- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-01
- Bylos Nr.
- I-1393-426/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05836-2013-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- R. J.
- Atsakovas
- Vilniaus pataisos namams
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus pataisos namų 2013-10-11 sprendimą Nr. 9-6001(09) ir priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (b. l. 1-4).
Pareiškėjas skunde paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009-07-17 priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. ir 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 3 str. sumažino 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientus bei minėto įstatymo 1 straipsniu pakeitus Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 3 d., sumažinti priedai už kvalifikacinę klasę. Šis valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sumažinimas 2013-07-01 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl pareiškėjui nepagrįstai buvo sumažinta ir dėl to neteisėtai neišmokėta darbo užmokesčio dalis. Pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių kreipėsi į Vilniaus pataisos namų direktorių prašydamas pateikti informaciją apie tai, kiek sumažėjo jo gaunamas darbo užmokestis nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01 dėl sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją. Taip pat buvo prašoma Vilniaus pataisos namų išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją. Vilniaus pataisos namai 2013-10-11 sprendimu Nr. 9-6001(09) atsisakė tenkinti prašymą.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime prašo teismo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą 3 metų ieškinio senatį. Taip pat prašo atidėti teismo sprendimo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjui R. J. vykdymą, atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus pataisos namai neturi papildomų skirtų valstybės biudžeto asignavimų (b. l. 12-13).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus pareiginės algos koeficientus ir priedus už kvalifikacines klases, priteisimo.
Byloje nėra ginčo, kad atsakovas, vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą.
Atsakovas prašo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą 3 metų ieškinio senatį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-11-14 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014-01-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013) konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl trunkamojo pažeidimo, kai pareiškėjui kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Pareiškėjas kreipėsi į teismą 2013-10-03 d., prašydamas priteisti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto darbo užmokesčio nuo 2009-08-01 d. iki 2013-10-01 d. Pareiškėjas kreipėsi į teismą nepraleidęs ieškinio senaties termino (dėl dalies laikotarpio), tad laikytina, kad teisiniai santykiai, iš kurių kyla pareiškėjo reikalavimas, yra nepasibaigę, todėl nagrinėjamoje byloje svarstytinas klausimas dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo.
LR teismų įstatymo 33 str. 4 d. įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2016-02-15 sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo LR Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimą, 2014-04-16 sprendimą bei 2015-11-19 nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 priėjo prie išvados, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.
LR Seimas 2015-06-30 priėmė LR asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Taigi LR Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2014-12-22 nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2014-12-22 nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.
Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teismas konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neišmokėtos darbo užmokesčio dalies teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
pareiškėjo R. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.