Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2017-11-22 · Administracinė byla Nr. A-2417-442/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-11-22
Bylos Nr.
A-2417-442/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00876-2016-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Stasys Gagys
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
Pareiškėjas
E. S.
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-2417-442/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00876-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. lapkričio 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. S. skundus atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas E. S. padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. iki 2016 m. vasario mėnesio jis atliko bausmę Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos kamerų tipo patalpose (kamerose Nr. 6 ir Nr. 9), kuriose bausmės sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų, įstatymais nustatyto ploto vienam asmeniui vidutiniškai teko mažiau nei nustatyta, minimali 3,6 kv. m norma buvo pažeista, patalpose nebuvo tinkamos ventiliacijos. Atsakovas pažeidė Konstitucijos 21 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, Higienos normos HN 76:1999 reikalavimus. Dėl ploto trūkumo jis patyrė didelę neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta pinigais. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.Paaiškino, kad pareiškėjas už režimo pažeidimus nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. iki 2016 m. kovo 21 d. atliko bausmę kamerų tipo patalpose Nr. 6, 9, 10, 11. Jose ginčo laikotarpiu ploto norma pažeista nebuvo. Pažymėjo ir tai, jog ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos. Be to, teisės aktai nenumato, kad baldų, esančių patalpoje, užimamas plotas būtų išskaičiuotas iš bendro patalpos ploto. Patalpos buvo vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginančios jo buvimą pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečiais faktais pagrįstų duomenų, kad Pravieniškių PN-AK nesilaikė skunde nurodytų teisės normų reikalavimų.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 17 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui E. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 1 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas už režimo pažeidimus nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. iki 2016 m. vasario 29 d. atliko bausmę kamerų tipo patalpose: nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. iki 2015 m. rugpjūčio 27 d. kameroje Nr. 9, kurios plotas 14,61 kv. m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko 3,65 kv. m ploto (ploto norma pažeista nebuvo); nuo 2015 m. rugpjūčio 27 d. iki 2016 m. vasario 29 d. kameroje Nr. 6, kurios plotas 15,28 kv. m, joje įrengtos 6 miegamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko 2,55 kv. m ploto (trūko 1,05 kv. m ploto). Teismas konstatavo, jog nurodytu laikotarpiu (187 paras) atsakovas neužtikrino pareiškėjui teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovavosi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Pareiškėjo skundo motyvai, jog kamerų tipo patalpose nebuvo ventiliacijos, buvo nepagrįsti. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punkte numatyta, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ir kondicionavimo sistema. Bylos duomenys patvirtino, jog 3 sektoriuje esančios kameros Nr. 6 ir Nr. 9 buvo vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, todėl kamerų vėdinimas buvo užtikrintas. Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose, kuriose asmens judėjimo laisvė yra griežtai reglamentuota, pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, pareiškėjas buvo kalinamas 187 paras ženkliai pažeidžiant teisės aktų nustatytą minimalią ploto normą – trūko 1,05 kv. m ploto. Įvertinus pažeidimo trukmę, jo pobūdį, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją, kad jo sveikatos būklė jam kalint pataisos namuose būtų pablogėjusi, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis buvo įvertintas 1 300 Eur ir ši suma priteista iš atsakovo.

III.

Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantys Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis; reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti.Mano, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes ir nepilnai įvertino pateiktus įrodymus. Pažymi, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos. Akcentuoja, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos. Į kamerų tipo patalpose įrengtus kiemelius kasdien pasivaikščioti vieną valandą vedami ten laikomi nuteistieji. Pareiškėjas skunde klaidinančiai nurodė, kad kamerų tipo patalpose nebuvo ventiliacijos. Teigė, jog pirmosios instancijos teismui nenustačius, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis bei nenustačius kitų netinkamų kalinimo sąlygų, nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo tenkinti apeliacinį skundą.Mano, kad apeliacinis skundas turėtų būti tenkinamas. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad Pravieniškių PN-AK būtų sąmoningai siekę nežmoniškai su juo elgtis. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pažymi, kad teismai, spręsdami dėl asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų, vertina kumuliacinį kalinimo sąlygų poveikį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 27 d. iki 2016 m. vasario 29 d. atsakovas 187 dienas neužtikrino pareiškėjui teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, turinčio tekti vienam nuteistajam. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Vis dėlto teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Ši išvada yra pagrįsta visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių išaiškinimu. Bylai reikšmingas aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė remdamasis byloje esančiais įrodymais, kuriuos įvertino tinkamai taikydamas procesiniame įstatyme įtvirtintas normas. Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto, dėl ko pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis). Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių papildomų duomenų, kurie paneigtų šias pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.Papildomai pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-336/2012 ir kt.).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymą, grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip kad pareiškėjo laikymo sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, keliamų vienam asmeniui kameroje tenkančiam plotui. Taigi tai sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos neigiamos pasekmės. Šiuo aspektu atsakovas nepagrindė, kodėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus nepatogumus.Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, jog pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.Pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014).Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju 1 300 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra per didelis ir yra tinkamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams atlyginti.Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysRomanas KlišauskasDainius Raižys