- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-24
- Bylos Nr.
- 2-283/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Alė Bukavinienė, Konstantinas Gurinas
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros
- Kategorijos
- 106.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Konstantino Gurino, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokuroro atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams VĮ Registrų centrui, UAB „Vėtrūna“, UAB „Nekilnojamojo turto gama“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu 2003 m. vasario 5 d. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės direktoriaus įsakymu Nr. V-12 patvirtintų Vilniaus filialo administracinio pastato projektavimo ir statybos darbų atvirojo konkurso sąlygų 4.1 p.; pripažinti negaliojančiu 2003 m. gruodžio 22 d. Projektavimo ir statybos rangos sutarties, sudarytos tarp Valstybės įmonės Registrų centro ir UAB „Vėtrūna“ 1 punkto dalį, kuriame numatyta rangovo teisė užsakovo valdomame žemės sklype pasistatyti visuomenines ir (ar) komercines patalpas/pastatą savo nuosavybėn; pripažinti negaliojančiu 2003 m. gruodžio 22 d. Projektavimo ir statybos rangos sutarties, sudarytos tarp VĮ Registrų centro ir UAB „Vėtrūna“ 25 punktą; pripažinti negaliojančiu 2004 m. rugsėjo 17 d. valstybinės žemės panaudos sutartį, sudarytą tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir VĮ Registrų centro; priteisti į valstybės biudžetą iš atsakovo UAB „Vėtrūna“ 147 485,62 Lt, iš atsakovo UAB „Nekilnojamojo turto gama“ 69 405 Lt, iš atsakovo VĮ Registrų centras 16 465,29 Lt, taip pat priteisti iš atsakovų 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas pareikštu ieškiniu siekia pripažinti minėtus sandorius negaliojančiais ir konstatavus, jog nebuvo teisinio pagrindo atsakovams neatlygintinai naudotis valstybės žeme, iš valstybiniu žemės sklypu neteisėtai neatlygintinai pasinaudojusių subjektų ? UAB „Vėtrūna“, UAB „Nekilnojamojo turto gama“ bei VĮ Registrų centro į valstybės biudžetą priteisti nuostolių atlyginimą.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi atsisakė priimti Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokuroro ieškinį atsakovams UAB „Vėtrūna“, UAB „Nekilnojamojo turto gama“ ir VĮ Registrų centrui dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir nuostolių atlyginimo. Teismas nurodė, jog CPK 27 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja civilines bylas, kuriose ieškinio suma didesnė kaip vienas šimtas penkiasdešimt tūkstančių litų. Ieškovas turi teisę sujungti į vieną ieškinį kelis tarpusavyje susijusius reikalavimus (CPK 136 str. 1 d.). Ieškinyje pareikštų reikalavimų sujungimo pagrindas gali būti ieškovo reiškiamų atsakovui savarankiškų reikalavimų daugetas arba atsakovų procesinis bendrininkavimas (CPK 43 str.). Esant privalomam pasyviam (atsakovų pusėje) bendrininkavimui, ieškovas iš esmės neturi galimybės pasirinkti, ar reikalavimus skirtingiems atsakovams reikšti viename ieškinyje, ar atskiruose ieškiniuose (CPK 43 str. 1 d. 1 p.). Todėl privalomo bendrininkavimo atveju, kai reiškiami tarpusavyje glaudžiai susiję turtinio pobūdžio reikalavimai, ieškinio teismingumą nulemia bendra ieškinio suma. Kai ieškovas vienu ieškiniu reiškia kelis autonomiškus reikalavimus, teismas, bylos iškėlimo stadijoje spręsdamas tokio ieškinio priėmimo klausimą, turi teisę nuspręsti, ar ieškinyje pareikštus reikalavimus nagrinėti vienoje byloje, ar visgi juos išskirti į atskiras bylas (CPK 136 str. 3 d.). Teismas esant fakultatyviniam procesiniam bendrininkavimui, kiekvieno savarankiško materialinio reikalavimo priėmimo klausimą sprendžia pagal bendrąsias teismingumo taisykles. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, jog ieškovas pareiškė tris turtinius reikalavimus: priteisti iš atsakovo UAB „Vėtrūna“ į valstybės biudžetą 147 485,62 Lt nuostoliams atlyginti; priteisti iš atsakovo UAB „Nekilnojamojo turto gama“ į valstybės biudžetą 69 405 Lt nuostoliams atlyginti; priteisti iš atsakovo VĮ Registrų centras į valstybės biudžetą 16 465,29 Lt nuostoliams atlyginti. Ieškinį ieškovas grindžia tuo, kad atsakovai neteisėtai neatlygintinai naudojosi valstybine žeme, todėl turi atlyginti valstybei nuostolius, kuriuos sudaro negautos pajamos, kurias būtų buvę galima gauti už atsakovų neatlygintinai naudotos valstybinės žemės nuomą. Nors pagal ieškinį neteisėtai buvo naudojamasi tuo pačiu 10 950 kv. m ploto valstybinės žemės sklypu, tačiau atsakovai naudojosi skirtingo dydžio žemės sklypo dalimis, skirtingais laikotarpiais ir skirtingais pagrindais (atsakovas VĮ Registrų centras laikotarpiu nuo 2004 m. rugsėjo 23 d. iki 2008 m. birželio 27 d. naudojosi 965 kv. m ploto žemės sklypo dalimi 2004 m. rugsėjo 27 d. valstybinės žemės panaudos sutarties pagrindu, atsakovas UAB „Vėtrūna“ laikotarpiu nuo 2003 m. gruodžio 22 d. iki 2006 m. spalio 27 d. naudojosi 9 915 kv. m ploto žemės sklypo dalimi 2003 m. gruodžio 22 d. projektavimo ir statybos rangos sutarties pagrindu, o atsakovas UAB „Nekilnojamojo turto gama“ laikotarpiu nuo 2006 m. spalio 27 d. iki 2008 m. sausio 1 d. naudojosi 9 915 kv. m ploto žemės sklypo dalimi 2006 m. spalio 27 d. akcijų pasirašymo sutarties pagrindu. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog atsakovų pareigos, susijusios su naudojimusi valstybinės žemės sklypu šiuo atveju pagal įstatymą nėra bendros, sprendė, jog kiekvienas reikalavimas kiekvienam atsakovui gali būti reiškiamas atskiroje byloje. Dėl šios priežasties teismas konstatavo, jog ieškinio teismingumas nustatytinas ne pagal bendrą pareikštų reikalavimų sumą, o pagal kiekvieną reikalavimą atskirai. Atskirai nei vienas turtinis reikalavimas neviršija 150 000 Lt sumos, todėl ieškinys teismingas apylinkės teismui pagal vieno iš atsakovų buveinės adresą (CPK 26 str., 27 str. 1 p., 29 str., 30 str. 12 d.). Teismas ieškinį atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.
Atskirojo skundo argumentai
Apeliantas Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra atskiruoju skundu prašo panaikinti teismo nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Teismo nutartis priimta pažeidžiant CPK 7 straipsnio, 13 straipsnio, 85 straipsnio 1 dalies 1, 10 punktų bei 27 straipsnio 1 punkto normas, todėl turi būti panaikinta. Ieškovas, pasinaudodamas CPK 136 straipsnio 1 dalyje numatyta teise sujungti į vieną ieškinį kelis susijusius reikalavimus, ieškinio sumą skaičiavo taikydamas CPK 85 straipsnio 1 dalies 1, 10 punktuose įtvirtintas taisykles, numatančias, kad ieškinio suma apskaičiuojama pagal ieškomą sumą, o jeigu ieškinį sudaro keli savarankiški reikalavimai, ieškinio suma nustatoma pagal bendrą visų reikalavimų sumą. Pripažinus negaliojančiomis ginčo sutartis (jų dalis) ir tuo pačiu valstybinės žemės sklypo neatlygintiną naudojimą neteisėtu, valstybei susidariusių nuostolių, priteistinų iš atsakovų, suma yra 233 355,91 Lt, tai yra didesnė nei 150 000 Lt. Tai, kad atsakovai naudojosi skirtingomis žemės sklypo dalimis bei skirtingais laikotarpiais, nesudaro pagrindo teigti, jog reikalavimai dėl nuostolių atlyginimo kiekvienam atsakovui turi būti reiškiami atskirose bylose. Teisės normos, reglamentuojančios ieškinio sumos apskaičiavimą, nenumato, kad atsakovų bendrininkavimo forma (privalomas, fakultatyvinis) gali turėti įtakos nustatant ieškinio sumą bei teismingumą. Reikalavimai dėl nuostolių atlyginimo atsakovams pagrįsti ta pačia medžiaga, tomis pačiomis faktinėmis bei teisinėmis aplinkybėmis dėl neteisėto neatlygintino ginčo žemės sklypo dalių naudojimo, atsiradusio tų pačių sandorių pagrindu, todėl jie galėjo būti pareikšti viename ieškinyje ir nagrinėjami toje pačioje byloje, taip įgyvendinant civilinio proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus. Teismas, nurodydamas, kad nuostoliai valstybei padaryti skirtingų atsakovų, jiems įvairiais laikotarpiais naudojantis skirtingomis ginčo sklypo dalimis, ir dėl to kiekvienam iš jų pareikšti turtiniai reikalavimai vertintini kaip autonomiški ir reikštini atskirose bylose, nepateikė įstatymų nuostatomis pagrįstų motyvų, kodėl šiuo atveju apskaičiuojant ieškinio sumą, negali būti taikomos CPK 85 straipsnio 1 dalies 1, 10 punktų taisyklės.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį kaip neteismingą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.).
Pirmosios instancijos teismas CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu atsisakė priimti ieškovo Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros ieškinį atsakovams UAB „Vėtrūna“, UAB „Nekilnojamojo turto gama“ ir VĮ Registrų centrui dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir nuostolių atlyginimo priteisimo, nes ieškinys neteismingas Vilniaus apygardos teismui. CPK 27 straipsnio 1 punkte įtvirtinta rūšinio teismingumo taisyklė, nustatanti pirmąja instancija nagrinėjamų civilinių bylų, kuriose ieškinio suma didesnė kaip 150 000 Lt, teismingumą apygardų teismams. Tai yra viena bendrosios civilinių bylų rūšinio teismingumo taisyklės, kad civilines bylas pirmąja instancija nagrinėja apylinkių teismai, išimčių (CPK 26 str.). CPK įtvirtintas rūšinio teismingumo taisyklių išimtis lemia materialinių teisinių santykių, iš kurių kilęs ginčas, pobūdis. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad turtinio ginčo įkainojimą lemia jo teisinis turinys ir sprendimo padariniai, kurie sukuria kokius nors apskaičiuojamus turtinius praradimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2009). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškintas ieškovo atskirajame skunde nurodytos CPK 85 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtintos taisyklės taikymas, kad esant keliems savarankiškiems ieškinio reikalavimams, ieškinio suma nustatoma pagal bendrą visų reikalavimų sumą. Ši ieškinio sumos nustatymo taisyklė turi būti taikoma tais atvejais, kai vienas ieškovas reiškia kelis reikalavimus atsakovui arba keli ieškovai reiškia bendrą reikalavimą atsakovui privalomo bendrininkavimo atveju (CPK 43 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Jei keli ieškovai reiškia bendrą reikalavimą CPK 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu neprivalomo bendrininkavimo pagrindu – kaip to paties pobūdžio reikalavimus arba įsipareigojimus, pagrįstus ta pačia medžiaga fakto ir teisės klausimais, kai kiekvienas iš reikalavimų atskirai galėtų būti atskiro ieškinio dalykas, ieškinio suma nustatoma atskirai pagal kiekvieno ieškovo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2009).
Nagrinėjamoje byloje ieškovas Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pareiškė reikalavimus atsakovams VĮ Registrų centrui, UAB „Vėtrūna“, UAB „Nekilnojamojo turto gama“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu 2003 m. vasario 5 d. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės direktoriaus įsakymu Nr. V-12 patvirtintų Vilniaus filialo administracinio pastato projektavimo ir statybos darbų atvirojo konkurso sąlygų 4.1 p.; pripažinti negaliojančiu 2003 m. gruodžio 22 d. Projektavimo ir statybos rangos sutarties, sudarytos tarp Valstybės įmonės Registrų centro ir UAB „Vėtrūna“ 1 punkto dalį, kuriame numatyta rangovo teisė užsakovo valdomame žemės sklype pasistatyti visuomenines ir (ar) komercines patalpas/pastatą savo nuosavybėn; pripažinti negaliojančiu 2003 m. gruodžio 22 d. Projektavimo ir statybos rangos sutarties, sudarytos tarp VĮ Registrų centro ir UAB „Vėtrūna“ 25 punktą; pripažinti negaliojančiu 2004 m. rugsėjo 17 d. valstybinės žemės panaudos sutartį, sudarytą tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir VĮ Registrų centras; priteisti į valstybės biudžetą iš atsakovo UAB „Vėtrūna“ 147 485,62 Lt, iš atsakovo UAB „Nekilnojamojo turto gama“ 69 405 Lt, iš atsakovo VĮ Registrų centras 16 465,29 Lt; priteisti iš atsakovų 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šiuo konkrečiu atveju iš ieškinio turinio matyti, kad viešąjį interesą ginantis prokuroras pareiškė tris turtinius reikalavimus, ieškinį grįsdamas tuo, jog pripažinus negaliojančiais ginčo sandorius ir konstatavus, jog nebuvo teisinio pagrindo atsakovams neatlygintinai naudotis valstybės žeme, atsakovai privalo atlyginti nuostolius, kuriuos sudaro negautos pajamos, kurias būtų buvę galima gauti už atsakovų neatlygintinai naudotos valstybinės žemės nuomą. Nors pagal ieškinį neteisėtai buvo naudojamasi tuo pačiu valstybinės žemės sklypu, tačiau atsakovai naudojosi skirtingo dydžio žemės sklypo dalimis, skaitingais laikotarpiais ir skirtingai pagrindais. Taigi atsakovų pareigos, susijusios su naudojimusi valstybinės žemės sklypu, šiuo atveju pagal įstatymą nėra bendros, kiekvienas reikalavimas kiekvienam atsakovui gali būti reiškiamas atskiroje byloje. Tai reiškia, kad nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokuroro, ginant viešąjį interesą pareikšti reikalavimai atsakovams UAB „Vėtrūna“, UAB „Nekilnojamojo turto gama“ ir VĮ Registrų centrui, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos yra savarankiški ir galimi nagrinėti atskirai pagal bendrąsias teismingumo taisykles, vadinasi, tai yra neprivalomo bendrininkavimo atvejis. Apeliantas šios aplinkybės neginčija, tačiau nurodo, jog teisės normos, reglamentuojančios ieškinio sumos apskaičiavimą, nenumato, kad atsakovų bendrininkavimo forma (privalomas ar neprivalomas) gali turėti įtakos nustatant ieškinio sumą bei teismingumą. Tokia apelianto pozicija neatitinka pirmiau nurodytos kasacinio teismo formuojamos praktikos.
CPK 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu neprivalomo bendrininkavimo atveju, kai kiekvienas iš reikalavimų gali būti atskiro ieškinio dalykas, ieškinio suma nustatoma atskirai pagal kiekvieną ieškovo reikalavimą. Taigi atitinkamai pagal CPK 26 straipsnį arba 27 straipsnio 1 punktą ieškinio suma lemia rūšinį bylos teismingumą. Savarankiškų reikalavimų sujungimas į vieną procesinį dokumentą – ieškinį, tokiu būdu ieškinio sumų aritmetinei sudėčiai viršijant 150 000 Lt sumą, nekeičia bylos teismingumo. Šiuo atveju byla lieka teisminga apylinkės teismui, nes nė viena iš prašomų priteisti sumų iš skirtingų atsakovų, pagal kurią nustatoma ieškinio suma, neviršija 150 000 Lt. Iš bylos duomenų matyti, kad nei vienas iš atskirai atsakovams pareikštų reikalavimų neviršija 150 000 Lt, tai yra sumos, kuri galėjo nulemti bylos priskirtinumą apygardos teismui.
Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad reikalavimai dėl nuostolių atlyginimo priteisimo iš atsakovų pagrįsti ta pačia medžiaga, tomis pačiomis faktinėmis bei teisinėmis aplinkybėmis dėl neteisėto neatlygintino ginčo žemės sklypo dalių naudojimo, atsiradusio tų pačių ginčijamų sandorių pagrindu, kad šie reikalavimai galėjo būti pareikšti viename ieškinyje ir nagrinėjami toje pačioje byloje, taip įgyvendinant civilinio proceso koncentruotumo principą. Visgi tinkamą šio principo įgyvendinimą lemia ne bylos nagrinėjimas aukštesnės pakopos teisme, bet materialiųjų reikalavimų sujungimas, kuris gali būti įgyvendinamas nepriklausomai nuo to, kokios rūšies teisme pirmąja instancija bus nagrinėjama byla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2012).
Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ieškinio priėmimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir pagrįstai atsisakė priimti ieškinį kaip neteismingą Vilniaus apygardos teismui (CPK 137 str. 2 d. 2 p.). Dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų keisti ar naikinti teisėtą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra pagrindo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.