurodydamas, kad šiuos įrodymus turi atsakovė.
2. Rašytiniame įrodyme, dėl kurio teismas savo sprendime nepasisakė, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos turto valdymo skyriaus 2014-03-19 pažymoje Nr. STR-612 nurodyta, kad Šiaulių miesto savivaldybės gyventojų eilės apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą buvo sudarytos nuo 1993 metų kovo 1 d. A. D. ir E. D. eilėse 1993 ir 1994 metais nebuvo įsirašę. Iki 1992 m. eilės butui gauti buvo sudaromos įmonėse ir įstaigose. Šis rašytinis įrodymas patvirtina ieškovo parodymus, kad atsakovės darbovietėje į eilę dviejų kambarių kooperatiniam butui gauti atsakovė buvo įrašyta ne viena, o kaip šeima iki jų santuokos nutraukimo, kad gyvendami santuokoje jie įnešė pirminį 8000,00 rublių įnašą už dviejų kambarių kooperatinį butą. Šios ieškovo nurodytos aplinkybės atsakovė teisme neginčijo.
3. Iš byloje esančių duomenų apie atsakovės gyvenamosios vietos deklaravimą matyti, kad ji nuo 1993-01-29 iki 1993-11-04 gyveno su ieškovu taip pat iš jos darbovietės gautame bendrabutyje (duomenys neskelbtini). Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad buto statybos pradžios ir pabaigos metai yra 1993 m. Šie įrodymai patvirtina ieškovo nurodytas aplinkybes dėl fiktyvaus santuokos nutraukimo motyvo, kad tik taip galėjo privatizuoti jų šeimai suteiktą bendrabutį, o vėliau jį parduoti ir gautas lėšas panaudoti kooperatinio buto įrengimui. Tai, kad šalys nebuvo nutraukusios artimų santykių ir toliau vedė bendrą šeimos ūkį, bendromis ir asmeninėmis lėšomis bei darbu įrenginėjo gautą butą, jį apstatė, remontavo, mokėjo mokesčius, be byloje esančių rašytinių įrodymų, patvirtina ir tai, kad jie abu gyvenamąją vietą naujame bute deklaravo tą pačią dieną ir po santuokos nutraukimo kartu išgyveno beveik 20 metų. Toks šalių elgesys visiškai atitinka 1964 m. Civilinio kodekso 474 straipsnio 2 dalies sąlygas, kad jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė.
4. Tai, kad ieškovas pareiškė vieną reikalavimą, o neišskaidė jo į tris atskirus reikalavimus: dėl šalių bendros jungtinės veiklos sutarties pripažinimo, bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo ir kompensacijos už jam priklausiusios bendrosios dalinės nuosavybės teise ½ dalies ginčo buto vertės priteisimo, nereiškia, kad ieškovas nepareiškė reikalavimo pripažinti ginčo butą bendrąja daline jo ir atsakovės nuosavybe, nes iš ieškinio ir prašymo pakeisti ieškinio dalyką turinio ieškovo reikalavimas visiškai aiškus.
Atsiliepimas
5. Atsakovė, nesutikdama su ieškovo parodymais, kad pinigus už parduotą bendrabutį bendrai panaudojo ginčo butui įrengti, teigdama, kad atsakovas už juos pirko automobilį, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Atsakovė taip pat nepateikė jokių patvirtinančių įrodymų, kad paskolas už butą jai padėjo sumokėti jos motina ir sesuo, tačiau teismas pripažino liudytojų G. J. ir V. V. parodymus. Tuo tarpu atsakovo parodymus, kad materialiai padėjo jo motina, be liudytojos parodymų, kuriais teismas abejoja, patvirtina rašytinis įrodymas liudytojos V. V. D. 2002-12-13 mokėjimo pavedimas 3475,44 Eur ieškovui E. D.. Kad ieškovas nuo 1994 m. važinėjo į užsienį, užsiėmė prekyba ir iš to turėjo pajamų, patvirtino liudytojai J. R. ir P. S., tačiau teismas nurodė, kad iš jų parodymų negalima nustatyti ieškovo gaunamų pajamų dydžio.
Atsakovė A. D. pateiktu atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, o Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti 144,81 Eur bylinėjimosi išlaidas.Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Ieškovas teigia, kad jis pateikė prašymą pakeisti ieškinio dalyką, o teismas prašymą vertino kaip ieškinio pagrindo pakeitimą. Keisdamas ieškinio dalyką nurodė, kad prašo priteisti bendrosios dalinės nuosavybės buto su priklausiniais, esančio (duomenys neskelbtini), ½ dalies vertę 8782,73 Eur. Nors ieškovas savo pareiškimą įvardijo kaip ieškinio dalyko pakeitimą, suma, kokią jis prašė priteisti, nepasikeitė, t.y. ieškinio dalykas liko tas pats. Akivaizdžiai pasikeitė ieškinio pagrindas, todėl teismas savo sprendime pagrįstai pasisakė dėl ieškinio pagrindo, o ne dalyko pakeitimo.
2. Apeliaciniame skunde ieškovas nepagrįstai teigia, kad jo ieškinio reikalavimas priteisti
piniginę kompensaciją nuo buto su priklausiniais pardavimo kainos, reiškia tris atskirus reikalavimus: dėl šalių bendros jungtinės veiklos sutarties pripažinimo, bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo ir kompensacijos už jam priklausiusios bendrosios dalinės nuosavybės teise ½ dalies ginčo buto vertės priteisimo. Kiekvienas ieškinio reikalavimas turi būti suformuluotas atskirai ir aiškiai, turi būti apmokėtas žyminiu mokesčiu. Prašydamas priteisti piniginę kompensaciją už ½ dalį atsakovės parduoto asmeninio turto, ieškovas nenurodė jokio teisinio pagrindo, kuris suteiktų jam teisę reikalauti piniginės kompensacijos už atsakovės turto dalį. Nors ieškinyje yra įvardinta, kad prašoma priteisti piniginę kompensaciją už butą, kaip bendrąją dalinę nuosavybę, tačiau savaime asmeninis turtas nėra ir netampa bendrąja daline nuosavybe. Ieškovas nereiškė teismui ieškinio reikalavimo pripažinti šio buto bendrąja daline ieškovo ir atsakovės nuosavybe.
3. Pareiškime dėl ieškinio dalyko pakeitimo prašoma priteisti tą pačią sumą - 8782,73 Eur kaip kompensaciją už ½ dalį buto vertės. Iš ieškinio reikalavimų nebeaišku, ar ieškovas dar reiškia kokias nors turtines pretenzijas į baldus. Teismo posėdyje į šį klausimą ieškovas atsakė, kad ši suma yra bendra už viską. Tokiu būdu ieškinyje nurodytą turtą - baldus ieškovas nebeprašė pripažinti bendrosios jungtinės veiklos objektu, nors jų kainą prašė priteisti. Be to, įrodinėdamas bendro ūkio vedimą, bendrų lėšų turėjimą ir bendras išlaidas, ieškovas pamiršo lengvąjį automobilį, įregistruotą jo vardu būtent per jo nurodomą laikotarpį. Todėl ieškovo aiškinimas dėl bendro ūkio buvimo, dėl bendrų ar asmeninių lėšų panaudojimo turtui įsigyti yra nenuoseklus ir prieštaringas.
4. Butas negalėjo būti bendrosios jungtinės veiklos objektu, nes tai būtų prieštaravę tuo metu galiojusiems įstatymams. Ieškovas niekada nebuvo priimtas į Namų statybos kooperatyvą, jo narystė niekada nebuvo patvirtinta įstatymo nustatyta tvarka, todėl neturėjo teisės įgyti nuosavybės teisę į kooperatinį butą nei jungtinės veiklos, nei kito įstatymo pagrindu. Pagal įstatymą kooperatyvo nariu galėjo būti tik vienas asmuo. Kiti asmenys, prisidėję lėšomis prie pajaus išmokėjimo, galėjo pretenduoti tik į piniginių lėšų kompensavimą. Jeigu ieškovas manė, kad buto pajus yra dalinai išmokėtas jo lėšomis, jis turėjo teisę kreiptis į teismą per tuo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 84 str. numatytą 3 metų terminą dėl šių lėšų prisiteisimo, tačiau to nepadarė, todėl praleido ieškinio terminą. Jeigu ieškovas būtų turėjęs teisę į kooperatinį butą, jis nebūtų turėjęs teisės privatizuoti bendrabutį. Bendrabučio privatizavimo faktas įrodo, kad tarp šalių jokio susitarimo nebuvo ir negalėjo būti, kad ieškovas neturėjo jokios teisės į butą ar jo pajų.
5. Nutraukus santuoką susitarė, kad ieškovas turės teisę privatizuoti turimą bendrabutį, o atsakovė turės teisę į statomą butą ir vienas į kito turtą nepretenduos. Šį susitarimą realizavo, nes ieškovas bendrabutį privatizavo ir jį savo nuožiūra pardavė, todėl nebeturi teisės pretenduoti į atsakovei tekusią santuokinio turto dalį - teisę į butą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Iš bylos duomenų nustatyta, kad santuoka tarp šalių buvo sudaryta (duomenys neskelbtini), o nutraukta – (duomenys neskelbtini). Kaip nurodo abi šalys, AB “Rūta”, kurioje dirbo atsakovė, skyrė kooperatinį butą, adresu (duomenys neskelbtini), galiojant LR Įstatymui „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ (1990-01-06 redakcija). Iš valstybinės įmonės registrų centro pažymos matyti, kad teisinė registracija buto, esančio (duomenys neskelbtini), atlikta 2013-09-17, priėmimo-perdavimo 2013-06-27 akto pagrindu ir butas įregistruotas asmeninės nuosavybės teise A. D. (8 b. l.). Bylos duomenys rodo, kad E. D. savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini) buvo deklaravęs nuo 1994 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. spalio 20 d., 2013 m. spalio 21 d. E. D. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenys patalpos savininko prašymu panaikinti (13 b. l.). Byloje nustatyta, kad santuokos metu gautą bendrabutį adresu (duomenys neskelbtini) ieškovas privatizavo 1993 m. lapkričio 11 d. t.y. po santuokos nutraukimo ir 1994 m. sausio 13 d. pardavė už 1013,67 Eur (88, 89 b. l.). Atsakovės teigimu, šalys buvo susitarusios dėl santuokos nutraukimo pasekmių - ieškovui atiteks bendrabutis, atsakovei ginčo kooperatinis butas. LR Įstatymo „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų" (1990-01-06 redakcija) 1 str. numatė, kad gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų už gyvenamąją patalpą, tampa buto savininku ir nustoja būti kooperatyvo nariu. Abi šalys pripažįsta faktą, kad pirminis 8000 piniginio vieneto pajinis įnašas atliktas iki santuokos nutraukimo, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė įrodė, jog likusius pajinius įnašus ji apmokėjo savo asmeninėmis lėšomis.
Pažymėtina, kad ieškovas nereikalauja nuosavybės teisių į butą pripažinimo sutuoktinių jungtinės nuosavybės teisės pagrindu, tačiau savo reikalavimus grindžia tuo, kad butą, adresu (duomenys neskelbtini), jis su atsakove įgijo jungtinės veiklos pagrindu.
Teisėjų kolegija pripažįsta teisinga pirmosios instancijos išvadą, kad ieškovas nepareiškė reikalavimo pripažinti butą bendrąja daline jo ir atsakovės nuosavybe, o suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką yra ieškovo pareiga, teismas tokios kategorijos bylose nėra aktyvus, negali nurodyti, kaip ieškovui suformuoti ieškinio reikalavimus. Nepagrįstas apelianto argumentas dėl ieškinio dalyko pakeitimo, nes iš esmės ieškovas pareiškė tą patį reikalavimą nurodydamas kitą teisinį pagrindą – vietoje žalos (nuostolių) nurodė jungtinės veiklos susitarimą. Teismas pagrįstai nurodė, kadangi ieškovas prašo kompensacijos neginčydamas viešajame registre įregistruotų atsakovės nuosavybės teisių, ši aplinkybė yra pagrindas atmesti ieškinį.
Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygto tikslo siekimui suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje, remiantis 1964 m. CK 43 straipsniu, fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip 500 Lt, išskyrus įvykdomus jų sudarymo metu, turėjo būti sudaromi rašytine forma.
CK 3.87 straipsnio 1 dalies reglamentavimas dėl sutuoktinių turto teisinio režimo netaikytinas sugyventinių turtui. Ieškovas teigdamas, kad santuoką su atsakove nutraukė fiktyviai, siekiant įsigyti du gyvenamuosius būstus, o po santuokos nutraukimo jis vedė bendrą ūkį, šių aplinkybių neįrodė. Teisėjų kolegija, vertindama byloje esančius duomenis, pažymi, kad ieškovui tenka pareiga įrodyti santuokos fiktyvumą ir savo asmeninių lėšų investavimą į atsakovei nuosavybes teise priklausantį butą. Kaip minėta, bendrabutį ieškovas privatizavo 1993 m. lapkričio 11 d., o pardavė jį 1994 m. sausio 13 d. ir gavo 1013,67 Eur (88, 89 b. l.). Ieškovo teigimu, šios gautos lėšos buvo panaudotos kooperatiniam butui, tačiau nepateikia į bylą šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Atsakovės teigimu, ieškovo 1013,67 Eur gauta suma buvo panaudota automobilio įsigijimui. Taigi, aplinkybė dėl ieškovo gautų 1013,67 Eur lėšų panaudojimo buto pagerinimui yra neįrodyta, o iš turimų duomenų negalima daryti išvados, kad pinigai panaudoti butui. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad bendrabučio pardavimas ir buto statybos metai sutampa, t. y. 1994 m. įvyko abi aplinkybės, tačiau vien ši aplinkybė nėra pakankama preziumuoti fiktyvų santuokos nutraukimą 1993 m. spalio 28 d. Tai, kad ieškovas po santuokos nutraukimo gyveno atsakovei nuosavybės teise priklausiusiame bute neįrodo ieškovo įrodinėjamų susitarimo sąlygų, neįrodo šalių siekio butą įgyti bendrąja daline (ar jungtine) nuosavybe. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė 1993 m. gegužės mėn. gavo paskolą, kuri 1994 m. gegužės mėnesį buvo grąžinta – 492,35 Eur paskolos ir 34,18 Eur palūkanų, dar vieną paskolą atsakovė gavo 1994 m. rugpjūčio 5 d., kuri buvo grąžinta 1995 m. rugsėjo mėnesį – 1013,67 Eur ir 465,71 Eur palūkanų (52 b. l.). Aplinkybė, kad ieškovas nežinojo šių paskolų aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad tarp šalių nebuvos siekio įgyti bendros nuosavybės, kadangi ieškovas nežinojo kokias sumas atsakovė įnešė už butą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo liudytojai nurodė jam palankias aplinkybes, o atsakovės – jai palankias aplinkybes, todėl vertinant šiuos parodymus teisėjų kolegija laiko pagrįstą pirmosios instancijos teismą išvadą, kad liudytoja R. B. su atsakove pradėjo bendrauti tik 1996 metais, todėl abejotina ar jai buvo žinoma, kur buvo panaudoti atsakovo pinigai, gauti 1994 metais. Pažymėtina, kad liudytojos V. V. D. parodymai, kad atsakovui davė 3475,44 Eur kooperatiniam butui įsigyti yra neigiami atsakovės, o kitų įrodymų minėtam teiginiui pagrįsti byloje nėra, nes pinigų davimas ieškovui neįrodo jų panaudojimo paskirties.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino visus pateiktus įrodymus, ieškovo gautos darbo pajamos nėra reikšmingos, nes ieškovas neįrodinėjo jų naudojimo bendram ūkio su atsakove vedimui. Gyvenimas viename bute ir tam tikrų daiktų abiejų asmenų reikmėms pirkimas dar nereiškia siekio turėti bendrą dalinę buto nuosavybę. Ieškovas taip pat nepateikė rašytinių įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius apie buto remontą, medžiagų pirkimą, o liudytojų J. R. ir P. S. parodymai nepatvirtina fakto, kad ieškovas už remonto darbus sumokėjo iš savo lėšų, nes atsakovė nurodė, kad ieškovas padėdavo susivežti jos pirktas medžiagas. Ieškovo teigimas, kad įrenginėjo butą, tuo prisidėdamas prie jo sukūrimo darbu, nėra reikšmingas, nes butas, kaip turtas, jau buvo iš esmės sukurtas. Atsakovė neneigia, kad atsakovas padėdavo jai darbus organizuoti ir atsivežti statybinių medžiagų, o ieškovas teiginiai dėl 2006 metais bute atlikto remonto yra abstraktūs ir nepatvirtinti įrodymais. Kaip jau buvo paminėta, byloje apklausti liudytojai negalėjo patvirtinti, kiek buvo išleista atliktam remontui. Atsakovė beje nurodo, kad buto remontą ji atliko pati 2009 metais, jis kainavo apie 8000 Lt, remontui iš sesers G. J. ji skolinosi 5000 Lt, kuriuos grąžino pardavusi butą, ką ir patvirtino liudytoja G. J.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad turto objektas - butas, už kurį kompensacijos siekia ieškovas, tuo metu buvo jau įgytas, todėl prisidėti prie sukūrimo darbu nebuvo būtinybės, o įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, teisingai sprendė, kad atsakovė neprivalo sumokėti kompensacijos ieškovui.
Ieškovas pateikė įrodymus, kad 2006 m. lapkričio 2 d. pirko baldus už 984,71 Eur (27-28 b. l.), tačiau atsižvelgiant, kad ieškovas gyveno atsakovės bute, ši aplinkybė pati savaime nereiškia bendro ūkio vedimo, siekio kurti bendrą jungtinę nuosavybę. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo argumentai yra prieštaringi. PVM sąskaita-faktūra, pinigų paėmimo kvitai patvirtina (54 b. l.), kad atsakovė apmokėjo už bute keistą langą bei montavimo darbus UAB ,,Golgonda‘‘, nors ieškovas teigia pats už šiuos darbus mokėjęs. Kadangi ieškovo argumentai nėra pagrįsti objektyviais įrodymais, konstatuotina, kad ieškovo nurodytos aplinkybės nėra įrodytos.
Kadangi atsakovė prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir pateikė jas pagrindžiančius dokumentus (161-162 b. l.), atsakovei priteisiamos 144,81 Eur bylinėjimosi išlaidos.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl ieškovo E. D. apeliacinis skundas atmetamas, o Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo E. D. (a. k. (duomenys neskelbtini)) atsakovei A. D. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 144,81 Eur bylinėjimosi išlaidas.