Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Violeta MiliuvienėTeisėjas Eugenijus Antanauskas Baudž. byla Nr. 1A-71-174/2014 Teisminio proceso Nr. 1-31-1-00265-2013-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.4.8.1.; 1.2.5.4.; 1.1.3.5.; 2.8.; 1.1.7.4. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. vasario 27 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

G. M., kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, gynėjui advokatui Edvardui Staponkui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal G. M. gynėjo advokato Edvardo Staponkaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 7 d. nutarties, kuria G. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas ribotai pakaltinamu ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje (dėl grasinimo nužudyti I. S. M. bei fizinio skausmo sukėlimo), 145 straipsnio 1 dalį (dėl grasinimo nužudyti V. V.) padarymo, taikant priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro tipo stebėjimo sąlygomis, nukreipiant vykdymui Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

G. M. paskirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – nutarčiai įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – du peilius, saugomus Klaipėdos m. 1 PK (2013-06-07 kvitas B Nr.0011129), po nutarties įsiteisėjimo nuspręsta sunaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Be to, G. M. sukėlė fizinį skausmą ir grasino nužudyti, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, t. y. jis 2013 m. vasario 25 d., apie 11.00 val., (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo laiptinėje tampė buvusią sutuoktinę I. M. už plaukų, sukeldamas jai fizinį skausmą, rankoje laikydamas peilį, pagrasino ją nužudyti, taip sukeldamas I. M. išgąstį ir pagrindą manyti, jog G. M. grasinimas nužudyti gali būti įvykdytas.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas2013 m. spalio 7 d. nutartimi konstatavo, jog, remiantis 2013-04-18 teismo psichiatrijos ekspertizės aktu Nr. 85TPK-123/2013, kuriame nustatyta, jog: nusikalstamų veikų padarymo metu G. M. buvo lėtinio psichikos sutrikimo (schizoafektinio sutrikimo) paūmėjimo būsenoje, dėl to jis galėjo suvokti savo veiksmų esmę, tačiau veiksmų valdymas esant neadekvačiam afektui, kritikos savo poelgiams nebuvimui, sutrikusio socialinių normų jutimo, sutrikusios impulsų kontrolės buvo apsunkintas. Šiuo metu G. M. nustatyta diagnozė: schizoafektinis sutrikimas, mišrus tipas. Jo psichikos būklė nėra stabili. G. M. dėl šiuo metu stebimo lėtinio psichikos sutrikimo paūmėjimo, nesant pakankamos kritikos susirgimo atžvilgiu, rekomenduojama taikyti priverčiamąją medicininio poveikio priemonę – ambulatorinį gydymą (b. l. 91–94); taip pat šį aktą pateikusių teismo psichiatrų – ekspertų Dariaus Tamašausko ir Laurinos Šliožienės teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais paaiškinimais dėl, jų nuomone, būtinumo G. M. skirti priverstinį gydymą stacionare, nes G. M. nėra kritiškas savo ligos atžvilgiu ir jam ambulatorinis gydymas nebus efektyvus ir pakankamas, G. M. pripažintinas ribotai pakaltinamu asmeniu ir paskyrė jam priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro tipo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje.

Ikiteisminio tyrimo metu G. M. savo kaltę, kad jis bare peiliu grasino V. V., kategoriškai neigė. Tačiau teismas neišnaudojo visų galimybių objektyviai tiesiai nustatyti, o pasitenkino tik nukentėjusiojo V. V. ir jo ilgamečio pažįstamo V. J., kuri buvo apklaustas kaip liudytojas, parodymais, kurie, apelianto teigimu, turėtų būti vertinami kritiškai.

Iš 2013-04-18 teismo psichiatrijos ekspertizės akto matyti, kad nusikalstamų veikų padarymo metu G. M. buvo lėtinio psichikos sutrikimo (schizoafektinio sutrikimo) paūmėjimo būsenoje, dėl to jis galėjo suvokti savo veiksmų esmę, tačiau veiksmų valdymas esant neadekvačiam afektui, kritikos savo poelgiams nebuvimas, sutrikusio socialinių normų jutimo, sutrikusios impulsų kontrolės, buvo apsunkintas. Tačiau akte konstatuota, kad dėl šių sutrikimų G. M. gali dalyvauti teisminiame procese, t. y. gali duoti parodymus.

BPK 399 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisėjas turi teisę reikalauti, kad į teisiamąjį posėdį būtų pristatytas asmuo, kurio byla nagrinėjama, jeigu pagal eksperto išvadą tam nekliudo jo ligos pobūdis. Į pirmąjį teismo posėdį G. M., kuris norėjo duoti parodymus, neatvyko dėl ligos, nes buvo sumuštas. Teismas pripažino, kad G. M. būtina apklausti teismo posėdyje. Tačiau jam neatvykus į antrąjį teismo posėdį, nežinant G. M. neatvykimo priežasčių, teismas išnagrinėjo bylą jam nedalyvaujant, t. y. nesuteikiant jam teisės duoti parodymus dėl pareikšto kaltinimo, užduoti klausimus nukentėjusiesiems, taip pat teismo psichiatrijos ekspertizę atlikusiam ir teisme apklaustam ekspertui. Nors teisminio proceso metu ir dalyvavo G. M. gynėjas, tačiau teismas neišnaudojo visų galimybių gauti papildomus įrodymus, apklausiant G. M., tuo labiau, kad ikiteisminio tyrimo metu jis buvo apklaustas, teismui jo gyvenamoji vieta buvo žinoma. Apelianto nuomone, teisme neapklausus G. M., o pasitenkinus tik nukentėjusiojo V. V. ir jo pažįstamo V. J. parodymais, nebuvo galima daryti kategoriškos išvados, kad G. M. grasino nužudyti nukentėjusįjį, kuris turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti realiai įvykdytas.

Iš liudytojos R. L. (R. L.) parodymų matyti, kad policijos ekipažui atvykus į barą „(duomenys neskelbtini)“, V. V. nurodė, jog G. M. jam sudavė į veidą, tačiau tokių parodymų teisme pastarasis nepatvirtino, o kokių nors objektyvių duomenų apie tai byloje nėra. Jau vien ši aplinkybė leidžia pagrįstai manyti, jog V. V. parodymai turi būti vertinami kritiškai.

Be to, apelianto teigimu, kritiškai turi būti vertinami ir I. S. M. parodymai dėl 2013-02-25 Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje G. M. prieš ją pavartoto smurto, atsižvelgiant į įtemptus ir konfliktiškus buvusių sutuoktinių G. M. ir I. S. M. santykius.

Ikiteisminio tyrimo metu smurto pavartojimą prieš buvusią sutuoktinę ir grasinimą nužudyti G. M. neigė. Šio incidento detalių aplinkybių niekas nematė. Vien nukentėjusiosios parodymai apie įvykio aplinkybes bei liudytojos I. G. parodymai, kad I. S. M. laiptinėje šaukėsi pagalbos, dar kategoriškai neįrodo, kad prieš ją buvo pavartotas fizinis smurtas ar jai buvo grasinama kišeniniu peiliuku. Jeigu, kaip teigia nukentėjusioji I. S. M., G. M. būtų jai grasinęs, atstatęs peilį į veidą, tai jis turėjo realią galimybę savo grasinimą įvykdyti, tačiau to nepadarė. Kad nukentėjusioji būtų sužalota, jokių objektyvių įrodymų byloje nėra. Todėl nesant pakankamai objektyvių ir nenuginčytinų įrodymų, kad G. M. sukėlė fizinį skausmą I. S. M. ir grasino ją nužudyti, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, teismas nepagrįstai pripažino, kad jis įvykdė šias nusikalstamas veikas.

Iš 2013-04-18 teismo psichiatrijos ekspertizės akto matyti, kad pagal G. M. psichinę sveikatos būklę nusikalstamų veikų padarymo metu, jam nustatytas schizoafektinis sutrikimas, miršus tipas, jo psichikos būklė nestabili. Dėl šiuo metu stebimo lėtinio psichikos sutrikimo paūmėjimo, nesant pakankamos kritikos susirgimo atžvilgiu, jam rekomenduojama taikyti priverčiamąją medicininio poveikio priemonę – ambulatorinį gydymą. Tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu 2013-10-04, t. y. praėjus beveik 6 mėnesiams nuo ambulatorinės psichiatrinės ekspertizės atlikimo, ekspertas D. Tamašauskas jau teigia, kad G. M. būtina skirti priverstinį gydymą stacionare, kadangi ambulatorinis gydymas nebus efektyvus ir pakankamas, kadangi G. M. nėra kritiškas savo ligos atžvilgiu. Tačiau, apelianto nuomone, dėl šios savo išvados ekspertas nėra logiškas. Jau ambulatorinės ekspertizės išvadoje jis teigė, kad G. M. skirtinas ambulatorinis gydymas, nes jis nėra pakankamai kritiškas savo susirgimo atžvilgiu. Tačiau per tuos beveik 6 mėnesius ekspertas nematė ir nežinojo G. M. tolimesnio gyvenimo būdo ir požiūrio į savo susirgimą (t. y. ar G. M. lankėsi gydymo įstaigose, vartojo vaistus). Šių aplinkybių, neapklausus G. M. teisme, papildomai išsiaiškinti nebuvo galima, todėl toks eksperto nuomonės pakeitimas apie G. M. skirtinos priverčiamosios medicininės priemonės gydymo režimą, neparemtas jokiais objektyviais duomenimis. Teismas savo nutartyje tokių eksperto prieštaringų išvadų išsamiai neanalizavo, nesprendė klausimo, ar nereikalinga skirti detalią pakartotinę psichiatrinę ekspertizę, kadangi per tokį laikotarpį G. M. požiūris į susirgimą bei gydymąsi nuo šio susirgimo galėjo iš esmės pasikeisti.

Be to, apeliantas pažymi, kad nors šioje baudžiamojoje byloje buvo priimta nutartis dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, kurių taikymą reglamentuoja BPK XXIX skyriaus normos (392–406 straipsniai), tačiau teismas vadovavosi BPK XXIII skyriaus, reglamentuojančio nuosprendžio priėmimą, normomis, t. y. priimdamas nutartį teismas vadovavosi įstatymo normomis, kurios nenumato tokios nutarties priėmimo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Skundžiama pirmosios instancijos teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta, teismo išvados pagrįstos ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisme ištirtais ir nutartyje aptartais įrodymais, kurie yra patikimi ir teisėti, šie faktiniai duomenys buvo tinkamai teisiškai įvertinti. Byloje nustatyta, kad G. M., sirgdamas lėtiniu psichikos sutrikimu, dėl kurio veiksmų valdymas esant neadekvačiam afektui, kritikos savo poelgiams nebuvimui, sutrikusio socialinių normų jutimo, sutrikusios impulsų kontrolės buvo apsunkintas, 2013 m. vasario 16 d., apie 13.00 val., UAB „Žaliasis drakonas“ bare „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), rankoje laikydamas peilį, kitų žmonių akivaizdoje vaikėsi po baro patalpą baro darbuotoją V. V. ir žodžiu jam pagrasino nužudyti, taip sukeldamas V. V. išgąsti ir pagrindą manyti, jog G. M. grasinimas nužudyti gali būti įvykdytas. Be to, G. M. 2013 m. vasario 25 d., apie 11.00 val., (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo laiptinėje tampė buvusią sutuoktinę I. M. už plaukų, sukeldamas jai fizinį skausmą, rankoje laikydamas peilį, pagrasino ją nužudyti, taip sukeldamas I. M. išgąstį ir pagrindą manyti, jog G. M. grasinimas nužudyti gali būti įvykdytas.

Tą įvertinęs, apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad G. M. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas 140 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje (dėl grasinimo nužudyti I. S. M. ir fizinio skausmo jai sukėlimo) bei 145 straipsnio 1 dalyje (dėl grasinimo nužudyti V. V.).

G. M. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių, kad G. M. padarė jam inkriminuotas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas. Tačiau, priešingai apelianto tvirtinimui, apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė G. M. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nutartyje nuosekliai išdėstė įrodymus ir padarė teisingą išvadą, jog G. M. savo veiksmais padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas 140 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje (grasino nužudyti I. S. M. ir sukėlė jai fizinį skausmą) bei 145 straipsnio 1 dalyje (grasino nužudyti V. V.). Tai, jog G. M. padarė jam inkriminuotas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, patvirtina byloje surinktų įrodymų visetas, kurį sudaro nukentėjusiųjų V. V., I. S. M. parodymai, liudytojų V. J., M. S., R. L., I. G., R. P. parodymai. Apelianto teigimu, teismas turėjo kritiškai vertinti nukentėjusiųjų V. V. ir I. S. M. parodymus, nes pastarieji daugelį metų pažinojo G. M., o I. S. M. yra buvusi jo sutuoktinė ir jų santykiai yra konfliktiški. Tačiau, priešingai apelianto tvirtinimui, vien ta aplinkybė, jog nukentėjusieji daugelį metų pažinojo G. M., o I. S. M. buvo jo sutuoktinė ir paskutiniu metu jų santykiai buvo konfliktiški, nėra pagrindas jų parodymus vertinti kritiškai. Byloje nenustatytos aplinkybės, kad nukentėjusieji būtų suinteresuoti nepagrįstai apkalbėti ar neteisingai apkaltinti G. M.. Be to, nukentėjusių asmenų parodymus patvirtina minėtų liudytojų nuoseklūs parodymai, kurių esminės detalės sutampa su nukentėjusiųjų parodymais, taip pat duomenys apie tai, kad dėl neteisėtų G. M. veiksmų abiem atvejais buvo kviečiama policija. Be to, nelogiška, kad nukentėjusieji be pagrindo būtų kvietę policiją, jei G. M. nebūtų jiems grasinęs. Vien tai, kad įvykio metu nukentėjusiesiems nebuvo padaryti jokie sužalojimai, nepaneigia teismo išvados, kad G. M. padarė jam inkriminuotas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas.

Esant šioms nustatytoms aplinkybėms apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad G. M. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas 140 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje (dėl grasinimo nužudyti I. S. M. ir fizinio skausmo jai sukėlimo) bei 145 straipsnio 1 dalyje (dėl grasinimo nužudyti V. V.), bei pripažinęs jį ribotai pakaltinamu, atleido nuo baudžiamosios atsakomybės dėl šių veikų padarymo bei taikė jam priverčiamąją medicinos priemonę.

Apelianto skunde nepagrįstai teigiama, kad jog teismas neišnaudojo visų galimybių gauti papildomus įrodymus, nes neapklausė G. M.. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, G. M. buvo tinkamai informuotas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, tačiau į teismo posėdžius jis neatvyko. Nors teismas kartą atidėjo bylos nagrinėjimą dėl to, kad neatvyko G. M., tačiau pastarasis ir į kitą teismo posėdį G. M. neatvyko, neatvykimo priežasčių nenurodė, nors teismo šaukimas jam buvo įteiktas tinkamai. Esant šiems duomenims G. M. gynėjas be pagrindo apeliuoja į tai, kad teismas nesuteikė G. M. teisės duoti parodymus dėl pareikšto kaltinimo, užduoti klausimus nukentėjusiesiems bei teismo psichiatrijos ekspertizę atlikusiam ir teisme apklaustam ekspertui, tuo labiau, kad tokia teise galėjo pasinaudoti G. M. interesams teisme atstovavęs gynėjas. Taigi pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog kartą jau buvo atidėtas bylos nagrinėjimas dėl to, kad G. M. neatvyko į teismo posėdį, tačiau atidėjus bylos nagrinėjimą, į kitą teismo posėdį jis ir vėl neatvyko, neatvykimo priežasčių nenurodė, nors teismo šaukimas jam buvo įteiktas asmeniškai, taip pat į tai, kad šios kategorijos bylose nėra privalomas asmens, kuriam prašoma taikyti priverčiamąją medicinos priemonę, dalyvavimas teisme, pagrįstai bylą išnagrinėjo G. M. nedalyvaujant, tuo labiau, jog bylos nagrinėjimo teisme metu dalyvavo pastarojo gynėjas. Pažymėtina ir tai, kad teise duoti parodymus, užduoti klausimus nukentėjusiesiems bei ekspertams G. M. galėjo pasinaudoti ir apeliacinės instancijos teisme metu, tačiau bylos nagrinėjime apeliacine tvarka taip pat nedalyvavo.

G. M. gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka ir su G. M. paskirta priverčiamąja medicinos priemone – stacionariniu stebėjimu bendro stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Tokie apelianto skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

BK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog priverčiamosios medicinos priemonės teismo gali būti taikomos asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. BPK 400 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisiamajame posėdyje dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo turi būti apklausti nukentėjusieji bei liudytojai, patikrinti kitokie įrodymai, kad tas asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, išklausyta eksperto išvada dėl nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo ir patikrintos kitos aplinkybės, turinčios esminės reikšmės sprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Pagal BPK 401 straipsnio 2 dalies nuostatas, priimdamas nutartį, teismas turi išspręsti šiuos klausimus: 1) ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas; 4) ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą; 5) ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia. Išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, teismas priima vieną iš BPK 403 straipsnyje numatytų nutarčių. BPK 403 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, teismas priima nutartį atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės ir taikyti jam priverčiamąją medicinos priemonę, jeigu įrodyta, kad jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką būdamas ribotai pakaltinamas BK 18 straipsnyje nurodytu atveju.

Teisėjų kolegija pažymi, jog priverčiamosiomis medicinos priemonėmis siekiama asmenį ne nubausti, o neleisti jam padaryti pavojingų veikų. Tai daroma ne įtikinėjant jį atsisakyti pavojingos veikos, o taikant medicinos priemones ir stebint jo elgesį.

Pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones, yra šie: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai. Dėl pirmojo ir trečiojo kriterijaus įvertinimo teismui reikalingos specialios žinios, kurios gaunamos iš teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertų.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas, priimdamas nutartį pripažinti G. M. ribotai pakaltinamu asmeniu ir paskirti jam priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, pagrįstai vadovavosi tiek teismui pateiktu 2013-04-18 teismo psichiatrijos ekspertizės aktu Nr. 85TPK-123/2013, tiek šį aktą pateikusių teismo psichiatrų – ekspertų D. Tamašausko ir L. Šliožienės paaiškinimais teisme. Minėtame teismo psichiatrijos ekspertizės akte nurodyta, kad nusikalstamų veikų padarymo metu G. M. buvo lėtinio psichikos sutrikimo (schizoafektinio sutrikimo) paūmėjimo būsenoje, dėl to jis galėjo suvokti savo veiksmų esmę, tačiau veiksmų valdymas esant neadekvačiam afektui, kritikos savo poelgiams nebuvimui, sutrikusio socialinių normų jutimo, sutrikusios impulsų kontrolės buvo apsunkintas. Šiuo metu G. M. nustatyta diagnozė: schizoafektinis sutrikimas, mišrus tipas. Jo psichikos būklė nėra stabili. G. M. dėl šiuo metu stebimo lėtinio psichikos sutrikimo paūmėjimo, nesant pakankamos kritikos susirgimo atžvilgiu, rekomenduojama taikyti priverčiamąją medicininio poveikio priemonę – ambulatorinį gydymą (b. l. 91–94). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apklaustas ekspertizės aktą pateikęs ekspertas D. Tamašauskas patvirtino teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 85TPK-123/2013 pateiktas savo išvadas dėl G. M. psichinės būklės ir paaiškino, jog, skirtingai nei nurodyta ekspertizės akte, mano, kad G. M. būtina skirti priverstinį gydymą stacionare, nes ambulatorinis gydymas jam nebus efektyvus ir pakankamas, kadangi G. M. nėra kritiškas savo ligai. Tokias eksperto D. Tamašausko išvadas patvirtino ir teisme apklausta teismo psichiatrijos ekspertė L. Šliožienė.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs eksperto išvadą, kad šiuo metu G. M. sutrikusi psichika, jis yra socialiai pavojingas bei ekspertų paaiškinimus teisme, kad G. M. nėra kritiškas savo ligai, nes nesigydo, dėl to būdingi paūmėjimai ir pagal ekspertų rekomendacijas jam būtina skirti priverstinį gydymą stacionare, pagrįstai pripažino G. M. ribotai pakaltinamu ir taikė jam priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VŠĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Apeliantas skunde teigia, jog teismas nepagrįstai pritaikė G. M. tokią griežtą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Tokie apelianto skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi ekspertų paaiškinimais teisminio bylos nagrinėjimo metu dėl būtinumo G. M. paskirti priverčiamąją medicininio poveikio priemonę stacionaro sąlygomis. Tokias savo išvados ekspertai patvirtino ir bylos nagrinėsimo apeliacinės instancijos teisme metu.

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu ekspertas D. Tamašauskas paaiškino, jog 2013-04-18 atliekant ekspertizę, buvo nustatyta, kad G. M. atitiko ribotai pakaltinamo asmens kriterijus. Jam buvo rekomenduotas ambulatorinis gydymas, nes dar buvo kažkiek kritiškas savo ligai, tačiau vėliau ištyrus aplinkybes po ekspertizės padarymo buvo nustatyta, kad jis visiškai nekritiškas savo ligai, nesigydo. Po šios ekspertizės padarymo kitoje byloje G. M. taip pat buvo paskirta ekspertizė ir buvo jam buvo rekomenduota taikyti priverstinį gydymą stacionaro sąlygomis. Ekspertė L. Šliožienė 2013 m. rudenį atliko ekspertizę ir įvertino, kad G. M. visiškai nesilanko pas psichiatrus bei nevartoja jokių medikamentų, jo būsena buvo pablogėjusi, t. y. jis nebuvo kritiškas savo ligai, todėl remdamasis antra ekspertize tiek jis, tiek pastarąją išvadą pateikusi ekspertė L. Šliožienė rekomendavo G. M. stacionarinį gydymą. Kartu ekspertas D. Tamašauskas pažymėjo, kad šiuo atveju nebūtų svarbus momentas, jei G. M. būtų buvęs apklaustas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, nes jam nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas turi būti stebimas ir kontroliuojamas psichiatrų, būtini medikamentai, tačiau, kaip buvo nustatyta atliekant antrąją ekspertizę, jis visiškai nesilankė pas psichiatrus bei nevartojo jokių medikamentų, artimųjų, kurie galėtų kontroliuoti jo elgesį, nėra. Kadangi G. M. ligai būdingi paūmėjimai, nesigydant jis tampa agresyvus, pavojingas tiek sau, tiek aplinkiniams, todėl ir buvo teisminio bylos nagrinėjimo metu pasiūlyta skirti G. M. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Ekspertė R. Š. apeliacijos teismo posėdyje paaiškino, jog nustatė, kad G. M. jokios gerėjimo tendencijos nėra ir ji išlieka bloga. G. M. buvo visiškai nekritiškas savo ligos atžvilgiu ir todėl jie įvertino, kad reikalingas priverstinis gydymas stacionare, nes jis nesigydo, o nesigydant jo būklei būdingi paūmėjimai, kurie pasireiškia psichozine simptomatika, neadekvačiu elgesiu ir šiuo atveju jis gali būti pavojingas tiek sau pačiam, tiek aplinkiniams ir tų paūmėjimų metu jis dažniausiai ir atlikdavo baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas.

Apeliantas nepagrįstai teigia, jog skirdamas G. M. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendrojo stebėjimo sąlygomis, teismas tinkamai neįsigilino į jo sveikatos būklę.

BK 98 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad stacionarinį stebėjimą bendrojo stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl visais atvejais šis klausimas yra pateikiamas ekspertams. Kaip minėta, tyrimą atlikę ekspertai vertino visus medicininius duomenis, susijusius su G. M. psichine sveikata tiek pirmosios, tiek vėlesnės ekspertizės metu ir, atsižvelgiant į tai, kad G. M. nebuvo kritiškas savo ligai, nesigydė, buvo rekomenduota taikyti jam priverstinį gydymą stacionare, nes buvo nustatyta, kad ambulatorinis gydymas jam nebus efektyvus ir pakankamas, kadangi G. M. nėra kritiškas savo ligai, nesigydo. Remdamasis ekspertų išvadomis ir rekomendacijomis bei vadovaudamasis BPK 403 straipsnio 2 dalies 2 punktu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė G. M. skirtinos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VŠĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Tokia priverčiamoji priemonė atitinka G. M. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jo socialinį pavojingumą sau ir visuomenei, atsižvelgiant į tai, kad jis nėra kritiškas savo ligai – nesigydo, dėl to jam būdingi paūmėjimai, kurių metu, kaip paaiškino specialistai, jis yra pavojingas tiek sau, tiek aplinkiniams. Nepagrįstas G. M. gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad švelnesnė priverčiamosios medicinos priemonės rūšis G. M. taikytina dėl to, jog taip nustatyta 2013-04-18 teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 85TPK-123/2013, nes, kaip minėta, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas ekspertizės aktą pateikęs teismo psichiatras – ekspertas D. Tamošauskas bei vėliau G. M. ekspertizę atlikusi ekspertė L. Šliožienė patvirtino, jog G. M. dėl jo sveikatos būklės reikalingas stebėjimas ir gydymas būtent specializuotame stacionare, kadangi ambulatorinis gydymas šiuo atveju negarantuotų jo stabilios psichinės būsenos, nes G. M. nesigydo ir nėra kritiškas savo būklei. Kolegijos nuomone, pakeisti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendrojo stebėjimo sąlygomis į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, nėra teisinio pagrindo. Tuo labiau, kad įstatymas nenumato, už kokias padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors iš įstatyme (BK 98 straipsnis) paminėtų priverčiamųjų medicinos priemonių. Kita vertus, baudžiamasis įstatymas nustato pagrindinius kriterijus, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones – tai psichikos sutrikimą ir jo sunkumą, padarytos veikos pobūdį, pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai. Atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare. Šiuo atveju ekspertų paaiškinimai pagrindžia G. M. paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje būtinumą, tokios teismo išvados atitinka Lietuvos Respublikos Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 straipsnio nuostatas.

Nors G. M. skundžiama nutartimi paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje neabejotinai suvaržo jo teises, tačiau toks suvaržymas yra taikomas asmenims, padariusiems baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nepažeidžiant nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, nei BPK 7, 11, 44 straipsnių nuostatų.

Esant tokioms aplinkybėms, kolegija mano, kad įrodymai ištirti išsamiai ir tinkamai, teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą G. M. ir tinkamai paskyrė jam priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Sutiktina su apelianto skundo argumentu, jog teismas, priimdamas nutartį dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, nepagrįstai vadovavosi BPK XXIII skyriaus, reglamentuojančio nuosprendžio priėmimą, normomis, t. y. BPK 297 – 305 straipsniais, nors turėjo vadovautis BPK XXIX skyriaus, reglamentuojančio priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą, normomis, tačiau tai kolegija vertina kaip techninę klaidą, kuri neturėjo įtakos skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą dėl priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje G. M. taikymo, todėl naikinti skundžiamą apylinkės teismo nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nutaria:

G. M. gynėjo advokato Edvardo Staponkaus apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartyje padarytą rašymo apsirikimo klaidą ir nurodyti, kad priimdamas nutartį teismas vadovavosi BPK 401, 403 ir 404 straipsniais.