- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-18
- Bylos Nr.
- 1A-541-806/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-06106-2024-4
- Bylos rūšis
- Baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Mačionytė, Nida Vigelienė, Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė
- Nuteistasis
- J. D. B. C.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nidos Vigelienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. D. B. C. gynėjo advokato K. U. (toliau – ir Gynėjas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo J. D. B. C. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 1 dalį 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčio, 2 punkto a) papunkčio, 66 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsnio 13 dalies nuostatomis, J. D. B. C. į paskirtą bausmę įskaitytas jo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas (duomenys neskelbtini) (viena diena), vieną laikinojo sulaikymo dieną prilyginant 6 MGL dydžio baudai, nustatant, kad J. D. B. C. galutinė paskirta bausmė – 54 MGL (2 700 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 10 punkto, 72⁵ straipsnio nuostatomis, J. D. B. C. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose, ją įvykdant per 1 metus, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš J. D. B. C. nepriteistos.
Skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu G. S., padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant ją laiduotojos I. D. atsakomybei be užstato, nustatant 1 metų laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla jos atžvilgiu nutraukta. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 10 punkto, 72⁵ straipsnio nuostatomis, G. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose, ją įvykdant per 1 metus, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Dėl nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleistos G. S. apeliacinių skundų nepaduota.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės
J. D. B. C. nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo tiksliai nenustatyto laiko iki 2024 m. vasario 15 d. apie 22.20 val., neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, savo gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini):
kartu su savo (tuometine) sutuoktine G. S. laikė 0,0232 g psichotropinės medžiagos – heksahidrokanabinolio, taip pat 21,110 g psichotropinės medžiagos – tetrahidrokanabinolio, be kita ko, ir 0,268 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kuomet 2024 m. vasario 15 d. minėtu adresu atvykę policijos pareigūnai, reaguodami į G. S. pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje, buto apžiūros, atliktos nuo 22.10 val. iki 22.20 val., metu rado ir paėmė 2 buteliukus su rudos spalvos klampiu skysčiu, kurio sudėtyje buvo minėtos psichotropinės medžiagos, ir 2 smulkintuvus, kuriuose buvo minėta narkotinė medžiaga;
vienas laikė 1,008 g psichotropinės medžiagos – tetrahidrokanabinolio, kuomet 2024 m. vasario 16 d. jo (tuometinė) sutuoktinė G. S., dėliodama jo daiktus, rado 2 buteliukus su skysčiu, kurio sudėtyje buvo minėta psichotropinė medžiaga, ir juos (du buteliukus) 2024 m. vasario 21 d. apie 15.30 val. pristatė į (duomenys neskelbtini).
Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
Gynėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 12 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį dalyje – J. D. B. C. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnį (laidavimą). Gynėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Dėl nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleistos G. S. į policijos įstaigą atneštų psichotropinių medžiagų disponavimo apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistasis J. D. B. C. nuo 2024 m. vasario 15 d. į savo nuomojamą butą net nebuvo patekęs, t. y. po teisėsaugos pareigūnų atliktos kratos su tarnybiniu šunimi. Svarbu dar ir tai, kad kartu su atliktos kratos protokolu yra pateiktos foto nuotraukos, kuriose taip pat užfiksuotos ant stalo esančios medžiagos buteliukuose ir dėžutėse. Iš kratos metu padarytų foto nuotraukų matyti, kad visi daiktai buvo aiškiai (lengvai) pasiekiami, tarnybinis šuo galėjo lengvai juos apuostyti, todėl G. S. versija dėl jos jau po kratos – kitą dieną – rastų medžiagų ir jų kiekio yra visai neįtikinama. Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad G. S. teisiamojo posėdžio metu apie tai, kaip rado kitas medžiagas bute, nurodė, jog kraustant J. D. B. C. daiktus rado vieną buteliuką ir tarp lentynų rado kitą buteliuką, nors ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad rado du buteliukus ir dar keturias dėžutes ant to paties stalo, kaip ir kratos metu, tačiau kratos metu ant stalo nei teisėsaugos pareigūnai rado, nei tuo labiau šuo tų dėžučių neužuodė, o dėl šios aplinkybės G. S. teisiamojo posėdžio metu tiesiog nurodė, jog buteliukai buvo hermetiškai užpakuoti. Kad G. S. 2024 m. vasario 21 d. iš viso pateikė 6 daiktus, o ne tik 2 buteliukus, patvirtina 2024 m. vasario 21 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, kuriame aiškiai išvardinti 6 daiktai, todėl tai, jog iš jų (6 daiktų) net 4 dėžutes jau po atliktos kratos G. S. rado ant stalo, skamba neįtikėtinai ir net absurdiškai, nes bute buvo tik vienas stalas ir jis teisėsaugos pareigūnų buvo fotografuojamas kratos atlikimo metu.
Kaltinamajame akte net nėra nurodoma, kad G. S. galimai 2024 m. vasario 16 d. skambino 112, buvo atvykę teisėsaugos pareigūnai, kurie ir nurodė, jog medžiagas ji gali pasilikti sau ir atnešti jas į apklausą. G. S. apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad skambinant BPC numeriu 112 nenurodė, jog ji rado bute įtartinas savo vyrui (nuteistajam J. D. B. C.) priklausančias medžiagas, o apie tai nurodė tik vėliau atvykusiems policijos pareigūnams. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta G. S. nenurodė, kad 2024 m. vasario 16 d. kartu buvo ir jos draugė D. A., tai nėra užfiksuota jokiame bylos oficialiame dokumente, t. y. byloje nėra patvirtinta objektyviais duomenimis, jog minėtą dieną D. A. matė ir žinojo aplinkybes apie buteliukų ir dėžučių radimą bute. Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja D. A. taip pat nepatvirtino G. S. nurodytų teiginių, kad į butą atvykę pareigūnai nepaėmė G. S. rastų medžiagų ir jie būtų nurodę, jog tas medžiagas G. S. pati pateiktų teisėsaugos institucijai atvykstant į jos apklausą. Be kita ko, nei vienas liudytoju apklaustas pareigūnas (A. M., D. H., M. K. ir Š. M.) nenurodė, kad asmeniui pateikus (galimai) narkotines medžiagas, jie jas paliktų tam asmeniui, nedarytų jokio poėmio ir nurodytų asmeniui pačiam jas pristatyti į teisėsaugos įstaigą, priešingai, tokios aplinkybės apklaustiems pareigūnams kėlė didelę nuostabą. Liudytojas M. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad G. S., net jeigu ir savanoriškai būtų pateikusi psichotropines (narkotines) medžiagas, tai tuo metu būtų sulaikyta ir jai būtų atliktas šlapimo tyrimas (testas).
Nesutiktina su skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, kad dėl antrojo inkriminuojamo epizodo byloje gali būti kaltinamas (traukiamas baudžiamojon atsakomybėn) tik J. D. B. C., kadangi dėl šių narkotinių medžiagų disponavimo turėjo būti kaltinama ir pati G. S.. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, neturėjo skirti didesnės įrodomosios reikšmės (galios, vertės) J. D. B. C. buvusios sutuoktinės ir tuo pačiu šioje byloje buvusios kaltinamąja G. S. išgalvotiems parodymams, jog neva atvykę pareigūnai nepaėmė narkotinių medžiagų, liepdami jai pačiai jas atnešti į policiją šaukime nurodytą dieną. Tokie nuteistojo buvusios sutuoktinės duoti parodymai papildomai suformavo perteklinę nusikalstamą veiką (epizodą) J. D. B. C., perkeliant kartu ir pareigą įrodinėti savo nekaltumą, kas net nėra paremta elementaria ir nuoseklia logika, t. y. buvo patikėta G. S. prasimanymu. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai iškraipė šioje byloje surinktų įrodymų prasmę, skirtingai interpretavo tuos pačius įrodymus skirtinguose kontekstuose, neanalizavo surinktų įrodymų visumos ir patį kaltinimą pagrindė abejotinais įrodymais, todėl, manytina, kad bet kokios neįrodytos faktinės aplinkybės pirmosios instancijos teismo turėjo būti traktuojamos (vertinamos) kaip neįrodyta J. D. B. C. inkriminuota nusikalstama veika (antrasis epizodas), t. y. šioje dalyje jis turėjo būti išteisintas.
Nuteistasis J. D. B. C. viso proceso metu nuosekliai pripažino savo kaltę dėl pirmojo jam inkriminuoto epizodo, savo kaltės neneigė, nuoširdžiai gailėjosi, t. y. niekada neneigė, kad turėjo psichotropinių medžiagų ir jomis disponavo, todėl ir pripažino pirmąjį epizodą, tačiau negalėjo ir neturėjo objektyvių galimybių prisipažinti dėl klaidingai jam inkriminuoto antrojo epizodo. Priešingai, G. S. viso proceso metu buvo nenuosekli. Be kita ko, jeigu ir tikėti G. S., kad teisėsaugos pareigūnai paliko jai narkotines medžiagas, kurias ji pati po to ir pristatė į teisėsaugos įstaigą ateidama į savo apklausą, neatlaiko jokios adekvačios kritikos, nes tokiu atveju prokuratūra ir (ar) pats pirmosios instancijos teismas turėjo kreiptis dėl pareigūnų galimai padarytos nusikalstamos veikos ištyrimo, t. y. tokiu atveju reikėtų pradėti ikiteisminį tyrimą dėl tarnybinių pareigų neatlikimo (BK 229 straipsnis), o jeigu nėra objektyvių galimybių tai nustatyti, tokia situacija turi būti traktuojama (vertinama) nuteistojo J. D. B. C. naudai. Jeigu teisėsaugos pareigūnai nesiėmė atitinkamų ir būtinų veiksmų, tai dėl tokio savo tarnybos neatlikimo neturi būti apkaltinamas nekaltas asmuo.
Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą apeliaciniame skunde yra nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pats tikslino inkriminuojamą kaltinimą, tačiau J. D. B. C. pagal jam patikslintą kaltinimą nesutiko su jame nurodyta įvykių chronologija ir dviprasmišku kaltinimo turiniu. Manytina, kad nuteistasis yra pilnai pripažinęs savo kaltę ir niekada neneigė (priešingai, pripažino), jog turėjo ir disponavo psichotropinėmis (ir narkotinėmis) medžiagomis, kurias kratos metu rado pareigūnai, tačiau niekada nepripažino antrojo epizodo ir nesupranta kaip kažkokios psichotropinės medžiagos disponavimu gali būti apkaltintas asmuo, apie kurios (draudžiamos medžiagos) egzistavimą visai nežinojo. Galbūt pati G. S. laikė tas psichotropines medžiagas atskirai ir apie jas nežinojo nuteistasis, pati pamiršo jas atiduoti kratos metu, o, po to, jau atnešė jas į teisėsaugos įstaigą ir nurodė, kad jos priklauso jos sutuoktiniui – J. D. B. C.. Skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados, kad G. S. neturėjo tikslo apkalbėti nuteistąjį, nėra logiškos, nes būtent 2024 m. vasario 16 d. dar kartą pasikreipus į teisėsaugos pareigūnus dėl neva patiriamo psichologinio smurto, atvykę pareigūnai išdavė smurto artimoje aplinkoje orderį, todėl sekančiu G. S. veiksmu ir buvo atiduotos psichotropinės medžiagos melagingai apkaltinant savo buvusį sutuoktinį. Pažymėtina ir tai, jog G. S. galimai net turėjo ir motyvą tokiam poelgiui, kadangi netrukus po šių įvykių susirado naują gyvenimo draugą, su kuriuo susilaukė vaiko.
Kaip jau minėta, net keturi pareigūnai patvirtino, kad G. S. pateikiamos skirtingos įvykio versijos (ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu) apie 2024 m. vasario 16 d. bute rastas psichotropines medžiagas ir jų pateikimas teisėsaugos institucijai yra mažai tikėtinos, tačiau pirmosios instancijos teismas paneigė bet kokias abejones ir pripažino, jog šios psichotropinės medžiagos priklausė J. D. B. C., kuris būtent šio epizodo nepripažįsta, todėl ir negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Svarbu ir tai, kad J. D. B. C. viso proceso metu buvo nuoseklus apie tai, jog laikė psichotropines medžiagas ir jas pats bei G. S. vartoja, o tai nekeičia jo padarytos nusikalstamos veikos esmės, kadangi, jeigu kitoje dėžutėje (nuteistajam jau nebebūnant namuose-bute) dar ir buvo medžiagų, tačiau J. D. B. C. apie jų buvimą gali tiesiog elementariai ir nebeprisiminti.
Manytina, kad skundžiamame nuosprendyje padarytos ir netinkamos išvados dėl laiduotojo asmenybės įvertinimo, nes pirmosios instancijos teisme apklaustas G. B. (G. B.) nurodė, jog būtent tik šiuo metu suprato, o anksčiau galimai tik įtarė, jog J. D. B. C. vartojo kažkokias medžiagas, be to, toks pilnas supratimas atsirado būtent tada, kuomet nuteistasis J. D. B. C. jam papasakojo apie padarytą nusikalstamą veiką ir paprašė būti laiduotoju. Pažymėtina ir tai, kad G. B. bei nuteistasis yra saistomi tvirtais asmeniniais ryšiais, nors susitinka retai, tačiau bendrauja reguliariai, juos sieja glaudūs santykiai, o G. B. skatintų J. D. B. C. tinkamai dalyvauti programoje, padėtų įsisavinti gaunamas žinias, patartų ir realiai padėtų pasitaisyti.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į Gynėjo apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu nuteistasis ir Gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras jį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo tenkintas gynybos prašymas atlikti dalinį įrodymų tyrimą ir papildomai apklausti galimą laiduotoją G. B..
Apklaustas galimas laiduotojas G. B. parodė, kad sutinka būti laiduotoju. Iki nuteistojo J. D. B. C. sulaikymo nežinojo, jog šis vartojo narkotikus, kadangi jo (G. B.) pozicija yra prieš šių medžiagų vartojimą. Jeigu būtų žinojęs, tai tikrai būtų su nuteistuoju apie tai kalbėjęs. J. D. B. C. žino jo požiūrį į narkotikus, jie kalbėjo, kad tokiu atveju, jeigu jis laiduos už nuteistąjį, tai tokių dalykų tikrai nebus ir, kiek jam yra žinoma, J. D. B. C. narkotinių (ir psichotropinių) medžiagų nebevartoja. Šiuo metu su J. D. B. C. yra vos ne kaimynai, gyvena per gatvę vienas nuo kito, todėl bendrauja dažniau – kartą į porą savaičių. Jeigu jį paskirtų laiduotoju, tai jie sportuotų, gyventų aktyviai, kad sustabdyti norą vartoti narkotikus ir alkoholį. Nors J. D. B. C. turi savo užsiėmimus, o jis (G. B.) savo, tačiau jie kartu žaidžia kompiuterinius žaidimus, eina į šokius su merginomis, reikėtų dar ir kokių nors kitų užsiėmimų susigalvoti.
BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Be to, pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tokiu atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo apeliaciniai skundai, o nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 4 dalis).
Nagrinėjamu atveju nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl šios nutarties 1.1. papunktyje nurodytų faktinių aplinkybių objektyvumo ir jų atitikties byloje surinktų įrodymų (duomenų) visumai, t. y. tiek nuteistojo J. D. B. C., tiek nuo baudžiamosios atsakomybės atleistos G. S. kaltė išsamiai detalizuota ir įrodyta skundžiamo nuosprendžio 26-27 punktuose (4 t., b. l. 29–30), o teisėjų kolegija, patikrinusi šią aktualią skundžiamo procesinio sprendimo dalį, nenustatė, jog pirmosios instancijos teismas būtų padaręs duomenų, įrodymų vertinimo ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių klaidas, todėl tai dar kartą nebebus aptariama šioje nutartyje, be kita ko, dėl šio epizodo gynyba neturėjo jokių pretenzijų, pastabų ar pastebėjimų dėl nustatytų galimų faktinių aplinkybių netikslumų tai siejant su byloje esančiais įrodymais. Kita vertus, gynyba nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad J. D. B. C. padarė ir antrąjį jam inkriminuotos vienos tęstinės nusikalstamos veikos epizodą, aprašytą šios nutarties 1.2. papunktyje. Gynybos teigimu, nuteistasis J. D. B. C. nieko nežinojo apie psichotropinę medžiagą – 1,008 g tetrahidrokanabinolio, kurią, kaip nustatyta skundžiamame nuosprendyje, 2024 m. vasario 16 d. rado G. S. ir šią medžiagą ženkliai vėliau – tik 2024 m. vasario 21 d. apie 15.30 val. – pristatė į teisėsaugos instituciją. Gynybos vertinimu, ši psichotropinė medžiaga galimai buvo būtent pačios G. S.. Be kita ko, apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad J. D. B. C. viso proceso metu buvo nuoseklus apie tai, jog laikė psichotropines medžiagas ir jas pats bei jo tuo metu buvusi sutuoktinė G. S. vartoja, o tai nekeičia jo padarytos nusikalstamos veikos esmės, nes, jeigu kitoje dėžutėje (J. D. B. C. jau nebebūnant namuose) dar ir buvo narkotinių (arba psichotropinių) medžiagų, tai jis apie jų buvimą gali tiesiog elementariai ir nebeprisiminti.
Kaip teisingai akcentuota ir skundžiamame nuosprendyje, G. S. viso proceso metu kategoriškai neigė aplinkybę, kad žinojo apie psichotropinę medžiagą – 1,008 g tetrahidrokanabinolio, t. y. jog ši medžiaga buvo būtent jos (arba veikiant kartu su J. D. B. C.) dispozicijoje. Sutiktina su tuo, kad iš tiesų – iš šalies stebint neutraliam ir absoliučiai jokio suinteresuotumo su šia baudžiamąja byla neturinčiam asmeniui – įvertinus šios nutarties 1.2. papunktyje nurodytų psichotropinių medžiagų pateikimo teisėsaugos institucijai aplinkybes (G. S. 2024 m. vasario 16 d. dėliodama nuteistojo daiktus rado du buteliukus su skysčiu, tačiau šiuos rastus objektus į teisėsaugos instituciją pristatė tik 2024 m. vasario 21 d. apie 15.30 val.), kiltų pagrįstų abejonių dėl G. S. proceso metu duotų parodymų patikimumo toje dalyje, jog 2024 m. vasario 16 d. būtent patys pas ją į butą (gavus jos iškvietimą) atvykę teisėsaugos pareigūnai (bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme G. S. parodė, kad tą dieną skambinant Bendruoju pagalbos centro numeriu 112 nenurodė, jog ji rado bute įtartinas nuteistajam priklausančias medžiagas, o apie tai nurodė tik vėliau atvykusiems policijos pareigūnams) jai nurodė, kad rastas medžiagas ji gali pasilikti sau ir atnešti jas į apklausą. Kita vertus, net ir tokia nurodyta įvykių versija bei G. S. proceso metu duotų parodymų keitimas dėl esminių antrojo epizodo aplinkybių (esminiai duotų parodymų neatitikimai išsamiai nurodyti Gynėjo apeliaciniame skunde) automatiškai nepreziumuoja, jog psichotropinė medžiaga buvo išimtinai arba G. S., arba kitų nenustatytų asmenų disponavimo objektas, t. y. vien šios aplinkybės negali būti pagrindas J. D. B. C. dėl šio epizodo išteisinti, o tuo pačiu ir spręsti kitą gynybos apeliaciniame skunde pateiktą klausimą (prašymą) – laidavimo instituto taikymo galimybę.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame nenurodoma jokių naujų aplinkybių, kartu su skundu nepateikiama naujų vertintinų ir esmės turinčių duomenų šaltinių (dokumentų, vaizdo ir (ar) garso įrašų, asmenų paaiškinimų, apžiūros protokolų ir pan.), taip pat nenurodoma naujų versijų dėl antrojo epizodo psichotropinių medžiagų priklausymo konkrečiam asmeniui (arba asmenims), kas nebūtų žinoma pirmosios instancijos teismui ir neaptarta skundžiamame nuosprendyje. Kaip matyti iš gynybos pozicijos, keliamos iš esmės trys pagrindinės versijos dėl psichotropinės medžiagos (1,008 g tetrahidrokanabinolio) tikrojo savininko: 1) G. S. kaltina nuteistąjį psichotropinių medžiagų laikymu, siekdama jį apkalbėti; 2) tarnybinis šuo 2024 m. vasario 15 d. atliktos kratos metu neužuodė 2024 m. vasario 16 d. G. S. rastų dviejų buteliukų, kuriuose, kaip paaiškėjo vėlesnėje ikiteisminio tyrimo eigoje, buvo psichotropinė medžiaga (1,008 g tetrahidrokanabinolio); 3) G. S. proceso metu davė parodymus apie tai, jog 2024 m. vasario 16 d. į butą atvykę pareigūnai jai nurodė atnešti rastas medžiagas (du buteliukus) į 2024 m. vasario 21 d. vyksiančią jos apklausą. Pažymėtina, kad į šias tris teisėjų kolegijos aptartas gynybos pateiktas versijas pirmosios instancijos teismas atsakė gana išsamiai, argumentuotai ir vertindamas šioje baudžiamojoje byloje esančių duomenų ir įrodymų visumą atitinkamai skundžiamo nuosprendžio 29, 31 ir 32 punktuose, teisėjų kolegija su šiose nuosprendžio dalyse padarytomis išvadomis iš esmės sutinka, t. y. nenustatė byloje surinktų duomenų ir įrodymų vertinimo, taip pat nustatytų reikšmės turinčių aplinkybių klaidų, todėl dar kartą šioje nutartyje to nebekartos. Teisėjų kolegija tik atkreipia dėmesį į tai, kad aptartuose skundžiamo nuosprendžio punktuose padarytos išvados, jas sujungus į visumą, patvirtina, jog nuteistasis J. D. B. C. padarė ir antrąjį jam inkriminuotą nusikalstamos veikos epizodą, asmens kaltė nekelia abejonių ir ji įrodyta visiškai.
Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip teisingai nurodyta ir pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje, 2024 m. vasario 15 d. G. S., visų pirma, į teisėsaugos instituciją kreipėsi ne dėl to, jog nuteistasis išimtinai tik disponuoja narkotinėmis (ir psichotropinėmis) medžiagomis, o būtent, kad J. D. B. C. iškraustytų iš nuomojamo buto, kadangi ji patiria šio asmens psichologinį smurtą, tačiau to neužtekus, pasakė ir apie narkotines bei psichotropines medžiagas. Be kita ko, kaip teisingai pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas, iš 2024 m. vasario 15 d. G. S. ir BPC darbuotojos telefoninio pokalbio turinio girdėti, kad G. S. būtent akcentuoja patiriamą psichologinį smurtą, baimę bei siekį iškraustyti sutuoktinį iš buto ir tik kaip šalutinę aplinkybę nurodo, jog pareigūnams sakė, kad J. D. B. C. turi narkotinių (ir psichotropinių) medžiagų (1 t., b. l. 95–96). Taip pat iš esmės analogiškos aplinkybės nurodytos ir A. M. 2024 m. vasario 15 d. tarnybiniame pranešime (1 t., b. l. 30), t. y. atvykus teisėsaugos pareigūnus pasitiko G. S., kuri, visų pirma, paaiškino, kad ji (duomenys neskelbtini) ir tik 2024 m. vasario 15 d. buvo (duomenys neskelbtini), tačiau bijo grįžti namo, kuriuose yra jos vyras (J. D. B. C.), kadangi jis su ja elgiasi netinkamai, o ji nenori, kad jis liktų namuose, t. y. tik vėlesnėje bendravimo eigoje G. S. nurodė, jog nuteistasis vartoja ir namuose turi įvairių narkotinių medžiagų. Šias aplinkybes A. M. patvirtino ir proceso metu apklaustas liudytoju. Svarbu dar ir tai, kad 2026 m. vasario 16 d. G. S. dėl analogiškos priežasties dar kartą iškvietė policijos pareigūnus, o būtent, jog J. D. B. C. siekė patekti į butą, ji jo bijojo, o ne todėl, kad ji rado įtartinas medžiagas (galimai narkotines ir (ar) psichotropines) tarp nuteistojo daiktų ir norėjo apie tai pranešti teisėsaugos institucijai. Be to, liudytoja apklausta D. A. patvirtino, kad pagrindinis G. S. tikslas ir buvo gauti apsaugos nuo smurto orderį, jog J. D. B. C. nesiartintų prie G. S.. Taigi, pagrindinis G. S. tikslas ir buvo nutraukti santykius su nuteistuoju, o ne jį apkaltinti narkotinių ir (ar) psichotropinių medžiagų disponavimu.
Dėl G. S. 2026 m. vasario 16 d. rastos ir tik 2024 m. vasario 21 d. teisėsaugos institucijai pateiktos psichotropinės medžiagos (1,008 g tetrahidrokanabinolio), tai siejant su gynybos pateikta versija, jog G. S. siekia nepagrįstai apkalbėti J. D. B. C., teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš tiesų G. S. 2024 m. vasario 21 d. teisėsaugos institucijai pateikė ne 2 buteliukus, o, kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, 6 objektus, kurie konkretizuoti 2024 m. vasario 21 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokole (2 t., b. l. 9–12). Kita vertus, būtent tik minėtuose dviejuose buteliukuose ir buvo psichotropinė medžiaga (1,008 g tetrahidrokanabinolio), o kitose 4 talpose aptikti tik tetrahidrokanabinolio pėdsakai (1 t., b. l. 64–66). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aptarti duomenys (4 iš 6 talpų buvo tuščios ir jose buvo tik psichotropinės medžiagos pėdsakai; 2 iš 6 talpų rastų psichotropinių medžiagų bendras kiekis yra išvis minimalus – vos 1,008 g) leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog antruoju kartu G. S. teisėsaugos institucijai pateikė iš esmės tik psichotropinių medžiagų likučius, todėl sunkiai tikėtina, kad G. S., norėdama neva apkalbėti („pakišti“) J. D. B. C., būtų pateikusi tik psichotropinių medžiagų likučius, buvusius dviejuose buteliukuose, bei dar keturias tuščias talpas, nors tai iš esmės jokios teisinės reikšmės (padėties sunkinimo) nuteistajam J. D. B. C. nebūtų turėję, t. y. teisėsaugos institucija tuo metu jau disponavo informacija dėl galimai asmens padarytos nusikalstamos veikos, susijusios su narkotinių ir psichotropinių medžiagų disponavimu, o naujai pateiktas psichotropinės medžiagos kiekis asmens veiksmų teisiniam kvalifikavimui realios reikšmės neturi, t. y. nebuvo pateiktas toks kiekis, dėl kurio vien laikymo J. D. B. C. veiksmai būtų automatiškai perkvalifikuoti į BK 260 straipsnio atitinkamą dalį.
Svarbu ir tai, kad net ir tokiu hipotetiniu atveju, jeigu tikėti, jog G. S. iš tiesų nepagrįstai norėjo apkalbėti („pakišti“) J. D. B. C., tai elementaru ir labiau nei logiška, kad ji tas psichotropines medžiagas privalėjo įsigyti arba po 2024 m. vasario 15 d., arba dar iki pirmojo pareigūnų atvykimo į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad G. S. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, jog ji pati sau niekada nėra pirkusi narkotinių ar (ir) psichotropinių medžiagų ir tokių nėra turėjusi, o narkotines (ar psichotropines) medžiagas anksčiau vartodavo kartu su J. D. B. C., kuris jai ir duodavo šių medžiagų. Pažymėtina, kad proceso metu nebuvo gauta net minimaliai objektyvių duomenų, jog G. S. būtų pati įsigydavusi narkotinių ir (ar) psichotropinių medžiagų. Tai leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad psichotropinė medžiaga (1,008 g tetrahidrokanabinolio) buvo įgyta būtent J. D. B. C.. Šiai išvadai pagrindą suteikia ir ta aplinkybė, kad tokiu atveju, jeigu minėtą psichotropinę medžiagą G. S. būtų įsigijusi iš kito subjekto (ne nuteistojo), vertinant aplinkybę, jog ji neva norėjo apkalbėti („pakišti“) J. D. B. C., tai pats psichotropinės medžiagos kiekis (rastas vos 1,008 g) būtų ženkliai didesnis ir jis, teisėjų kolegijos vertinimu, nebūtų įskaidytas į 2 atskirus buteliukus, be kita ko, kartu pateikiant teisėsaugos institucijai ir dar 4 tuščias talpas, kuriose buvo tik psichotropinės medžiagos pėdsakai.
Taigi, įvertinus šias teisėjų kolegijos aptartas aplinkybes, kaip jau minėta, nekyla jokių abejonių, jog psichotropinės medžiagos (1,008 g tetrahidrokanabinolio) buvo išimtinai įsigytos ir disponuotos būtent J. D. B. C. asmeniniam vartojimui. Šią išvadą sustiprina ir tai, kad, kaip teisingai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, visos aktualios medžiagos (tiek pirmuoju, tiek antruoju atveju) buvo laikomos toje pačioje vietoje – bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tuo pačiu laikotarpiu, medžiagos abiem atvejais buvo tos pačios rūšies ir laikomos analogiškoje talpoje (buteliukuose), o J. D. B. C. šlapime buvo rasta būtent tetrahidrokanabinolio karboksirūgšties, pats nuteistasis neneigė tokias medžiagas vartojęs, be kita ko, net ir apeliaciniame skunde nėra neigiama, jog šios psichotropinės medžiagos galėjo būti ir nuteistojo, tačiau elementariai jis apie jas tiesiog užmiršo.
Sutiktina su tuo, kad iš tiesų galėjo būti ir tokia įvykių versija, jog būtent J. D. B. C. įgijo savo tuo metu buvusiai sutuoktinei G. S. antrajame epizode nurodomas psichotropines medžiagas, tačiau vertinant tokią galimą hipotetinę įvykių eigą, pažymėtina, kad tokiu atveju šie J. D. B. C. atlikti veiksmai galėtų būti vertinami kaip psichotropinių medžiagų platinimas pagal BK 260 straipsnį ir tai labiau nei akivaizdu, jog sunkintų nuteistojo teisinę padėtį, tačiau dėl to apeliacinių skundų nėra paduota, todėl teisėjų kolegija savo iniciatyva šios galimos versijos neanalizuos. Taip pat sutiktina ir su tuo, kad G. S. 2024 m. vasario 16 d. radusi J. D. B. C. priklausančias psichotropines medžiagas, jas tiesiog galėjo pasisavinti sau ir dalį jų suvartoti, o likusias vėlesnėje įvykių eigoje (2024 m. vasario 21 d.) pateikti teisėsaugos institucijai, tačiau šiuo atveju tai neturi esminės reikšmės nuteistojo J. D. B. C. atliktų veiksmų teisiniam kvalifikavimui (vertinimui) baudžiamojo įstatymo prasme. Pažymėtina, kad psichotropinės medžiagos buvo rastos tik 2024 m. vasario 16 d., t. y. būtent iki šios datos minimaliai (net ir tokiu atveju, jeigu pati G. S. po 2024 m. vasario 16 d. radimo dalį medžiagų suvartojo) 2024 m. vasario 21 d. pateiktos psichotropinės medžiagos buvo būtent nuteistojo J. D. B. C. disponavimo objektas, kurio galimas statuso (subjekto) pasikeitimas iš esmės turėtų realios teisinės įtakos tik G. S. tiek veiksmų vertinimui, tiek ir jų teisiniam kvalifikavimui, tačiau, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į BPK 320 straipsnio 4 dalies imperatyvą, savo iniciatyva negali dėl to spręsti, kadangi tai susiję išimtinai su G. S. teisinės padėties pabloginimu, o dėl to apeliacinių skundų nėra paduota. Galiausiai, teisėjų kolegija neprieštarauja tam, jog iš tiesų G. S. pateikta psichotropinių medžiagų padavimo teisėsaugos institucijai versija, mažų mažiausiai, yra sunkiai tikėtina, tačiau ji ir nėra neįmanoma, be kita ko, baudžiamojo proceso įstatymas (BPK) neįpareigoja kaltinamojo (šią bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme G. S. turėjo kaltinamosios statusą) sakyti tik tiesą, t. y. tokį statusą turintis asmuo gali nutylėti tam tikras aplinkybes, apie tam tikras aplinkybes nurodyti melagingą informaciją ir pan., todėl nėra neįtikinama, jog dėl minėtų aplinkybių G. S. (atsižvelgiant ir į tuo metu buvusią (duomenys neskelbtini)) tiesiog galėjo supanikuoti ir nurodyti visai kitas aplinkybes, tačiau tai esmės neturi, kadangi teisėjų kolegijos aptartų visų kitų aplinkybių visuma neginčijamai patvirtina J. D. B. C. kaltę pagal skundžiamame nuosprendyje nustatytas faktines aplinkybes, kurių keisti nėra jokio pagrindo.
Apeliaciniu skundu prašoma J. D. B. C. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis). Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad šiuo atveju nėra sąlygų taikyti laidavimą. Kaip teisingai pastebėta skundžiamame nuosprendyje, šiuo gi atveju, visų pirma, nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytos būtinosios sąlygos laidavimo instituto taikymui, t. y. visiško asmens kaltės prisipažinimo. Aktualus BK 40 straipsnio taikymo teisinis pagrindas nurodytas skundžiamo nuosprendžio 36-38 punktuose (4 t., b. l. 33–34), todėl teisėjų kolegijos dar kartą nebus cituojamas. Pažymėtina, kad nuteistasis pripažįsta tik dalį jam pareikšto (pirmosios instancijos teisme pakeisto) kaltinimo, t. y. pripažįsta tik šios nutarties 1.1. papunktyje nurodytas aplinkybes, o 1.2. nurodytų nepripažįsta. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad 1.2. papunktyje nurodytos psichotropinės medžiagos galimai ir galėjo būti nuteistojo, tačiau jis to tiksliai nebeprisimena, tačiau tai negali būti vertinama kaip visiškas kaltės pripažinimas. Pažymėtina, kad viso proceso metu dėl šių psichotropinių medžiagų disponavimo J. D. B. C. kategoriškai neigė savo kaltę, o ją bandė perkelti kitam asmeniui – savo buvusiai sutuoktinei G. S., kaip minėta, tik labai paviršutiniškai ir formaliai teigdamas, jog psichotropinės medžiagos galėjo būti ir jo, tačiau tai baudžiamojo įstatymo (BK) prasme negali būti laikoma visišku kaltės pripažinimu. Atsižvelgiant į tai, nėra nustatyta ši sąlyga laidavimo instituto taikymui.
Teisėjų kolegija visiškai sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju galimas laiduotojas G. B. negali būti laikomas teismo pasitikėjimo vertu asmeniu, galinčiu daryti teigiamą įtaką J. D. B. C. (BK 40 straipsnio 4 dalis). Sutinkama su pirmosios instancijos teismo motyvais aptartais nuosprendžio 44 punkte. Vertinant G. B. asmenybę papildomai pastebėtina, kad apklaustas apeliacinės instancijos teisme, skirtingai nei pirmosios instancijos teisme, galimas laiduotojas jau nurodė, kad iki J. D. B. C. sulaikymo nežinojo, jog jis vartojo narkotikus, o apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, jog apie tai, kad J. D. B. C. vartoja draudžiamas medžiagas, žinojo, tačiau nesiėmė veiksmų, nes nežinojo, kad situacija tokia „tragiška“. Be to, iš šio asmens duotų parodymų turinio matyti, kad jis ir J. D. B. C. iš esmės kartu tik kartais pramogauja.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šioje nutartyje, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas (kiek tai yra susiję su apeliaciniame skunde keliamais klausimais) teisės taikymo ir esminių faktinių aplinkybių nustatymo klaidų nepadarė, todėl apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo J. D. B. C. gynėjo advokato K. U. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 12 d. nuosprendį.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.