Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-273/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Data: 2013-10-21
Bylos Nr.: 2A-273/2013
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Konstantinas Gurinas, Audronė Jarackaitė, Marytė Mitkuvienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Litagros prekyba“
Atsakovas: J. S.
Trečiasis asmuo: R. S.
Advokatai: Tomas Bagdanskis

Kategorijos

21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-273/2013Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.2.7. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASnutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Audronės Jarackaitės (pirmininkė ir pranešėja) ir Marytės Mitkuvienės,

sekretoriaujant Ilonai Kovger,dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Tomui Bagdanskiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Litagros prekyba“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. spendimo civilinėje byloje Nr. 2-4445-302/2011 pagal nurodyto ieškovo ieškinį atsakovei J. S. dėl skolos priteisimo ir J. S. priešieškinį ieškovui dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo – R. S.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Litagros prekyba“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei J. S., prašydamas priteisti iš atsakovės 206 670,48 Lt skolos, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (1 b. t., 23-28 l.).

Nurodė, kad tarp ieškovo ir trečiojo asmens R. S. (atsakovės sutuoktinio) 2008 m. vasario 25 d. buvo sudaryta prekių pirkimo – pardavimo sutartis (toliau – Pirkimo – pardavimo sutartis), kuria prisiimtus įsipareigojimus trečiasis asmuo netinkamai vykdė, dėl ko Klaipėdos apygardos teismas įsiteisėjusiu 2010 m. gegužės 12 d. teismo įsakymu (kuris nėra įvykdytas) priteisė iš trečiojo asmens atsakovo naudai 176 147,92 Lt skolos, 29 065,06 Lt delspinigių, 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010 m. gegužės 11 d.) iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, 1 276 Lt žyminio mokesčio ir 181,50 Lt išlaidų už advokato pagalbą (iš viso 206 670,48 Lt). Be to, 2010 m. gruodžio 6 d. tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta Laidavimo sutartis Nr. 320/10 1206, pagal kurią atsakovė įsipareigojo atsakyti visu savo turtu už trečiojo asmens neįvykdytas prievoles (toliau – Laidavimo sutartis, ginčo sutartis). Ieškovo teigimu, atsakovė turi pareigą sumokėti ieškovui iš trečiojo asmens ieškovo naudai įsiteisėjusiu teismo įsakymu priteistą sumą (206 670,48 Lt; CK 6.38 str., 6.81 str. 2 d., 6.200 str., 6.205 str.) bei procesines palūkanas (CK 6.37 str., 6.210 str.).

Atsakovė pareiškė ieškovui priešieškinį, kuriuo pagal CK 1.91 straipsnį prašė pripažinti negaliojančia Laidavimo sutartį (1 b. t., 77-80 l.). Nurodė, jog ginčo sutartį sudarė dėl apgaulės ir ieškovo darbuotojų panaudoto ekonominio spaudimo. Atsakovės teigimu, ieškovo darbuotojai, žinodami apie sunkią jos šeimyninę bei finansinę padėtį (trečiasis asmuo dėl ligos gydėsi ligoninėje, šeimoje augo du mažamečiai vaikai, viena atsakovė turėjo rūpintis ūkiu), grasino atsakovei, kad, nepasirašius Laidavimo sutarties, atsakovės ir jos šeimos turtas bus parduotas iš varžytynių, o, sudarius nurodytą sutartį, atsakovei bus suteikta ieškovo produkcijos, kurią ji galės panaudoti ūkyje bei tokiu būdu išspręsti finansinius sunkumus. Pažymėjo, jog atsakovė ginčo sutartį pasirašė ne 2010 m. gruodžio 17 d., bet 2010 m. gruodžio 6 d., šios sutarties tekste nebuvo nurodyta, už kokias prievoles atsakovė atsako, sutartis nebuvo pasirašyta ieškovo įgalioto asmens, nepatvirtinta įmonės antspaudu; be to, atsakovei buvo paaiškinta, kad ji laiduoja už trečiojo asmens įsipareigojimus, kurie atsiras ateityje, sąmoningai nuslepiant, kad atsakovė bus atsakinga ir už teismo įsakymu iš trečiojo asmens ieškovui priteistą skolą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimu patenkino atsakovės priešieškinį – pripažino negaliojančia Laidavimo sutartį, priteisė iš ieškovo atsakovės naudai 137 Lt bylinėjimosi išlaidų, o į valstybės biudžetą – 5 011,86 Lt bylinėjimosi išlaidų; atmetė ieškovo ieškinį (1 b. t., 238-242 l.).

Nurodė, kad ieškovo ir atsakovės iki ginčo sutarties sudarymo nesiejo sutartiniai santykiai, šalys viena kitai neturėjo prievolių ir įsipareigojimų, atsakovė nebuvo pripažinta bendraskole už jos sutuoktinio – trečiojo asmens skolas, be to, ieškovas nereiškė reikalavimo dėl atsakovės pripažinimo bendraskole kartu su trečiuoju asmeniu, taip pat nenustatinėjo skolininko dalies bendroje jungtinėje nuosavybėje, kad galėtų nukreipti trečiojo asmens skolos ieškojimą ir į atsakovei priklausančią turto dalį, tačiau jai pateikė bei pasiūlė pasirašyti Laidavimo sutartį. Pasak teismo, atsakovė nurodė, jog ieškovas reikalavo pasirašyti ginčo sutartį, jo darbuotojas A. L. ne kartą buvo atvažiavęs į atsakovės namus, ją ragino ir spaudė pasirašyti šią sutartį, kitas ieškovo darbuotojas (A. M.) taip pat telefonu ragino atsakovę sudaryti ginčo sutartį, o šias aplinkybes iš dalies pripažino ir ieškovo atstovas, taip pat apie tai paliudijo teisme liudytoju apklaustas A. L., kuris parodė, kad kelis kartus buvo atsakovės namuose, pirmą kartą atvežė Laidavimo sutarties projektą, o vėliau dar keletą kartų bendravo telefonu, klausė, ar ji pasirašys sutartį; be to, atsakovė nurodė, jog prieš ją buvo naudojamas ekonominis spaudimas, kuris pasireiškė grasinimu, jog jai nepasirašius sutarties, iš jos ir sutuoktinio bus atimtas visas turtas, o pasirašius, bus suteikta galimybė toliau gauti prekes ir finansiškai atsigauti. Įvertinęs šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus bei atsakovės nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad, tikėtina, jog atsakovės emocinė būsena ginčo sutarties pasirašymo metu buvo įtempta, jog ji nenorėjo pasirašyti šios sutarties, tačiau, esant spaudimui ir nurodytoms šeimyninėms aplinkybėms, o taip pat būdama suklaidinta Laidavimo sutarties sąlygų, pasirašė ginčo sutartį.

Teismas konstatavo, kad ieškovas, vykdydamas trečiojo asmens skolos išieškojimą, reikalavo atsakovę pasirašyti Laidavimo sutartį ir grasino ekonominiais padariniais, pasitelkęs savo, kaip stipresnės šalies poziciją ir grasinimą atsakovės atžvilgiu, kuri, būdama teisiškai neišprususi, vertino, jog grasinimas realus. Pažymėjo, kad, nepripažinus atsakovės trečiojo asmens bendraskole, ieškovas teisiškai tokių grasinimų negalėjo įvykdyti; nukreipti išieškojimą pagal trečiojo asmens skolas į atsakovės turtą jis galėjo tik atsakovei pasirašius Laidavimo sutartį.

Pasak teismo, aplinkybė, jog atsakovė, neturėdama įsipareigojimų ieškovui, sudarė Laidavimo sutartį ir tapo atsakinga už trečiojo asmens skolas, akivaizdžiai rodo, kad ginčo sutartis yra atsakovei ekonomiškai nenaudinga, todėl ieškovas, atsikirsdamas į atsakovės priešieškinio reikalavimą, turėjo įrodyti, jog Laidavimo sutarties sudarymą lėmė protingumo ir verslo logikos kriterijus atitinkančios priežastys, suformavusios abiejų šalių laisvą valią jį sudaryti, bet tokių aplinkybių ieškovas neįrodė ir net neįrodinėjo. Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad ginčo sutartyje nurodyta, jog atsakovė laiduoja ir už būsimas sutuoktinio skolas, tačiau tokia nuoroda, pasak teismo, neatitiko tikrovės, atsižvelgiant į Pirkimo – pardavimo sutarties sąlygas, pagal kurias trečiajam asmeniui buvo nustatytas parduodamų kreditan prekių limitas 180 000 Lt, o iš teismo įsakymo matyti, kad beveik visą limitą trečiasis asmuo buvo išnaudojęs, todėl jis, ateityje nesumokėjęs ieškovui skolos, nebūtų gavęs prekių. Dėl nurodyto teismas sprendė, jog paminėta ginčo sutarties nuoroda yra neteisėta ir neatitinkanti tikrovės santykiuose tarp bylos šalių, o, nesant panaudoto ekonominio spaudimo, atsakovė nebūtų sudariusi tokio sandorio.

Teismo vertinimu, aukščiau nurodytų aplinkybių visuma, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas neįrodė protingumo ir verslo logikos atitinkančio pagrindo ginčo sutarčiai sutaryti, sudaro pagrindo teigti, jog Laidavimo sutartis buvo sudaryta dėl ieškovo ekonominio spaudimo atsakovei, bei pripažinoti negaliojančia ginčo sutartį nuo jos sudarymo momento (CK 1.91 str. 1 d.). Be to, nurodė, kad, pripažinus negaliojančia ginčo sutartį, netenkintinas ieškovo reikalavimas dėl skolos pagal šią sutartį priteisimo (CPK 178 str.).

III. Apeliacinio skundo ir kitų procesinių dokumentų argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Litagros prekyba“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują teismo sprendimą – palikti nenagrinėtą atsakovės priešieškinį, priteisti iš atsakovės ieškovo naudai 50 560,97 Lt sumą bei ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas ir grąžinti ieškovui 2 872,50 Lt žyminio mokesčio dalį už apeliacinį skundą (1 b. t., 136-142, 208-210 l.; 2 b. t., 69-71 l.). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Byloje nėra įrodymų, kad atsakovei buvo grasinta, ar kad ji Laidavimo sutartį sudarė dėl apgaulės, todėl ginčo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia pagal CK 1.91 straipsnį (CPK 12 str., 178 str.). Teismas, nurodęs, jog ieškovo vadybininkas A. L. paliudijo, kad kreipėsi į atsakovę dėl ginčo sutarties sudarymo, t. y. atvežė Laidavimo sutartį atsakovei pasirašyti į namus, o vėliau dar keletą kartų bendravo su atsakove telefonu, klausė, ar ji pasirašys šią sutartį, padarė klaidingą išvadą, kad tokiais veiksmais atsakovei buvo grasinta, ir kad prieš atsakovę buvo panaudotas ekonominis spaudimas. Šie faktai patvirtina, jog abi šalys bendravo ir tarėsi dėl Laidavimo sutarties sudarymo, o atsakovė, atvykusi pas ieškovo atstovą A. L., šią sutartį pasirašė laisva valia ir turėjo laiko susipažinti su jos sąlygomis. Be to, atsakovė turėjo teisę sustabdyti Laidavimo sutarties galiojimą, o ginčo sutartį pradėjo ginčyti tik tuomet, kai ieškovas kreipėsi į teismą dėl skolos iš atsakovės priteisimo.Atsakovė žinojo, kad ieškovas, pasiūlydamas sudaryti ginčo sutartį, siekė užtikrinti mažesnę negrąžintos skolos neišieškojimo riziką, o atsakovė, pasitarusi su savo vyru (trečiuoju asmeniu), šią sutartį sudarė, siekdama normalizuoti šeimos ūkinę veiklą. Todėl ieškovo pasiūlymas atsakovei sudaryti Laidavimo sutartį negali būti vertinimas kaip grasinimas ar ekonominis spaudimas. Be to, pagal CK 6.78 straipsnį nedraudžiama prisiimti laidavimo prievolės net ir tuo atveju, kai skolininkas, už kurį laiduojama, nevykdo, nesugeba arba nepajėgia vykdyti savo prievolių. Grasinimo padarinių realumas ir sandorio šalies suklydimas dėl sandorio elemento turi būti pagrįstas įrodymais, kuriuos šioje byloje privalėjo pateikti atsakovė, tačiau pirmosios instancijos teismas be pagrindo perkėlė ieškovui įrodinėjimo pareigą dėl ginčo sutarties pagrįstumo (CPK 178 str.). Atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovo darbuotojai jai grasino, nurodydami, jog, atsakovei nesudarius ginčo sutarties, „viskas bus atimta“, turtas bus parduotas iš varžytynių, o, pasirašius šią sutartį, „ieškovas jai duotų trąšų, chemijos, atsakovės vyras vėl galėtų pradėti dirbti ir išliptų iš finansinės duobės“. Be to, atsakovės, kaip sandorio šalies, klaidingas supratimas teisių ir pareigų, atsiradusių ginčo sutarties pagrindu, negali būti pripažintas suklydimu, nes jis įvyko dėl pačios atsakovės neapdairumo, neatidumo ir rūpestingumo (CK 1.90 str. 5 d.).Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nuoroda Laidavimo sutartyje, pagal kurią atsakovė laiduoja ir už būsimą trečiojo asmens (jos sutuoktinio) skolą, yra neteisėta, kadangi laidavimu gali būti užtikrinama ne tik esama, bet ir būsima prievolė (CK 6.78 str. 1 d.).Teismas priėmė atsakovės priešieškinį, kuris buvo apmokėtas 137 Lt žyminiu mokesčiu (kaip už neturtinio pobūdžio reikalavimą), o, patenkinęs priešieškinį, priteisė iš ieškovo valstybės naudai 4 996,41 Lt žyminio mokesčio sumą, pripažindamas, kad atsakovės reikalavimas yra turtinio pobūdžio. Taigi atsakovės priešieškinys nebuvo apmokėtas tinkamu žyminiu mokesčiu, todėl jis apeliacinės instancijos teisme paliktinas nenagrinėtu (CPK 296 str. 1 d. 7 p., 326 str. 1 d. 5 p.).

Rašytiniame paaiškinime atsakovė ir trečiasis asmuo prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą (1 b. t., 154-155 l.). Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, tinkamai įvertino tiek rašytinius įrodymus, tiek liudytojų paaiškinimus ir priėmė teisingą bei pagrįstą teismo sprendimą.

Lietuvos apeliaciniam teismui 2013 m. kovo 26 d. nutartimi atidėjus civilinės bylos nagrinėjimą, nutarus bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (1 b. t., 160-161 l.), ieškovas Apeliaciniam teismui pateikė rašytinį paaiškinimą ir naujus įrodymus (PVM sąskaitų – faktūrų nuorašus, atsakovės ūkininko pažymėjimo ir paso kopijas; 1 b. t., 185-188 l.).

Paaiškinime nurodoma, kad, įsiteisėjus Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gegužės 12 d. įsakymui, kuriuo buvo priteista iš trečiojo asmens ieškovo naudai skola, 2010 m. rudenį trečiasis asmuo su advokatu V. K. atvyko į ieškovo biurą tartis dėl tolimesnio bendradarbiavimo bei skolos išieškojimo (grąžinimo), prašydamas parduoti jam prekių ir atidėti skolos apmokėjimo terminus, tačiau ieškovo vindikacijos skyriaus vadybininkai, žinodami, jog trečiasis asmuo turi skolą, o jo turtas yra įkeistas ne tik ieškovo, bet ir kitų kreditorių interesams užtikrinti, atsisakė parduoti prekes, bet šalys laisva valia sudarė Laidavimo sutartį, kurios sąlygos buvo suderintos ir žinomos trečiajam asmeniui jau nurodyto susitikimo metu, be to, šios sutarties projektas buvo paliktas atsakovei, kuri turėjo pakankamai laiko susipažinti su ginčo sutarties sąlygomis iki jos pasirašymo. Ieškovo teigimu, jo vadybininkas A. L. (tuo metu dirbęs parduotuvėje, esančioje Kretingoje), gavęs pavedimą iš centrinės buveinės (vadybininko A. M.), susisiekė su trečiuoju asmeniu dėl ginčo sutarties pasirašymo; 2010 m. lapkričio 11 d. buveinėje Vilniuje buvo gauti atsakovės pateikti dokumentai, reikalingi Laidavimo sutarties sudarymui, o 2010 m. lapkričio mėn. pabaigoje buvo paruošta ši sutartis, dėl kurios pasirašymo vyko pokalbiai telefonu tarp ieškovo darbuotojų (A. M. ir A. L.) ir trečiojo asmens, tačiau spaudimas nebuvo daromas, kadangi jau buvo priteista iš trečiojo asmens ieškovo naudai skola ir antstolis jau vykdė šios skolos išieškojimą; 2010 m. gruodžio mėn. pradžioje A. L., atvykęs pas atsakovę ir trečiąjį asmenį, paliko Laidavimo sutartį pasirašymui, kadangi atsakovė paaiškino, jog nori atidžiau susipažinti su šiuo dokumentu ir pasitarti su advokatu dėl ginčo sutarties pasirašymo, praėjus dviem savaitėms, A. L. paskambino trečiajam asmeniui ir, nenaudodamas spaudimo bei negrasindamas, pasiteiravo, ar pasirašyta Laidavimo sutartis, o po šio skambučio atsakovė 2010 m. gruodžio mėn. pradžioje atvyko į atsakovo parduotuvę, esančią Kretingoje, ir atidavė A. L. pasirašytą ginčo sutartį.

Lietuvos apeliaciniame teisme gautas atsakovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti vykdymo veiksmus (varžytynes) vykdomojoje byloje Nr. 0010/12/03693 iki bus išnagrinėtas atsakovo apeliacinis skundas šioje civilinėje byloje (1 b. t., 173 l.). Atsakovė nurodo, jog antstolis nusprendė parduoti iš varžytynių (kurių pabaiga numatyta 2013 m. balandžio 11 d., 15 val.) atsakovei ir trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausančius įkeistus už skolą ieškovui daiktus (žemės sklypus), tačiau, atsakovės nuomone, procesas dėl skolos išieškojimo, neįsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimui, negali būti vykdomas, nes tai pažeistų atsakovės teises. Todėl, atsakovės nuomone, būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdomuosius veiksmus.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovas prašo jį atmesti (1 b. t., 194-196 l.). Nurodo, kad Klaipėdos miesto apylinkės teisme yra išnagrinėtas bei vykdomas ieškovo (kreditoriaus) pareiškimas (kurio pagrindas – sutartinės hipotekos lakštas) dėl priverstinio skolos išieškojimo iš trečiojo asmens (už skolą įkeistų daiktų pardavimas iš varžytynių), remiantis CPK 558 straipsniu, šioje byloje atsakovė dalyvauja todėl, kad įkeistas turtas priklauso jai ir trečiajam asmeniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise; tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimas, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys atsakovei, nėra susijęs su vykdoma byla dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal sutartinės hipotekos lakštą, nes nurodytas teismas nagrinėjo ieškovo ieškinį, pareikštą atsakovei, dėl skolos išieškojimo pagal Laidavimo sutartį. Pažymi, kad analogiškas trečiojo asmens prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir skundai dėl antstolio veiksmų jau buvo išnagrinėti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 19 d. ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 15 d. nutartimis.

Šalies argumentai

Be to, ieškovas 2013 m. rugpjūčio 19 d. Apeliaciniam teismui pateikė pareiškimą dėl reikalavimų sumažinimo (2 b. t., 69-71 l.), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują teismo sprendimą – palikti nenagrinėtą atsakovės priešieškinį, priteisti iš atsakovės ieškovo naudai 50 560,97 Lt sumą bei ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas ir grąžinti ieškovui 2 872,50 Lt žyminio mokesčio dalį už apeliacinį skundą, nurodydamas, kad antstolis išieškojo 141 476,62 Lt skolą iš trečiojo asmens.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).

Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Be to, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – galimybė padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011, 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2011).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė esminių civilinio proceso taisyklių, ištyręs ir įvertinęs bylos aplinkybes bei įrodymus, padarė pagrįstas išvadas ir turėjo pagrindo atmesti ieškovo ieškinį dėl skolos priteisimo bei patenkinti atsakovės priešieškinį dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį.

CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Realus grasinimas reiškia kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nepateisinamus ir neteisėtus prieš sandorio šalį, jos tėvus, vaikus, sutuoktinį, senelius, vaikaičius arba kitus artimuosius šalies giminaičius, arba jų turtą ar reputaciją nukreiptus veiksmus, kurie duoda pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems asmenims, jų turtui ar reputacijai, ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sutartį; realiu grasinimu taip pat laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį; nustatydamas, ar buvo realaus grasinimo faktas, teismas turi atsižvelgti į šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę bei ekonominę būklę, lytį, veiksmų pobūdį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CK 1.91 str. 4 d.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sandorį galima pripažinti negaliojančiu, kaip sudarytą dėl ekonominio spaudimo, tik esant šių sąlygų visumai: a) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; b) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų, grasinimas buvo realus; c) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; d) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas; be to, pažymėjęs, jog kiekvienoje byloje nurodytu pagrindu ginčijamo sandorio vertinimas priklauso nuo individualių byloje nustatytų jo sudarymo aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2011, 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281/2011, 2011 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju apygardos teismas, pagal byloje esančius įrodymus (tarp jų ginčo sutarties nuostatas, 206 670,48 Lt skolos priverstinio išieškojimo iš trečiojo asmens R. S. ieškovo naudai bei VšĮ „Klaipėdos universitetinė ligoninė“ 2011 m. gegužės 24 d. siuntimo tirti, konsultuotis ir gydyti duomenis, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus), taip pat turint omenyje Apeliacinio teismo posėdyje ištirtus įrodymus (tarp jų ir liudytojo A. L. parodymus), turėjo pagrindo teigti, jog atsakovė įrodė, kad ginčo sutartis buvo sudaryta dėl ieškovo ekonominio spaudimo (1 b. t., 11-12, 77-80, 89-95, 121-128 l.; CK 1.91 str. 1 d.; CPK 12, 178 str.), o apeliantas nepaneigė šios teismo išvados ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 str.).

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog ieškovo ir atsakovės iki ginčo sutarties sudarymo nesiejo teisiniai sutartiniai santykiai, jog tokiais santykiais buvo susiję ieškovas ir trečiasis asmuo (atsakovės sutuoktinis) pagal 2008 m. vasario 25 d. Sutartį Nr. 08/02/25, o trečiajam asmeniui laiku neatsiskaičius su ieškovu pagal nurodytą sutartį, atsakovė skolos išieškojimo procese nebuvo pripažinta bendraskole už trečiojo asmens (sutuoktinio) prievoles pagal šią sutartį. Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovas nesiėmė veiksmų, jog nustatytų trečiojo asmens turto dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, tačiau trečiajam asmeniui neatsiskaičius su ieškovu ir neįvykdžius teismo įsakymo, pasiūlė sudaryti ginčo laidavimo sutartį, dėl kurios sudarymo (2010 m. lapkričio – gruodžio mėn.) su atsakove ne kartą bendravo ieškovo darbuotojai (A. L. ir A. M.), pateikdami atsakovei šios sutarties projektą bei, jų teigimu, teiraudamiesi, kada atsakovė ketina pasirašyti ginčo sutartį. Paminėti duomenys nebuvo paneigti ir Lietuvos apeliaciniame teisme, priešingai, iš ieškovo rašytinio paaiškinimo, pateikto Lietuvos apeliaciniam teismui, ir liudytojų A. M. bei G. A. parodymų apeliacinės instancijos teisme matyti, kad ginčo sutartis buvo sudaryta tuo metu, kai trečiasis asmuo R. S. jau buvo skolingas ieškovui pagal 2008 m. vasario 25 d. Sutartį Nr. 08/02/25 (pagal kurią ieškovas tiekė trečiajam asmeniui prekes - trąšas), kad šią sutartį pasiūlė sudaryti ieškovas pagal jo pateiktą projektą, siekdamas papildomai užtikrinti trečiojo asmens prievolių įvykdymą pagal 2008 m. vasario 25 d. Sutartį Nr. 08/02/25, kad atsakovė iš karto nesutiko pasirašyti ginčo sutartį, kad ją pasirašė tik po mėnesio, o šiuo laikotarpiu (2010 m. lapkričio – gruodžio mėn.) ieškovo darbuotojas A. L. bendravo telefonu su atsakove dėl šios sutarties pasirašymo (1 b. t., 185-188, 214-220 l.; 2 b. t., 41-46 l.; CPK 178 str., 185 str., 314 str.).

Be to, byloje nustatyta, jog laikotarpiu nuo pasiūlymo sudaryti sutartį iki ginčo sutarties sudarymo (2010 m. lapkričio – gruodžio mėn.) trečiasis asmuo (atsakovės sutuoktinis) turėjo ne tik finansinių, bet ir sveikatos problemų (sirgo ir gydėsi ligoninėje), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir šią aplinkybę, kaip turėjusią įtakos, atsakovei vertinant tuo metu susiklosčiusias aplinkybes, jos šeimos padėtį bei elgesį ieškovo, siūlančio sudaryti ginčo sutartį (1 b. t., 122-123 l.; 2 b. t., 214-220 l.; 2 b. t., 33-34, 41-46 l.).

Dėl nurodyto pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, ir vadovaudamasis tikėtinumo taisykle, teisingai nustatė, jog nagrinėjamu atveju įrodytos visos sąlygos dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį: Laidavimo sutartis buvo sudaryta ieškovo iniciatyva, kurios nesant, ginčo sutartis nebūtų buvusi sudaryta, o atsakovė šią sutartį pasirašė akivaizdžiai sau nenaudingomis sąlygomis (laiduodama ieškovui, su kuriuo jos nesiejo prievoliniai santykiai, už tuo metu sirgusį trečiąjį asmenį (jos sutuoktinį), kuris jau Laidavimo sutarties sudarymo metu buvo skolingas ieškovui 206 670,48 Lt, dėl to, kad trečiajam asmeniui būtų toliau tiekiamos prekės pagal 2008 m. vasario 25 d. Sutartį Nr. 08/02/25, kurios buvo būtinos trečiojo asmens veiklos vykdymui (ūkininkavimui) (CK 1.91 str. 1, 4 d.; CPK 185 str.).

Dėl pasakyto nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti ar pakeisti teisėto bei pagrįsto apygardos teismo sprendimo (CPK 263 str., 329 - 330 str.).

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nes jie nėra reikšmingi teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui.

Netenkinus ieškovo apeliacinio skundo, iš ieškovo atsakovės naudai priteistina 2 057 Lt išlaidų už advokato pagalbą, atsakovės turėtų apeliacinės instancijos teisme (1 b. t., 202 l.; 2 b. t., 35-37 l.; CPK 98 str. 1 d., 302 str.; Lietuvos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų rekomendacijų dėl užmokesčio dydžio 8 p.).

Be to, netenkintinas ir atsakovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Bylos duomenimis, atsakovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti vykdymo veiksmus (varžytynes) vykdomojoje byloje Nr. 0010/12/03693 (1 b. t., 173 l.), gautas Lietuvos apeliaciniame teisme, nėra susijęs su nagrinėjamu ginču. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog varžytynės vykdomojoje byloje Nr. 0010/12/03693, kurias prašė sustabdyti atsakovė, įvyko 2013 m. balandžio 11 d.; be to, nurodytoje vykdomojoje byloje vykdomas priverstinis skolos išieškojimas iš trečiojo asmens R. S. įkeisto ieškovui turto pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-8882-144/2011, ir paminėtos varžytynės nėra susijusios su atsakovei J. S. priklausančio turto pardavimu. Dėl nurodyto nėra pagrindo tenkinti atsakovės prašymo (CPK 144 str. 1 d., 302 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimą.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Litagros prekyba“, į. k. 122012020, atsakovės J. S., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 2 057 Lt (du tūkstančiai penkiasdešimt septyni litai) advokato pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Konstantinas GurinasAudronė JarackaitėMarytė Mitkuvienė