- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-02
- Bylos Nr.
- 1A-425-626/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-12-03870-2013-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vitalija Norkūnaitė (pirm.), Virginija Švedienė, Stasys Lemežis
- Nuteistasis
- D. K., L. Š.
- Kategorijos
- 2.4.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Vitalijos Norkūnaitės, teisėjų Virginijos Švedienės, Stasio Lemežio, sekretoriaujant Jolitai Žylienei, vertėjaujant I. P., dalyvaujant prokurorui V. K., nuteistajam D. K. ir gynėjai advokatei A. G., nuteistajam L. Š. ir jo gynėjui advokatui A. M.,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. Š. ir D. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo:
L. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –BK) 180 straipsnio 1 dalį 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose. Nustatyta bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuteistojo sulaikymo vykdant šį nuosprendį. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2013 m. spalio 18 d., 2.50 val. iki 2013 m. spalio 19 d., 14.10 val. (dvi paros).
D. K. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2013 m. spalio 18 d., 2.55 val. iki 2013 m. spalio 19 d., 14.05 val. (dvi paros), taip pat jo suėmime išbūtas laikotarpis nuo 2015 m. sausio 29 d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. Š. ir D. K. nuteisti už tai, kad jie 2013 m. spalio 17 d., apie 21.40 val., veikdami bendrininkų grupe, prie degalinės „Lukoil“, esančios (duomenys neskelbtini), turėdami tikslą apiplėšti nukentėjusįjį L. V., priėję prie pastarojo iš nugaros, sudavė jam smūgį ir šiam atsisukus, L. Š. kartu su D. K., suėmę nukentėjusįjį už rankų jį pargriovė ant žemės, prispaudė rankas prie žemės. L. Š. iš nugaros ranka suėmęs L. V. už kaklo, taip atimdamas galimybę priešintis ir sukeldamas fizinį skausmą, kartu su D. K. iškraustė L. V. striukės kišenes ir iš išorinės kišenės ištraukė 250 Lt (72,41 Eur) vertės mobilųjį telefoną „Nokia X2“ , o iš vidinės – 80 Lt (23,17 Eur) vertės piniginę, kurioje buvo „SEB“ banko mokėjimo kortelė, nuolaidų kortelės, L. V. vardu išduotas vairuotojo pažymėjimas, tarnybinis pažymėjimas (neturintys materialinės vertės) ir 20 Lt (5,79 Eur) grynųjų pinigų. Tęsdami nusikalstamą veiką, L. Š. pareikalavus atiduoti dar vieną telefoną, o L. V. atsakius, kad jis jo neturi, L. Š. pagrasino nukentėjusįjį pasmaugti bei kartu su D. K. pradėjo tempti nukentėjusįjį L. V. nuo šalikelės, kur L. V. besiginant pavyko ištraukti rankas iš striukės rankovių ir pabėgti nuo užpuolikų. Taip L. Š. ir D. K. panaudodami fizinį smurtą pagrobė nukentėjusiajam L. V. priklausantį 350 Lt (101,37 Eur) vertės turtą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis L. Š. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Skunde nurodo, kad galima daryti prielaidą nebuvus plėšimo, nes nors nukentėjusysis L. V. ir teigė, kad buvo smaugiamas ir buvo sukamos jo rankos, tačiau pats teisme nurodė, kad sužalojimų nepatyrė, kraujosruvų nebuvo.
Prašo išsamiai išnagrinėti vaizdo medžiagą, kurioje užfiksuota kaip nukentėjusysis perka alkoholinius gėrimus, nes šią aplinkybę nukentėjusysis nuslėpė, o apylinkės teismas į nukentėjusiojo girtavimą nekreipia dėmesio.
Taip pat prašo išnagrinėti garso įrašą, kuriame L. V. skambina bendruoju pagalbos telefonu Nr. 112. Įraše girdisi akivaizdus įsakmus tonas, kaip L. V. kalba apie jo bendradarbius dirbusius tą dieną. Mano, kad tai leidžia daryti prielaidą apie jo suinteresuotumą šiame procese. Visi jo kolegos yra liudytojai, visi kalba šabloniškai: „Nieko neprisimenu, bet yra tarnybinis pranešimas“, apie patį nusikaltimą nieko pasakyti negali, bet gerai papildo vienas kitą, kad neva po dienos ar dviejų rado L. V. daiktus, nors ikiteisminio tyrimo pareigūnai nieko nerado. Mano, kad galima daryti prielaidą apie patrulių, t. y. liudytojų suinteresuotumą šioje byloje, nes nukentėjusysis yra jų kolega.
Apeliantas prašo atkreipti dėmesį į L. V. grasinimą fiziniu susidorojimu, kas ir įvyko „Daukos“ bare, kur buvo mušamas L. V.. Taip pat į konvojuotoją, kuris turėjo juos pristatyti į Pirmą policijos komisariatą, tačiau jis su D. K. buvo sumušti ir pateko į ligoninę. Šias aplinkybes paliudija išrašai iš „Žalgirio“ ir „Lazdynų“ ligoninių.
Apylinkės teismas neatsižvelgė nei į minėtas aplinkybes, nei į nekaltumo prezumpciją, nes konfliktas įvyko tik tarp L. V. ir L. Š., kurio niekas nematė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis D. K. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, nes jis nusikaltime nedalyvavo.
Nurodo, kad apylinkės teismo išvados, kad jis su L. Š. suderino parodymus, nepagrįstos. Jis nuo pat pradžių teigė, kad nusikaltime nedalyvavo, jo parodymai visiškai atitinka L. Š. parodymus, tai leidžia manyti, kad jis nemeluoja. Jis yra ligotas žmogus, priklausantis nuo narkotinių medžiagų, ant kojų yra didžiulės žaizdos „trofinės opos“, todėl jis jaučia didžiulius skausmus ir vos vaikšto. Įvykio dieną, apie 19 val. jis susitiko su O. J. prie Žaliojo tilto stotelės ir kartu nuvažiavo į Čigonų taborą, kelionė pirmyn ir atgal užtruko apie 3 valandas, grįžo prie Žaliojo tilto kartu, apie 22 val. ir ten išsiskyrė su ja. Jis gyvena Naujosios Vilnios rajone, laukė savo autobuso grįžti namo ir atsitiktinai sutiko pažįstamą L. Š., kuris gyvena prie Žaliojo tilto, nusprendė išgerti alkoholio. Kadangi parduotuvė 22 val. jau buvo uždaryta, nusprendė nuvažiuoti iki Kalvarijų turgaus, kur yra naktinis baras „Daukas“. Bare nusipirko alkoholio, kurį gėrė už stalo su pažįstamais. Tuo metu užėjo pareigūnai su nukentėjusiuoju, priėjo prie jų. Nukentėjusysis pažvelgęs visus smogė L. Š. kumščiu į veidą ir pareigūnai jį išsivedė į lauką. Po 5 minučių užėjo į barą pareigūnas, priėjo prie barmenės ir paklausė, kas su L. Š. atėjo į barą. Barmenė nurodė į jį. Pareigūnas jį atpažinęs kaip smulkų vagį, išsivedė jį į lauką. Lauke buvo daug policijos pareigūnų, jam uždėjo antrankius ir automobilyje papurškė dujų balionėliu į akis, kad jis nieko nematytų. Manė, kad jį veža į policijos komisariatą, tačiau nuvežė kažkur kitur, liepė išlipti iš automobilio ir pritūpti. Kai jis įvykdė pareigūnų reikalavimus, jie jį pradėjo mušti ir tik po to nuvežė į policijos komisariatą. Budintysis iškvietė jam greitąją pagalbą. Lazdynų ligoninėje jam nustatyti du nosies lūžiai. Iš ligoninės jį nuvežė į Vilniaus areštinę, o po dviejų dienų paleido. Jis nesuprato už ką buvo sulaikytas ir kodėl buvo sumuštas. Akistatoje nukentėjusysis melagingai nurodė, kad jis jį apiplėšė, tačiau jis nukentėjusįjį matė tik antrą kartą, o jokio plėšimo su L. Š. neįvykdė. Ką L. Š. veikė iki tol, kol jie susitiko, jis nežino.
Prašo peržiūrėti vaizdo įrašą iš parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, kuriame akivaizdžiai matosi, kad jo plėšimo vietoje nebuvo bei naktinio baro „(duomenys neskelbtini)“, kuriame matosi, kad atpažino tik L. Š., o jo neatpažino, nes jis plėšime nedalyvavo. Mano, kad nukentėjusysis, būdamas policininku, tyčia į jį nurodė kaip į antrą asmenį dalyvavusį nusikaltime. Perklausius garso įrašą iš „Lukoil“ degalinės, girdėti, kad nukentėjusysis praneša, jog yra apiplėštas ir prašo iškviesti būtent savo kolegas iš pirmos kuopos. Iš nukentėjusiojo balso matyti, kad jis išgėręs.
Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad nukentėjusysis buvo girtas. Dėl šios priežasties jam nedavė pūsti į alkotesterį ir iš jo negalėjo paimti pareiškimo.
Taip pat apeliantas prašo po nuosprendžio įsiteisėjimo bausmę paskirti atlikti Vilniaus pataisos namuose.
Atsiliepimai į skundus nepateikti.
Teismo posėdžio metu nuteistieji ir jų gynėjai prašė skundus tenkinti. Prokuroras prašė skundus atmesti.
Skundai netenkinami.
Motyvuojamoji dalis
Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad teisėjo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį yra baudžiamas tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą.
Abu nuteistieji neigia plėšimo būdu užvaldę nukentėjusiojo L. V. turtą. L. Š. nurodo, kad jis pastūmė nukentėjusįjį, nes jam atsibodo nukentėjusiojo kalbos. D. K. teigia nagrinėjamo įvykio metu nebuvęs įvykio vietoje.
Kaip neišsamų bylos aplinkybių išnagrinėjimą apeliantai nurodo tai, kad nuosprendis pagrįstas vien tik prieštaringais nukentėjusiojo ir galimai suinteresuotų liudytojų parodymais; nepagrįstai atmesti apeliantų nuo pat pirmų apklausų sutampantys, neprieštaraujantys vieni kitiems parodymai. Šie argumentai nepagrįsti.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs nukentėjusiojo ir nuteistųjų pateiktas įvykio versijas, liudytojų parodymus, kitus bylos duomenis, konstatavo, kad nukentėjusiojo L. V. parodymai nuoseklūs, juos patvirtina liudytojų Ž. A., A. K., A. Č., O. K. parodymai, nukentėjusiojo parodymų patikrinimas vietoje, įvykio vietos apžiūra, vaizdo įrašai, gauti iš parduotuvių „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“, bendrojo pagalbos centro garso įrašai bei kita bylos medžiaga. Apeliacinis teismas sutinka su šia teismo išvada, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.
Taip pat pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir nuteistųjų parodymus bei jų pateiktas versijas kaip keliančius abejonių, nes jie prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, kuriuos teismas vertino kaip patikimus.
Apeliacinės instancijos teismas pritaria teismo išvadai, kad visų pirma apeliantų pateiktas įvykio versijas paneigia nuo pat pradžių nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai, kuris tiek pranešdamas apie plėšimą bendruoju pagalbos centro telefonu, tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nurodė, kad jį užpuolė ir apiplėšė du asmenys. Bendrojo pagalbos centro garso įrašo duomenimis, nukentėjusysis, jį sujungus su policijos komisariatu nurodė, kad jį apiplėšė du vyrai, kurie norėjo nutemti jį į griovį, galvojo, kad pasmaugs. Taip pat nurodė, kad šie du asmenys iš išvaizdos yra narkomanai ir juos tikrai atpažintų bei kryptį, kuria jie pasišalino (t. 1, b. 30-32). Taip pat pažymėtina, kad bendrajam pagalbos centrui sujungus nukentėjusįjį su policija, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, jis neprašė į įvykio vietą atsiųsti būtent pirmos kuopos. Apklausiamas teisme nukentėjusysis paaiškino, kad abu nuteistuosius prieš apiplėšimą sutiko prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, kur vienam iš jų (L. Š.) davė pinigų alui. L. Š. nuėjo į parduotuvę, o kartu su L. Š. buvęs kitas asmuo (D. K.), pasiliko stovėti prie jo. Parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ vaizdo įrašas patvirtina, kad 21.15 val. į parduotuvę užėjo L. Š., paėmė prekes, už jas susimokėjo ir išėjo iš parduotuvės. Po to nukentėjusysis parodė, kad abu nuteistieji kartu įsėdo į autobusą, atsisėdo priešais jį ir kartu su juo išlipo toje pačioje autobusų stotelėje G. V. gatvėje, prie „Škoda“ centro. Jiems atsisveikinus, už 200-300 m pajuto, kad kažkas prie jo pribėgo bei smūgį į nugarą. Nurodė, kad matė abu užpuolikus ir juos atpažino, nes tiek prie parduotuvės, tiek autobuse buvo šviesu, su jais kalbėjosi, todėl gerai įsižiūrėjo. Apiplėšimo faktą bei tai, kad nukentėjusysis buvo tempiamas, pabėgo tik išsivilkus iš striukės, patvirtina ir įvykio vietos apžiūra bei privataus asmens pranešimas bendruoju pagalbos telefonu (neužilgo po įvykio - 21.55 val.) apie rastus ir išmestus nukentėjusiojo daiktus. Kitą dieną rasta ir nukentėjusiojo striukė (t. 1, b. l. 58-59). Įvykio vietos apžiūros metu rastas nukentėjusiojo chalatas, kurį jis turėjo eidamas į parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“, nuplėštas striukės gobtuvas, telefonas ir piniginė. Šiuos dingusius daiktus nukentėjusysis išvardino ir paskambinęs bendruoju pagalbos telefonu iš Lukoil degalinės. Priešingai nei nurodo nuteistasis L. Š., nukentėjusysis su bendrojo pagalbos centro operatore kalbėjo ne įsakmiai, o akivaizdžiai susijaudinęs. Tai, kad nuteistieji veikė kartu, patvirtina ir parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini) vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kad po nukentėjusiojo apiplėšimo praėjus apie 17 minučių abu nuteistieji kartu (1 minutės skirtumu) atėjo į parduotuvę. Nukentėjusysis su pareigūnais atvykęs į šia parduotuvę iš karto atpažino L. Š.. Tai, kad atpažino ir vėliau išvestą D. K., patvirtino liudytojai A. K. bei Ž. A. apklausiami ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, taip pat įvykio aplinkybes Ž. A. aprašydamas tarnybiniame pranešime (t. 1., b. l. 51, 52, 61). Nuteistųjų įvykio metu kartu buvimo faktą patvirtina ir įeinančių bei išeinančių nuteistųjų pokalbių telefonu išklotinės (t. 1, b. l. 84). Taigi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, jog sujungus objektyvias bylos aplinkybes bei faktinius duomenis nustatytų faktų ir laiko požiūriu, atsiskleidžia nuosekli byloje susiklosčiusių įvykių grandinė, leidžianti spręsti, kad prieš nukentėjusįjį L. V. buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 180 straipsnio 1 dalyje ir, kad ją padarė būtent abu nuteistieji L. Š. ir D. K..
Apeliantai apeliaciniuose skunduose išreiškė abejonę liudytojų suinteresuotumu bylos baigtimi, nes nukentėjusysis kaip ir liudytojai dirba policijoje. Pažymėtina tai, kad liudytojų nurodytos aplinkybės tik patvirtino nukentėjusiojo parodymus dalyje dėl nuteistųjų paieškos bei jų atpažinimo, nukentėjusiojo daiktų suradimo ir pan. Liudytojų nurodytas aplinkybes patvirtina ir vaizdo medžiaga iš parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“. Be to, byloje nėra duomenų, kad liudytojai būtų suinteresuoti apkalbėti nuteistuosius, todėl nėra pagrindo jais abejoti.
Apeliantų nurodyta aplinkybė, kad juos sulaikant prieš juos buvo panaudotas smurtas, - nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir jų atsakomybės dėl jų veiksmų, atliktų prieš nukentėjusįjį iki sulaikymo, nepašalina.
Apeliantas L. Š. teigia, kad plėšimo nebuvimą įrodo ir tai, jog nenustatytas nukentėjusiojo kūno sužalojimo faktas. Nukentėjusysis paaiškino, kad dėl sužalojimų įvertinimo nesikreipė, nes nesijautė sužalotas. Plėšimas yra svetimo turto užvaldymas panaudojant fizinį smurtą arba grasinant tuoj pat jį panaudoti, arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis (BK 180 straipsnio 1 dalis). Fizinis smurtas yra bet koks poveikis į nukentėjusiojo kūno neliečiamybę, suduodant smūgius, nepriklausomai nuo jų stiprumo bei kilusių pasekmių. Kūno sužalojimas nėra būtinas fizinio smurto požymis, tačiau svarbu, kad smūgių tikslas būtų palaužti nukentėjusiojo pasipriešinimą ir palengvinti užvaldyti svetimą turtą. Byloje nustatyta, kad nuteistieji priėjo prie nukentėjusiojo iš nugaros, sudavė jam smūgį ir šiam atsisukus, L. Š. kartu su D. K., suėmę nukentėjusįjį už rankų pargriovė ant žemės, prispaudė rankas prie žemės, L. Š. iš nugaros ranka suėmęs L. V. už kaklo, taip atimdamas jam galimybę priešintis ir sukeldamas fizinį skausmą, kartu su D. K. iškraustė L. V. striukės kišenes ir iš išorinės kišenės ištraukė mobilųjį telefoną „Nokia X2“ (vertė – 250 Lt), o iš vidinės – piniginę (80 Lt vertės), kurioje buvo „SEB“ banko mokėjimo kortelė, nuolaidų kortelės, L. V. vardu išduotas vairuotojo pažymėjimas, tarnybinis pažymėjimas (neturintys materialinės vertės) ir 20 Lt grynųjų pinigų, vėliau L. Š. reikalavo atiduoti dar vieną telefoną, pagrasino nukentėjusįjį pasmaugti bei kartu su D. K. pradėjo tempti nukentėjusįjį L. V. nuo šalikelės, kur L. V. besiginant pavyko ištraukti rankas iš striukės rankovių ir pabėgti nuo užpuolikų. Visa tai rodo, kad nuteistieji L. Š. ir D. K. norėdami užvaldyti svetimą turtą, veikdami tiesiogine tyčia panaudojo fizinį smurtą, todėl jų veiksmai atitiko plėšimo nusikaltimo sudėties požymius ir teisingai kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.
Atsižvelgiant į išdėstytą, kitaip vertinti įrodymus kaip nuteistieji prašo savo skunduose, kolegijos nuomone, nėra jokio pagrindo.
Nuteistasis D. K. prašo po nuosprendžio įsiteisėjimo bausmę paskirti atlikti Vilniaus pataisos namuose. Nuteistajam išaiškintina, kad pagal BVK 63 straipsnį teismas, remdamasis BK 50 straipsniu, nustato pataisos įstaigos rūšį, kurioje nuteistasis atliks laisvės atėmimo bausmę, o nuteistąjį į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija (BVK 65 straipsnis), atsižvelgdama į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą. Konkreti pataisos įstaiga nustatoma pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 4/07-71 (2005 m. gegužės 11 d. įsakymo redakcija) patvirtintas Nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisykles. Todėl su šiuo prašymu nuteistasis turi kreiptis į Lukiškių TIK administraciją.
Nenustačius pirmosios instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, apeliacinis skundas netenkinamas, o teismo nuosprendis, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, pripažįstamas teisėtu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistųjų L. Š. ir D. K. apeliacinius skundus atmesti.