Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

2010-08-23 · Administracinė byla Nr. I-1187-561/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-08-23
Bylos Nr.
I-1187-561/2009
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Romanas Klišauskas (pran.)
Pareiškėjas
G.M.
Atsakovas
Valstybinei
Kategorijos
  • 8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-438-769/2010Procesinio sprendimo kategorija 8.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. rugpjūčio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant atsakovo atstovui Michail Stasilovič,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G.M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G.M. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas G.M. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2009 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. 2009/01-4R-7 bei prašydamas įpareigoti Komisiją jo 2009 m. sausio 3 d. skundą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) veiksmų pagrįstumo išnagrinėti iš esmės.

Savo reikalavimus G.M. pagrindė tuo, kad Komisija nepagrįstai nusprendė, jog Vokietijos Federacinės Respublikos Mitte federalinės finansų direkcijos Centrinės vykdymo tarnybos Įteikimo skyriaus 2008 m. liepos 9 d. raštas Nr. ZVD 391-Z 4608 B - LT 54/06, kuris G.M. buvo pateiktas nepasirašytas ir neišverstas į valstybinę kalbą, bei VMI 2008 m. gruodžio 1 d. raštas Nr. (23.1-37)-R-10279, 2008 m. rugsėjo 17 d. raštas Nr. (13.2-09)-R3-5029, 2008 m. liepos 10 d. raštas Nr. (25.4-09)-R1-4316, kuriais buvo pratęstas mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties terminas, atitinka Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas 2003 m. spalio 16 d. įstatymo Nr. IX-1781 (toliau – ir Įstatymas), Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymo įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2007 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. VA-30 (toliau – ir Taisyklės), nustatytus reikalavimus, bei nepagrįstai nusprendė, jog skundžiami VMI sprendimai neturi individualaus administracinio akto požymių, nesukuria asmeniui tam tikrų teisių ir pareigų ir yra tik VMI „nuomonė“.

Šalies argumentai

G.M. paaiškino, kad Įstatymas įtvirtina pareigą ne tik pripažinti Lietuvos Respublikoje užsienio mokesčio administratoriaus valstybėje priimtą sprendimą, kuriuo leidžiama išieškoti skolas užsienio valstybėje, bet ir nustato tvarką, kuria yra vykdomas šis išieškojimas, t.y. priimant Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos sprendimą bei nustato pareigą VMI reikalauti iš užsienio valstybės mokesčio administratoriaus pateikti išverstus į lietuvių kalbą dokumentus, leidžiančius vykdyti išieškojimą. Tačiau Komisija, vertindama VMI veiksmus vykdant užsienio mokesčio administratoriaus prašymą ir priimant ginčijamus sprendimus pratęsti mokestinės nepriemokos išieškojimo terminą nepagrįstai vadovavosi Taisyklių 12 straipsnio nuostata, netinkamai ją išaiškino ir taikė, nusprendusi, jog Įstatymo nustatyta pareiga priimti užsienio mokesčio administratoriaus prašymus valstybine kalba, šiuo atveju, yra tik VMI teisė.

G.M. pabrėžė, kad Komisija nevertino, jog Vokietijos Federacinės Respublikos Mitte federalinės finansų direkcijos Centrinės vykdymo tarnybos Įteikimo skyriaus raštas yra atsakingo asmens nepasirašytas, t. y. neturintis teisinės galios, ir yra negaliojantis, kad turėjo būti užtikrintas dokumentų esmės vertimas į lietuvių kalbą, jog byloje nėra pateikta įrodymų, kad tarp VMI ir užsienio mokesčio administratoriaus Taisyklių nustatyta tvarka buvo sudarytas bendras sutarimas tokį prašymą teikti ne lietuvių kalba, kaip tokią galimybę išimties tvarka ir numato Taisyklės, todėl VMI priėmus vykdymui užsienio mokesčio administratoriaus prašymą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo pratęstu terminu, Lietuvos Respublikoje G.M. yra sukuriamos iš esmės naujos mokestinės teisės (pareigos), pasibaigusį 2007 m. gruodžio 31 d. mokestinės nepriemokos senaties terminą pratęsiant ir vykdant iki 2013 m. gruodžio 31 d..

Atsiliepimas

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo G.M. skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.

Atsakovas pabrėžė, kad VMI G.M. pateikė nuomonę apie pagal Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos institucijos 2006 m. balandžio 6 d. prašymą Nr. ZVD 391 - Z 4608 B - LT 54/06 išieškomos mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties termino taikymą bei mokestinės nepriemokos išieškojimo panaikinimą. VMI pabrėžė, kad VMI atsakymas G.M. neturi individualaus administracinio akto požymių, nustatytų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme, o nuomonės nagrinėjimas, įpareigojimas ją keisti ar vertinti kaip teisingą, neteisingą ar dar kokiu nors požiūriu, neįeina į Komisijos nustatytą kompetenciją, kad VMI, bendraudama ir keisdamasi informacija su Vokietijos kompetentinga institucija, veikė nepažeisdama teisės aktų ir galėjo pati spręsti, ar priimti Vokietijos kompetentingos institucijos 2008 m. liepos 9 d. raštą Nr. ZVD 391 - Z 4608 B - LT 54/06 vokiečių kalba, nereikalaujant iš Vokietijos kompetentingos institucijos jo vertimo į lietuvių kalbą.

VMI paaiškino, kad teisės aktai nereikalauja, jog susitarimas tarp VMI ir kitos ES valstybės narės kompetentingos institucijos dėl tam tikra kalba pateiktinų dokumentų turi būti sudaromas raštu, kad tam pakanka ir atitinkamų veiksmų, atliktų bendradarbiaujant su kitos valstybės kompetentinga institucija mokesčių išieškojimo srityje ir tai patvirtina 2002 m. gruodžio 9 d. Europos Komisijos direktyvos 2002/94/EB, nustatančios išsamias taisykles, taikomas įgyvendinant kai kurias Tarybos direktyvos 76/308/EEB dėl savitarpio pagalbos, siekiant patenkinti pretenzijas, susijusias su kai kuriomis rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis priemonėmis (toliau – Direktyva) 21 straipsnio 1 dalis ir 22 straipsnis. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. vasario 23 d. nutarimo Nr. 194 „Dėl Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymo 3, 21 ir 22 straipsnių nuostatų įgyvendinimo” 3 punktu paskyrė Muitinės departamentą būti atsakingu „už bendru tinklu gaunamos ir siunčiamos informacijos administravimą užtikrinant Lietuvos Respublikos kompetentingoms institucijoms, kurios, padedamos kitų Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingų institucijų išieško reikalaujamas skolas, galimybe naudotis Europos Sąjungos duomenų perdavimo tinklo CCN/CSI sąsaja bei priėjimą prie saugaus elektroninio pašto sistemos „CCN mail““. Vokietijos kompetentingos institucijos 2008 m. liepos 9 d. raštas Nr. ZVD 391 - Z 4608 B - LT 54/06 yra gautas CCN paštu, todėl jame nėra jo sudariusio pareigūno parašo. Be to, Vokietijos kompetentingos institucijos 2008 m. liepos 9 d. rašto Nr. ZVD 391 - Z 4608 B - LT 54/06 esmę VMI išvertė Marijampolės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 2008 m. liepos 10 d. adresuotame rašte Nr. (25.4-09)-R1-4316.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjo G.M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų pagalbos teikimą Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingoms institucijoms dėl rinkliavų, muitų, mokesčių ir kitų pinigų sumų, išieškojimo, taip pat naudojimąsi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba dėl minėtų pinigų sumų išieškojimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymas. Įstatyme yra įtvirtintos pagrindinės sąvokos, tarp kurių - Lietuvos kompetentinga institucija, pareiškėjas ir kt. Minėtos sąvokos nurodo tam tikrus įstatymo reguliuojamuose santykiuose dalyvaujančius subjektus, reglamentuoja jų savitarpio santykius, atitinkamas teises bei pareigas. Teismas pažymėjo, kad patys mokesčių, rinkliavų mokėtojai nėra subjektai, patenkantys į Įstatymu reguliuojamą sritį. Įstatyme minimos teisės bei pareigos yra siejamos ne su mokesčių mokėtojais, o su Įstatyme įvardintais kitais subjektais (atitinkamomis valstybėmis bei jų institucijomis).

Teismas padarė išvadą, kad Įstatyme yra įtvirtinta mokesčių administratoriaus pareiga išversti dokumentus į lietuvių kalbą, tačiau ši pareiga yra pareiškėjo valstybės (šiuo atveju, Vokietijos) pareiga Lietuvos kompetentingai institucijai, o ne mokesčių mokėtojui G.M.. Ši pareiga yra įtvirtinta specialiame teisės akte, kurį Įstatymo leidėjas delegavo priimti VMI, t.y. Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymo įgyvendinimo taisyklėse, patvirtintose VMI viršininko 2007 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. VA-30, kuriose apibrėžta VMI teisė (pareiga) priimti prašymus lietuvių kalba ir teisė (teisinė galimybė) susitarti prašymus priimti kitaip. Teismas padarė išvadą, jog VMI pati gali spręsti, ar, nepateikus vertimo buvo pažeistos jos teisės ir kaip ji, pažeidimo atveju, turi jas ginti. Vadovaujantis Įstatymu, sprendimas, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje (šiuo atveju, Vokietijoje), pripažįstamas Lietuvos Respublikoje. Be sprendimo, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje, turi būti priimtas Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos sprendimas, tolygus sprendimams dėl tiesioginių asmenų įsiskolinimų išieškojimo. Pareiga priimti sprendimą dėl mokestinės nepriemokos būtent vietos mokesčių administratoriui įtvirtinta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje. Pagal Įstatymo nuostatas, Europos Sąjungos valstybės atitinkamos institucijos (šiuo atveju, Vokietijos) prašymu Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija išieško Įstatyme įvardintas pinigų sumas pagal tokias pat jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas procedūras, taikomas tiesioginiams asmenų įsiskolinimams išieškoti (Įstatymo 7 straipsnis), o apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, nustatyta tvarka ir pagal savo kompetenciją keičiasi mokestine informacija su užsienio valstybių mokesčių administratoriais.

Ištyręs byloje surinktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad sprendimą, adekvatų Vokietijos kompetentingos institucijos sprendimui, 2006 m. gegužės 4 d. priėmė vietos mokesčių administratoriaus, t.y. Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, nuspręsdama išieškoti į valstybės biudžetą iš G.M. 51087,63 Lt, todėl teismas konstatuoja, kad ginčo atveju VMI tik persiuntė vietos mokesčių administratoriui, t. y. Marijampolės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, privalančiai priimti adekvačius sprendimus ir juos vykdyti, atitinkamą Vokietijos kompetentingos institucijos dokumentą, t. y. sprendimą dėl termino mokestinės nepriemokos išieškojimo byloje pratęsimo. Teismas taip pat padarė išvadą, kad tiek Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme, tiek Įstatyme, tiek kituose teisės aktuose nėra įtvirtinta galimybė VMI priimti, pakeisti ar kaip nors kitaip įtakoti tokį vietos administratoriaus sprendimą (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 25 straipsnis). Neturėdama aukščiau minėtos sprendimo priėmimo teisės, t.y. galimybės įtakoti užsienio kompetentingos institucijos bei Lietuvos vietos mokesčių administratoriaus sprendimų, VMI G.M. skundą nagrinėjo, vadovaudamasi Asmenų aptarnavimo valstybinėje mokesčių inspekcijoje taisyklėmis, patvirtintomis VMI viršininko 2007 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. VA-77. Remiantis šiomis taisyklėmis, VMI, išnagrinėjusi skundą, G.M. privalėjo pateikti atsakymą, ką ir padarė, savo atsakyme pateikdama nuomonę apie mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties termino taikymą bei mokestinės nepriemokos išieškojimo panaikinimą.

Teismas kartu pažymėjo, jog Komisijai pavesta nagrinėti skundus (prašymus) dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat dėl minėtų subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas konstatavo, kad VMI atsakymas G.M. neturi individualaus administracinio akto požymių, nustatytų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme, individualus administracinis teisės aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis (8 straipsnio 1 dalis), institucijos kompetencijos ribose, išreikšdamas jos valią, nustatyti asmeniui arba asmenų grupei tam tikras teises ir pareigas (8 straipsnio 2 dalis), o pareikštos nuomonės nagrinėjimas, įpareigojimas ją keisti ar vertinti kaip teisingą, neteisingą ar kitokiu požiūriu, neįeina į Komisijai teisės aktais nustatytą kompetenciją. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas nurodė, kad Komisija, atsisakydama iš esmės nagrinėti G.M. skundą dėl VMI veiksmų, tinkamai vertino ginčo aplinkybes bei taikė teisės normas, reglamentuojančias Komisijos kompetenciją mokesčių srityje, todėl pareiškėjo G.M. skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, paliekant galioti Komisijos 2009 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. 2009/01-4R-7.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Kitoje Europos Sąjungos valstybėje priimtas sprendimas dėl mokestinės skolos išieškojimo pripažįstamas Lietuvos Respublikoje, tačiau be šio kitos valstybės sprendimo turi būti priimtas Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos sprendimas - Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalis (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija). Todėl negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčijamas atsakovo 2008 m. liepos 10 d. raštas nėra sprendimas mokestinės nepriemokos išieškojimo termino nustatymo ar pratęsimo klausimu, ir sprendimą šiuo klausimu priėmė (ar turėjo priimti) vietos mokesčių administratorius, t. y. Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija.

2. Ginčijamas atsakovo pateiktas 2008 m. liepos 10 d. raštas Nr.(25.4-09)-Rl-4316 yra dokumentas, kuris remiasi byloje negalimais patikrinti duomenimis ir informacija: nustatyta tvarka neišverstu į valstybinę lietuvių kalbą dokumentu - Vokietijos institucijos 2008 m. liepos 9 d. raštu (sprendimu, prašymu) Nr.ZVD 391-Z 4608 B -LT 54/06. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino laikydamas tinkamais atsakovo pateiktus dokumentus - atsakovo 2008 m. liepos 10 d. dokumentą Nr.(25.4-09)-Rl-4316 apie tai, jog „mokestinės nepriemokos išieškojimas yra pratęsiamas iki 2013 m. gruodžio 31d. dėl atitinkamų veiksmų (skolininko mokėjimo dalimis)" kartu su neišverstu į valstybinę lietuvių kalbą Vokietijos institucijos 2008 m. liepos 9 d. dokumentu Nr.ZVD 391-Z 4608 B -LT 54/06. Vertindamas ginčijamo atsakovo 2008 m. liepos 10 d. dokumento Nr.(25.4-09)-Rl-4316 turinį, pagrįstą neišverstu į valstybinę kalbą Vokietijos institucijos dokumentu, teismas pažeidė įstatymo reikalavimą kitomis kalbomis surašytus dokumentus teikti bei teismui įuos priimti ir skelbti tik išverstus į lietuvių kalbą, taip pat nustatyta tvarka patvirtintus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 9 straipsnio 2 dalis).

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su šiuo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Pareiškėjas nepagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (Žin., 2004, Nr.63-2243) nuostatomis skaičiuojant 5 metų senaties terminą Vokietijos Federacinėje Respublikoje (toliau – ir VFR) apskaičiuotiems mokesčiams. Pagal Įstatymo 16 straipsnio nuostatas, sprendžiant klausimus dėl senaties taikymo, taikomi pagalbos besikreipiančios Europos Sąjungos valstybės narės įstatymai, t. y. šiuo atveju turi būti taikomi VFR įstatymai. Pagal VFR įstatymus nustatytas ir VFR kompetentingos institucijos Valstybinei mokesčių inspekcijai praneštas senaties terminas iš G.M. išieškotinų sumų atžvilgiu 2007 m. gruodžio 31 d. nebuvo pasibaigęs, kadangi, kaip pranešė VFR kompetentinga institucija 2008 m. liepos 9 d. raštu Nr. ZVD 391 - Z 4608 B - LT 54/06, jis pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. įvykus tam tikriems juridiniams faktams - daliniams skolos mokėjimams.

2. Nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatas, reikalaujančias pateikti teismui išverstus ir nustatyta tvarka patvirtintus užsienio kalba surašytus dokumentus. Pareiškėjas neįvardijo kokiai „nustatytai tvarkai" neatitiko teismo turimi dokumentai - VMI prie FM 2008 m. liepos 10 d. raštas Nr. (25.44-09)-Rl-4316, kuriame pateikta VFR kompetentingos institucijos 2008 m. liepos 9 d. rašto Nr. ZVD 391 - Z 4608 B - LT 54/06 turinio esmė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Iš bylos medžiagos matyti, jog šioje byloje kilo ginčas dėl Komisijos 2009 m. sausio 21 d. sprendimo Nr. 2009/01-4R-7, kuriuo Komisija nusprendė nutraukti pareiškėjo G.M. skundo nagrinėjimą. Komisijai pateiktu skundu pareiškėjas G.M. prašė Komisijos panaikinti atsakovo VMI 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą, įpareigoti atsakovą nustatyta tvarka pareikalauti dokumentus išversti ir pateikti išverstus į valstybinę kalbą bei jo 2008 m. spalio 21 d. skundą išnagrinėti iš naujo.

Akcentuotina, jog ginčijamu 2008 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. (23.1-37)-R-10279 VMI atsakė G.M. į 2008 m. spalio 21 d. skundą, paaiškindama Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatas sprendžiant klausimą dėl senaties termino, kompetentingų institucijų pareigas, suteikiant pareiškėjui informaciją, susijusią su mokestinės skolos išieškojimu, bei paaiškindama, jog dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo panaikinimo pareiškėjas G.M. galėtų kreiptis į Vokietijos kompetentingą instituciją, kuri išnagrinėtų bei pateiktų jam išsamų atsakymą minėtais klausimais (Komisijos byla, b. l. 4).

Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad tarp pareiškėjo G.M. ir Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos yra susiklostę Įstatymo reguliuojami teisiniai santykiai, susiję su pagalbos teikimu Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis. Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas 2006 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. 12 nusprendė išieškoti 51087,63 Lt mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto, atsižvelgdamas į Vokietijos Federacinės Respublikos Potsdamo muitinės departamento 2006 m. vasario 23 d. pranešimą dėl G.M. įsiskolinimo (Komisijos byla, b. l. 42). Be to, Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2008 m. liepos 24 d. raštu „Dėl informacijos pateikimo Nr. (13.2-09)-R3-4322“ persiuntė G.M. 2008 m. liepos 10 d. Inspekcijos raštą Nr. (25.4-09)-Rl-4316 dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties, kuriame nurodyta, kad Vokietijos Federacinės Respublikos Mitte federalinės finansų direkcijos Centrinės vykdymo tarnybos Įteikimo skyrius, remdamasis 2008 m. gegužės 26 d. Tarybos direktyvos Nr. 308/55/EB nuostatomis pranešė, jog sueinantis 2007 m. gruodžio 31 d. senaties terminas G.M. mokestinės nepriemokos išieškojimo byloje yra pratęsiamas iki 2013 m. gruodžio 31 d. skolininko (G.M.) mokėjimo dalimis (Komisijos byla, b. l. 12, 18). 2008 m. rugpjūčio 21 d. (Inspekcijoje gautas 2008 m. rugpjūčio 26 d. Nr. R2-8537) pareiškėjas Marijampolės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė skundą, kuriame pažymėjo, kad sprendimas pratęsti mokestinės nepriemokos išieškojimo terminą, pasibaigusį 2007 m. gruodžio 31 d., prieštarauja Mokesčių administravimo įstatymo nuostatoms ir yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 144 straipsniu. Pareiškėjas šiame skunde prašė mokesčių administratoriaus sprendimą (pratęsti mokestinės nepriemokos ieškojimo terminą iki 2013 m. gruodžio 31 d.) panaikinti ir bylą Nr. 2006-0420/D/OOl nutraukti (Komisijos byla, b. l. 17). Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2008 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. (13.2-))-R3-5029 atsakė į G.M. skundą (Komisijos byla, b. l. 16). Savo atsakyme informavo, kad, vadovaujantis 2008 m. gegužės 26 d. Europos Tarybos direktyvos 2008/55/EB „Dėl tarpusavio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su tam tikromis rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis priemonėmis 15 straipsnio 1 punktu, klausimams, kylantiems dėl senaties, bus taikomi tik tos valstybės narės, kurioje yra prašančioji institucija, galiojantys įstatymai. Pažymėjo, kad pagal Europos Sąjungos direktyvas mokestinės skolos išieškojimo senaties terminas nustatomas remiantis prašančios išieškoti mokestinę skolą valstybės vidaus įstatymais, o apie senaties termino pasibaigimo datą (jos pasikeitimą) praneša besikreipiančios valstybės kompetentinga institucija, todėl skolos išieškojimo senaties termino sustabdymo ar nutraukimo pagrindai nustatomi ne pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, o pagal prašančios valstybės įstatymus. Atsakyme pareiškėjui siūlyta kilus neaiškumams kreiptis į tos valstybės instituciją, kuri yra pateikusi prašymą išieškoti mokestinę skolą, šiuo atveju į Vokietijos Federacinės Respublikos Mitte federalinės finansų direkcijos Centrinės vykdymo tarnybos Įteikimo skyrių. Būtent šį Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos raštą pareiškėjas 2008 m. spalio 21 d. apskundė VMI (Komisijos byla, b. l. 22 – 23).

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Įstatymo 7 straipsnio nuostatas (2003 m. spalio 16 d. įstatymo Nr. IX-1781 redakcija), Europos Sąjungos valstybės atitinkamos institucijos prašymu Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija išieško Įstatyme nurodytas pinigų sumas pagal tokias pat jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas procedūras, taikomas tiesioginiams asmenų įsiskolinimams išieškoti. Iš nurodytų faktinių aplinkybių matyti, jog šiuo atveju sprendimą, adekvatų Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos institucijos sprendimui, 2006 m. gegužės 4 d. priėmė vietos mokesčių administratorius (Komisijos byla, b. l. 43), t. y. Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, kuriai tokią kompetenciją suteikia Mokesčių administravimo įstatymo 26 straipsnio dalis (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija). Kaip patvirtina byloje surinkti duomenys, ši institucija faktiškai atliko ir kitus su mokestinės nepriemokos išieškojimu susijusius veiksmus (Komisijos byla, b. l. 14 – 16, 21, 24). Tačiau šiuo atveju pareiškėjas neginčija nei Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2006 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr. 12 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, nei kitų teisiškai reikšmingų vietos mokesčių administratoriaus sprendimų ir/ar veiksmų dėl mokestinės nepriemokos (įsiskolinimo užsienio valstybei) išieškojimo, o kelia ginčą dėl centrinio mokesčių administratoriaus 2008 m. gruodžio 1 d. rašto Nr. (23.1-37)-R-10279.

Atkreiptinas dėmesys, jog nei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra įtvirtinta galimybė centriniam mokesčių administratoriui (Inspekcijai) pakeisti ar kaip nors įtakoti vietos mokesčių administratoriaus sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo (Mokesčių administravimo įstatymo 25 straipsnis). Todėl, pareiškėjui su 2008 m. spalio 21 d. skundu kreipusis į Inspekciją dėl Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. rugsėjo 17 d. rašto Nr. (13.2-))-R3-5029 panaikinimo, VMI, vadovaudamasi Asmenų aptarnavimo valstybinėje mokesčių inspekcijoje taisyklėmis, patvirtintomis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2007 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. VA-77, 2008 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. (23.1-37)-R-10279 pagrįstai pateikė tik savo nuomonę apie mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties termino taikymą bei mokestinės nepriemokos išieškojimo panaikinimą (Asmenų aptarnavimo valstybinėje mokesčių inspekcijoje taisyklių 4 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, VMI 2008 m. gruodžio 1 d. rašte Nr. (23.1-37)-R-10279 pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta jokių privalomų vykdyti įpareigojimų, duota nurodymų ar išdėstyta kitų centrinio mokesčių administratoriaus vardu priimtų sprendimų, galinčių įtakoti pareiškėjo teises ir pareigas. Todėl šis raštas Viešojo administravimo įstatymo (2007 m. sausio 18 d. redakcija Nr. X-1035) 8 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų prasme negali būti laikomas individualiu administraciniu aktu, t. y. sprendimu, kuriuo asmeniui nustatomos tam tikros teisės ir pareigos.

Administracinių ginčų komisijos įstatymo (2001 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. IX-664 redakcija) 9 straipsnio 1 dalis nustato, jog Vyriausioji administracinių ginčų komisija nagrinėja skundus (prašymus) dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat dėl minėtų subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo. Todėl atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas Komisijai skundė VMI raštą, neturintį individualaus administracinio akto požymių, Komisija 2009 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. 2009/01-4R-7 teisėtai pripažino, jog tokio skundo nagrinėjimas nepriklauso jos kompetencijai, o pareiškėjo skundo nagrinėjimas privalo būti nutrauktas.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pagrindų tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nenustatyta, o ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas bei Komisijos sprendimas paliekami galioti nepakeisti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo G.M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėIrmantas JarukaitisRomanas Klišauskas