- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-13
- Bylos Nr.
- e2A-2434-1012/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-01368-2023-5
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjai
- Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė, Asta Jakutytė-Sungailienė, Dalia Trumpulienė
- Ieškovas
- IES2, IES1
- Atsakovas
- ATS1, ATS1 priešieškinį
- Kategorijos
- 2.4.2.14Kiti su nuosavybės teise susiję klausimai
- 2.4.2.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.19pavadinimo nepavyko patikrinti
Įžanginė dalis
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Dalios Trumpulienės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantų (ieškovų) IES2 ir IES1 apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. kovo 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų IES2 ir IES1 ieškinį atsakovei ATS1 dėl teisės atlikti namo rekonstrukciją, nesant žemės sklypo bendrasavininko sutikimo, pripažinimo ir pagal atsakovės ATS1 priešieškinį ieškovams dėl naudojimosi tvarkos žemės sklypu nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62¹ straipsnio 2 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.
Ieškovai IES1 ir IES2 2023 m. vasario 3 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: 1) pripažinti ieškovų, kaip statytojų, teisę atlikti daugiabučio gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) rekonstravimą pagal parengtus Daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), rekonstravimo projekto projektinius pasiūlymus PAS-202103-17 nesant žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrasavininkės ATS1 sutikimo; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas pagal bylos nagrinėjimo metu pateiktus įrodymus. Ieškovai nurodė, kad:
Ieškovas IES1 kartu su atsakove ATS1 ir Lietuvos Respublika bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo 1 617 m² dydžio žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas).
Žemės sklype yra daugiabutis gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), kuris žemės sklypo plane pažymėtas indeksu 2A1p, nuosavybės teise priklauso ieškovams. Jo eksploatavimui skirta 481 m² žemės sklypo dalis, kurios ribos ir posūkio taškai pažymėti žemės sklypo plane.
Žemės sklype taip pat yra vienbutis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) žemės sklypo plane pažymėtas indeksu 1A2p, kuris bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis priklauso ieškovui IES1 ir atsakovei ATS1. Šio namo eksploatavimui skirta 1 136 m². žemės sklypo dalis, kurios ribos ir posūkio taškai pažymėti žemės sklypo plane.
Ieškovai 481 m². žemės sklypo dalį daugiabučio namo eksploatavimui nuomojasi iš Lietuvos Respublikos pagal 2021 m. balandžio 13 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Sutartyje numatyta galimybė išnuomotoje žemėje rekonstruoti esamus tai pačiai veiklai vykdyti reikalingus statinius ir įrenginius, jeigu tokia statyba neprieštarauja nustatytam teritorijos tvarkymo režimui. Lietuvos Respublika, kaip žemės sklypo bendraturtė, sutikimą dėl daugiabučio namo rekonstrukcijos išreiškė sudarydama minėtą nuomos sutartį.
Atsižvelgdami į daugiabučio namo techninę būklę, ieškovai kreipėsi į ekspertus ir kompetentingas institucijas dėl būtinų atlikti darbų nustatymo. Įvertinę gautas ekspertų išvadas ir reikalavimus, ieškovai ketino atlikti daugiabučio namo rekonstrukciją. Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – Statybos įstatymas) 27 straipsnio 5 dalies 4 punktą, siekiant gauti statybą leidžiantį dokumentą pastato rekonstrukcijai, turi būti pateiktas žemės sklypo bendraturčių rašytinis sutikimas.
2023 m. sausio 20 d. IES1 kreipėsi į atsakovę ATS1, prašydamas duoti sutikimą daugiabučio namo rekonstrukcijai. Kartu su prašymu atsakovei buvo pateiktas žemės sklypo planas, daugiabučio namo rekonstravimo projekto projektiniai pasiūlymai, sutikimo forma ir žemės sklypo projektinis brėžinys.
Atsakovė elektroniniu paštu informavo IES1 nesutinkanti pasirašyti sutikimo. Atsakovė nurodė, kad sutikimo planuojamiems darbams neduos, kol nebus suformuoti ir atskirti du žemės sklypai – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorija bei daugiabučių gyvenamųjų ir bendrabučių teritorija, taip pat kol nebus išspręstas žemės ribų tarp bendraturčių nustatymo klausimas.
Atsakovė, atsisakydama duoti sutikimą, nepateikė konkrečių argumentų ir motyvų, kaip daugiabučio namo rekonstrukcija galėtų pažeisti jos, kaip žemės sklypo bendraturtės, teises ir teisėtus interesus ar daryti įtaką jos galimybei naudotis žemės sklypu. Atsakovės reikalavimas pertvarkyti žemės sklypą padalijimo būdu laikytinas nesąžiningu atsakovės interesu patenkinimu ieškovų sąskaita.
Atsakovė nereiškė konkrečių pastabų dėl jai pateiktos projektinės medžiagos, jos neatitikimo teisės aktų reikalavimams ar kitų su projektiniais sprendiniais susijusių prieštaravimų. Atsakovė savo sutikimą susiejo su daugiabučio namo rekonstrukcija nesusijusiomis sąlygomis – reikalavimu pertvarkyti bendrą žemės sklypą padalijimo būdu išskiriant į atskirą žemės sklypą daugiabučių gyvenamųjų ir bendrabučių teritorijos 481 m. dydžio dalį, taip pat neapibrėžtu reikalavimu išspręsti žemės ribų tarp bendraturčių nustatymo klausimą.
Atsakovės keliamas reikalavimas pertvarkyti žemės sklypą, nustatyti naudojimosi juo tvarką ar žemės ribas tarp bendraturčių nėra būtina daugiabučio namo rekonstrukcijos sąlyga. Rekonstrukcija nepakeis daugiabučio namo vietos žemės sklype, neapsunkins atsakovės galimybės naudotis žemės sklypu ir bus vykdoma laikantis teisės aktų bei statybos techninių reikalavimų. Atsakovės atsisakymas duoti sutikimą nepagrįstai trukdo jiems valdyti ir naudotis jiems priklausančiu Daugiabučiu namu bei įgyvendinti jo rekonstrukciją.
Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovė nurodė, kad:
Ieškinys pareikštas tinkamai nesuformavus bylos dalyvių rato, nes į bylą neįtraukta Lietuvos Respublika, kuriai priklauso 481/1617 dalis žemės sklypo. Prie ieškinio nepateiktas šio bendrasavininko sutikimas dėl planuojamų statybos darbų.
Tarp žemės sklypo bendraturčių nėra nustatyta ir įregistruota naudojimosi žemės sklypu tvarka, todėl ieškovų pateiktas žemės sklypo planas savaime nenustato bendraturčių naudojimosi konkrečiomis žemės sklypo dalimis. Pirmiausia turėtų būti nustatyta ir įregistruota naudojimosi žemės sklypu tvarka.
Pagal pateiktus projektinius pasiūlymus rekonstruojamas daugiabutis namas būtų arčiau žemės sklypo ribos, negu leidžia norminiai reikalavimai, projektiniuose dokumentuose pateikiami skirtingi statinio aukščio duomenys, o po rekonstrukcijos užstatymo plotas padidėtų nuo 109 m² iki apie 257 m² . Rekonstrukcija gali neigiamai paveikti jai ir ieškovui priklausančio vienbučio gyvenamojo namo naudojimą, įskaitant natūralios šviesos patekimą, taip pat jos teises ir teisėtus interesus dėl automobilių stovėjimo vietų bei privažiavimo. Projektiniuose pasiūlymuose tinkamai neaptartas žemės sklype esantis servitutinis kelias.
Žemės sklypo naudojimo būdas yra „vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos“, taip pat statybos techninių reglamentų reikalavimais, susijusiais su statinio atstumais iki sklypo ribų, užstatymo rodikliais, automobilių stovėjimo vietomis ir privažiavimu. Atsakovė neprieštaravo taikiam ginčo sprendimui.
Ieškovai pateikė dubliką, kuriuo nesutiko su atsakovės atsiliepime išdėstytais argumentais. Nurodė, kad:
Atsakovė neįvardijo konkrečių jos, kaip žemės sklypo bendraturtės, teisių pažeidimų, o
2023 m. sausio 31 d. nesutikimą grindė reikalavimu suformuoti atskirus žemės sklypus ir nustatyti žemės ribas tarp bendraturčių. Tokie reikalavimai nėra būtina daugiabučio namo rekonstrukcijos sąlyga.
481 m² žemės sklypo dalis priklauso Lietuvos Respublikai, kuri ją išnuomojo ieškovams pagal 2021 m. balandžio 13 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį. Šioje sutartyje yra numatyta galimybė rekonstruoti žemės sklypo dalyje esantį daugiabutį namą, todėl Lietuvos Respublikos, kaip žemės sklypo bendraturtės, sutikimas dėl rekonstrukcijos jau yra išreikštas ir papildomas sutikimas nėra reikalingas.
Nagrinėjamu atveju bylos dalyką sudaro ginčas dėl ieškovų, kaip statytojų, teisės atlikti daugiabučio rekonstrukciją nesant žemės sklypo bendrasavininkės – atsakovės – sutikimo. Šioje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl gretimo žemės sklypo savininko sutikimo reikalingumo.
Sklype nėra atsakovės minimo kelio servituto, o įregistruotas kitas servitutas, kuris suteikia (duomenys neskelbtini) žemės sklypo savininkams teisę naudotis vieno metro pločio žemės sklypo dalimi pastato priežiūros ir remonto darbams atlikti. Ieškovų teigimu, šis servitutas dėl daugiabučio namo rekonstrukcijos nėra keičiamas ar ribojamas, be to, jo buvimas yra nurodytas rekonstrukcijos projektinėje medžiagoje.
Rekonstrukcija nepakeis įvažiavimo į žemės sklypą vietos, todėl nebus apsunkintas privažiavimas prie atsakovei ir ieškovui priklausančio vienbučio gyvenamojo namo. Taip pat pažymėjo, kad projektiniais pasiūlymais nekeičiamas teisės aktuose nustatytas minimalus automobilių stovėjimo vietų skaičius.
Atsakovės atsiliepime nurodyti argumentai nepaneigia ieškinio pagrįstumo, ir prašė ieškinį tenkinti visiškai. Dėl taikaus ginčo sprendimo ieškovai nurodė sutinkantys sudaryti taikos sutartį, jeigu atsakovė sutiktų su daugiabučio gyvenamojo namo rekonstravimu pagal projektinius pasiūlymus.
Atsakovė pateikė tripliką, kuriuo nesutiko su ieškovų dublike išdėstytais argumentais. Atsakovė nurodė, kad:
Naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymas yra būtinas siekiant aiškiai apibrėžti bendraturčių naudojamas sklypo dalis ir išvengti tolesnių ginčų. Jos pateikti galimi naudojimosi žemės sklypu sprendiniai leistų nustatyti atskiras bendraturčių naudojamas teritorijas, privažiavimą ir automobilių stovėjimo vietas.
Po rekonstrukcijos daugiabučio gyvenamojo namo užstatymo plotas sudarytų apie 257 m², nors šiuo metu statinio užstatymo plotas yra 109 m². Ieškovams išnuomota 481 m² žemės sklypo dalis nėra pakankama visiems projekte numatytiems sprendiniams įgyvendinti.
Skirtinguose dokumentuose nurodomi skirtingi aukščiai – 7,90 m, 8,34 m ir 11m. Tai leidžia daryti išvadą, kad žemės sklype atsiranda daug aukštesnis pastatas už bendrai valdomą gyvenamąjį namą, kurio aukštis yra 7,30 m.
Atsakovė savo poziciją taip pat grindė statybos techninių reglamentų reikalavimais, susijusiais su statinio atstumais iki sklypo ribų, užstatymo rodikliais, privalomais žemės sklypo elementais, automobilių stovėjimo vietomis ir privažiavimu.
Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriuo prašė: 1) nustatyti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką pagal 2024 m. spalio 9 d. UAB „Ramlina“ matininkės A. B. parengtą planą; 2) priteisti iš ieškovų atsakovės naudai bylinėjimosi išlaidas. Priešieškinyje atsakovė nurodė, kad:
Pirmiausia turi būti nustatyta bendraturčių naudojimosi žemės sklypu tvarka, o tik po to sprendžiamas statinio rekonstrukcijos klausimas. Jos pateiktu planu siekiama racionaliai paskirstyti žemės sklypo dalis pagal bendraturčių nuosavybės dalis, sumažinti bendro turto naudojimo plotą ir užtikrinti visų bendraturčių interesus. Pateiktas planas iš esmės atspindi susiformavusį faktinį naudojimąsi žemės sklypu, o naudojimosi tvarkos nustatymas padėtų išvengti tolesnių bendraturčių ginčų.
Ieškovai siekia gauti teismo leidimą rekonstruoti daugiabutį gyvenamąjį namą be jos sutikimo, nors rekonstrukcijos projekte numatyti sprendiniai, įskaitant automobilių stovėjimo vietas, galėtų daryti poveikį atsakovės naudojamai žemės sklypo daliai.
Pagal pateiktus projektinius pasiūlymus po rekonstrukcijos gyvenamojo namo užstatymo plotas padidėtų, o įvertinus visas suprojektuotas žaidimų aikšteles ir terasas, akivaizdu, kad automobilių stovėjimo aikštelei vietos prie rekonstruojamo namo nebeliktų, todėl ji būtų įrengiama bendro naudojimo žemės sklypo dalyje. Tai pažeistų atsakovės, kaip bendrasavininkės teises ir teisėtus interesus.
Ieškovai atsiliepimu į priešieškinį su juo nesutiko ir prašė skirti atsakovei baudą už piktnaudžiavimą procesu. Ieškovai nurodė, kad priešieškinis pateiktas praėjus daugiau kaip pusantrų metų nuo tada, kai 2023 m. buvo iškeltas naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo klausimas, todėl tokiais veiksmais nepagrįstai vilkinamas procesas. Ieškovai nurodė, kad:
Naudojimosi sklypu tvarkos nustatymas nėra būtina sąlyga rekonstrukcijos darbams atlikti, o rekonstrukcijos projektas parengtas atsižvelgiant į iki šiol susiklosčiusią faktinę naudojimosi sklypu tvarką.
Atsakovės pateiktas planas neatitinka faktinės situacijos ir teisės aktų reikalavimų, nepagrįstai keistų susiklosčiusią naudojimosi tvarką, apsunkintų ieškovų naudojimąsi jų turtu ir nepakankamai įvertintų sklype esančius statinius, privažiavimus bei kitus objektus.
Plane numatytas privažiavimas yra per siauras, o jiems priskiriamos sklypo dalys nėra lygiavertės ir dalis jų faktiškai netinkama naudoti.
Atsakovės siūloma naudojimosi tvarka neįvertina ir daugiabučio bei vienbučio gyvenamojo namo faktinės būklės, atsakovės anksčiau teiktų pasiūlymų dėl žemės sklypo naudojimo tvarkos bei ieškovų 2024 m. liepos 2 d. pateiktų pasiūlymų. Priešieškiniu siūloma tvarka neatitinka faktinės situacijos, pažeidžia ieškovų interesus ir būtų naudojama kaip priemonė toliau trukdyti ieškovų planuojamai rekonstrukcijai.
Vienbučio gyvenamojo namo būklė yra avarinė ir dėl jo būklės bei, jų teigimu, savavališkai įrengtų inžinerinių tinklų kyla atskiri ginčai. Todėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymas pagal atsakovės pateiktą planą šiuo metu nėra galimas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2026 m. kovo 26 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė, iš priešingų šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų nepriteisė.
Vertindamas ieškinio reikalavimo pagrįstumą, teismas visų pirma atsižvelgė į ieškovų pateiktus duomenis apie rekonstruojamą pastatą, jo teisinę registraciją, žemės sklype esančius objektus, Nekilnojamojo turto registro ir kadastrinius duomenis bei pateiktus projektinius pasiūlymus. Teismas nustatė, kad žemės sklype yra vienbutis gyvenamasis namas ir daugiabutis gyvenamasis pastatas, taip pat kiti su sklypo naudojimu susiję objektai. Projektiniai pasiūlymai buvo parengti ir vėliau nepatikslinti pagal pasikeitusius kadastrinius ir Nekilnojamojo turto registro duomenis, todėl juose nurodyti kai kurie duomenys nebeatitiko aktualios pastato faktinės ir teisinės padėties. Teismas atkreipė dėmesį, be kita ko, į daugiabučio namo užstatyto ploto neatitikimą: projektiniuose pasiūlymuose nurodytas 160 m² plotas, nors aktualiais registro duomenimis jis sudarė 153 m².
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tarp žemės sklypo bendraturčių nėra nustatytos ir įregistruotos naudojimosi žemės sklypu tvarkos. Nors teismas pripažino, kad tokios tvarkos nustatymas savaime nėra būtina sąlyga pastato rekonstrukcijai, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju ši aplinkybė yra reikšminga, nes ieškovų pateikti projektiniai sprendiniai apima ne tik daugiabučio fizinę rekonstrukciją, bet ir įvairius su juo susijusius žemės sklypo naudojimo sprendinius. Projektiniuose pasiūlymuose buvo numatyti pėsčiųjų įėjimas ir privažiavimas, automobilių stovėjimo vietos, terasa, vaikų žaidimų ir poilsio zona, atliekų konteinerių vieta bei kiti objektai. Teismo vertinimu, šių sprendinių įgyvendinimas faktiškai pakeistų bendro sklypo naudojimo sąlygas ir turėtų įtakos atsakovei, kaip bendraturtei.
Vertindamas projektinių sprendinių poveikį atsakovės teisėms, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovė naudojasi pietine žemės sklypo dalimi, kurioje yra bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomas vienbutis gyvenamasis namas, ir siekia šią sklypo dalį naudoti kaip individualaus naudojimo teritoriją. Teismas sprendė, kad įgyvendinus projektiniuose pasiūlymuose numatytus sprendinius, dalis šios teritorijos būtų pritaikyta daugiabučio reikmėms, todėl atsakovei būtų faktiškai apribota galimybė ateityje siekti jai tinkamos naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo. Teismas pabrėžė, kad ieškovų pasirinktas rekonstrukcijos būdas negali būti vertinamas izoliuotai nuo jo poveikio bendram žemės sklypui ir kitų bendraturčių teisėms.
Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino projektiniuose pasiūlymuose nurodytus žemės sklypo užstatymo ir kitus rodiklius. Nustatyta, kad po rekonstrukcijos turėtų didėti sklypo užstatymo tankumas, mažėti želdynų plotas, didėti bendras pastatų ir daugiabučio pastato užstatytas plotas, taip pat pastato aukštingumas. Teismo vertinimu, dalis projektiniuose pasiūlymuose nurodytų rodiklių nėra tikslūs, be to, juose nepakankamai aiškiai atskleista, kaip būtų naudojamas bendras sklypas ir kokia konkreti jo dalis būtų skiriama daugiabučio bei su juo susijusių objektų reikmėms.
Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bendrosios dalinės nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo bendraturčių sutarimu principu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovai neįrodė pagrindo pripažinti jiems teisę rekonstruoti daugiabutį gyvenamąjį pastatą be atsakovės sutikimo. Teismas sprendė, kad atsakovės atsisakymas duoti sutikimą buvo pakankamai pagrįstas, nes pagal pateiktus projektinius pasiūlymus rekonstrukcija būtų susijusi su bendro sklypo naudojimo sprendiniais, galinčiais apriboti atsakovės, kaip bendraturtės, teises. Teismas nurodė, kad vien projektinių sprendinių atitiktis statybos teisės aktų reikalavimams savaime nepaneigia kito bendraturčio teisių ir teisėtų interesų galimo pažeidimo. Kartu teismas pažymėjo, kad kiti atsakovės argumentai dėl konkrečių techninių reikalavimų, atstumų, insoliacijos, servituto ir kitų projektinių sprendinių pažeidimų nebuvo pakankami objektyviai pagrįsti.
Pasisakydamas dėl atsakovės priešieškinio, kuriuo buvo prašoma nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal UAB „Ramlina“ parengtą planą, teismas sprendė, kad nustatant naudojimosi bendru žemės sklypu tvarką pirmiausia turi būti įvertintas po statiniais esantis plotas, statiniams eksploatuoti būtina teritorija, privažiavimai ir praėjimai, o tik po to sprendžiama dėl likusios sklypo dalies paskirstymo bendraturčiams individualiam naudojimui. Įvertinęs atsakovės pateiktą planą, teismas nustatė, kad jame nepakankamai atskleisti statinių užstatyti plotai, jų eksploatacijai reikalingos teritorijos, pravažiavimai, inžineriniai tinklai, servitutai ir kiti reikšmingi duomenys, taip pat nebuvo aišku, kokiais aktualiais kadastriniais duomenimis remiantis planas parengtas. Teismo vertinimu, plane nebuvo tinkamai numatyta ir daugiabučio eksploatacijai reikalinga sklypo dalis. Atsižvelgdamas į nustatytus trūkumus, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pagal pateiktą planą naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatyti negalima, todėl priešieškinį atmetė. Kartu teismas pažymėjo, kad tai neužkerta kelio ateityje pateikti tinkamai parengtą planą.
Ieškovų prašymą skirti atsakovei baudą pagal CPK 95 straipsnio 2 dalį pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė, nenustatęs piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Teismas nurodė, kad atsakovė turėjo teisę nesutikti su siūloma rekonstrukcija, jeigu manė, kad ji pažeis jos, kaip bendraturtės, teises ir teisėtus interesus, taip pat turėjo teisę reikšti priešieškinį dėl naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovai pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų
2026 m. kovo 26 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovų ieškinys, ir priimti naują sprendimą dėl šios dalies, o būtent: 1) pripažinti ieškovų teisę atlikti daugiabučio gyvenamojo namo rekonstravimą pagal projektinius pasiūlymus PAS-202103-17 nesant žemės sklypo bendrasavininkės ATS1 sutikimo; 2) priteisti ieškovui IES1 iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma priimti naują įrodymą – 2021 m. gruodžio 23 d. Nekilnojamojo turto registro išrašą. Apeliantai nurodo, kad:
Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ginčo dalyką ir nepagrįstai išplėtė bylos nagrinėjimo ribas. Byloje turėjo būti sprendžiama, ar atsakovės atsisakymas duoti sutikimą rekonstruoti daugiabutį buvo pagrįstas, t. y. ar atsakovė atsisakymo metu nurodė konkrečias ir realias grėsmes savo, kaip bendraturtės, teisėms ir teisėtiems interesams. Atsakovė tuo metu konkrečių prieštaravimų dėl projektinių sprendinių nepateikė, o jos reikalavimas buvo susijęs su žemės sklypo padalijimu ir naudojimosi juo ribų nustatymu. Todėl teismas nepagrįstai vertino vėliau atsakovės proceso metu nurodytas aplinkybes.
Pirmosios instancijos teismas, užuot vertinęs atsakovės atsisakymo duoti sutikimą pagrįstumą, iš esmės nagrinėjo vėliau atsakovės bylos proceso metu iškeltus argumentus – dėl statinio kadastrinių duomenų, jo registracijos, projektinių pasiūlymų rodiklių, sklypo užstatymo tankio, kietųjų dangų, vaikų žaidimų aikštelės, automobilių stovėjimo vietų ir kitų aplinkybių.
Atsakovė atsisakymą iš esmės grindė reikalavimu atskirti žemės sklypo dalis ir nustatyti atskiras teritorijas vienbučiam bei daugiabučiam gyvenamiesiems pastatams, nors tuo metu dalis žemės sklypo priklausė valstybei, todėl toks reikalavimas negalėjo būti įgyvendintas. Dalį prieštaravimų atsakovė pateikė tik bylos nagrinėjimo metu, todėl ieškovai neturėjo galimybės jų įvertinti ir pašalinti dar iki kreipimosi į teismą.
Atskirų butų įregistravimas patvirtina ieškovų daiktines teises į daugiabučio patalpas, o vėlesni kadastrinių duomenų pakeitimai nepakeitė pastato statuso. Teismas taip pat nepagrįstai sutapatino pastato užstatytą plotą su sklypo užstatymo tankio skaičiavimo rodikliu ir nepagrįstai reikšmę suteikė vėliau pasikeitusiems kadastriniams duomenims. Visi trys daugiabutį sudarantys butai buvo suformuoti ir įregistruoti dar iki nagrinėjamo ginčo, o vėlesni kadastrinių duomenų pakeitimai buvo susiję su kapitaliniu remontu ir neįrengtos pastogės registracija, todėl nepakeitė paties pastato, kaip daugiabučio, statuso.
Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl projektiniuose pasiūlymuose numatytų terasos, vaikų žaidimų aikštelės, automobilių stovėjimo vietų, konteinerių vietos ir kitų žemės sklypo sutvarkymo sprendinių. Šie sprendiniai savaime nenustato ir nepakeičia bendraturčių naudojimosi žemės sklypu tvarkos, o jų įrengimas nepatvirtina atsakovės teisių ir teisėtų interesų pažeidimo. Naudojimosi bendru žemės sklypu tvarkos nustatymas yra atskiras klausimas, spręstinas bendraturčių susitarimu arba teismo tvarka, todėl jis negali būti tapatinamas su ginču dėl sutikimo rekonstruoti statinį.
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino ankstesniuose dokumentuose pažymėtas žemės sklypo dalis, skirtas statinių eksploatacijai, ir nepagrįstai suteikė joms reikšmę sprendžiant dėl rekonstrukcijos. Šie duomenys nenustatė bendraturčių naudojimosi žemės sklypu tvarkos ar rekonstrukcijos ribų. Proceso metu pateikė teismo prašytus dokumentus ir laikėsi rekonstrukcijai taikomų teisės aktų reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl jų procesinio elgesio bei projektinių pasiūlymų teisėtumo vertinimo yra nepagrįstos.
Atsakovės atsisakymas duoti sutikimą rekonstruoti daugiabutį nebuvo tinkamai motyvuotas ir nebuvo pagrįstas konkrečiu jos teisių ar teisėtų interesų pažeidimu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiejo rekonstrukcijos galimybę su naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymu, todėl sprendimas atmesti ieškinį turėtų būti pakeistas.
Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškovų apeliacinį skundą, kuriuo prašė jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime atsakovė nurodo, kad:
Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir pagrįstai sprendė, jog ieškovų siekiama daugiabučio gyvenamojo namo rekonstrukcija yra susijusi ne tik su jiems priklausančio statinio pakeitimu, bet ir su bendro žemės sklypo naudojimo tvarkos pakeitimu.
Žemės sklypo bendraturčių naudojimosi tvarka nėra teisiškai nustatyta, tačiau žemės sklypo dalys, reikalingos atskiriems statiniams eksploatuoti, buvo apibrėžtos ankstesnio sklypo savininko, Lietuvos valstybės, sprendiniais ir vėliau perėjo ieškovams kartu su jų įgytomis teisėmis. Todėl ieškovai, rekonstruodami jiems priklausantį daugiabutį gyvenamąjį namą, negali vienašališkai išplėsti naudojimosi bendru žemės sklypu ribų ir pakeisti jo naudojimo tvarkos.
Ieškovų pateikti projektiniai pasiūlymai numato naujus sprendinius bendrame žemės sklype – automobilių stovėjimo vietas, terasą, vaikų žaidimo aikštelę, platesnį įvažiavimą, naują šiukšlių konteinerių vietą, trinkelių dangas ir kitus pakeitimus. Šie sprendiniai keičia nusistovėjusią faktinę naudojimosi žemės sklypu tvarką ir riboja jos galimybę naudotis sklypo dalimi savo poreikiams.
Vien projektinių pasiūlymų atitiktis statybos teisės aktų reikalavimams savaime neeliminuoja bendraturčio teisių ir teisėtų interesų pažeidimo. Sprendžiant dėl bendraturčio sutikimo būtina įvertinti ir tai, ar planuojama rekonstrukcija nepažeis kito bendraturčio teisių, įskaitant jo teisę naudotis bendru daiktu ir išlaikyti jo interesų pusiausvyrą.
Ieškovai neatsižvelgė į jos išsakytus prieštaravimus ir nepateikė kompromisinio projektinių sprendinių varianto. Pirmiausia turėjo būti išspręstas bendraturčių ginčas dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos, o tik vėliau sprendžiamas daugiabučio gyvenamojo namo rekonstrukcijos klausimas.
Ieškovų atliktas daugiabučio gyvenamojo namo kapitalinis remontas ir vėliau atlikti kadastriniai matavimai taip pat turėtų būti įvertinti sprendžiant dėl apeliacinio skundo pagrįstumo. Šios aplinkybės kelia abejonių dėl rekonstrukcijos projekto aktualumo ir ieškovų tikrųjų ketinimų.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo 2026 m. kovo 26 d. sprendimo, kuriuo buvo ieškovų ieškinys ir atsakovės priešieškinis atmesti, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. – pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad dispozityvios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka specifika, lyginant su jos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, yra tik ta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja ne tik neperžengdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinio ir teisinio pagrindo), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, bet ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, kurias šalys suformavo ieškinyje ir atsikirtimuose į ieškinį (priešieškinyje), nes apeliacinis skundas ir atsiliepimas į jį negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-381/2023, 41 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
Dėl rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų (ne)priėmimo
Apeliantai 2026 m. liepos 13 d. pateikė apeliacinės instancijos teismui procesinį dokumentą, pavadintą „Rašytinės (procesinio pobūdžio) pastabos dėl atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą“ (DOK-84453).
CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama (CPK 323 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, ar kuriuose nurodomi papildomi atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti. Rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį, kuriems pateikti, be kita ko, yra nustatyti ir konkretūs procesiniai terminai, o terminui pasibaigus, draudžiama keisti (papildyti) skundą (CPK 323, 338 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-321-464/2022; 2022 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-269-330/2022).
Susipažinus su apeliantų 2026 m. liepos 13 d. pateiktu procesiniu dokumentu (DOK-84453) nustatyta, kad juo yra siekiama papildyti ir patikslinti apeliacinį skundą, atsikirsti į atsakovės argumentus, nurodytus atsiliepime į apeliacinį skundą. Apeliantų rašytiniuose paaiškinimuose dėstomi atsikirtimai į atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktus argumentus ir dar kartą pateikta apeliantų poziciją dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija apeliantų pateikto naujo procesinio dokumento (DOK-84453) nepriima ir nevertina sprendžiant skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą.
Taip pat ieškovai kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus – 2021 m. gruodžio 23 d. Nekilnojamojo turto registro (toliau – NTR) išrašą, kurį prašo priimti į bylą. Apeliantų teigimu, NTR išrašo duomenys padės teismui objektyviau vertinti registro duomenis, kurie ir taip yra vieši. Apeliantai remiasi CPK 179 straipsnio 3 dalimi ir pažymi, kad teismas bet kurioje ginčo nagrinėjimo stadijoje, įskaitant ir apeliaciniame procese, gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Atsakovė prašė nepriimti apeliantų pateikto naujo įrodymo, motyvuodama tuo, kad jis galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme.
Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytą išimtį ir spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje jau esančiais rašytiniais įrodymais, apeliantų dėstomais argumentais, pažymi, jog naujai teikiami rašytiniai įrodymai yra susiję su apeliantų nurodomomis aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, naujų įrodymų priėmimas nepagrįstai neužvilkins bylos nagrinėjimo, jie buvo pateikti su apeliaciniu skundu, atsakovė turėjo galimybę su jais susipažinti ir pasisakyti dėl jų įrodomosios reikšmės. Atsižvelgiant į tai, apeliantų naujai pateikti rašytiniai įrodymai priimami ir vertintini kitų aplinkybių kontekste.
Dėl esminių faktinių aplinkybių ir ginčo esmės
Byloje esančiais rašytiniais įrodymais bei šalių paaiškinimais, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO II duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad:
Ieškinio pateikimo metu 0,1617 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (žemės sklypas), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė: ieškovui IES1 (568/1617 dalis), atsakovei ATS1 (568/1617 dalis) ir Lietuvos Respublikai (481/1617 dalis), kuri 2021 m. balandžio 14 d. Valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties ir 2022 m. sausio 10 d. Susitarimo pakeisti sutartį pagrindu buvo išnuomota ieškovams.
Remiantis su ieškiniu pateiktu 2023 m. vasario 3 d. valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Registrų centras“ NTR išrašu, žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis – kita; žemės sklypo naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos, bei daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos. Žemės sklypas suformuotas atliekant kadastrinius matavimus, kadastro duomenų nustatymo data: 2021 m. liepos 13 d. Įregistruotos kitos daiktinės teisės – kiti servitutai (tarnaujantis), įregistruotas 2008 m. gruodžio 17 d. Apskrities viršininko įsakymo pagrindu, suteikiantis teisę žemės sklypo (duomenys neskelbtini) savininkams naudotis sklypo (duomenys neskelbtini) dalimi (1,0 m. nuo pastato sienos) prižiūrint ir remontuojant prie šių sklypų skiriamosios ribos esantį pastatą (CBP-2024).
Ieškovas 2023 m. sausio 20 d. prašymu kreipėsi į atsakovę, prašydamas jos duoti sutikimą rekonstruoti daugiabutį namą, esantį bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomame žemės sklype, pagal projektą PAS-202103-17. Atsakovė 2023 m. sausio 31 d. el. laišku ieškovui nurodė, kad susipažino su prašymu, atsiųstais dokumentais, tačiau informavo, kad atsisako pasirašyti sutikimą. Atsakovė nurodė, kad sutikimo planuojamiems darbams neduos, kol nebus suformuoti ir atskirti du sklypai: vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos ir daugiabučių gyvenamųjų ir bendrabučių teritorijos, kol neišspręstas žemės ribų nustatymo klausimas tarp bendrasavininkų (CBP-2024).
Naujausiais byloje pateiktais 2024 m. rugpjūčio 14 d. NTR duomenimis, žemės sklype (duomenys neskelbtini), yra statiniai: pastatas - gyvenamasis namas, žymėjimas plane 1A2b, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (vieno buto pastatai), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – vienbutis namas), bendrosios nuosavybės teise lygiomis dalimis priklausantis ieškovui IES1 ir atsakovei ATS1. Vienbučio namo statybos pabaigos metai – 1938, dviejų aukštų, bendras plotas 275,75 m², užstatytas plotas – 162 m². Nuo 2024 m. gegužės 1 d. įrašyta kadastro žyma, kad pastatas – vienbutis namas yra avarinis; pastatas – gyvenamasis namas, žymėjimas plane 2A1/p, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (trijų ir daugiau butų – daugiabučiai pastatai), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – daugiabutis namas). Daugiabučio namo statybos pabaigos metai – 1972, kapitalinio remonto pabaigos metai – 2024, bendras plotas – 202,29 m², užstatytas plotas – 153,00 m², kambarių skaičius – 6, patalpų, suformuotų kaip atskiri nekilnojamieji daiktai – 4, gyvenamosios paskirties patalpų skaičius – 3; inžineriniai tinklai – vandentiekio tinklai (du nekilnojamieji daiktai), 33,20 m ir 26,38 m ilgio, nuosavybės teise priklausantys UAB „Kauno vandenys“; kiti inžineriniai statiniai – Kiemo statiniai (tvora, kiemo aikštelė), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos pabaigos metai – 1970, tačiau nei tvoros ilgis, nei kiemo aikštelės plotas, nei jos danga nenurodyti ir nuosavybės teise šie statiniai neįregistruoti. Įrašyta pastaba, kad susitarimas dėl kiemo statinių (tvora, kiemo aikštelė) pasidalijimo tarp bendraturčių nepateiktas (DOK-117837).
Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, Lietuvos Respublikai priklausanti dalis žemės sklypo perleista ieškovams. VĮ „Registrų centras“ duomenimis, žemės sklypo 481/1617 dalis (kuri buvo skirta eksploatuoti daugiabutį namą) nuo 2024 m. rugpjūčio 6 d. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso IES1 ir IES2; 568/1617 dalis 2019 m. balandžio 29 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo ir 2021 m. rugpjūčio 17 d. dovanojimo sutarties pagrindu asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovui IES1; 568/1617 dalis 2013 m. gegužės 15 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teise priklauso atsakovei ATS1 (DOK-117837). Taigi, nuo 2024 m. rugpjūčio 6 d. šio žemės sklypo bendraturčiai yra: ieškovas IES1 – su 568/1617 dalimi žemės sklypo, kuri jam priklauso asmeninės nuosavybės teise ir buvo skirta eksploatuoti vienbutį gyvenamąjį namą; atsakovė ATS1 – su 568/1617 dalimi žemės sklypo, kuri jai priklauso asmeninės nuosavybės teise ir buvo skirta eksploatuoti vienbutį gyvenamąjį namą; bei ieškovai IES1 ir IES2 su 481/1617 dalimi žemės sklypo, kuri jiems priklauso bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise ir kuri buvo skirta eksploatuoti daugiabutį namą.
Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas ieškinį ir priešieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovų projektiniai pasiūlymai buvo parengti ir vėliau nepatikslinti pagal pasikeitusius kadastrinius ir NTR duomenis, todėl juose nurodyti kai kurie duomenys nebeatitiko aktualios pastato faktinės ir teisinės padėties. Be to, atsakovės atsisakymas duoti sutikimą buvo pakankamai pagrįstas, nes pagal pateiktus projektinius pasiūlymus rekonstrukcija būtų susijusi su bendro sklypo naudojimo sprendiniais, galinčiais apriboti atsakovės, kaip bendraturtės, teises. Vien projektinių sprendinių atitiktis statybos teisės aktų reikalavimams savaime nepaneigia kito bendraturčio teisių ir teisėtų interesų galimo pažeidimo. Tuo tarpu dėl priešieškinio pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės pateiktame plane nepakankamai atskleisti statinių užstatyti plotai, jų eksploatacijai reikalingos teritorijos, pravažiavimai, inžineriniai tinklai, servitutai ir kiti reikšmingi duomenys, taip pat nebuvo aišku, kokiais aktualiais kadastriniais duomenimis remiantis planas parengtas.
Ieškovai pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi atmesti jų ieškinį. Apeliantai iš esmės nurodo, kad teismas netinkamai apibrėžė ginčo dalyką ir peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Jų teigimu, teismas turėjo vertinti tik atsakovės 2023 m. sausio 31 d. atsisakyme duoti sutikimą nurodytus motyvus, tačiau rėmėsi vėliau, bylos nagrinėjimo metu, atsakovės iškeltais argumentais. Apeliantai taip pat teigia, kad atsakovės atsisakymas nebuvo motyvuotas ir nepagrįstas realia grėsme jos, kaip žemės sklypo bendraturtės, teisėms. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiejo rekonstrukcijos galimybę su naudojimosi žemės sklypu tvarka. Apeliantai nesutinka ir su teismo išvadomis dėl daugiabučio namo registracijos, kadastro duomenų bei projektinių pasiūlymų rodiklių. Atsakovė apeliacinio skundo nepateikė. Taigi, bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas ieškovų ieškinys, teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas.
Dėl ginčo dalyko ribų
Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apibrėžė ginčo dalyką ir peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Jų vertinimu, bylose dėl bendraturčio atsisakymo duoti sutikimą statybai ginčo ribas apibrėžia ikiteisminėje stadijoje bendraturčio nurodyti nesutikimo motyvai, todėl teismas turėjo vertinti tik atsakovės 2023 m. sausio 31 d. elektroniniame laiške nurodytus motyvus, o ne argumentus, kuriuos ji iškėlė bylos nagrinėjimo metu. Taip buvo pažeistas teisinio apibrėžtumo principas, nes ieškovai negalėjo numatyti, pagal kokius kriterijus bus vertinamas jų ieškinys. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.
Vienas iš teisės laisvai naudotis ir disponuoti bendrosios dalinės nuosavybės teise turimu daiktu ribojimų yra įpareigojimas statytojui gauti kitų asmenų, kurių teisės ar teisėti interesai susiję su būsima statyba ar rekonstrukcija, sutikimą. Pagal Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 4 punktą, siekiant gauti statybą leidžiantį dokumentą, be kita ko, reikalaujama pateikti žemės sklypo bendraturčių rašytinį sutikimą, jeigu žemės sklypas jiems priklauso bendrosios nuosavybės teise, išskyrus atvejį, kai žemės sklypas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso butų ir kitų patalpų savininkams ir yra priimtas jų sprendimas pagal šios dalies 7 punkte nustatytus reikalavimus, taip pat kai atliekami paprastojo ar kapitalinio remonto darbai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-320-701/2023).
Kai bendraturtis siekia įgyvendinti savo, kaip galimo statytojo, teisę, kiti bendraturčiai gali ginčyti ne pačią teisę, bet tik jos įgyvendinimo būdą ir sąlygas. Tačiau tam, kad kiti bendraturčiai apskritai galėtų pareikšti savo poziciją dėl statybos darbus inicijuojančio bendraturčio būsimų veiksmų poveikio jų teisėms, statytojas jiems turi savo siekius atskleisti. Pagal įstatymą reikalingas pateikti bendraturčių sutikimas reiškia ne abstraktų, o konkretizuotą bendraturčių sutikimą, t. y. sutikimas duodamas ne bendrai teisei į statybą įgyvendinti, bet konkretiems statybos darbams atlikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-107-248/2018).
Bendraturčio atsisakymas duoti sutikimą turi būti protingai motyvuotas, pagrįstas, atskleidžiantis pateikto projektinio pasiūlymo negatyvų poveikį, grėsmę jo, kaip bendraturčio, teisėms ir teisėtiems interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2009; 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2009).
Protingais motyvais teismas gali pripažinti faktais, specialistų išvadomis, kitais patikimais duomenimis pagrįstus argumentus, kurie patvirtina, kad rekonstrukcija lems (lemia) esminį kito bendraturčio naudojimosi savo nuosavybe pablogėjimą arba pakeis (pakeičia) bendraturčių gyvenimo ar veiklos sąlygas, buvusias iki rekonstrukcijos, kitaip nei nustatyta statybos techniniais dokumentais, teisės normomis, reglamentuojančiomis statinio saugos ir eksploatavimo sąlygas, pavyzdžiui, pablogėja esama pastato techninė būklė, neišlieka galimybės patekti į kelius ir gatves, neišlaikomi atitinkamų higienos standartų reikalavimai dėl triukšmo, vibracijos, oro taršos ir kitos sąlygos, nustatytos Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1064/2003; 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008). Pareiga įrodyti, kad atsisakymas duoti sutikimą pagrįstas, tenka atsisakančiam duoti sutikimą bendraturčiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-611/2022).
Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus, ieškovas ieškinyje privalo nurodyti reikalavimą (ieškinio dalykas) ir aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas). Remiantis dispozityvumo principu (CPK 13 straipsnis), ieškinio faktinį pagrindą ir ieškinio dalyką, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, pasirenka ir gali keisti tik ieškovas. Tuo tarpu atsakovas nuo pareikšto ieškinio ginasi atsiliepimo į ieškinį (CPK 142 straipsnis) ar priešieškinio (CPK 143 straipsnis) forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-969/2022, 23 punktas).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, taip pat atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų procesiniuose dokumentuose išdėstyta pozicija. Teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatyme nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-969/2022, 24 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Atsakovo atsikirtimai ar kitų proceso dalyvių išreikštos pozicijos vertintini tiek, kiek jie susiję su ieškovo apibrėžtu bylos nagrinėjimo dalyku ir pagrindu, bei neįpareigoja teismo spręsti ieškovo ieškinyje nekeliamų klausimų arba klausimų, kurie nesusiję su ginčo esme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-644-690/2015).
Ieškovai prašė pripažinti jų teisę rekonstruoti daugiabutį gyvenamąjį namą pagal projektinius pasiūlymus PAS-202103-17 be atsakovės, kaip žemės sklypo bendraturtės, sutikimo. Patenkinus tokį reikalavimą, teismo sprendimas pakeistų bendraturtės sutikimą, kurio reikalaujama statybą leidžiančiam dokumentui gauti pagal Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalį. Jis taip pat sudarytų pagrindą įgyvendinti būtent šiuose projektiniuose pasiūlymuose numatytus sprendinius. Kaip minėta, kiti bendraturčiai gali ginčyti ne pačią bendraturčio teisę statyti (rekonstruoti), o tos teisės įgyvendinimo būdą ir sąlygas, o tokiose bylose sprendžiama, ar bendraturtis pagrįstai atsisako duoti sutikimą. Atsižvelgiant į tai, šios bylos dalyką sudaro klausimas, ar ieškovų pateiktame projektiniame pasiūlyme numatytas rekonstrukcijos įgyvendinimo būdas pažeidžia atsakovės, kaip žemės sklypo bendraturtės, teises ir teisėtus interesus. Šis klausimas sprendžiamas pagal bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes ir šalių pateiktus įrodymus.
Teisėjų kolegija nepritaria apeliantų teiginiui, kad šio klausimo vertinimą riboja ikiteisminėje ginčo stadijoje nurodyti bendraturtės motyvai. Nei įstatymas, nei kasacinio teismo praktika nenustato, kad bendraturtis, atsisakydamas duoti sutikimą, jau ikiteisminėje ginčo stadijoje turi tam tikra forma išdėstyti visus prieštaravimus, o vėliau nurodytų argumentų teismas negalėtų vertinti. Pažymėtina, kad pačiame apeliaciniame skunde (26 punktas) ši pozicija pateikiama tik kaip prielaida, nepagrįsta teisės norma ar teismų praktika. Bendraturčio atsisakymas duoti sutikimą yra (privataus) asmens valios išraiška civiliniuose bendrosios nuosavybės santykiuose. Toks nesutikimas negali būti prilygintas, pavyzdžiui, viešojo administravimo subjekto priimtam aktui, kurio teisėtumas ir pagrįstumas teisme vertinamas pagal jame išdėstytus motyvus ir kuris, pripažinus jį neteisėtu, panaikinamas. Bendraturčio atsisakymas nėra savarankiškas teisminės kontrolės objektas. Teismas jo, kaip akto, kuriame išreikšta bendraturčio valia, nepanaikina ir nepripažįsta negaliojančiu, o, esant pagrindui, pripažįsta ieškovo teisę atlikti statybos darbus be bendraturčio sutikimo, t. y. teismo sprendimas pakeičia negautą sutikimą. Dėl to ikiteisminėje stadijoje pateiktas atsisakymas nelemia bylos nagrinėjimo apimties. Jis yra vienas iš rašytinių įrodymų, kuris vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais. Kaip minėta, bendraturčio atsisakymas turi būti protingai motyvuotas ir atskleisti neigiamą projektinių sprendinių poveikį bendraturčio teisėms, o pareiga įrodyti atsisakymo pagrįstumą tenka atsisakiusiam bendraturčiui. Ši pareiga įgyvendinama teisme. Todėl bendraturtis turi teisę savo prieštaravimus detalizuoti ir pagrįsti įrodymais bylos nagrinėjimo metu, o ar jis šią pareigą įvykdė, teismas vertina pagal visus byloje surinktus įrodymus.
Tai nereiškia, kad ikiteisminė stadija tokio pobūdžio ginčuose neturi teisinės reikšmės. Ieškovo teisinis suinteresuotumas kreiptis į teismą atsiranda tik tada, kai bendraturčiui tinkamai atskleidžiami statybos ketinimai ir šis atsisako duoti sutikimą. Tačiau iš to neišplaukia, kad bendraturtis, gindamasis nuo ieškinio, negali detalizuoti savo prieštaravimų ir pateikti juos pagrindžiančių įrodymų. Toks aiškinimas reikštų, kad teismas turėtų pripažinti teisę įgyvendinti projektinius sprendinius net nustatęs, kad jie pažeidžia bendraturčio teises, vien dėl to, kad bendraturtis šių pažeidimų laiku neįvardijo. Kitaip tariant, tokiose bylose vertinamas ne ikiteisminėje stadijoje pateikto atsisakymo tekstas, o tai, ar atsisakymas duoti sutikimą yra pagrįstas iš esmės, t. y. ar bendraturtis įrodė, jog projektiniais sprendiniais pažeidžiamos jo teisės ir teisėti interesai. Šio vertinimo neriboja atsisakymo forma ar jame nurodyti motyvai.
Nagrinėjamu atveju atsakovė jau 2023 m. sausio 31 d. atsisakymą duoti sutikimą siejo su tuo, kad tarp bendrasavininkų neišspręstas bendro žemės sklypo naudojimosi dalių nustatymo klausimas. Taigi jau ikiteisminėje stadijoje jos prieštaravimas buvo susijęs su tuo, kaip bendraturčiai naudosis bendru žemės sklypu. Atsiliepime į ieškinį atsakovė nurodė, kad šalia vienbučio gyvenamojo namo projektuojama automobilių stovėjimo aikštelė ir kad projektiniai pasiūlymai neužtikrina tinkamo įvažiavimo į jai priklausantį namą. Triplike ji nurodė, kad su daugiabučiu namu susiję objektai netelpa į jam eksploatuoti skirtą žemės sklypo dalį, o automobilių stovėjimo aikštelė įrengiama bendro naudojimo žemės sklypo dalyje jos sąskaita. Šie argumentai nėra nauji, su pirminiu atsisakymu nesusiję nesutikimo pagrindai. Tai to paties prieštaravimo dėl bendro žemės sklypo naudojimo konkretizavimas. Su šiais ir kitais atsakovės argumentais ieškovai buvo supažindinti bylos nagrinėjimo pradžioje. Jie į juos atsikirto dublike ir vėlesniuose rašytiniuose paaiškinimuose, pateikė projektinių pasiūlymų rengėjų paaiškinimus ir specialisto išvadą. Taigi ieškovai turėjo galimybę žinoti atsakovės poziciją, į ją atsakyti ir, jei manė esant reikalinga, patikslinti projektinius pasiūlymus. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos nagrinėjimo metu atsakovės nurodytus nesutikimo su rekonstrukcijos projektu argumentus, peržengė ginčo ribas, išplėtė ginčo dalyką, o ieškovai negalėjo numatyti, pagal kokius kriterijus bus vertinamas jų ieškinys.
Šių išvadų nepaneigia apeliantų nurodomos aplinkybės, kad jie laikėsi rekonstrukcijos inicijavimo procedūrų, o projektiniai pasiūlymai suderinti su kompetentingomis institucijomis. Šioje byloje sprendžiama ne tai, ar ieškovų veiksmai atitiko statybos procedūras, o tai, ar bendraturtės atsisakymas duoti sutikimą yra pagrįstas. Projektinių pasiūlymų suderinimas su institucijomis savaime nereiškia, kad jais nepažeidžiamos kito bendraturčio teisės. Apeliantų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nustatė teisės aktuose nenumatytus reikalavimus, teisėjų kolegija aptaria toliau, vertindama atsisakymo pagrįstumą iš esmės ir projektinių pasiūlymų rodiklius.
Dėl bendraturčio atsisakymo duoti sutikimą pastato rekonstrukcijai pagrįstumo
Apeliantai teigia, kad atsakovės atsisakymas duoti sutikimą nebuvo motyvuotas ir nebuvo pagrįstas realia grėsme jos teisėms. Jų teigimu, atsakovės reikalavimas padalyti žemės sklypą buvo neįgyvendinamas ir nesusijęs su rekonstrukcija, o naudojimosi žemės sklypu tvarka nėra rekonstrukcijos sąlyga. Apeliantų vertinimu, 2008 m. žemės sklypo plane statiniams eksploatuoti nustatytos dalys nesukuria naudojimosi tvarkos ir neturi reikšmės ginčui; projektiniuose pasiūlymuose pažymėtos automobilių stovėjimo vietos yra tik preliminarios, skirtos abiem sklype esantiems pastatams, joms įrengti reikės atskiro projekto, o terasa, vaikų žaidimo aikštelė ir atliekų konteinerių vieta atsakovės galimybių naudotis sklypu neriboja. Be to, projektiniai pasiūlymai nenustato ir negali nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarkos.
CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad susitarimą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo bendraturčiai paprastai pasiekia bendradarbiaudami, kooperuodamiesi, laisva valia derindami savo interesus, veikdami pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, ieškodami priimtiniausio jiems visiems sprendimo būdo, nesiekdami savo teisių įgyvendinimo kitų bendraturčių teisių sąskaita. Bendraturčių susitarimas leidžia užtikrinti stabilų ir ekonomišką daikto valdymą, naudojimąsi juo bei disponavimą. Bendraturčio sutikimo nedavimas siekiančiajam pradėti statybas kitam bendraturčiui reiškia jų nesutarimo dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto valdymo atsiradimą. Nepriklausomai nuo nesutarimo priežasčių, tokiu atveju daikto valdymo, naudojimosi ir disponavimo juo tvarka gali būti nustatoma teismo pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį (CK 4.75 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-107-248/2018, 16 punktas).
Kasacinis teismas, aiškindamas CK 4.75 straipsnio normą, yra pažymėjęs, jog bendrosios nuosavybės teisė traktuojama kaip tam tikras savininko teisių įgyvendinimo suvaržymas, kuris atsiranda dėl kitų to paties nuosavybės teisės objekto savininkų, ir kiekvieno iš bendraturčių teisė keisti bendrai valdomą daiktą ribojama draudimu pažeisti kitų bendraturčių teises ir teisėtus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2013 ir joje nurodyta praktika). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad esant interesų išsiskyrimui labai svarbu ieškoti visoms šalims priimtino sprendimo būdo, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita. Interesams suderinti būtinas bendraturčių kooperavimasis, o siekis maksimaliai patenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitą bendraturtį, neatitinka CK 1.5 ir 4.75 straipsnių nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2012; 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2012).
Kaip nurodyta anksčiau, bendraturčio atsisakymas duoti sutikimą turi būti protingai motyvuotas, pagrįstas, atskleidžiantis pateikto projektinio pasiūlymo negatyvų poveikį, grėsmę jo, kaip bendraturčio, teisėms ir teisėtiems interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2009; 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2009).
Taigi teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas ir spręsdamas skirtingų savininkų tarpusavio interesų suderinimo klausimą, taip pat turi siekti interesų pusiausvyros, interesus įvertinti nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos kontekste, pasverti, ar vieno iš bendraturčių interesų prioriteto pripažinimas nesukels esminio kito bendraturčio nuosavybės teisės pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-695/2016, 34 punktas).
Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad iš dalies sutiktina su apeliantų argumentais dėl 2008 m. žemės sklypo plane punktyrinėmis linijomis pažymėtų dalių reikšmės. Šios dalys nustatytos siekiant nustatyti valstybinėje žemėje esantiems statiniams eksploatuoti reikalingą plotą. Jos nėra bendraturčių susitarimas ar teismo sprendimas dėl naudojimosi tvarkos ir nesukuria bendraturčiams savarankiškų teisių į konkrečias sklypo dalis. Todėl skundžiamo sprendimo 9–10 punktuose šioms dalims suteikta reikšmė yra per plati. Tačiau ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio nepagrįstumo nepaneigia. Nesant nustatytos naudojimosi tvarkos, visas neužstatytas žemės sklypo plotas yra bendrai naudojamas. Todėl nepagrįsti apeliantų argumentai, kad jie gali išdėstyti su daugiabučiu namu susijusius objektus „jiems priklausančioje 1049 m²sklypo dalyje“ (apeliacinio skundo 220 punktas), nes jiems priklauso ne realioji, o idealioji sklypo dalis. Dėl tos pačios priežasties teisiškai nereikšmingas apeliantų argumentas, kad daugiabučių gyvenamųjų pastatų teritorijos naudojimo būdui tenka 30 procentų žemės sklypo (apeliacinio skundo 54 punktas). Kaip nurodo patys apeliantai, žemės naudojimo būdas nustatomas tik procentine išraiška, o ne posūkio taškais apibrėžta teritorija, todėl jis taip pat nesuteikia teisės į konkrečią sklypo vietą.
Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apeliantais, kad naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymas nėra privaloma rekonstrukcijos sąlyga. Tokią išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas (skundžiamo sprendimo 30 punktas). Todėl atsakovės reikalavimas pirmiausia padalyti žemės sklypą ar nustatyti naudojimosi juo tvarką savaime nebūtų pagrindas atsisakyti duoti sutikimą. Vis dėlto bendraturčio atsisakymo pagrįstumą lemia ne tai, ar nustatyta naudojimosi tvarka, o tai, ar konkretūs projektiniai sprendiniai pažeidžia bendraturčio teises. Šiuo atžvilgiu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad naudojimosi žemės sklypu tvarka nėra nustatyta nei bendraturčių susitarimu, nei teismo sprendimu, kiekvienas bendraturtis sklypu naudojasi savo nuožiūra, o byloje nėra duomenų apie bendraturčių susitarimą dėl faktinės naudojimosi tvarkos (skundžiamo sprendimo 44 punktas). Įvertinęs projektinių pasiūlymų sprendinius, teismas padarė išvadą, kad juos įgyvendinus ieškovų vienašališku sprendimu būtų faktiškai nustatyta dalies bendro žemės sklypo naudojimosi tvarka, nors atsakovė tam nepritaria. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tai pažeidžia atsakovės, kaip bendraturtės, teises ir prieštarauja CK 4.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam bendraturčių sutarimo principui (skundžiamo sprendimo 40 ir 47 punktai).
Teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka. Iš byloje esančių projektinių pasiūlymų, be kita ko, statinių išdėstymo plano, matyti, kad juose numatytos trys automobilių stovėjimo vietos ir galimybė įrengti dar tris, terasa, vaikų žaidimo ir poilsio aikštelė bei atliekų konteinerių vieta. Automobilių stovėjimo vietos suprojektuotos akivaizdžiai arčiau vienbučio gyvenamojo namo nei rekonstruojamo daugiabučio namo, t. y. toje bendro žemės sklypo dalyje, kuri, kaip nurodo patys apeliantai, iki šiol naudojama bendrai (apeliacinio skundo 165 punktas). Projektuotojos paaiškinimuose šios vietos įvardytos kaip projektuojamos (skundžiamo sprendimo 37 punktas). Taigi projektiniuose pasiūlymuose numatyta šią bendrai naudojamą sklypo dalį pritaikyti nuolatiniam automobilių stovėjimui, nors atsakovė su tuo nesutinka.
Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie sprendiniai pažeidžia atsakovės, kaip žemės sklypo bendraturtės, teises ir teisėtus interesus. Pirma, automobilių stovėjimo vietos skirtos visų pirma daugiabučio namo gyventojams, o pati atsakovė, kaip ji paaiškino, automobilio nevairuoja (skundžiamo sprendimo 5.1 punktas), todėl jos atžvilgiu šis sprendinys reiškia ne naudojimosi bendru daiktu formą, o jo apribojimą. Antra, tokiais sprendiniais būtų iš anksto nulemta, kaip ateityje bus paskirstytas bendras sklypas. Atsakovė siekia, kad jai individualiam naudojimui būtų priskirta aiškiai apibrėžta sklypo dalis prie jos gyvenamojo namo, pietinėje sklypo dalyje (skundžiamo sprendimo 5.2 ir 31 punktai). Įrengus daugiabučiam namui skirtus objektus, atitinkama bendro sklypo dalis faktiškai būtų priskirta ieškovų poreikiams, o tarp bendraturčių dalytinas neužstatytas plotas sumažėtų. Tai nulemtų, jog įgyvendinus apeliantų rekonstrukcijos projektą iš esmės susiklostytų situacija, pagal kurią būtų faktiškai nustatyta žemės sklypo naudojimosi tvarka. Trečia, nuolatinės kelių automobilių stovėjimo vietos ir atliekų konteinerių vieta prie gyvenamojo namo, kuriame atsakovė gyvena, lemtų nuolatinį transporto judėjimą, triukšmą ir privatumo sumažėjimą tiesiogiai prie jos būsto. Kasacinio teismo praktikoje tokie veiksniai pripažįstami reikšmingais vertinant, ar rekonstrukcija pakeis bendraturčio gyvenimo sąlygas, buvusias iki jos (šios nutarties 36 punktas). Galiausiai, objektai, tarnaujantys tik ieškovų daugiabučio namo poreikiams, išdėstyti arčiau atsakovės gyvenamojo namo, nors, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, neužstatyto ploto yra ir arčiau daugiabučio namo (skundžiamo sprendimo 31 punktas). Taigi rekonstrukcijos nauda tektų ieškovams, o jos sukeliami nepatogumai – atsakovei. Toks interesų derinimas neatitinka kasacinio teismo praktikoje suformuluoto reikalavimo nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių sąskaita (šios nutarties 48 punktas). Šių išvadų nepaneigia apeliantų argumentai, kad automobiliai sklype statomi ir šiuo metu, nes nuolatinių stovėjimo vietų įrengimas konkrečioje sklypo vietoje nėra tapatus epizodiniam automobilių statymui.
Šiame kontekste teisėjų kolegija nepritaria ir apeliantų argumentui, kad automobilių stovėjimo vietos projektiniuose pasiūlymuose nurodytos tik preliminariai, o joms įrengti reikės atskiro projekto (apeliacinio skundo 163 punktas). Patys apeliantai nurodo, kad atsakovės sutikimo prašė dėl projektinių pasiūlymų, visų pirma dėl jų dalimi esančio projektinio žemės sklypo plano (apeliacinio skundo 7 punktas). Ieškinio reikalavimu prašoma pripažinti teisę rekonstruoti daugiabutį namą pagal šiuos projektinius pasiūlymus, nedarant jokių išlygų dėl stovėjimo vietų ar kitų objektų. Teismas negali pripažinti teisės įgyvendinti projektinius pasiūlymus, kartu atskirdamas ar koreguodamas atskirus jų sprendinius, nes tai būtų ne ginčo sprendimas, o projektinių sprendinių keitimas už statytoją. Be to, apeliantai patys nurodo, kad teisės aktai nereikalauja įrengti automobilių stovėjimo vietų, kai rekonstruojant butų skaičius nedidėja (apeliacinio skundo 164 punktas). Jeigu stovėjimo vietos nėra būtinas rekonstrukcijos elementas, ieškovams niekas netrukdė jų iš projektinių pasiūlymų pašalinti arba išdėstyti kitaip, atsižvelgiant į atsakovės prieštaravimus, tačiau ieškovai to nepadarė.
Atsakovės teisių pažeidimo nepaneigia ir apeliantų teiginys, kad stovėjimo vietos, atliekų konteinerių vieta ir vaikų žaidimo aikštelė skirtos abiem sklype esantiems pastatams. Net jei taip būtų, šių objektų vietą, plotą ir paskirtį ieškovai nustatė vienašališkai, nederindami su atsakove, kuri yra vienbučio gyvenamojo namo ir žemės sklypo bendraturtė. Būtent toks bendro daikto dalių paskirties nustatymas pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį reikalauja visų bendraturčių sutarimo. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu nurodė konkrečius projektinius sprendinius, kurie, jos vertinimu, pažeidžia jos interesus. Be automobilių stovėjimo vietų, ji nesutiko su atliekų konteinerių vietos perkėlimu. Iki šiol konteineriai buvo laikomi prie daugiabučio namo, o projektiniuose pasiūlymuose jų vieta numatyta prie įvažiavimo į sklypą, šalia atsakovės naudojamos sklypo dalies (skundžiamo sprendimo 5.1 ir 28 punktai). Toks sprendinys lemtų, kad atliekų laikymo ir išvežimo nepatogumai, susiję visų pirma su daugiabučio namo gyventojų poreikiais, būtų perkelti prie atsakovės gyvenamojo namo. Šių aplinkybių nepaneigia apeliantų teiginys, kad konteinerių vieta suderinta su savivaldybe ir atliekų išvežimo paslaugų teikėju. Toks derinimas susijęs su viešojo administravimo reikalavimais, bet nepakeičia bendraturčio sutikimo, kai sprendžiama, kurioje bendro sklypo vietoje tie konteineriai bus laikomi.
Tuo tarpu vaikų žaidimo ir poilsio aikštelė, kuriai, kaip nurodė projektuotoja, numatyta apie 50 m² (skundžiamo sprendimo 37 punktas), taip pat įrengiama bendro naudojimo, iki šiol neužstatytoje sklypo dalyje. Kartu su terasa, kietosiomis dangomis ir kitais su daugiabučiu namu susijusiais objektais ji suteiktų atitinkamai sklypo daliai nuolatinę paskirtį. Taip neužstatytas bendro naudojimo plotas, į kurio dalį atsakovė galėtų pretenduoti nustatant naudojimosi tvarką, sumažėtų (skundžiamo sprendimo 28 ir 39 punktai). Aplinkybė, kad aikštele, ieškovų teigimu, galėtų naudotis visi sklypo naudotojai, šios išvados nepaneigia, nes sprendimą dėl tokios bendro sklypo dalies paskirties ir poreikio ieškovai priėmė vienašališkai. 2025 m. spalio 2 d. teismo posėdyje atsakovė paaiškino, kad su rekonstrukcija sutiktų, jei automobilių ir konteinerių stovėjimo vietos būtų suprojektuotos prie daugiabučio namo (skundžiamo sprendimo 5.4 punktas). Tai patvirtina, kad atsakovė ginčija ne ieškovų teisę rekonstruoti daugiabutį namą, o pasirinktą jos įgyvendinimo būdą. Atsakovės nurodytą neigiamą poveikį patvirtina patys projektiniai pasiūlymai ir projektuotojos paaiškinimai, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė įrodė savo atsisakymo pagrįstumą nurodytų argumentų pagrindu.
Apeliantų argumentai, kad teismo nurodytoje alternatyvioje vietoje auga saugotinas medis, kad stovėjimo vietų perkėlimas prieštarautų statybos techniniams reglamentams, kad atsakovės pasitelktas architektas pripažino projektinį sprendinį tinkamiausiu, o savivaldybė atsakovės siūlytą alternatyvą pripažino neatitinkančia teisės aktų reikalavimų, šių išvadų nepaneigia. Teismas, spręsdamas, ar bendraturtis pagrįstai atsisako duoti sutikimą, nenustato, kur ir kaip turėtų būti išdėstyti projektiniai sprendiniai. Tokius sprendinius parenka statytojas, derindamas juos su kitų bendraturčių interesais. Skundžiamo sprendimo 31 punkte pateiktas pirmosios instancijos teismo pastebėjimas, kad arčiau daugiabučio namo yra neužstatyto ploto, tik iliustruoja, kad alternatyvūs sprendiniai nebuvo svarstyti, ir nėra privalomas nurodymas, kur turėtų būti įrengtos stovėjimo vietos. Tuo tarpu skundžiamo sprendimo 31 punkte vartojama sąvoka „sodo žemė“ apibūdina faktinę želdiniais apaugusio sklypo ploto būklę, o ne žemės naudojimo paskirtį, todėl apeliantų argumentai dėl žemės ūkio paskirties žemės reglamentavimo yra teisiškai nereikšmingi.
Teisėjų kolegija sutinka su apeliantais, kad atsakovės 2023 m. sausio 31 d. atsisakymas buvo lakoniškas ir jame nurodytas reikalavimas padalyti žemės sklypą nebuvo rekonstrukcijos sąlyga. Tačiau, kaip konstatuota anksčiau šioje nutartyje, atsisakymo pagrįstumas vertinamas iš esmės, atsižvelgiant į visus byloje surinktus įrodymus. Interesų derinimo pareiga tenka visiems bendraturčiams. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu nurodė konkrečias sąlygas, kurioms esant ji sutiktų su rekonstrukcija. Ieškovai į jas neatsižvelgė ir projektinių pasiūlymų netikslino. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad interesų derinimo principą pažeidė tik atsakovė ir kad dėl to jos atsisakymas negali būti pripažintas pagrįstu.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad projektiniuose pasiūlymuose numatyti sprendiniai, visų pirma automobilių stovėjimo vietų ir atliekų konteinerių vietos išdėstymas bendrai naudojamoje žemės sklypo dalyje prie vienbučio gyvenamojo namo, riboja atsakovės, kaip žemės sklypo bendraturtės, galimybę naudotis bendru žemės sklypu. Atsakovė įrodė šį neigiamą poveikį jos teisėms ir teisėtiems interesams, o ieškovai, žinodami jos prieštaravimus, projektinių sprendinių nekeitė/netikslino. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino atsakovės atsisakymą duoti sutikimą pagrįstu, o apeliantų argumentai šiuo aspektu nesudaro pagrindo pakeisti ar naikinti skundžiamo sprendimo dalį.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
Apeliantai taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl daugiabučio namo registracijos, kadastro duomenų ir projektinių pasiūlymų rodiklių. Jie teigia, kad į daugiabutį namą, kaip pastatą, nuosavybės teisė apskritai neregistruojama, nes registruojamos teisės tik į atskirus butus ir patalpas. Butai, apeliantų teigimu, suformuoti dar 2002 m. ir 2006 m., o jų nuosavybės teisė į juos įregistruota 2019 m. Jų vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priekaištavo ieškovams dėl vėlavimo pateikti registro duomenis. Apeliantai nurodo, kad daugiabučio namo kadastriniai matavimai atlikti ne 5, o 2 kartus, o kadastro duomenų pasikeitimas nepakeitė esminių projektinių sprendinių. Apeliantai taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino pastato užstatytą plotą su sklypo užstatymo tankiu ir į jį įskaičiavo kiemo statinius bei dangas. Be to, teismas, jų nuomone, nepagrįstai pareikalavo, kad su daugiabučiu namu susijusių objektų plotai būtų atskleisti ir suderinti su atsakove dar projektinių pasiūlymų rengimo stadijoje.
Teisėjų kolegija su dalimi šių argumentų sutinka. Kaip pagrįstai nurodo apeliantai, iki 2023 m. gruodžio 31 d. galiojusio Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad kai statinys padalytas į patalpas ar butus, įregistruotus kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, registre registruojamos daiktinės teisės tik į butus ir patalpas, o ne į statinį. Iš byloje esančių NTR duomenų matyti, kad ieškovų nuosavybės teisė į daugiabučio namo butus įregistruota 2019 m., o daugiabutį namą sudarantys 3 butai užregistruoti dar 2002 m. ir 2006 m. (DOK-59707). Todėl skundžiamo sprendimo 22 punkte padaryta išvada, kad daugiabutis namas ieškovų vardu nuosavybės teise nebuvo įregistruotas, nėra tiksli. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nei daugiabučio namo statusas, nei ieškovų nuosavybės teisė į jo patalpas šioje byloje nėra lemiami ginčo baigčiai, nes ginčas kilo ne dėl ieškovų teisės būti statytojais, o dėl atsakovės atsisakymo duoti sutikimą pagrįstumo. Dėl to kitų apeliantų argumentų, susijusių su patalpų formavimu, kapitaliniu remontu ir neįrengtos pastogės įregistravimu, teisėjų kolegija plačiau nevertina.
Tas pats pasakytina ir apie apeliantų argumentus dėl daugiabučio namo kadastrinių matavimų skaičiaus bei pirmosios instancijos teismo pastabų dėl ieškovų procesinio elgesio (skundžiamo sprendimo 12, 16–17 ir 23 punktai). Sprendžiant, ar pagrįstas atsakovės atsisakymas duoti sutikimą, teisinės reikšmės neturi aplinkybė, kiek kartų atlikti kadastriniai matavimai. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovai, ilgai nepateikdami registro duomenų, neveikė greito bylos išnagrinėjimo linkme, jokių teisinių pasekmių ieškovams nesukėlė. Teismas nenustatė, kad ieškovai būtų piktnaudžiavę procesinėmis teisėmis, ir dėl to nenukrypo nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių (skundžiamo sprendimo 79 punktas). Todėl šie apeliantų argumentai skundžiamo sprendimo teisėtumui įtakos neturi.
Teisėjų kolegija sutinka ir su apeliantų argumentu, kad teisės aktai tiesiogiai nenustato statytojo pareigos tikslinti jau parengtus projektinius pasiūlymus tik dėl to, kad pasikeitė rekonstruojamo statinio kadastro duomenys ar žemės sklypo savininkų sudėtis. Ar projektiniai pasiūlymai, kurių pagrindu rengiamas statinio projektas, atitinka faktinę statinio būklę ir teisės aktų reikalavimus, vertina statybą leidžiantį dokumentą išduodančios institucijos. Todėl skundžiamo sprendimo 25 punkte padaryta išvada, kad vien kadastro duomenų neatitiktis lemia, jog ieškovai negalėtų įgyvendinti statytojo teisių pagal projektinius pasiūlymus, negali būti laikoma savarankišku pagrindu atmesti ieškinį. Vis dėlto pažymėtina, kad ieškinio reikalavimas susietas su konkrečiais projektiniais pasiūlymais. Ieškovai, žinodami atsakovės prieštaravimus, kurie laikytini pagrįstais, dėl juose numatytų sprendinių, jų netikslino. Ši aplinkybė yra reikšminga tiek, kiek ji aptarta anksčiau šioje nutartyje, vertinant atsakovės atsisakymo pagrįstumą.
Teisėjų kolegija iš dalies pritaria ir apeliantų argumentams dėl žemės sklypo užstatymo tankio. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme užstatymo tankis apibrėžiamas kaip pastatų ir turinčių stogą inžinerinių statinių antžemine dalimi užstatomo ploto santykis su žemės sklypo plotu. Taigi į šį rodiklį įskaičiuojami tik pastatai ir stogą turintys inžineriniai statiniai, o ne visos sklype įrengiamos kietosios dangos ar aikštelės. Skundžiamo sprendimo 35–36 punktuose pirmosios instancijos teismas išvadą, kad projektiniuose pasiūlymuose galimai neteisingai nurodytas užstatytas plotas ir užstatymo tankis, padarė iš projektinių pasiūlymų vizualizacijos ir iš to, kad mažėja želdynų plotas. Tačiau iš šių duomenų negalima nustatyti, ar projektuojami objektai turėtų stogą ar kitaip būtų įskaičiuotini į užstatymo tankį. Be to, ar projektiniuose pasiūlymuose užstatymo tankis apskaičiuotas teisingai ir ar jis atitinka žemės sklypui taikomus teritorijų planavimo reikalavimus, vertina statybą leidžiantį dokumentą išduodančios institucijos. Tai pripažino ir pirmosios instancijos teismas (skundžiamo sprendimo 50 punktas).
Teisėjų kolegija sutinka su apeliantais ir dėl to, kad teisės aktai nenustato statytojo pareigos su žemės sklypo bendraturčiu derinti projektinius sprendinius dar jų rengimo stadijoje ar projektiniuose pasiūlymuose atskirai nurodyti su statiniu susijusių objektų bendrą plotą. Pagal kasacinio teismo praktiką bendraturčio teises užtikrina tai, kad jam atskleidžiami projektiniai pasiūlymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2009). Nagrinėjamu atveju ieškovai pateikė atsakovei projektinius pasiūlymus kartu su projektiniu žemės sklypo planu, kuriame pažymėti su daugiabučiu namu susiję objektai, todėl skundžiamo sprendimo 38 punkte padaryta išvada, kad atsakovės interesai pažeisti dėl to, kad šie duomenys jai nebuvo atskleisti projektinių pasiūlymų rengimo stadijoje, yra per plati. Tačiau, kaip konstatuota anksčiau šioje nutartyje, atsakovės teisių pažeidimas kyla ne iš to, kad projektiniai sprendiniai su ja nebuvo derinti rengimo stadijoje, o iš paties šių sprendinių turinio.
Pagal CPK 328 straipsnį iš esmės teisingas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti panaikintas vien formaliais pagrindais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo motyvai dėl daugiabučio namo registracijos, kadastro duomenų, projektinių pasiūlymų tikslinimo, sklypo užstatymo tankio ir projektinių sprendinių derinimo iš dalies netikslūs. Tačiau jie nebuvo lemiami ieškinio atmetimui. Ieškinys atmestinas dėl to, kad projektiniuose pasiūlymuose numatyti sprendiniai pažeidžia atsakovės, kaip žemės sklypo bendraturtės, teises ir teisėtus interesus, todėl jos atsisakymas duoti sutikimą yra pagrįstas. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir taikęs materialiosios teisės normas, o minėti netikslumai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą.
Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 40 punktas).
Dėl procesinės bylos baigties
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, bylos nagrinėjimo ribų nepažeidė, tinkamai nustatė ginčui reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai pripažino, kad atsakovės atsisakymas duoti sutikimą daugiabučio gyvenamojo namo rekonstrukcijai pagal projektinius pasiūlymus PAS-202103-17 yra pagrįstas. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamo sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, todėl ši sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).
Apeliacinis skundas atmetamas, todėl apeliantams (ieškovams) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis). Atsakovė pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, tačiau nepateikė jas patvirtinančių rašytinių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neskirstomos.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Ieškovų IES1 ir IES2 apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.