Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Henrichas Jaglinskis Civilinė byla Nr. 2A42-382/2008

121.15.;121.18.;121.21.;34.4.;

34.4.1.;34.4.8.;34.6.;42.5.;49.;

21.4.2.3.; (S).;

2008 m. balandžio 17 d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Henricho Jaglinskio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės G. T. apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 21 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovų G. G. ir V. A. ieškinį atsakovei G. T. dėl testamento ir dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovai neturi reikalavimo teisės ginčyti dovanojimo sutarties LR CK 1.89 str. pagrindu. LR CK 1.78 str. 4 d. numato, kad ieškinį dėl nuginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu gali pareikšti tik įstatyme nurodyti asmenys. LR CK 1.89 str. 1 d. numato, kad fizinio asmens, kuris sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį, todėl vienintelis asmuo turintis teisę reikšti reikalavimą pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia LR CK 1.89 str. pagrindu yra tas, kuris sandorį sudarė būdamas tokios būsenos, jog negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Kadangi nei ieškovas V. A., nei ieškovė V. G. nėra ginčijamos dovanojimo sutarties šalys, todėl jie neturi reikalavimo teisės dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.89 str. pagrindu.

Ieškovė G. G. neturi reikalavimo teisės ginčyti testamento, nes LR CK 5.11 str. 1 d. nustato įpėdinių eiles paveldint pagal įstatymą ir numato, kad pirmos eilės įpėdiniais yra palikėjo vaikai (įvaikiai) ir palikėjo vaikai, gimę po jo mirties, o antros eilės įpėdiniais yra palikėjo tėvai (įtėviai) ir vaikaičiai. Atsakovė ir ieškovas V. A. yra testamentą surašiusios A. A. vaikai, todėl paveldint pagal įstatymą jie būtų laikomi pirmos eilės įpėdiniais, o ieškovė G. G. yra velionės A. A. anūkė, ir ji būtų tik antros eilės įpėdinė paveldint pagal įstatymą. Ieškovas V. A. ir atsakovė nuo palikimo neatsisakė, iš jų paveldėjimo teisė neatimta, todėl ieškovė G. G. neturi teisės reikalauti pripažinti A. A. sudaryto testamento, negaliojančiu.

Tretysis asmuo notaras P. P. teismui paaiškino, kad, sudarant ginčijamus sandorius, abejonių testatorės ir dovanotojos gebėjimu suprasti savo veiksmus jam nekilo. Testamento ir dovanojimo sutarties tekstai buvo parengti notarų biure, o patvirtinti A. A. namuose, dalyvaujant liudytojams. A. A. sandorių turinys buvo perskaitytas garsiai. Kalbantis su A. A., ji atsakinėjo žvaliai ir jokių abejonių, kad ji būtų nesveika, jam nesukėlė. Už sandorių tvirtinimą grynais pinigais mokėjo V. Z. A.. Jis jį nuvežė į A. A. namus, vėliau, po sandorių patvirtinimo, parvežė atgal į notarų biurą. Sandoriai buvo sudaryti laikantis įstatymų reikalavimų, todėl juos pripažinti negaliojančiais nėra pagrindo (I t., b.l. 191-206).

Teismas įvertinęs bylos aplinkybes, kad sergančią motiną iki jos gydymo slaugos skyriuje pradžios – 2006-06-13 nuolat ir betarpiškai prižiūrėjo ieškovas V. A., o atsakovė G. T. prie motinos priežiūros prisidėjo tik siųsdama pinigines perlaidas, konstatavo, kad ginčijami sandoriai, dėl kurių ieškovas V. A., būdamas pirmos eilės įpėdinis, prarado paveldėjimo teisę, prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams. Įvertinęs rašytinę bylos medžiagą, šalių, trečiojo asmens paaiškinimus, liudytojų parodymus, byloje atliktos ekspertizės išvadas (CPK 177 str., 185 str.), teismas padarė išvadą, kad A. A. 2006-02-14 sudarydama Žemės sklypo dalių ir gyvenamojo namo dalių dovanojimo sutartį, bei 2006-02-15 testamentą, negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.

Dovanojimo sutartis yra dvišalis sandoris, visiškai skirtingas nuo testamento, todėl asmenų kurie nėra dovanojimo sutarties šalimis reikalavimo teisę ginčyti tokį sandorį CK l .89 str. pagrindu, kylančiu iš CK 5.17 str. l d., neturi teisinio pagrindo. LR CPK 5 str., įtvirtintą teisę asmuo realizuoja kreipdamasis į teismą su ieškiniu, tačiau tai nereiškia, jog kreipdamasis į teismą asmuo įgyja bet kokio reikalavimo teisę. Reikšdamas reikalavimus teismui asmuo privalo teisės normomis pagrįsti savo teisę reikšti tokio pobūdžio reikalavimus, tačiau šiuo atveju ieškovai tokios teisės neturėjo.

Aplinkybė, kad asmuo sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad nesuprato savo veiksmų reikšmės nėra preziumuojama ir ji turi būti įrodyta. Esminę reikšmę sprendžiant tokį klausimą asmens būsenos konkrečiu laiku nustatymas. Tik tuo atveju, jeigu remiantis byloje esančiais įrodymais nustatoma, kad sandorio sudarymo metu, konkretaus dokumento pasirašymo momentu asmuo buvo tokios būsenos, kad nesuprato šio konkretaus savo veiksmo reikšmės ar negalėjo jo valdyti, galima tokį sandorį pripažinti negaliojančiu, tačiau nesant pakankamai duomenų apie sandorį sudariusio asmens būseną, galėjimą suprasti savo veiksmų reikšmės konkrečiu metu, sutarties pasirašymo momentu, pripažinti sandorį negaliojančiu, nėra jokio pagrindo.

Ginčijamu atveju sandorius sudaręs asmuo A. A. yra mirusi, todėl jos būsena sandorių sudarymo momentu turi būti nustatinėjama remiantis kitais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, kad byloje yra ginčijama jau mirusio asmens išreikšta valia ir pats asmuo savo nuomonės tokio reikalavimo atžvilgiu pareikšti nebegali, įrodinėjimui ir įrodymams, turi būti keliami aukštesni reikalavimai ir sprendimas pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu iš byloje surinktų įrodymų nekyla jokių abejonių, jog sandorio sudarymo metu asmuo nesuprato savo atliekamo veiksmo reikšmės ar negalėjo jo valdyti. Apeliantės nuomone, byloje nėra įrodymų, kurie vienareikšmiai patvirtintų, jog 2006-02-14 dovanojimo sutarties sudarymo metu ir 2006-02-15 testamento sudarymo momentu A. A. buvo tokios būsenos, dėl kurios ji nesuprato savo veiksmų ir negalėjo jų valdyti.

Pomirtinėje teismo psichiatrijos ekspertizėje ekspertai padarė išvadą, jog 2006-02-14 ir 2006-02-15 A. A. buvo nustatytas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas - mišri kraujagyslinė demencija ir dėl šio psichikos sutrikimo bei lėtinių progresuojančių lėtinių susirgimų ji negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Apeliantės nuomone ekspertų išvada nėra motyvuota, ekspertai visiškai neatsižvelgė ir nevertino sandorių sudarymo kartu su A. A. buvusių asmenų parodymų, nevertino kitų medicininiuose dokumentuose užfiksuotų įrašų, nepagrindę kai kurių savo išvadų.

Byloje esančiuose rašytiniuose įrodymuose – A. A. medicininiuose dokumentuose, ligos istorijoje, nėra jokių įrašų apie tai, kokia jos būsena buvo 2006-02-14 ir 2006-2-15 dienomis. Medicininiuose dokumentuose esantys įrašai nepatvirtina, kad 2006-02-14 ir 2006-02-dienomis A. A. buvo tokios būsenos, dėl kurios nesuprato savo veiksmų reikšmės ir negalėjo jų valdyti, ar kad sirgo tokia liga, kuri sąlygoja asmens negalėjimą suprasti savo veiksmų reikšmės ar juos valdyti, ir šie ligos požymiai buvo pasireiškę 2006-02-14 ir 2006-02-15 dienomis.

Iš ligos istorijos, pomirtinės teismo psichiatrijos ekspertizės akte esančių įrašų, liudytojo E. M. parodymų matyti, kad pirmą kartą įrašai apie velionės psichikos būklę medicininiuose dokumentuose buvo atlikti 2006-05-03, kuomet gydytojas-psichiatras ją apžiūrėjo namuose. Tą dieną A. A. ligos istorijoje yra įrašyta diagnozė F03 (nepatikslinta demencija). Šis įrašas buvo padarytas praėjus daugiau kaip dviems mėnesiams po ginčijamų sandorių sudarymo. Jokių įrašų apie tai, kad iki 2006-02-14 A. A. sirgtų kokia nors psichikos liga, ligos istorijoje nėra.

Bylos nagrinėjimo metu pomirtinę teismo psichiatrijos ekspertizę atlikę specialistai konstatavo, kad nuo 2006 metų sausio mėnesio (ne vėliau kaip pusę metų atgal nuo demencijos diagnozavimo) A. A. buvo Etinis progresuojantis psichikos sutrikimas - mišri kraujagyslinė demencija (F01.8)". Iš ekspertizės turinio nesuprantama, dėl kokių priežasčių ir kokiais motyvais remiantis ekspertai pasirinko šešių mėnesių terminą, kodėl šis terminas nėra ir negali būti vieno ar dviejų mėnesių. Teismo posėdžio metu dalyvavusi ekspertė aiškindama šį klausimą nurodė, kad tokie terminai nėra taisyklė ir įrodyti, jog tokio psichikos sutrikimo pradžia buvo būtent prieš šešis mėnesius yra neįmanoma. Taigi ir pati ekspertė patvirtino, kad nesant nuoseklių medicininių įrašų konkrečiu atveju nustatyti kada asmeniui prasidėjo liga, nėra objektyvių galimybių.

Pomirtinės teismo psichiatrijos ekspertizės metu nebuvo vertinama pati ligos eiga ir įtaka asmens galėjimui suprasti savo veiksmų reikšmę ar juos valdyti. Lieka neaišku koks šios ligos pobūdis, kokią įtaką liga turi asmens galėjimui suprasti savo veiksmų reikšmę ar juos valdyti atskirais šios ligos etapais, ar asmens negalėjimas suprasti savo veiksmų yra nuolatinė sergančio asmens būsena, ar ne.

Apeliantės nuomone, pomirtinę teismo psichiatrijos ekspertizę atlikę specialistai visiškai neatsižvelgė ir visiškai nevertino nagrinėjant bylą apklaustų liudytojų parodymų bei šalių duotų paaiškinimų. Tiek ieškovai, tiek byloje apklausti liudytojai (B. V., E. M., S. K.) nurodė, kad A. A. kartais nesuvokdavo kas vyksta, kas jai sakoma, tartais neatpažindavo pas ją atvykusių asmenų, tačiau tai nebuvo nuolatinė jos būsena ir šie požymiai pasireikšdavo tik kartais. Liudytoju apklaustas gydytojas patvirtino, kad sergant šia liga A. A. galėjo būti „pašviesėjimo" arba „tamsus" periodai. Šią aplinkybę patvirtino ir kartu su velione betarpiškai bendravę liudytojai bei ieškovai.

Nurodo, jog nepakanka nustatyti ir konstatuoti A. A. 2006-05-03 diagnozuoto psichikos sutrikimo bendrųjų požymių ir jo sukeliamų pasekmių, o reikia nustatyti ar ši liga konkrečią dieną ir konkrečią valandą buvo sukėlusi tokią asmens būseną, kad asmuo negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Ši aplinkybė ekspertų išvadoje nėra nustatyta, todėl byloje atlikta pomirtinė teismo psichiatrijos ekspertizė negali būti laikoma išsamia bei pagrįsta. Ji neatsako į esminį šios bylos klausimą, ar 2006-02-14 dovanojimo sutarties sudarymo momentu ir 2006-02-15 testamento sudarymo momentu A. A. galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, ar ne.

Apeliantės nuomone, teismas netinkamai įvertino liudytojų parodymus, kai kurių liudytojų esminių paaiškinimų nevertino visiškai ir dėl jų nepasisakė. Esminę reikšmę turi velionės būklė konkrečiais 2006-02-14 dovanojimo sutarties ir 2006-02-15 testamento pasirašymo momentais. Visi sandorių sudarymo metu dalyvavę asmenys teisme patvirtino, jog tiek 2006-02-14 sudarant dovanojimo sutartį tiek 2006-02-15 sudarant testamentą A. A. buvo sąmoninga, suprato kokius dokumentus ji pasirašinėja ir patvirtino, jog šių sandorių teisinės pasekmės jai yra aiškios.

Apeliantė negali sutikti su teismo nuomone, jog sandorius tvirtinusio notaro J. P. paaiškinimai turi būti vertinami kritiškai ir jie prieštarauja A. A. medicininei dokumentacijai. Jeigu notarui nekyla jokių abejonių dėl sandorį sudarančio asmens būklės, notaras šio asmens sandorį tvirtina, todėl sandorį tvirtinusio notaro paaiškinimai turėtų būti vertinami kaip objektyvūs ir netikėti jais nėra pagrindo. Visi kiti sandorių sudarymo metu dalyvavę ir už A. A. pasirašę bei sandorių o faktą liudiję asmenys (B. K., A. Ž., E. K., V. Z. A.) taip nurodė, kad tuo metu A. A. suvokė savo atliekamus veiksnius, suprato kokį sandorį ji sudaro ir kokias pasekmes tai sukels.

Nesutinka su apeliantės argumentais, kad ieškovė G. G. neturi ieškovo teisės ginčyti pagal LR CK 5.11 str. l d., nes CK 5.12 str. numato, jog palikėjo vaikaičiai paveldi pagal įstatymą kartu su paveldinčiais atitinkamai pirmos arba antros eilės įpėdiniais, jeigu palikimo atsiradimo metu nebėra gyvo to iš jų tėvų, kuris būtų buvęs įpėdinis. G. G. mama mirė 2005-12-01 anksčiau nei A. A. (2006-07-14 ).

Sprendžiant klausimą, galėjo ar negalėjo asmuo, sudarydamas sandorį suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, teismas atsižvelgė į asmens būseną (jo sveikatą, psichikos būklę ir kitas svarbias aplinkybes) ir į sudarytų sandorių turinį (jų naudingumą, pagrįstumą, protingumą ir kita). Bylą nagrinėjęs teismas, pripažindami dovanojimo sutartį ir testamentą negaliojančiais, išanalizavo ir įvertino tiek testatorės asmens būseną, jos sveikatą, psichikos būklę, tiek sudaryto testamento turinį jo pagrįstumo ir protingumo aspektais, todėl pagrįstai padarė išvadą, jog sandoriai prieštaravo protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams (CK 1.5 str.).

Jeigu testamentą sudarė asmuo, nesuvokiantis savo veiksmų reikšmės ir pasekmių, toks testamentas gali būti nuginčijamas (CK 5.15 str. 2 d., CK 5.17 str. l d.). CK 1.89 str. numato sandorio, sudaryto tokio fizinio asmens, kuris negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės, pripažinimą negaliojančiu. Asmens būseną kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė ir kiti įrodymai, patvirtinantys ar paneigiantys tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu. Iš Teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matosi, kad teismo psichiatrų ekspertų komisija priėjo išvados, jog A. A. 2006-02-14 sudarant dovanojimo sutartį nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas - mišri kraujagyslinė demencija, dėl šio psichikos sutrikimo bei lėtinių progresuojančių somatinių susirgimų ji negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Ekspertizės metu papildomai nustatyta, kad A. A. 2006-02-15 sudarant testamentą nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas - mišri kraujagyslinė demencija, dėl šio psichikos sutrikimo bei lėtinių progresuojančių somatinių susirgimų ji negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Ekspertizės akte ekspertų komisija konstatavo, kad 2005 metais demencijos simptomai buvo akivaizdūs, todėl nekyla abejonių, kad nuo 2006 metų sausio mėnesio, tame tarpe ir 2006-02-14 ir 2006-02-15, A. A. buvo lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas - mišri kraujagyslinė demencija. Dėl įgytos silpnaprotystės A. A. negalėjo 2006-02-14 ir 2006-02-15 suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti . Ekspertizės akte taip pat pažymėta, jog A. A. diagnozuoti somatiniai susirgimai sąlygojo įgytos silpnaprotystės išsivystymą, jie šį procesą pagreitino. Somatiniai ir psichikos susirgimai komplikavo ligos eigą, ją sunkindami, todėl padaryta išvada, kad A. A. ir dėl somatinių susirgimų, nuo 2005-11-02 iki 2006-04-07 buvo tokios būsenos, kad negalėjo pilnai suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti .

Psichiatrė ekspertė, nurodė, kad asmuo, kuriam diagnozuota demencija, nesugeba suvokti savo veiksmų esmės bei jų valdyti, kadangi yra pažeista daugelis pažintinių funkcijų, tokių kaip atmintis, mąstymas, suvokimas, pažinimo procesas. Visų šių sričių pakitimas ir pasireiškia asmens nesugebėjimu suvokti savo veiksnių reikšmės. Demencija į stadijas neskirstoma, ji arba yra, arba jos nėra. Ekspertizei atlikti buvo pateikti visi A. A. medicininiai dokumentai, išreikalauti iš gydymo įstaigų, kuriose ji buvo gydoma ir prižiūrima. Eksperto išvada, kuria suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktą klausimą, pripažįstama tiesioginiu įrodymu teismų praktikoje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (LR CPK 320 str. 1, 2 d.).

Byloje nustatyta, kad ieškovai G. G. ir V. A. ieškiniu kreipėsi į teismą prašydami pripažinti negaliojančiais Druskininkų notarų biuro notaro J. P. 2006-02-14 patvirtintą A. A. dovanojimo sutartį, registro Nr. I-561, bei 2006-02-15 testamentą, registro Nr. I-567, nurodydami, jog sandorių sudarymo metu A. A. buvo tokios būklės, dėl kurios negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, nes A. A. buvo diagnozuotas lėtinis psichikos sutrikimas – mišri kraujagyslinė demencija.

Vadovaujantis LR CPK 5 str. kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Sandorių negaliojimo instituto tikslas – apsaugoti nukentėjusią sandorio šalį, užtikrinti civilinių teisinių santykių teisėtumą, teisingumą, sąžiningumą. Pagal CK 1.89 str. 1 d. sandoris, sudarytas veiksnaus asmens, tačiau tuo metu negalėjusio suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, gali būti pripažįstamas negaliojančiu pagal šio asmens ieškinį. Ieškinį toks asmuo turi galimybę pareikšti pasibaigus veiksmų suvokimą ir jų valdymą ribojusiai būsenai. Tuo atveju, jei nurodytu pagrindu ginčytiną sandorį sudaręs asmuo mirė, teisė pareikšti tokį ieškinį pereina jo teisių perėmėjams (LR CK 5.1 str.). Kai įstatyminiai įpėdiniai būdami potencialūs mirusiojo teisių perėmėjai, jų negali perimti tik dėl to, kad šios teisės ginčytinu sandoriu buvo perleistos ir šis sandoris tampa kliūtimi įstatyminiams įpėdiniams tapti teisių perėmėjais, nesuteikimas teisės jiems ginčyti galimai jų teises pažeidžiančio sandorio prieštarautų sandorių negaliojimo instituto paskirčiai užtikrinti civilinių teisinių santykių teisėtumą ir teisės į teisminę gynybą principui. Tokiu atveju teisės į pažeistų teisių gynybą teisme principas netektų prasmės, nes jis neužtikrintų realios pažeistų teisių gynybos. LR CK 5.17 str. 1 d. nurodyta, kad teisę pareikšti ieškinį dėl testamento pripažinimo negaliojančiu turi ir tie įpėdiniai, kurie paveldėtų, jeigu testamentas būtų pripažintas negaliojančiu. Tokia nuostata dėl įpėdinių teisės ginčyti testamentą patvirtina, kad įpėdiniai turi teisę ginčyti ir kitus sandorius užkertančius kelią jiems tapti paveldėtojais. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė G. G. yra velionės A. A. anūkė. G. G. motina A. B., mirusi 2005-12-01 - A. A. duktė (b.l. 49). Ieškovas V. A. velionės A. A. sūnus. Pagal LR CK 5.11 str. 1 d. 1 p., ieškovas V. A. yra pirmos eilės įpėdinis. Pagal LR CK 5.12 str. palikėjo vaikaičiai paveldi pagal įstatymą kartu su paveldinčiais pirmos eilės įpėdiniais, jeigu palikimo atsiradimo metu nebėra gyvo to iš jų tėvų, kuris būtų buvęs įpėdinis. Jie lygiomis dalimis paveldi tą dalį, kuri būtų priklausiusi mirusiąjam jų tėvui ar motinai paveldint pagal įstatymą. Kadangi ieškovės G. G. motina A. B. yra mirusi 2005-12-01 (b.l. 49), iki A. A. mirties 2006-07-14, sutinkamai su LR CK 5.11 str. 1 d. 1 p., 5.12 str. ieškovė G. G., pripažinus testamentą ir dovanojimo sutartį negaliojančiais, paveldėtų pagal įstatymą kartu su pirmos eilės įpėdiniais. Esant šioms aplinkybėms apeliantė nepagrįstai nurodo, jog ieškovai neturėjo teisės ginčyti velionės testamento bei dovanojimo sutarties.

Apeliantė nurodo, jog nesant pakankamai duomenų apie sandorį sudariusio asmens būseną, galėjimą suprasti savo veiksmų reikšmės konkrečiu metu, t. y. sutarties pasirašymo momentu, pripažinti sandorį negaliojančiu, nėra jokio pagrindo. Apeliantės nuomone, byloje nėra įrodymų, kurie vienareikšmiai patvirtintų, jog 2006-02-14 dovanojimo sutarties sudarymo metu ir 2006-02-15 testamento sudarymo momentu A. A. buvo tokios būsenos, dėl kurios ji nesuprato savo veiksmų ir negalėjo jų valdyti.

Nagrinėjant ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, būtina atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir į sudaryto sandorio turinį, t. y. pagrįstumą, naudingumą ar žalingumą ir kt. Byloje buvo įrodinėjama, kad sudarant ginčijamą testamentą ir dovanojimo sutartį velionė A. A. negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės dėl psichikos sveikatos sutrikimų. Pagal CPK 218 str. eksperto išvada teismui nėra privaloma, tačiau kai ginčijant sandorį ieškinio pagrindu nurodoma psichinė negalia ir jos nulemta būsena, dėl kurios sandorį sudaręs asmuo negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, medicininiai duomenys bei ekspertų išvados turi itin svarbią įrodomąją vertę santykyje su kitais įrodymais. Pateiktuose į bylą 2007-05-03 teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte išsamiai aprašyta A. A. sveikatos būklė nuo 1970-09-11, tyrimų rezultatai, medicininės dokumentacijos, byloje sukauptos medžiagos ir tyrimų analizės pagrindu padarytos vienareikšmės ekspertinės išvados ir pateiktas kategoriškas atsakymas, kad testatorei ir dovanotojai A. A. sudarant ir pasirašant 2006-02-14 ir 2006-02-15 testamentą bei dovanojimo sutartį nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas – mišri kraujagyslinė demencija, dėl šio psichikos sutrikimo bei lėtinių progresuojančių somatinių susirgimų ji negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Ekspertizės akte ekspertų komisija konstatavo, kad A. A. 1978 m diagnozuota bendrinė aterosklerozė, vyraujant širdies vainikinių smegenų arterijų ir aortos sklerozei, aterosklerozinė kardiosklerozė, įtampos stenokardija, deformuojanti osteoartrozė, vyraujant pakitimams stubure po neuroinfekcijos, kairės pusės dalinis galūnių paralyžius. 1996 m. deagnozuotas smegenų insultas. 2000 m. konstatuota lėtinė galvos smegenų išėmija, cukrinis diabetas. 2003 m. akcentuota bloga atmintis. Nuo 2004-01-16 GKK sprendimu nustatyta nuolatinė slauga. 2005-05-03 diagnozuota demencija akcentuojant labai blogą atmintį, dezorientaciją laike ir vietoje, pseudoreminescencijas (klaidingus prisiminimu), socialinę ir darbine dezaptaciją, ryškius trumpalaikės atminties sutrikimus ir kt. 2006-05-31 A. A. jau dezorentuota, nusikalba, neatpažįsta artimųjų. 2006-06-01 išduota pažyma dėl nuolatinės priežiūros dėl ryškių psichikos sutrikimų. Ekspertizės akte ekspertų komisija konstatavo, kad silpnaprotystės reiškiniai prasidėjo 2003 m., nes 2000 m. – 2002-06-27 ji buvo orientuota. 2005 metais demencijos simptomai buvo akivaizdūs, t. y. ieškovų bei liudytojų parodymais nustatyta, jog 2005-10-27 nesuprato, jog mirė jos vyras, todėl nekyla abejonių, kad nuo 2006 metų, tame tarpe ir 2006-02-14 ir 2006-02-15, A. A. buvo lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – mišri kraujagyslinė demencija. Dėl įgytos silpnaprotystės A. A. negalėjo 2006-02-14 ir 2006-02-15 suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti (II t. b.l. 7). Ekspertizės akte taip pat pažymėta, jog A. A. diagnozuoti somatiniai susirgimai sąlygojo įgytos silpnaprotystės išsivystymą, o kartu, jie šį procesą pagreitino. Somatiniai ir psichikos susirgimai komplikuoja vienas kito eigą, ją sunkindami, todėl padarė išvadą, kad A. A. ir dėl somatinių susirgimų laikotarpiu nuo 2005-11-02 iki 2006-04-07 buvo tokios būsenos, kad negalėjo pilnai suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti (II t., b.l. 7). Ekspertizę atlikę ekspertai psichiatrai tyrė gausią ir išsamią informaciją apie velionės ligas ir nustatė, kad ginčo sandorių metu A. A. buvo tokios būsenos negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Kolegija įvertinusi ekspertizės aktą Nr.(duomenys neskelbtini), konstatuoja, jog nėra pagrindo abejoti, kad ekspertizę atlikę psichiatrai kompetentingai ištyrė ir įvertino velionės ligų eigą, ekspertizės išvados yra logiškos, išplaukiančios iš tyrimo metu gautų duomenų. Ekspertų išvados, kuriomis suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktus klausimus dėl A. A. faktinio neveiksnumo sudarant ir pasirašant ginčo sandorius, pripažintinos tiesioginiu įrodymu. Byloje nenustatytos aplinkybės, kurios duotų pagrindą nesutikti su ekspertų išvadomis. Teismo psichiatrijos ekspertizės atliktos surinkus visus medicininius duomenis apie tiriamosios sveikatos būklę, todėl ekspertizės išvados yra ypač reikšmingos. Ekspertų išvadas dėl tiriamųjų asmenų neveiksnumo sudarant ginčijamą mainų sandorį patvirtina ir kiti byloje įrodymai, t. y. liudytojų parodymai, todėl kolegija atmeta apeliantės argumentus, kad byloje nėra įrodymų, kurie vienareikšmiai patvirtintų, jog 2006-02-14 dovanojimo sutarties sudarymo metu ir 2006-02-15 testamento sudarymo momentu A. A. buvo tokios būsenos, dėl kurios ji nesuprato savo veiksmų ir negalėjo jų valdyti.

Kolegija atmeta apeliantės argumentus, jog ekspertų išvada nėra motyvuota, priešingai ekspertų išvada pagrįsta medicininiais dokumentais, įvertinta visa ligos eiga nuo 1970-09-11, todėl išvados pagrįstai buvo daromos atsižvelgiant ne į subjektyvius liudytojų parodymus, kartu dalyvavusius sudarant ginčijamus sandorius, o vadovaujantis medicininiais išrašais, bei ligos eiga.

Ekspertizės akte konstatuota, jog silpnaprotystės reiškiniai prasidėjo apie 2003 m., Iš bylos medžiagos matyti, kad 2005 metais ligos simptomai buvo akivaizdūs, nes velionė 2005-10-27 nesuprato, jog mirė jos vyras. Psichiatrė ekspertė konstatavo kad asmuo, kuriam diagnozuota demencija, nesugeba suvokti savo veiksmų esmės bei jų valdyti, nes yra pažeista daugelis pažintinių funkcijų - atmintis, mąstymas, suvokimas, pažinimo procesas, emocijų sfera, racionalus elgesys, motyvacija. Šių sričių pakitimas ir pasireiškia asmens nesugebėjimu suvokti savo veiksmų. Demencija kaip liga į stadijas neskirstoma, ji arba yra, arba jos nėra, todėl kolegija atmeta apeliantės argumentus, jog iš ekspertizės akto, bei liudytojų parodymų nėra aišku, kokio pobūdžio liga, kaip ji pasireiškia, ir progresuoja, priešingai remiantis ekspertizės aktu darytina išvada, jog velionei diagnozuota liga neturi grįžtamojo proceso, todėl objektyviai vertinant A. A. 2006-02-14 ir 2006-02-15 negalėjo būti šviesaus proto, kad būtų galėjusi civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvauti kaip veiksnus fizinis asmuo, momentinis sąmonės prašviesėjimas ar patamsėjimas tik dar labiau įrodo, jog velionei buvo išsivysčiusi protinė negalia.

Kolegija kritiškai vertina apeliantės argumentus, jog visi sandorių sudarymo metu dalyvavę ir už A. A. pasirašę bei sandorių faktą liudiję asmenys, B. K., A. Ž., E. K., Z. A., patvirtino, kad sandorių sudarymo metu A. A. suvokė savo atliekamus veiksnius, suprato, kad ji sudaro sandorį ir kokias pasekmes tai sukels. Iš bylos medžiagos matyti, jog A. Ž. siūlė apeliantei nuvažiuoti pas gydytoją Vilkaitienę ir pasiimti pažymą, kad motina neveiksni. Jei būtų žinojęs, jog tokios pažymos apeliantė neturi – nebūtų pasirašęs jokių dokumentų (t.II, b.l.200). E. K. testamentą pasirašė, nes velionė visą turtą paliko dukrai, todėl jai nekilo abejonių dėl sandorio teisėtumo. A. Ž. nurodė, kad A. A. pati pasirašė testamentą, kai tuo tarpu jis ir kiti liudytojai pasirašė testamentą, nes A. A. negalėjo pasirašyti. Notaro J. P. paaiškinimai prieštarauja medicininiams dokumentams, nes atsižvelgiant į bylos medžiagą notaras J. P. neįvertino realios A. A. sveikatos būklės, vadovavosi vien formaliais pagrindais, jog velionei nėra apribotas veiksnumas, tokiu būdu patvirtino sandorius. Z. A. yra atsakovės G. T. buvęs sutuoktinis. Su atsakove turi sūnų A. P., kuris tuo pačiu yra ir A. A. anūkas, todėl Z. A. yra suinteresuotas bylos baigtimi.

Kolegija įvertinusi ekspertizės aktą Nr.(duomenys neskelbtini), konstatuoja, jog nėra pagrindo abejoti, kad ekspertizę atlikę psichiatrai kompetentingai ištyrė ir įvertino velionės ligų eigą, ekspertizės išvados yra logiškos, išplaukiančios iš tyrimo metu gautų duomenų, suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktus klausimus dėl A. A. faktinio neveiksnumo sudarant ir pasirašant ginčo sandorius, todėl kolegija atmeta apeliantės prašymą skirti pakartotinę ekspertizę dėl A. A. psichinės būsenos 2006-02-14 ir 2006-02-15.

Pagal LR CPK 185 str. teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais. Kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, ginčo šalių pasisakymus ginčo klausimu ir juos įvertinusi (LR CPK 185 str.), konstatuoja, kad Druskininkų miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 21 d. sprendimas atitinka faktines bylos aplinkybes. Teismas nagrinėdamas bylą ir vertindamas įrodymus, teisingai taikė ir aiškino materialines ir procesines teisės normas, sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, (LR CPK 327 str., 329 str., 330 str.).

Atmetus apeliantų materialinį teisinį reikalavimą, atitinkamai atmestinas ir reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (LR CPK 93 str.).

Šaliai kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antros šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (LR CPK 93 str.). Kolegija įvertinusi bylos apimtį ir sudėtingumą, atsižvelgiant į LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas rekomendacijas, ieškovės atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme mažintinos nuo 2000 Lt iki 1000 Lt, nes pagrindiniai įrodymai buvo surinkti nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, o atstovo darbo sąnaudos apeliacinės instancijos teisme nebuvo didelės (LR CPK 98 str.).

Vadovaujantis LR CPK 276 str. 2 d. teismas gali savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ištaisyti sprendime rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas, kurių ištaisymas nekeičia sprendimo esmės. Druskininkų miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 21 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje padarytas aiškus rašymo apsirikimas, nurodant, jog teismas pripažino negaliojančia Druskininkų notarų biuro notaro J. P. 2006-02-15 patvirtintą dovanojimo sutartį, registro Nr. I-561, kuris yra taisytinas nurodant, kad pripažįstama negaliojančia Druskininkų notarų biuro notaro J. P. 2006-02-14 patvirtinta dovanojimo sutartis, registro Nr. I-561, nes A. A. dovanojimo sutartis registro Nr. I-561, buvo sudaryta 2006-02-14.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str. 326 str. 1 d. 1 p. kolegija,

nutarė:

Druskininkų miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, patikslinant, jog pripažįstama negaliojančia Druskininkų notarų biuro notaro J. P. 2006-02-14 patvirtinta dovanojimo sutartis, registro Nr. I-561, kuria A. A. 5/8 dalis žemės sklypo, gyvenamojo namo ir jo priklausinių, esančių (duomenys neskelbtini), padovanojo savo dukrai - atsakovei G. T..

Priteisti iš atsakovės G. T. (duomenys neskelbtini) G. G. (duomenys neskelbtini) 1000 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.