- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-30
- Bylos Nr.
- A-143-1231-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03399-2013-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- T. G. B.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui
- Kategorijos
- 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. G. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja T. G. B. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi su skundu (b. l. 1–2), kurį patikslino (b. l. 11–12), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV) 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5558 ,,Dėl 2013 m. rugpjūčio 7 d. prašymo“ ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti jos 2013 m. rugpjūčio 7 d. prašymą.
Pareiškėja nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama sumažinta senatvės pensija, nes yra dirbanti pensininkė. Pareiškėjos nuomone, 3 metų apskundimo termino nepraleido, kadangi tik 2012 m. vasario 6 d. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) priėmus nutarimą sužinojo apie VSDFV neteisėtus veiksmus ir tik tada atsirado teisinis pagrindas reikalauti grąžinti neteisėtai neišmokėtą senatvės pensijos dalį. Teigė, kad terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2012 m. vasario 6 d.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 19–21) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pirmoji sumažinta pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl ji apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo 2010 m. sausio mėn. Kreipdamasi į VSDFV su 2013 m. rugpjūčio 7 d. skundu įpareigoti atsakovą išmokėti jai nuo 2010 m. sausio 1 d. negautą senatvės pensijos dalį, pareiškėja praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo 3 metų terminą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu (b. l. 34–37) atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą; išaiškino pareiškėjai teisę kreiptis į VSDFV su prašymu atnaujinti skundo dėl trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV Kauno skyrius) veiksmų (sprendimų) padavimo terminą, kartu su prašymu pateikiant objektyvius įrodymus, pagrindžiančius šio termino praleidimą.
Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl VSDFV atsisakymo nagrinėti pareiškėjos skundą dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies pagal Laikinąjį įstatymą teisėtumo. Pareiškėja, kreipdamasi į VSDFV, kėlė reikalavimą grąžinti sumažintą senatvės pensijos dalį už 2010–2011 m. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjai nebuvo išmokėta valstybinės socialinio draudimo pensijos dalis už 2010–2011 m. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, numačiusios valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų dydžio ribojimą asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, taikymo. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.
Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22–24, 32–33 straipsniais, 25 straipsnio 1 dalimi, Pensijų įstatymo 45 straipsniu (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d., ir redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 1, 4 dalimis, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 20, 31 punktais. Teismo nuomone, įvertinus Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Įstatymo 37 straipsnio nuostatas, konstatuotina, jog valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos: Nr. AS520-789/2013, Nr. AS602-716/2013, Nr. AS525-813/2013 ir kt.). Tokį šių normų aiškinimą patvirtina ir ankstesnė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje buvo aiškinamos paminėtos normos, reguliavusios ginčo teisinius santykius iki 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 (įsigaliojusio nuo 2013 m. sausio 1 d.) priėmimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos: Nr. AS39-325/2008, Nr. AS525-29/2011). Teismas taip pat atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo momentas pripažįstamas svarbia aplinkybe, sprendžiant termino eigos pradžios klausimus.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad pareiškėja 2013 m. rugpjūčio 7 d. prašymu (VSDFV gautu 2013 m. rugpjūčio 12 d.) kreipėsi į VSDFV dėl sumažintos pensijos sugrąžinimo už 2010–2011 m., prie prašymo pridėjo VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. liepos 19 d. raštą Nr. (10.1) S-50075 ir 2013 m. rugpjūčio 5 d. raštą Nr. (10.1) S-54275, kuriuose buvo nurodyta, jog VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos pensijų dalies, t. y. pareiškėja pradėjo išankstinio ginčų nagrinėjimo institucijoje procedūrą; tačiau, kaip matyti iš VSDFV 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. (6.5)I-5558, juo buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 12 d. skundą, kaip paduotą praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą 3 metų terminą, t. y. nebuvo iš esmės išnagrinėtas klausimas dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kaip nurodė atsakovas atsiliepime, pirmoji sumažinta pensija pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn. Taigi apie tai, kad paskirta senatvės pensija buvo sumažinta, pareiškėja sužinojo būtent 2010 m. sausio mėn. Pareiškėja, prašydama išmokėti 2010–2011 m. susidariusią senatvės pensijos nepriemoką, į VSDFV kreipėsi su 2013 m. rugpjūčio 7 d. skundu, praleidusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą. VSDFV sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Taisyklių 31 punktu. VSDFV 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendime Nr. (6.5)I-5558 yra aiškiai nurodyta šio akto apskundimo tvarka, taip pat nurodyta, kad iki 2013 m. rugpjūčio 29 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, prašymo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Remdamasis byloje esančiais duomenimis, teismas nusprendė, kad pareiškėja šiuo siūlymu nepasinaudojo. Įvertinęs Taisyklių 20, 31 punktų nuostatas, teismas padarė išvadą, kad teisė atnaujinti šį terminą yra priskirta VSDFV direktoriaus ar direktoriaus pavaduotojo kompetencijai ir pareiškėja dar gali pasinaudoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis teisės normų sistemine analize, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, remdamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, padarė išvadą ir konstatavo, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį panaikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais argumentais, nėra pagrindo, o antrasis skundo reikalavimas yra išvestinis iš pirmojo, taigi pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 43–45) prašo atnaujinti praleistą terminą kreiptis atgauti nesumokėtą senatvės pensijos dalį.
Pareiškėja nurodo, kad tik Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą atsirado teisinis pagrindas reikalauti grąžinti neteisėtai nusavintą senatvės pensijos dalį. Todėl 3 metų terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. vasario 6 d. Pažymi, kad blogėjanti vyro sveikata pareikalavo daug moralinių, fizinių bei materialinių pastangų, todėl, nepaisant garbaus amžiaus, jai teko dirbti. Galvoti, kaip susigrąžinti prarastą pensiją, nebuvo nei laiko, nei jėgų.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 57–60) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija apeliantei buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn. Taigi apeliantė apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn. Apeliantė, kreipdamasi į VSDFV su 2013 m. rugpjūčio 7 d. prašymu, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Pareiškėja, nepateikdama VSDFV jokių įrodymų dėl termino atnaujinimo, kreipėsi į teismą. Pažymi, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja į VSDFV kreipėsi praleidusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą 3 metų terminą ir jog skundžiamas VSDFV sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas. Apeliantei neišmokėtos senatvės pensijos dalies atžvilgiu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, taip pat Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas netaikytini. Atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde apeliantė prašo atnaujinti terminą skundui dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo mokėti jai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotą senatvės pensiją paduoti, t. y. kelia naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Todėl šis reikalavimas, remiantis ABTĮ 130 straipsnio 6 dalimi, paliktinas nenagrinėtas. Be to, termino skundui ikiteisminio ginčo nagrinėjimo institucijai, t. y. VSDFV, paduoti atnaujinimas nėra teismo kompetencija (ABTĮ 15 str.).
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 55–56) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad VSDFV 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5558 atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, kaip paduotą praleidus ginčo metu (t. y. iki 2012 m. gruodžio 31 d.) galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos 45 straipsnio nustatytą 3 metų apskundimo terminą. Šis terminas pareiškėjai kreiptis į VSDFV ir teismą prasidėjo tuomet, kai ji realiai gavo pirmąją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją, t. y. 2010 m. sausio mėn. Todėl pareiškėjos argumentas senaties termino pradžia laikyti Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo datą – 2012 m. vasario 6 d., yra atmestinas kaip nepagrįstas. Teismo sprendimas yra visiškai teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, todėl panaikinti šio sprendimo nėra teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.
Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko trečiajam suinteresuotam asmeniui (VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo) tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjai dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies trečiojo suinteresuoto asmens atlikto apskaičiavimo teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.
1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjai buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėja gaudavo jai iki gyvos galvos paskirtą 1 193,01 Lt dydžio senatvės pensiją. Pastebėtina, kad šis pareiškėjai paskirtos pensijos dydis ginčo laikotarpiu (nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31) nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. buvo padidintas iki 1 321,23 Lt, o nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. – iki 1 255,85 Lt, tačiau tai buvo padaryta dėl su Laikinojo įstatymo nuostatų taikymu nesietinų priežasčių;
2) 2013 m. liepos 5 d. ir 2013 m. liepos 25 d. pareiškėja padavė VSDFV Kauno skyriui prašymus remiantis paminėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu išmokėti jai pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį neišmokėtą pensijos dalį;
3) trečiojo suinteresuoto asmens 2013 m. liepos 19 d. ir 2013 m. rugpjūčio 5 d. raštais (atsakymais į paminėtus pareiškėjos 2013-07-05 ir 2013-07-25 prašymus) pareiškėjai buvo pateiktas dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nesumokėtos pensijos dalies apskaičiavimas, kurio teisingumas, kaip jau buvo paminėta, ginčo šalių nėra kvestionuojamas, bei išaiškintas sumažintos pensijos mokėjimo teisinis pagrindimas (b. l. 4-5, 6);
4) 2013 m. rugpjūčio 7 d. prašymu pareiškėja pateikė prašymą išmokėti, jos teigimu, neteisėtai sumažintos pensijos dalį atsakovui (b. l. 22);
5) VSDFV 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendime (kuris pareiškėjos skundžiamas šioje administracinėje byloje) jai buvo nurodyta, kad ji praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti šį skundą, ir jai pasiūlyta iki 2013 m. rugpjūčio 29 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime buvo nurodyta, kad šiuo metu nėra teisinio pagrindo išmokėti pensijų gavėjams dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį (b. l. 7).
Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.
Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).
Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.
Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėti pareiškėjos trečiajam suinteresuotam asmeniui paduoti 2013 m. liepos 5 d. ir 2013 m. liepos 25 d. prašymai pripažintini skundais Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtus prašymus (skundus) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėja nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.
Tačiau, kaip jau buvo pasakyta pirmiau, atsakovas paminėtame 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendime kartu nurodė, kad nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjos skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada (ABTĮ 13 str.).
Taigi konstatuotina, kad tokioje situacijoje pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pareiškėjos skundžiamo atsakovo 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo reikšmę nagrinėjamai bylai, o teismo išaiškinimas pareiškėjai jos teisės prašyti atnaujinti skundo dėl trečiojo suinteresuoto asmens veiksmų padavimo terminą neturi teisinės prasmės, tokiu būdu pareiškėjos tariamai pažeistos teisės į dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo sumažintos pensijos dalį realiai negali būti apgintos. Todėl teismo priimtas sprendimas kolegijos negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas.
Pareiškėjos pirmosios instancijos teismui paduotame skunde nėra reikalavimo dėl sumažintos senatvės pensijos dalies priteisimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi faktinio bei teisinio pagrindų išspręsti tarp šalių kilusį ginčą iš esmės. Atsižvelgdama į tai, kolegija pripažįsta būtina grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant šią bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 10 straipsnio nuostatomis, turi pasiūlyti pareiškėjai pareikšti reikalavimą dėl jai nesumokėtos pensijos dalies priteisimo bei, atsiradus reikalui, išspręsti atsakovo šioje administracinėje byloje tinkamumo klausimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.