- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-20
- Bylos Nr.
- e2A-2954-1012/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-07805-2026-0
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Jakutytė-Sungailienė
- Pareiškėjas
- PRS1, PRS2
- Suinteresuotas asmuo
- SUA2, „SUA3“, SUA1, AS „Citadele banka“ Lietuvos filialas, Akademinė kredito unija, UAB Revolut Bank
- Kategorijos
- 2.3.2.4.1Santuokos nutraukimas abiejų sutuoktinių bendru sutikimu
- 3.3.1.19.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Įžanginė dalis
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (pareiškėjos) PRS2 apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų PRS1 ir PRS2 prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, suinteresuoti asmenys SUA2, „SUA3“, SUA1.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62¹ straipsnio 2 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.
Pareiškėjai PRS1 ir PRS2 kreipėsi į teismą su prašymu dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, kuriuo prašė nenustatyti termino susitaikyti ir nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, patvirtinti santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, po santuokos nutraukimo palikti santuokines pavardes, bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Pareiškėjai nurodė, kad santuoką sudarė (duomenys neskelbtini) Kaišiadorių rajono civilinės metrikacijos skyriuje, santuokos sudarymo įrašo Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai susilaukė: dukters V. M., gim. (duomenys neskelbtini), dukters A. M., gim. (duomenys neskelbtini), ir sūnaus A. M., gim. (duomenys neskelbtini), kurie yra nepilnamečiai. Gyvenant santuokoje, išryškėjo skirtingi jų charakteriai, interesai ir poreikiai. Pareiškėjai netvarko bendro ūkio ir negyvena santuokinio gyvenimo, visi ryšiai yra nutrūkę. Pareiškėjai yra įsitikinę, jog jų santuoka faktiškai ir jos išsaugoti nėra jokios galimybės. Todėl prašo neskirti termino susitaikymui ir nagrinėti bylą iš esmės. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad sudarė sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, ir yra visos kitos sąlygos, numatytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.51 straipsnyje, nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu. Kreditoriams apie santuokos nutraukimo bylos iškėlimą yra pranešta. Turto ir prievolių padalijimo ir kitus klausimus išsprendė sudarytoje sutartyje.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2026 m. birželio 10 d. sprendimu pareiškėjų prašymą tenkino – nutraukė pareiškėjų santuoką, po santuokos nutraukimo paliko pareiškėjams jų santuokines pavardes, patvirtino pareiškėjų 2026 m. balandžio 23 d. sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai neveda bendro ūkio ir negyvena santuokinio gyvenimo, jų santuokiniai ryšiai yra nutrūkę. Pareiškėjai taikytis neketina, todėl nėra jokio pagrindo tikėtis, kad jie vėl pradės gyventi kartu. Konstatuotina, kad pareiškėjų santuoka faktiškai iširo, todėl santuoka nutrauktina bendru sutuoktinių sutikimu 3.53 straipsnio 1 dalis. Nutraukus santuoką pareiškėjų prašymu, pareiškėjams paliktinos santuokinės pavardės. Pareiškėjų sudaryta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis tvirtintina, nes ji atitinka CK 3.53 straipsnio 3 dalies reikalavimus, neprieštarauja viešajai tvarkai. Taip pat nenustatyta, kad ši sutartis iš esmės pažeistų sutuoktinių ar vieno iš jų, trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. birželio 10 d. sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pareiškėjas pareiškėjai pateikė daug dokumentų, kuriuos naudodamas psichologinį smurtą ir grasinimus privertė pasirašyti net neleisdamas susipažinti su jų turiniu. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, jog sutartis yra negaliojanti, nes neatitinka pareiškėjos valios.
Pirmosios instancijos teismas sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių teisėtumo teisminės kontrolės neatliko. Konkrečiu atveju bylos nagrinėjimas vyko rašytinio proceso tvarka, todėl teismas neturėjo galimybės įsitikinti, jog pateiktas prašymas ir sutartis atitinka tikrąją šalių valią.
Nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta turėtų būti nustatyta su pareiškėja, o ne su pareiškėju kaip yra nurodoma sutartyje. Pareiškėja geriau užtikrins nepilnamečių vaikų interesus, vaikai yra prie jos prisirišę, nori gyventi su mama, o ne su tėvu. Vien tik dėl šios priežasties, pareiškėja laisva valia niekuomet nebūtų sutikusi su sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlyga nustatančia, jog nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta nustatoma ne su ja, o su pareiškėju.
Visiškai nesutiktina su sutartyje aptartu turto padalijimu po santuokos nutraukimo. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog sutartyje numatytas turto pasidalijimas neatitinka sutuoktinių lygiateisiškumo ir interesų pusiausvyros.
Pareiškėjai atitenkančio turto vertė yra daugiau nei 50 000 Eur mažesnė nei pareiškėjui atitenkančio turto vertė.
Santuokos nutraukimo atveju į dalintino turto balansą įtraukiami ir sutuoktiniams priklausantys juridiniai asmenys.
Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodoma, kad:
Prašymas ir sutartis, kaip nurodyta skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje, buvo pasirašyti abiejų pareiškėjų, o teismui pateikti kaip bendra abiejų sutuoktinių valios išraiška.
Apeliantė nenurodo nė vienos konkrečios aplinkybės – kada, kokiu būdu, kokiais žodžiais ar veiksmais buvo daromas tariamas psichologinis spaudimas, kokie konkretūs dokumentai buvo pateikti pasirašyti neleidžiant su jais susipažinti.
Pareiškėjas su pareiškėja po ikiteisminės mediacijos atlikimo pateikė pareiškėjai sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurios sąlygos bei jų turinys jau buvo aptartas ir pareiškėjai gerai žinomas.
Tai, kad pirmosios instancijos teismas sutartį patvirtino, jau savaime reiškia, kad teismas atliko privalomą įvertinimą ir nenustatė sutarties sąlygų prieštaravimo viešajai tvarkai ar šalių, taip pat vaikų, interesų pažeidimo.
Vadovaujantis vaikų interesų principu, gyvenamoji vieta nustatyta su pareiškėju. V. M. bei A. M. su motina pareiškėja išreiškė nenorą gyventi kartu. Be to, pareiškėja bandė sukelti (duomenys neskelbtini) V. M. akivaizdoje. Pareiškėjos netinkamą elgesį patvirtina ir Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiai.
Kompensacijos dydį nulėmė tai, jog pareiškėjui kyla didelė našta vykdyti įsipareigojimus pagal pareiškėjų sudarytą kredito sutartį.
Abejotina dėl turto padalijimo natūra taikymo remiantis pareiškėjos nepastovumu, susijusio su sprendimų priėmimu, dėl jos šiuo metu priimamų sprendimų racionalumo bei atitikties jos pačios anksčiau mediacijos metu laisva valia išreikštai pozicijai.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė dalijamo turto vertę ir jos nustatymo momentą tokiomis įrodinėjimo priemonėmis, kurias vykdydamos savo procesines pareigas yra pateikusios šalys.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Apeliacijos objektas yra Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. birželio 10 d. sprendimo, kuriuo nutraukta pareiškėjų santuoką ir patvirtinta tarp pareiškėjų 2026 m. balandžio 23 d. sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. – pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007). Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacine tvarka tikrinamas atsižvelgiant į reikšmingas faktines aplinkybes, buvusias nagrinėjimo (tyrimo ir vertinimo) dalyku pirmosios instancijos teisme, pagal visus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus tiek fakto, tiek ir teisės klausimais, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo
Pareiškėjas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė rašytinius įrodymus – pažymą dėl mediacijos atlikimo bei apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderius.
Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytą išimtį ir spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje esančiai duomenimis ir šalių paaiškinimais, pažymi, jog naujai teikiami rašytiniai įrodymai yra susiję su pareiškėjo nurodomomis aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, naujų įrodymų priėmimas nepagrįstai neužvilkins bylos nagrinėjimo, o dalis jų surašyti po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo naujai pateikti rašytiniai įrodymai priimtini ir vertintini kitų aplinkybių kontekste.
Dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu
Apeliantė apeliaciniame skunde iš esmės kvestionuoja pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu patvirtintos 2026 m. balandžio 23 d. sudarytos sutarties dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sąlygas. Apeliantės teigimu, ji buvo pareiškėjo priversta pasirašyti daug dokumentų, tarp kurių buvo ir sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, net neleidžiant jai susipažinti su jų turiniu. Atsižvelgiant į tai, sutartis yra negaliojanti, nes neatitinka apeliantės valios, o pirmosios instancijos teismas sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių teisėtumo teisminės kontrolės neatliko.
Santuokos nutraukimą abiejų sutuoktinių bendru sutikimu reglamentuoja CK trečiosios knygos IV skyriaus antrojo skirsnio ir CPK XXXV skyriaus teisės normos. Nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių sutikimu (supaprastinto proceso tvarka) galima tada, kai sutuoktiniai sutaria ne tik dėl santuokos nutraukimo, bet ir dėl teisinių jo padarinių.
Vadovaujantis CK 3.51 straipsniu, santuoka bendru sutuoktinių sutikimu gali būti nutraukta, jeigu yra visos šios sąlygos: 1) nuo santuokos sudarymo yra praėję daugiau nei vieneri metai; 2) abu sutuoktiniai yra sudarę sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių (turto padalijimo, vaikų išlaikymo ir pan.); 3) abu sutuoktiniai yra visiškai veiksnūs. Santuoka šiame straipsnyje nustatytais atvejais nutraukiama supaprastinto proceso tvarka.
CK 3.53 straipsnio 2 dalyje ir CPK 539 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu nutraukti santuoką sutuoktiniai turi pateikti sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, atitinkančią CK 3.53 straipsnyje nurodytus reikalavimus. CK 3.53 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sutuoktinių pateiktoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių turi būti aptarti nepilnamečių vaikų ir vienas kito išlaikymo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos klausimai, dalyvavimo juos auklėjant ir nepilnamečių vaikų bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarka bei kitos savo turtinės teisės ir pareigos. Sutarties turinys įtraukiamas į teismo sprendimą. Iš esmės pasikeitus aplinkybėms (vieno buvusio sutuoktinio liga, nedarbingumas ir kt.), buvę sutuoktiniai arba vienas iš jų gali kreiptis į teismą dėl sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygų pakeitimo.
Taigi, sutuoktiniai nutraukti santuoką supaprastinto proceso tvarka gali tik tuo atveju, jeigu prašymas nutraukti santuoką ir sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių atitinka CK ir CPK normų reikalavimus, t. y. neprieštarauja viešajai tvarkai ir nepažeidžia sutuoktinių, jų nepilnamečių vaikų, vieno arba abiejų sutuoktinių kreditorių teisėtų interesų. Teismas, prieš tvirtindamas sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių byloje dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, turi pareigą ne tik patikrinti, ar sutartyje sutuoktiniai aptarė visus klausimus, kurie pagal CK 3.53 straipsnio 3 dalį turi būti aptarti, bet ir įvertinti, ar sutarties sąlygos neprieštarauja viešajai tvarkai, ar iš esmės nepažeidžia sutuoktinių nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio teisių ir teisėtų interesų (CK 3.53 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-215-381/2023, 22 punktas).
Sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių teisėtumo teisminė kontrolė įstatyme nustatyta visų pirma siekiant apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus ir užtikrinti sutuoktinių lygiateisiškumą. Sutarties sąlygos turi būti nustatytos abiejų sutuoktinių laisva valia, sutarties tekste išdėstytos tiksliai ir aiškiai, kad nekiltų abejonių dėl sutarties turinio. Teismui patvirtinus sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, jos turinys įtraukiamas į teismo sprendimą, todėl svarbu sutarties sąlygas suformuluoti taip, kad nekiltų kliūčių vykdyti sprendimą. Sutarties sąlygos, prieštaraujančios imperatyviosioms įstatymų normoms, laikytinos prieštaraujančiomis viešajai tvarkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2007; 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2010; kt.).
Taigi sutuoktinių sutartis dėl santuokos nutraukimo padarinių yra jų tarpusavio suderintos valios išraiška, reiškianti, kad nėra sutuoktinių ginčo. Šalims nesutarus dėl sutarties sąlygų, sutartis negali būti laikoma sudaryta. Įstatymas reikalauja, kad sandoryje išreikšta valia atitiktų jo dalyvių tikrąją valią, todėl būtina, kad sandorio dalyvių valia formuotųsi nuosekliai, nebūtų aplinkybių, kurios iškreipia tikrąją valią. Tai reiškia, jog, esant ginčui dėl klausimų, kurie turi būti aptarti santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje, nėra pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja visos CK 3.51 straipsnio 1 dalies nustatytos santuokos nutraukimo sąlygos ir sutartis negali būti patvirtinta.
Nagrinėjamu atveju apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo patvirtinta santuokos nutraukimo pasekmių sutartimi, nurodo, kad pirmosios instancijos teismo patvirtintoje sutartyje sąlygos neatitinka jos valios. Apeliantės teigimu, ji laisva valia nesutiktų su nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymu su pareiškėju, atitinkama bendravimo tvarka ir išlaikymu jiems priteisimu. Taip pat apeliantė iš esmės nesutinka su sutartyje esančiomis sąlygomis dėl sutuoktinių turto padalijimo bei kompensacijos, nukrypimo nuo turto lygių dalių principo bei kreditorinių įsipareigojimų pasidalijimo. Atsikirsdamas į apeliantės argumentus pareiškėjas iš esmės nurodė, jog turtas padalintas teisingai, o su nepilnamečiais vaikais susiję klausimai atitinka jų interesus. Taigi, kaip nustatyta iš šalių argumentų, byloje kyla ginčas dėl esminių sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygų, t. y. tiek dėl turto dalijimo, tiek dėl nepilnamečių vaikų ir su tuo susijusių klausimų.
Kaip minėta, sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių gali būti tvirtinama tik tada, kai ji išreiškia tikrąją ir suderintą abiejų sutuoktinių valią. Tuo tarpu pareiškėjo nesutikimas su apeliantės argumentais ginčo buvimo dėl esminių sutarties sąlygų nepaneigia, o jį patvirtina. Šalims nesutariant dėl klausimų, kurie pagal CK 3.53 straipsnio 3 dalį privalo būti aptarti sutartyje, nėra CK 3.51 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos santuokos nutraukimo bendru sutikimu sąlygos. Pažymėtina ir tai, kad šiame kontekste nėra būtina nustatyti, ar apeliantė sutartį pasirašė veikiama pareiškėjo spaudimo, kaip ji teigia. Toks teiginys iš esmės reikštų sandorio negaliojimo pagrindą (CK 1.91 straipsnis), kurį turėtų įrodyti jį reiškianti šalis. Tačiau šiuo atveju sutarties tvirtinimo supaprastinto proceso tvarka teisėtumas priklauso ne nuo to, ar sutartis yra negaliojanti, o nuo to, ar egzistuoja abiejų sutuoktinių sutarimas dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Dėl to pakanka konstatuoti, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu sutuoktinių valia nesutampa dėl esminių sutarties sąlygų. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad skundžiamu sprendimu patvirtinta sutartis atitinka tikrąją apeliantės valią ir nepažeidžia jos teisėtų interesų.
Juo labiau nėra pagrindo laikyti, kad su nepilnamečiais vaikais susijusios sąlygos atitinka geriausius vaikų interesus. Sutuoktinių susitarimas šiais klausimais yra pagrindas preziumuoti, kad tėvai patys geriausiai įvertino savo vaikų poreikius. Tėvams nesutariant, tokia prezumpcija negalioja, ir vaikų gyvenamąją vietą, bendravimo tvarką bei išlaikymą, vadovaudamasis prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos principu (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), gali nustatyti teismas tik ištyręs ir įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes. Tas pats pasakytina ir apie santuokos metu įgyto turto bei prievolių padalijimą. Šalims ginčijant turto padalijimo tvarką, kompensacijos dydį ir nukrypimą nuo lygių dalių principo, šie klausimai turi būti išspręsti nagrinėjant bylą iš esmės, remiantis byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, o ne šalių susitarimu, kurio nepripažįsta vienas iš sutuoktinių. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad šalims nesutariant dėl esminių santuokos nutraukimo pasekmių, santuoka negalėjo būti nutraukta supaprastinto proceso tvarka. Tai reiškia, kad skundžiamas sprendimas, kuriuo patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, priimtas nesant tam CK 3.51 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, todėl apeliantės argumentai, kad patvirtinta sutartis neatitinka jos valios, pripažintini pagrįstais.
Dėl procesinės bylos baigties
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog pirmosios instancijos teismo patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių neatitinka vieno iš sutuoktinių – apeliantės – valios, į tai, jog supaprastinto proceso tvarka santuoka gali būti nutraukta tik esant abiejų sutuoktinių sutarimui dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties (CK 3.51 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nutaria, kad minėtos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą panaikinti priimtą teismo sprendimą.
Atsižvelgiant į byloje tirtinų aplinkybių mastą bei pobūdį, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti tai, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Priešinga situacija pažeistų ginčo šalies, nesutinkančios su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo aplinkybių nustatymu ir vertinimu, teisę į apeliaciją. Dėl nurodyto spręstina, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, o šios bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Esant šioms aplinkybėms, anksčiau aptartiems argumentams, yra pagrindas naikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. birželio 10 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones
Apeliacinės instancijos teisme 2026 m. spalio 13 d. gautas pareiškėjo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (DOK-90109), kuriuo prašoma iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo uždrausti apeliantei matytis ir bendrauti su nepilnamečiais vaikais. Prašymas iš esmės grindžiamas tuo, jog apeliantė atlieka (duomenys neskelbtini) veiksmus vaikų akivaizdoje arba jų buvimo vietoje, taip sukeldama vaikams ūmų emocinį šoką ir baimę dėl (duomenys neskelbtini). Taip pat apeliantė laužo, degina ir gadina pareiškėjo daiktus, vartoja necenzūrinę leksiką vaikų akivaizdoje, garsiai rėkia, taip sukurdama vaikams nuolatinės grėsmės ir nesaugumo aplinką. Dėl apeliantės veiksmų (duomenys neskelbtini) apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis.
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad vaikas nuo gimimo momento turi teisę į vardą, pavardę, tautybę ir pilietybę, teisę į šeimos bei kitus su jo individualybe susijusius ryšius ir jų išsaugojimą. Tėvas ar motina, gyvenantys skyrium nuo vaiko, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnis). Vaikas taip pat turi teisę bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia jo interesams (CK 3.161 straipsnio 3 dalis). Artimiausiais vaiko giminaičiais yra jo tėvai (CK 3.135 straipsnis). Tai savarankiška vaiko teisė, kuri nėra išvestinė iš tėvų valdžios įgyvendinimo. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama vaiko bendravimo su artimaisiais giminaičiais svarba vaiko tapatybės jausmui, jo visapusiškai ir harmoningai raidai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-57/2007; 2009 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2009).
Vaiko teisė bendrauti su artimaisiais giminaičiais gali būti ribojama tik jeigu tai kenkia paties vaiko interesams (CK 3.161 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įstatyme nekonkretinama, kokia padėtis ar veiksmai laikytini priešingais vaikų interesams, dėl kurių galėtų būti ribojamas bendravimo teisės įgyvendinimas. Kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į vaikų brandą, susidariusią padėtį ir artimųjų giminaičių poelgius, jų gyvenimo būdą, vaiko norą ir kitas konkrečias aplinkybes, sprendžiama, ar bendravimas atitinka vaikų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2009; 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-57/2007).
Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pažymi, kad pareiškėjo prašymas visiškai uždrausti apeliantei bendrauti su nepilnamečiais vaikais papildomai patvirtina, jog tarp šalių yra ginčas ne tik dėl turto padalijimo, bet ir dėl nepilnamečių vaikų bendravimo su motina tvarkos. Tai vienas iš klausimų, kurie pagal CK 3.53 straipsnio 3 dalį turi būti aptarti sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Tuo tarpu spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomą priemonę, teismas turi įvertinti prašyme nurodytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus. Nagrinėjamu atveju tarp jų yra (duomenys neskelbtini) duomenys, apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderio išdavimo aplinkybės, valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos pozicija ir, esant galimybei, vaikų nuomonė. Teismas taip pat turi įvertinti, ar vaikų saugumas negali būti užtikrintas mažiau ribojančiomis priemonėmis. Šių aplinkybių vertinimas yra glaudžiai susijęs su klausimais, kurie bus tiriami bylą nagrinėjant iš naujo. Jeigu šias aplinkybes net preliminariai vertintų apeliacinės instancijos teismas, jis iš anksto pasisakytų dėl to, ką pirmiausia turi ištirti pirmosios instancijos teismas, taip bylos dalyviams būtų užkirsta teisė į apeliaciją. Dėl to, bylą grąžinant nagrinėti iš naujo, pareiškėjo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taip pat perduotinas spręsti pirmosios instancijos teismui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Remiantis kasacinio teismo išaiškinimu, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018).
Dėl to panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas. Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo spręs bylą iš naujo nagrinėjantis teismas.
Vadovaudamasis 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apeliacinės instancijos teismas
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Tenkinti apeliantės PRS2 apeliacinį skundą.
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. birželio 10 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjo PRS1 prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.