Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Eduardas Maškevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A–203– 417/2007

Teisėja Violeta Balčiūnienė Procesinio sprendimo kategorija 1.1.6.3; 1.1.8.1.1; 1.2.14.5

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

2007 m. gegužės 29 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valentino Janonio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. M., A. M. ir S. J. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007-02-20 nuosprendžio, kuriuo T. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d. bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant per šį laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms be bausmę vykdančios institucijos sutikimo; A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4 d., 9 d. ši bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su bausme, paskirta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006-06-16 nuosprendžiu, ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams devyniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose; S. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d. prie šios bausmės pridėta bausmės, paskirtos Klaipėdos miesto apylinkės teismo 200-05-04 nuosprendžiu ir neatliktos, dalis ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. M., A. M. ir S. J., grasindami pavartoti fizinį smurtą bei jį pavartodami, pagrobė svetimą turtą: 2006 m. sausio 23 d., apie 10 val., veikdami bendrininkų grupe, atėjo į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur gyveno D. B. ir O. V.. T. M. paskambino į buto duris. O. V. atrakino duris, į buto vidų įėjo visi trys ir grasino pavartoti fizinį smurtą bei jį pavartojo ir taip atėmė nukentėjusiesiems galimybę pasipriešinti, t. y. S. J. grasino D. B. fiziniu susidorojimu ir smogė vieną kartą rankos kumščiu į pilvą, T. M. ir A. M. grasino O. V. ir liepė nejudėti, A. M. iš spintoje buvusios piniginės pagrobė O. V. 180 litų įvairiomis kupiūromis, 200 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung E 105“, 30 litų vertės odines pirštines, 300 litų vertės sidabrinę grandinėlę, iš D. B. piniginės ištraukė 60 litų įvairiomis kupiūromis, nuo stalo pagrobė jo 250 litų vertės mobiliojo ryšio telefono aparatą „Nokia 6100“, o tuo metu S. J., grasindamas D. B. fiziniu susidorojimu, pareikalavo nusisegti nuo rankos 139 litų vertės laikrodį „Casio“, ką nukentėjusysis ir padarė, tokiu būdu plėšimo metu pagrobė O. V. turto už 710 litų ir D. B. turto už 449 litus.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. M. apeliacinis skundas tenkintinas, nuteistųjų A. M. ir S. J. apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo nusikalstamą veiką kaip plėšimą.

Savavaldžiavimo atveju asmuo ne siekia užvaldyti svetimą turtą, bet reikalauja patenkinti ar kitaip vykdo savo turtines pretenzijas, turėdamas tam tikrą ar tariamą teisę. Kad šis neteisėtas elgesys būtų pripažintas savavaldžiavimu baudžiamosios teisės prasme, būtinos įstatymo leidėjo nurodytos sąlygos: 1) kaltininkas, vykdydamas savo tikras ar tariamas teises, nesilaiko teisės aktais nustatytos tvarkos ir padaro žalą asmens teisėms ar teisėtiems interesams; 2) kaltininko reikalavimai patenkinti turtines pretenzijas turi būti lygiaverčiai nukentėjusiojo prievolei; 3) tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys.

Nuteistieji teigia, kad jie tik norėjo atsiimti iš D. B. 100 Lt, kurie neva priklausė T. M., tačiau iš teismo ištirtų ir nuosprendyje aptartų įrodymų patikimai nustatyta, jog jie bendrais veiksmais pagrobė nukentėjusiųjų turto už 1159 Lt. Patys nuteistieji pripažįsta, kad jie paėmė daugiau pinigų ir kito turto negu D. B. buvo neva skolingas T. M., o duomenų, kad kuris nors iš nuteistųjų būtų turėjęs kokių nors turtinių pretenzijų kitam nukentėjusiajam – O. V. – nėra iš viso. Esant šioms aplinkybėms negalima daryti išvados, kad nusikalstamų veiksmų esmė buvo kaltininkų reikalavimai patenkinti T. M. turtines pretenzijas.

Nekyla abejonių ir dėl to, kad nuteistieji vartojo fizinį smurtą – S. J. smogė kumščiu D. B. į pilvą bei grasino – T. M. pakeltu tonu reikalavo skolos, sakė, kad sumuš, jei neatgaus pinigų, S. J. neleido D. B. keltis iš lovos, A. M. liepė O. V. sėdėti. Be to, grėsmingą situaciją sukūrė ir tai, kad T. M., A. M. ir S. J., t. y. trys jauni vyrai suėjo nekviesti į D. B. ir O. V. gyvenamąją patalpą, kai nukentėjusieji buvo dviese. Akivaizdu, kad dėl to nukentėjusieji patyrė baimės, nesaugumo jausmą.

Taigi nuteistieji bendrais veiksmais pavartodami fizinį smurtą ir grasindami tuoj pat jį pavartoti pagrobė svetimą – nukentėjusiųjų – turtą. Šie požymiai sudaro nusikaltimo, numatyto BK 180 str. 1 d., – plėšimo – sudėtį ir yra pakankami. Todėl T. M., A. M. ir S. J. bendrais veiksmais padaryta veika pagrįstai kvalifikuota kaip plėšimas.

Pagal BK 180 str. 1 d. numatytą plėšimo nusikaltimo sudėtį svetimas turtas gali būti pagrobiamas trimis alternatyviais būdais: panaudojant fizinį smurtą, grasinant panaudoti fizinį smurtą, kitaip atimant galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005-06-23 nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 13 punkte išaiškinta, kad kitoks atėmimas galimybės priešintis, numatytas BK 180 straipsnyje, yra tada, kai nukentėjusio asmens pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja tokius būdus, kurių neapima sąvokos „fizinio smurto panaudojimas“ ar „grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą“, tačiau jais atimama galimybė nukentėjusiajam pasipriešinti bei ginti nuosavybę nuo pagrobimo (pvz., kaltininkas panaudoja apgaulę ar prievartą, paprastai nesusijusią su sveikatos sutrikdymu ar fizinio skausmo sukėlimu). Taigi smurto pavartojimas ar grasinimas jį pavartoti, sukėlęs nukentėjusiajam baimę ir dėl to sąlygiškai apribojęs jo galimybę priešintis, nelaikomas atėmimu galimybės priešintis ir pagal šį požymį veikos atskirai nekvalifikuotinos.

Teismo nuosprendžiu nustatyta, kad S. J. sudavė D. B. smūgį, visi kaltininkai grasino nukentėjusiesiems ir atėmė jų turtą. Teismas tokius apeliantų veiksmus įvertino kaip plėšimą pagal visus tris BK 180 str. numatytus plėšimo požymius – fizinio smurto pavartojimą, grasinimą pavartoti fizinį smurtą ir atėmimą galimybės priešintis. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog apeliantų padaryti veiksmai atitinka plėšimo požymius – fizinio smurto pavartojimą ir grasinimą pavartoti fizinį smurtą. Nukentėjusiųjų mušimas užvaldant jų turtą yra fizinio smurto pavartojimas, o grasinimai susidoroti, liepimas nejudėti sudaro grasinimo tuoj pat pavartoti fizinį smurtą požymį. Kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo inkriminavo apeliantams kitą plėšimo sudėties požymį – „atėmimą galimybės nukentėjusiajam priešintis“, nes nuteistieji atliko tik fizinio ir psichinio smurto pavartojimą atitinkančius veiksmus ir neįgyvendino visų alternatyvių plėšimo sudėties požymių. Apeliantų padaryti veiksmai neatitinka požymio „kitaip atimdamas galimybę priešintis“ aiškinimo baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje. Todėl lengvinant nuteistųjų teisinę padėtį minėto plėšimo sudėties požymio inkriminavimas šalintinas iš apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies.

T. M. apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog jis kaltu prisipažino iš dalies, pagrįstas.

Aplinkybė, ar kaltininkas savanoriškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, negali būti vertinama formaliai. Kaltininkas gali klysti vertindamas situaciją ar veikos juridinę kvalifikaciją. Teismas, spręsdamas, ar yra ši sąlyga, turi įvertinti parodymų visumą, nustatyti, ar kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoda teisingus parodymus apie esmines padarytos veikos aplinkybes ir ar prisipažįsta padaręs veiką ir kaltas dėl padarinių.

T. M. nuo pat pirmos apklausos 2006-01-24 ikiteisminio tyrimo metu pripažino savo kaltę visiškai, tik 2006-08-17, pareiškus naują įtarimą pagal BK 180 str. 2 d., nepripažino, kad jo kartu su bendrininkais padarytas plėšimas buvo kvalifikuotas – padarytas panaudojant peilį. Teismas šį kvalifikuojantį požymį (peilio panaudojimo) iš kaltinimo pašalino ir nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 180 str. 1 d. T. M. davė teisingus parodymus apie esmines padarytos veikos aplinkybes, prisipažino padaręs veiką ir kaltas dėl padarinių. Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, kad T. M. kaltu prisipažino visiškai.

BK 38 str. 1 d. numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, 3) susitaikė su nukentėjusiuoju arba juridinio asmens arba valstybės institucijos atstovu, 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. BK 38 str. 1 d. nuostatų taikymas galimas tik nustačius visų minėtų sąlygų visumą.

Kolegija mano, kad yra visos minėtos sąlygos T. M. taikyti BK 38 str. 1 d. nuostatas. Jis padarė apysunkį nusikaltimą, anksčiau jau konstatuota, kad visiškai prisipažino jį padaręs. Nuteistasis taip pat savo noru atlygino padarytą žalą, o teisiamojo posėdžio metu nukentėjusieji pareiškė, kad susitaikė su T. M. ir pretenzijų jam nebeturi (b. l. 76,77, t. 3). T. M. nusikalto pirmą kartą, nėra baustas administracine tvarka, turi nuolatinį darbą, sukūrė šeimą, todėl yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi esant visoms BK 38 str. 1 d. numatytoms sąlygoms T. M. turėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, o baudžiamoji byla jam nutraukta (BK 38 str. 1 d., BPK 235 str. 1 d., 327 str. 1 p.). Nepriėmęs tokio sprendimo pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Atsižvelgus į T. M. asmenybę, į tai, kad visiškai atlygino nukentėjusiesiems nusikalstama veika padarytą žalą, BK 67 str. numatytos baudžiamojo poveikio priemonės jam netaikytinos.

Bausmės nuteistiesiems A. M. ir S. J. paskirtos vadovaujantis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir teisingai jas individualizavus, todėl pagrįstos ir teisingos. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą ir rūšį – padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas, kaltininkų asmenybes – A. M. yra teistas 10 kartų, S. J. – 4 kartus, į atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimas padarytas bendrininkaujant. Nuteistieji, būdami teisti už tyčinių nusikaltimų padarymą, turėdami neišnykusius ir nepanaikintus teistumus, vėl padarė tyčinį nusikaltimą, todėl teismas pagrįstai nurodė, kad jie yra recidyvistai ir skyrė laisvės atėmimo bausmes (BK 27 str. 1 d., 56 str. 1 d.). Paskirtų bausmių dydis nežymiai viršija BK straipsnio, numatančio atsakomybę už tokią nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkį, todėl bausmės nėra aiškiai per griežtos, yra teisingos ir nešvelnintinos.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 2 d. 1 p., 3 d., 330 str.,

nutaria:

nuteistųjų A. M. ir S. J. apeliacinius skundus atmesti.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007-02-20 nuosprendžio dalį, kuria T. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d. bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, panaikinti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 38 str. 1 d., T. M. nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti ir baudžiamąją bylą T. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. nutraukti.

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies nuorodą, jog nuteistieji T. M. , A. M. ir S. J. pagrobė svetimą turtą atimdami galimybę nukentėjusiesiems priešintis.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.